Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus - pataisos namų, atstovei E.Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus - pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno nepilnamečių TI-PN laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. kovo 3 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkama ventiliacija ir t.t. momento. Iš TIS Liteko duomenų matyti, kad pareiškėją kaip nepilnametį baudžiamojoje byloje atstovavo įstatyminis atstovas R.U. (Plungės rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. N1-165-363/2013). Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis atstovaujamas įstatyminio atstovo, o nuo 2014 m. gegužės 10 d. (kuomet pareiškėjas tapo pilnamečiu sukakus 18 metų) asmeniškai negalėjo šiuo klausimu kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. vasario 1 d. (b. l. 3). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. vasario 1 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).

Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno nepilnamečių TI-PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. vasario 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.3. punkte reglamentuota, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 4,1 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovas pateikė į bylą Kauno nepilnamečių TI-PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. vasario 21 d. pažymą Nr. SD-255, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu įstaigoje nebuvo kaupiama bei saugoma informacija apie tai, kuriose patalpose nuteistasis gyveno ir kiek kiekvienoje atskiroje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta nuteistųjų. Taip pat nurodoma, jog paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas (t. y. ne mažesnis kaip 4,1 kv. m) (b. l. 14). Taigi, atsakovas nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kiek gyvenamojo ploto pareiškėjui teko vertinamuoju laikotarpiu. Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad pats pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą teigia, kad nuo 2015 metų kameroje gyveno trise, kadangi vietoj keturviečių kamerų buvo padarytos trivietės (b. l. 36). Atsakovas į bylą pateikė gyvenamųjų kambarių planą, iš kurio matyti, kad gyvenamųjų patalpų plotai yra nuo 13,79 iki 53,82 kv. m. Taigi, pareiškėjui gyvenant trise teko ne mažiau kaip 4,59 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno nepilnamečių TI - PN laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ir jo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl buvo drėgna, maudantis duše vandens garai kildavo po visą kamerą, langais bėgdavo vandens lašai, spintelėse esantys daiktai pritraukdavo drėgmės pradėdavo pelyti, nuo lubų krisdavo tinkas ant lovos, į maistą, be to, iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno nepilnamečių TI-PN kamerose ir gyvenamosiose patalpose vėdinimas vyksta per langus, be to, įdiegta rekuperacinė vėdinimo sistema, kurią sudaro izoliuoti oro paėmimo ir ištraukimo vamzdžiai, ortakių sistema, kuria oras tiekiamas į patalpas ir šalinamas iš jų, oro sklendės, reguliuojančios oro srautą, triukšmo slopintuvai, neleidžiantys sklisti triukšmui iš vėdinimo įrenginio, difuzoriai ir grotelės, per kuriuos oras patenka iš ortakių į patalpą arba yra šalinamas iš jos bei vėdinimo įrenginys, be to, 2010 metais įstaigoje atlikta vėdinimo sistemos rekonstrukcija (b. l. 9, 22, 23-28 ). Byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas gyvenimo sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Pareiškėjas teigia, jog į pataisos įstaigos administraciją kreipėsi žodžiu, tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai, kokiais klausimais ir į kokius Kauno nepilnamečių TI-PN pareigūnus yra kreipęsis dėl netinkamų sąlygų. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės patalpose bei blogo kvapo sklindančio iš sanitarinio mazgo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiam galimybė pasinaudoti dušu. Todėl pareiškėjui suteikdamas galimybę dušu galėjo pasinaudoti tik šeštadienį, pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjo argumentai dėl to, jog Kauno nepilnamečių TI-PN jis buvo žeminamas, kildavo konfliktai, yra abstraktaus pobūdžio, konkretūs atvejai nenurodyti, todėl, jų neįrodžius, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pareiškėjui besimokant profesinėje mokykloje teko mokytis patalpoje, kurioje nebuvo gryno oro, grįžus iš profesinės mokyklos teko maudytis po šaltu vandeniu, teismas nepasisako, nes vertinamuoju laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjas profesinėje mokykloje nesimokė (Kauno nepilnamečių TI-PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. vasario 21 d. pažyma Nr. SD-255, b. l. 14).

Nenustačius Kauno nepilnamečių TI-PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V.U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.