Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Nerijus Meilutis, nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo kaltinamojo V. M. gynėjo advokato Rolando Tilindžio skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. M. priklausančiam turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. kovo 30 d.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, V. M. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 270 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, t. y. kaltinamas tuo, kad organizuotoje grupėje sistemingai pažeidinėjo teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles dėl ko buvo padaryta didelė žala gamtai, klastojo dokumentus ir jais disponavo dėl ko buvo padaryta didelė žala, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos.

3. Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. kovo 30 d., paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam V. M. priklausančiam turtui: 1) 1/2 žemės sklypo, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 3 390 Eur; 2) 1/2 pastato – blokuoto gyvenamojo namo, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 77 800 Eur, taikant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, leidžiant naudotis nekilnojamuoju turtu, paliekant draudimą atlikti veiksmus, kurie sumažintų turto vertę, šį turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti, kitaip perleisti kitam asmeniui ar kitokiu būdu keisti jo teisinę padėtį.

II. Skundo argumentai

4.5. Net pripažinus AAD civilinio ieškinio dydį pagrįstu, nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius laikino nuosavybės teisės apribojimo V. M. turtui, žalos atlyginimas būtų neįmanomas. Šiuo metu bendrovei priklausančiam turtui (kilnojamajam ir nekilnojamajam), kurio vertė ne mažiau kaip 30 000 000 Eur, yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir šio turto pakanka užtikrinti civilinio ieškinio atlyginimą, todėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas fizinių asmenų turtui yra neproporcingas ir perteklinis. Tuo labiau, kad AAD civilinio ieškinio dydis yra nepagrįstas, o bendrovei pradėjus savanoriškai atlyginti žalą (šalinti iš gamtinės aplinkos teršalus), civilinis ieškinys turės būti atmestas ar sumažintas. Bendrovė ėmėsi veiksmų, siekdama pašalinti AAD civiliniame ieškinyje nurodytą bendrovės tariamai į gamtinę aplinką išleistą teršalų kiekį bei atlyginti ieškinyje apskaičiuotą žalą, t. y. atkurdama gamtinę aplinką į pirminę būklę (parengta ir pradėta įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemonė – nendrių pjovimas; pateikti aplinkos atkūrimo priemonės planai; vyksta teisminiai ginčai su AAD dėl aplinkos atkūrimo priemonės plano tvirtinimo ir kt.). Taigi, šiuo metu civilinio ieškinio užtikrinimas gali būti pasiektas netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo fizinių asmenų turtui.

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Kaltinamojo V. M. gynėjo advokato Rolando Tilindžio skundas atmetamas.

6. Susipažinus su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, skundo argumentais, įvertinus skundžiamos apygardos teismo nutarties motyvus, konstatuotina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. M. nekilnojamajam turtui paskirtas pagrįstai, nepažeidžiant BPK 151 straipsnyje numatytų sąlygų, o taip pat BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo reikalavimų.

7. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog galimai padaryta nusikalstama veika, o byloje gali būti pareikštas ar jau yra pareikštas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas, ar išplėstinis turto konfiskavimas. Šia procesine prievartos priemone, be kita ko, siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų perleistas, paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan. Nagrinėjamu atveju aptariama procesinė prievartos priemonė paskirta teismui konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje būtina užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį.

9. Kaltinamojo V. M. gynėjas skunde nurodo, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog kaltinamasis jam inkriminuojamais veiksmais galėjo padaryti didelę žalą gamtai, o AB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo atlyginti gamtai padarytą žalą natūra, t. y. taiko aplinkos atkūrimo priemones, kurias įgyvendinus, bus pašalinti teršalai iš gamtinės aplinkos ir civilinis ieškinys turės būti sumažintas ar atmestas. Taip pat kaltinamojo atžvilgiu nėra pareikštas civilinis ieškinys, todėl jo turto atžvilgiu iš naujo pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra neproporcingas. Pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais nėra. Juos atmetant, visų pirma pažymėtina, kad civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas yra išsprendžiamas priimant galutinį procesinį sprendimą byloje. Todėl aplinkybės, kurias kaltinamojo gynėjas nurodo kaip šalinančias galimybę priteisti žalos atlyginimą, šioje proceso stadijoje laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumo bei teisėtumo nešalina.

11. Taigi, byloje susiklosčiusi situacija, kuomet yra pareikšti du ieškiniai, bet civilinis ieškovas nėra nurodęs aiškios pozicijos kokius reikalavimus, kokia apimtimi ir svarbiausiai kam konkrečiai palaiko bei prašo nagrinėti kartu su baudžiamąja byla teisme, nors, vertinant iš kitos pusės, patikslintame ieškinyje išskirti laikotarpiai, kada kokio dydžio žala buvo padaryta aplinkai. Minimas ten ir tas laikotarpis, kuomet įmonei vadovavo V. M., nurodant padarytos žalos dydį. Analizuojant teisinį reglamentavimą, reikšmingą tokiai situacijai spręsti, matyti, kad pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. BPK 113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Tuo pačiu pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), nei BPK normose neįtvirtinta tokio procesinio dokumento, kaip „Patikslintas ieškinys“, sąvoka. CPK 141 straipsnio 1 dalyje tik nustatyta, jog iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tačiau, civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, kad pats ieškovas privalo pasirinkti (nurodyti) asmenį (-is), kuriems reiškia materialinius teisinius reikalavimus. Taip pat pasirengimo civilinei bylai nagrinėti stadijoje, be kita ko, dar gali būti keičiami/tikslinami byloje dalyvaujantys asmenys, įtraukiant ir naujus asmenis (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Tokia procedūra/veiksmai, kas liečia civilinį ieškinį (kaip kad pvz., galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį; išsiaiškinti įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai bei atsikirtimai; išsiaiškinti įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis) nėra numatyta ir aprašyta BPK, tačiau sistemiškai aiškinant aukščiau paminėtas BPK ir CPK normas bei įvertinant baudžiamojo proceso ypatumus, aukštesnysis teismas sprendžia, jog galima tikslinti laiku pateiktą civilinį ieškinį nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, kadangi tik įrodymų tyrimo stadijoje proceso dalyviai gali ne tik pasisakyti dėl civilinio ieškinio esmės, bet ir teikti papildomus jį pagrindžiančius ar paneigiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju AAD civilinį ieškinį pareiškė laiku, t. y. dar ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, iškilus būtinumui, gali jį tikslinti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Byloje esantys duomenys rodo, kad civilinio ieškovo pozicija, kas turėtų atlyginti jo prašomą priteisti žalos atlyginimą, iki šiol nėra vienareikšmiškai suformuluota, o ją patikslinti, kaip minėta, civilinis ieškovas gali ir iš esmės nagrinėjant baudžiamąją bylą Šiaulių apygardos teisme. Siekiat sąžiningo ir operatyvaus proceso civilinis ieškovas turėtų apsispręsti dėl civilinių atsakovų kuo anksčiau bei tiksliai nurodyti kurį ieškinį (konkrečius materialiuosius teisinius reikalavimus), kurių asmenų atžvilgiu ir kokia apimtimi jis prašo nagrinėti baudžiamojoje byloje teisme. Priešingu atveju gali būti pažeista kaltinamojo teisė tinkamai gintis nuo baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio.

12. Įvertintina ir tai, jog pati baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui V. M. kaltinant tuo, kad jis, siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos, veikdamas organizuotoje grupėje piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, klastojo dokumentus, sistemingai pažeidinėjo teisės aktus, dėl ko buvo padaryta didelė žala vandeniui ir gyvūnams. Taigi, kaltinamajam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis galimai buvo padaryta žala aplinkai, o byloje surinkti duomenys patvirtina, kad V. M. galėjo padaryti šias nusikalstamas veikas. Be to, kaip jau minėta, kaltinimas suformuotas ir taip, kad naudos V. M. siekė ir sau. Todėl šie duomenys, bei jau minėti procesiniai sprendimai, sudaro pagrindą atmesti skundo argumentus, jog civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas nesant tam pagrindo. Neabejotina, kad žalos gamtai padarymo bylose klausimai yra sudėtingi, ir visi duomenys reikalauja kruopščios analizės, turi būti įvertinta ir tai, koks žalos atlyginimo būdas užtikrins kuo greitesnį ir efektyvesnį galimai padaryto aplinkos pažeidimo atstatymą ir kompensuotų galimai padarytą žalą. Tačiau, kaip jau minėta, BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma, be kita ko, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį. Taigi, akivaizdu, jog įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę pareikštam ieškiniui užtikrinti, esant pagrįstam manymui, grindžiamam pakankamam kiekiui ieškinį patvirtinančių duomenų (o ne šimtaprocentiniam įsitikinimui), jog prašoma priteisti žala buvo realiai padaryta. Be to, civiliniam ieškovui nėra draudžiama pasirinkti teisių gynybos būdo (šiuo atveju prašant priteisti žalą).

13. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Dėl to vien aplinkybė, kad AAD pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo šioje baudžiamojoje byloje, o vietoj to nesutiko su kitų priemonių atkuriant gamtinę aplinką taikymu, neleidžia daryti išvados, kad civilinis ieškovas apskritai neturėjo teisės reikšti ieškinio, ar kad yra pagrindo jo ieškinį šioje stadijoje, neatlikus įrodymų tyrimo, a priori pripažinti akivaizdžiai nepagrįstu. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą esminės reikšmės turės visų pirma žalos padarymo fakto ir masto nustatymas, o po to įvertinimas, kiek ir kokia apimtimi padaryta žala yra atlyginta, ir kaip ją atlyginti. Kaip ir įvertinimas to, kurie asmenys yra kalti dėl žalos padarymo. Todėl šiuo metu, neatliekant įrodymų tyrimo, tokie klausimai negali būti teisingai išspręsti. Tačiau, kaip jau minėta, nenustačius aplinkybių, kad civilinis ieškinys pareikštas neturint tam teisės, ar yra akivaizdžiai nepagrįstas, bei šioje proceso stadijoje nesprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumo klausimo, darytina išvada, kad šiuo atveju civiliniam ieškiniui užtikrinti pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pagrįstas ir teisėtas.

14. Kaip teisingai nurodyta skunde, iki skundžiamos nutarties priėmimo V. M. taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pasibaigė 2022 m. kovo 25 d. Bylą nagrinėjantis Šiaulių apygardos teismas iki šio termino pabaigos neišnagrinėjo klausimo dėl tolimesnio procesinės prievartos priemonės patęsimo, o rašytinio proceso tvarka šį klausimą išsprendė tik 2022 m. kovo 30 d., procesinę prievartos priemonę paskirdamas iš naujo. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta jokių aplinkybių, kodėl pirmosios instancijos teismas nepratęsė laiku laikinojo nuosavybės teisių apribojimo, tačiau negalima sutikti ir su gynėjo skunde nurodytu teiginiu, jog apygardos teismas buvo priėmęs sprendimą nepratęsti taikytos priemonės, nes taip suformuluoto/įforminto sprendimo nėra, o priešingai – teismas savo valią dėl laikinojo nuosavybės teisių apribojimo taikymo būtinumo išreiškė priimdamas skundžiamą nutartį vos po penkių dienų nuo termino pabaigos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes vertintina, ar teismas tokią teisę (paskirti iš naujo procesinę prievartos priemonę, prieš tai laiku nepratęsęs galiojusios), turėjo.

15. Kaip minėta, ši procesinė priemonė kaltinamojo atžvilgiu iš naujo paskirta praėjus tik penkioms dienoms nuo paskutinio pratęsimo termino pasibaigimo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad anksčiau taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo nepratęsimą lėmė kokios nors paaiškėjusios naujos aplinkybės, rodančios, kad šios procesinės prievartos priemonės tolimesnis taikymas yra nereikalingas. Be to, teismas taip pat nebuvo priėmęs jokio valinio sprendimo dėl šios prievartos priemonės panaikinimo. BPK 151 straipsnio nuostatos taip pat nedraudžia iš naujo skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą iš naujo, be abejo įvertinant tai, ar tam yra įstatyme numatyti pagrindai ir ar nepažeidžiamas proporcingumo principas. Taigi, konstatuojama, jog priimant skundžiamą nutartį nebuvo būtina nustatyti skunde minimų kokių nors naujų bylos aplinkybių, liudijančių galimą V. M. siekį išvengti civilinio ieškinio atlyginimo. Byloje yra surinkti duomenys dėl nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių, apie ieškinio dydį ir jo pagrindą, kurios nebuvo pasikeitusios nuo to momento, kai pasibaigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminas iki skundžiamos nutarties priėmimo. Todėl teismas jas be jokios abejonės įvertino priimdamas skundžiamą nutartį, ir esant pareikštam civiliniam ieškiniui, pagrįstai nusprendė, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimo taikymas yra būtinas, pagrįstas ir teisėtas. Todėl nagrinėjamu atveju ne vien tik formalus civilinio ieškinio pareiškimo faktas yra pagrindas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymui, bet atsižvelgta ir į kitas aplinkybes, tam tarpe, ir į itin didelę pareikšto civilinio ieškinio sumą.

16. Aukštesniojo teismo vertinimu, nors aptariama procesinė prievartos priemonė V. M. yra taikoma jau pakankamai ilgą laiką (nuo 2020 m. birželio 25 d.), tačiau iš naujo paskyrus laikiną nuosavybės teisės apribojimą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba baudžiamosiose bylose, kuriose pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė neribojama (BPK 151 straipsnio 7 dalis), tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę būtų laikomasi proporcingumo. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad aptariamos procesinės prievartos priemonės laikinumas nereiškia, kad ji negali būti taikoma ilgą laiko tarpą, netgi iki pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigos ar ją jau išnagrinėjus, nes galimybę laikiną nuosavybės teisės apribojimą taikyti iki teismui byloje priimant galutinį sprendimą ar po tokio sprendimo priėmimo nulemia šios procesinės prievartos priemonės esmė, t. y. būtinybė užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį arba priteisto civilinio ieškinio įvykdymą. Nagrinėjamu atveju ilgą laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą iš esmės lėmė objektyvūs veiksniai, lėmę ir baudžiamojo proceso trukmę, – įtariamųjų (kaltinamųjų), jų padarytų nusikalstamų veikų skaičius, didelė bylos apimtis ir nagrinėjamų klausimų sudėtingumas. Todėl toks laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. M. turtui, atsižvelgiant į tai, kad galimai buvo padaryta didelė žala aplinkai ir byloje pareikštas didelis civilinis ieškinys, negali būti vertinamas kaip per ilgai taikoma ar per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga šios priemonės taikymu siekiamiems tikslams, kurie nebūtų pasiekti kitomis (švelnesnėmis) procesinėmis priemonėmis.

17. Nepagrįstais pripažįstami gynėjo argumentai tuo aspektu, kad šiuo metu AB „(duomenys neskelbtini)“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kuriam taip pat taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, pakanka užtikrinti civilinio ieškinio atlyginimą, todėl nėra pagrindo šios procesinės prievartos priemonės taikyti ir V. M. turtui. Šiuo metu laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas AB „(duomenys neskelbtini)“ turtui, kurio vertė apytiksliai 29 500 000 Eur, V. M. turtui, kurio vertė apytiksliai 40 595 Eur bei daliai kitų kaltinamųjų turtui, kurio vertė apytiksliai 2 787 839 Eur. Tuo tarpu AAD patikslintame civiliniame ieškinyje iš viso prašoma atlyginti 48 257 676,57 Eur aplinkai padarytą žalą, t. y. net viso kaltinamųjų turto, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, nepakaktų šiuo metu prašomai priteisti žalai atlyginti. Taip pat iš AAD 2020 m. gruodžio 14 d. specialisto išvados (77 t., b. l. 23–80) matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 13 d., t. y. apytiksliai tuo metu, kai AB „(duomenys neskelbtini)“ vadovavo V. M., galimai aplinkai buvo padaryta 904 392,72 Eur žala. Žalos dydžiai atskiriems laikotarpiams yra pateikti ir AAD patikslintame civiliniame ieškinyje. Taigi, V. M. turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės apribojimas, nepakaktų atlyginti ir galimai tik jo laikino vadovavimo laikotarpiu gamtai padarytai žalai. Be to, kaltinamojo gynėjo skunde nurodomas dalinis žalos atlyginimas, visų pirma, dar neleidžia spręsti apie visišką žalos atlyginimą ateityje (ypač jei nebus taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas), antra, jis nebuvo pripažintas civilinio ieškovo – AAD, taigi yra ginčytinas ir galutinai ši aplinkybė bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą ir įvertinus visus surinktus duomenis, trečia – jis nėra ženklus, lyginant su ieškinio suma. Atsižvelgiant į galimai kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, bylos apimtį, galimai padarytos žalos mastą ir civilinio ieškinio dydį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo V. M. turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant šios procesinės prievartos priemonės į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Todėl BPK 151 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti kitomis priemonėmis, o taikymo terminas pateisinamas išvardytų aplinkybių visuma.

18. Aukštesniojo teismo vertinimu byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – į minėtą kaltinamojo turtą varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Nors, gynėjo teigimu, dėl V. M. nekilnojamajam turtui taikomos procesinės prievartos priemonės kaltinamasis su turto bendrasavininku negali įsirengti saulės elektrinės ir pasinaudoti jos įrengimui teikiama valstybės parama, tačiau su skundu nepateikta jokių tai pagrindžiančių duomenų, pavyzdžiui, kad apskritai buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas dėl paramos gavimo ir leidimų saulės baterijoms įrengti būtent nekilnojamojo turto vienete, kuriam skundžiama nutartimi pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kokie sprendimai buvo priimti, ir ar jie buvo skųsti. Pažymėtina, jog V. M. nekilnojamajam turtui nėra nustatytas visiškas daiktinių teisių suvaržymas ar daiktų paėmimas iš savininko. Yra nustatyti apribojimai tik uždraudžiant atlikti veiksmus, kurie sumažintų šio turto vertę, šį turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti, kitaip perleisti kitam asmeniui ar kitokiu būdu keisti jo teisinę padėtį, tačiau nedraudžiant juo naudotis. Be to, nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga arba paaiškėjus kitoms priežastims (tam tarpe ir skunde minimoms dėl ieškinio akivaizdaus nepagrįstumo ir/ar žalos atlyginimo; civiliniam ieškovui patvirtinus, jog žalą prašo priteisti tik iš juridinio asmens; pateikus duomenis dėl patiriamų nepatogumų, neproporcingų taikomiems suvaržymams), dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

19. Kaltinamojo V. M. gynėjas skunde taip pat nurodo, kad ilgiausią laikotarpį bendrovei vadovavęs ir didžiausią žalą galimai sukėlęs buvęs bendrovės generalinis direktorius V. B., taip pat kai kurie kiti įtariamieji atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės neišsprendus jų veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimo. Pažymėtina, kad procesinių prievartos priemonių skyrimo ar termino pratęsimo klausimai sprendžiami vertinant konkrečiai su tam tikru asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai, susijusias byloje nustatytas aplinkybes. Todėl aplinkybės, susijusios su kitų asmenų atsakomybės klausimu, negali būti absoliučiu pagrindu netaikyti minėtos procesinės prievartos priemonės V. M. atžvilgiu. Visi atvejai yra individualūs ir kiekvieną kartą reikia kruopščiai analizuoti aplinkybių visumą. Tuo labiau, kad kaltinamojo gynėjo teiginiai, susiję su kitų asmenų atsakomybės klausimu, nėra skundo nagrinėjimo dalykas, nes šiuo atveju sprendžiamas skundžiamos nutarties dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas V. M. turtui.

20. Apygardos teismo išvadų dėl būtinybės šiuo konkrečiu atveju taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į V. M. turtą nepaneigia ir skundo argumentai, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir apygardos teismas neatsižvelgė į kaltinamojo pateiktus rašytinius paaiškinimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2022 m. kovo 28 d. pranešimu informavo kaltinamąjį ir jo gynėją, jog 2022 m. kovo 30 d. 14 val. rašytinio proceso tvarka bus sprendžiamas laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo V. M. atžvilgiu klausimas. Apygardos teisme 2022 m. kovo 30 d. buvo gauti V. M. rašytiniai paaiškinimai dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo jo turtui, kurie yra paminėti ir skundžiamoje nutartyje trumpai išdėstant jų esmę. Nors kaltinamojo gynėjas skunde iš esmės pagrįstai nurodo argumentus dėl itin glausto skundžiamos nutarties motyvavimo, tačiau vien tai savaime nesudaro pagrindo teigti, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas nesant tam įstatyme įtvirtintų pagrindų ir sąlygų. Išanalizavus skundžiamą 2022 m. kovo 30 d. nutartį matyti, jog teismas atsižvelgė į šios procesinės prievartos taikymui reikšmingas aplinkybes – įvertino nusikaltimų, kuriais yra kaltinamas V. M. sunkumą, pagrindinius duomenis, kurie sudaro pagrindą manyti, jog kaltinamasis V. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, įvertino ar egzistuoja šios procesinės prievartos priemonės taikymui būtinas pagrindas, atsižvelgė į galimai nusikalstamomis veikomis padarytą žalą, pareikšto civilinio ieškinio dydį. Vien aplinkybės, kad skundžiamos nutarties motyvai yra labai glausti ir joje tik keliais sakiniais pasisakyta dėl kaltinamojo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų teiginių, savaime nereiškia, kad teismas neįsigilino į sprendžiamo klausimo esmę ir nesudaro pagrindo naikinti priimtos nutarties. Esminiai aspektai, aukštesniojo teismo manymu, buvo įvertinti. Be to, kaltinamasis V. M. ir jo gynėjas savo argumentus dėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo, kurie iš esmės analogiški apygardos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytiems motyvams, pateikė apskųsdami nutartį aukštesniajam teismui, kuris skunde dėstomus argumentus išnagrinėjo šia teismo nutartimi ir dėl visų jų pasisakė. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas ignoravo kaltinamąjį, nesiteikė išklausyti jo pozicijos.

21. Apibendrinant konstatuojama, kad Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis, kuria išspręstas procesinės prievartos priemonės paskyrimo klausimas, iš esmės yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo kaltinamojo V. M. turtui, iš esmės nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimas – šiuo metu nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia skunde nurodyti kaltinamojo V. M. gynėjo argumentai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

kaltinamojo V. M. gynėjo advokato Rolando Tilindžio skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.