Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-03-10 · Administracinė byla Nr. I-22-171/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-03-10
Bylos Nr.
I-22-171/2011
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Halina Zaikauskaitė, Bronius Januška, Irena Paulauskienė (pran.)
Pareiškėjas
Z. G.
Atsakovas
Lietuvos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybai
Advokatai
Deividas Poška
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-22-171/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.5,38, 74 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Paulauskienės (pranešėja), kolegijos teisėjų Broniaus Januškos ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui Z. G., jo atstovui advokatui Deividui Poškai, atsakovės Lietuvos kariuomenės atstovui Renaldui Bujokui, atsakovės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos atstovui Sergejui Montvilai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovėms Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijai (toliau – Komisija), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybai (toliau – KMT) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 3?11) ir patikslintu skundu (III t., b. l. 7–9), kuriuose prašo:

1) panaikinti Komisijos 2007-10-22 sprendimą Nr. 15;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimą, kad Z. G. nustatytas pirmosios grupės invalidumas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu;

3) įpareigoti atsakovę Lietuvos kariuomenę priimti sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta išmokėti pareiškėjui Z. G. 60 mėnesių tarnybinių atlyginimų kompensaciją, iš viso 186 945 Lt;

4) įpareigoti atsakovę Lietuvos kariuomenę išmokėti pareiškėjo Z. G. naudai penkių procentų metines palūkanas, skaičiuotinas nuo 186 945 Lt sumos, už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 8 d. iki tos dienos, kurią atsakovė Lietuvos kariuomenė faktiškai sumokės pareiškėjui 186 945 Lt kompensaciją.

Skunde paaiškino, kad Komisijos 2007-10-22 sprendimas Nr. 15 yra nepagrįstas ir neteisėtas, šiurkščiai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, nes Komisija, priimdama individualų administracinį aktą, privalėjo išsamiai nustatyti visas faktines aplinkybes ir jų pagrindu, tinkamai pritaikiusi teisės aktų normas, priimti teisėtą ir pagrįstą išvadą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas mano, kad ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, jog Komisija apskritai netyrė jo ligos – pūlingo tonzilito – išsivystymo priežasčių bei to, ar ši liga sąlygojo miokarditą, kuris išsivystė į kardiomiopatiją.

Teigia, kad Komisija į savo posėdžius nekvietė specialistų bei pareiškėjo, nesikreipė dėl tyrimui svarbių aplinkybių nustatymo į Karinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – KMEK), nevertino ankstesnių KMEK išvadų, tyrimą atliko paviršutiniškai, nesigilindama į esminius medicininius atlikto tyrimo aspektus. Pareiškėjas nurodė, kad pagal krašto apsaugos ministro 2002 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 957 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 25 punktą, Komisija turėjo gauti KMEK išvadą, tačiau ji nesikreipė į KMEK dėl pareiškėjo atvejo išsamaus ištyrimo.

Teigia, jog analizuojant Komisijos nuostatų 25 punkto normą, pareiškėjo manymu, pagrįstai galima daryti išvadą, jog KMEK turi pateikti Komisijos išvadą, patvirtinančią, kad Z. G. liga yra susijusi su tiesioginių pareigų vykdymu. Tokiai išvadai pateikti KMEK privalo ištirti ne tik Z. G. ligą, tačiau ir tiesioginių pareigų vykdymo sąlygas, galbūt sąlygojusias susirgimą bei ligos išsivystymą. Šiuo atveju Komisija ne tik sprendimu nevertino anksčiau priimtos KMEK išvados pagrįstumo, bet ir iš naujo nesikreipė dėl Z. G. atvejo ištyrimo į KMEK. 2004 m. spalio 11 d. KMEK priimta išvada Nr. 5, kuria KMEK pasisakė dėl Z. G. atvejo, yra aiškiai nepagrįsta ir neteisėta – šis pareiškėjo teiginys, jo nuomone, yra visiškai pagrįstas remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. I-280-19/06 medžiaga.

Pareiškėjas nurodo, kad patenkinus prašymą įpareigoti Komisiją priimti sprendimą, jog jam nustatytas pirmosios grupės invalidumas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, atsirastų teisinis pagrindas taikyti Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas, įpareigojančias atsakovę išmokėti pareiškėjui įstatymo nustatyto dydžio kompensaciją bei penkių procentų metines palūkanas.

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas advokatas Deividas Poška prašė skundo reikalavimus patenkinti (III t., b. l. 39–40). Papildomai paaiškino, kad ekspertizės akto turinys, ekspertų paaiškinimai bei byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo ligą – kardiomiopatiją, sąlygojo pūlingas tonzilitas, kuris išsivystė į miokarditą. Paaiškino, kad pareiškėjo ligos istorijose kitų ligų, kuriomis būtų pareiškėjas sirgęs, nėra nurodyta, todėl jam nekyla abejonių, kad kardiomiopatija yra uždegiminės kilmės, t. y. nuo tonzilito (III t., b. l. 26–34, 39–40 ).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos kariuomenė pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (I t., b. l. 146?148, III t., b. l. 17–18) paaiškino, kad Komisija, pasinaudodama jai teisės aktų suteiktomis teisėmis, surinko visus galimus įrodymus: gavo KMEK išvadą, posėdžio metu apklausė gydytoją J. G., taip pat gavo informaciją iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, analizavo Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1095-19/05 esančias teismo ekspertizės išvadas ir t. t., ir nustatė, kad patalpos, kuriose dirbo pareiškėjas, buvo pakankamai šildomos, bei tai, kad ūminis tonzilitas, dėl kurio vėliau pareiškėjui galėjo išsivystyti dilatacinė kardiomiopatija, buvo nekomplikuotas ir negalėjo sukelti tokių sunkių padarinių.

Pažymėjo, kad remiantis medicininiais dokumentais, po persirgto tonzilito pareiškėjas visiškai pasveiko. Pagal KMEK nuostatus nėra numatyta, kad į KMEK sudėtį turi būti įtraukiamas kardiologas, nes pati KMEK neatlieka širdies ligų gydymo, o priima ekspertinius nutarimus ir išvadas, vadovaudamasi surinktais dokumentais bei kitais įrodymais. Mano, kad turintys medicininį išsilavinimą asmenys, nors ir nesantys kardiologais, bet esantys kitos srities gydytojais, gali įvertinę medicininius dokumentus pateikti kompetentingas išvadas. Į Komisijos posėdį pakviesta gydytoja J. G. bei KMEK pateikė kompetentingas išvadas.

Pažymėjo, kad priimant skundžiamą sprendimą, galiojo 2005-04-12 krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-420 patvirtintas „Kompensacijų, mokamų kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, išmokėjimo tvarkos aprašas“, kurio 8.1 p. numato, kad jeigu kario sveikatos sutrikimas atsirado iki 2004-11-23, jam priklausančios kompensacijos dydis skaičiuojamas pagal sveikatos sutrikdymo metu galiojusią Įstatymo 67 str. redakciją. Teigia, kad Komisijai priėmus sprendimą, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija, susijęs su tarnybos pareigų vykdymu, jis, vadovaudamasis minėtu tvarkos aprašu, turėtų kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją dėl kompensacijos išmokėjimo. Kompensacijos mokėjimo klausimas sprendžiamas kariui pateikus prašymą Krašto apsaugos ministerijai, o ne kreipiantis į teismą, todėl mano, kad nėra pagrindo skundžiant Komisijos sprendimą tuo pačiu reikalauti ir kompensacijos. Nurodo, kad reikalavimas priteisti penkių procentų palūkanas yra išvestinis iš reikalavimo priteisti kompensaciją, taigi nesant pagrindo spręsti klausimo dėl kompensacijos, nespręstinas ir palūkanų klausimas.

Teisminio nagrinėjimo metu Lietuvos kariuomenės atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad iš teismo paskirtos ekspertizės išvados ir eksperto paaiškinimo akivaizdu, kad jokio ryšio tarp tonzilito ir kardiomiopatijos nėra, o tai, kad pareiškėjas tonzilitu susirgo tarnyboje, byloje neįrodyta (III t., b. l. 39–40).

Atsakovė Komisija pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (I t., b. l. 64?66, III t., b. l. 15–16) paaiškino, kad tyrimas buvo atliktas išsamiai, KMEK išvados yra vertintinos kaip specialių medicininių žinių pateikimas Komisijai. Pareiškėjo atveju yra pateiktos dvi teismo medicinos ekspertizės komisijos išvados ir dvi KMEK išvados, kurios iš esmės viena kitai neprieštarauja. Visose jose nurodoma, kad dilatacinės kardiomiopatijos atsiradimo priežastys yra nežinomos ir atsiradimą lemia daug veiksnių. Visi medicinos specialistai nenustatė pareiškėjo kardiomiopatijos ryšio su ankstesnėmis pareiškėjo ligomis ir jo tarnyba. Be to, šiuo atveju net nėra patvirtinta, jog pirmasis pareiškėjo peršalimas, kuris, jo manymu, sukėlė kitas ligas, įvyko būtent jo tarnybos metu.

Komisijos manymu, pareiškėjo teiginys, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo administraciniams aktams keliamų reikalavimų bei tai, kad į komisijos posėdį Z. G. nebuvo pakviestas, yra neteisingas, kadangi Komisija sprendime nurodo, kad rėmėsi ir kitais dokumentas, ne tik nurodytais sprendime. Komisija vadovavosi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2007 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie meteorologines sąlygas“, KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 2007 m. birželio 11 d. pateikta medžiaga Nr. IS-498 bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. Nr. IS-638 medžiaga, Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos KMEK pateikta išvada, medžiaga, kuri buvo surinkta ir svarstoma 2005 m. sausio 6 d. Komisijos posėdyje, Vilniaus apygardos administraciniame teisme su pareiškėju susijusiose administracinėse bylose esančia medžiaga, teismo medicinos ekspertizės išvadomis.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti priimti sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo pažymėjo, kad ginčo dėl kompensacijos mokėjimo nėra, kadangi pareiškėjas dėl jos į Komisiją ar Krašto apsaugos ministeriją nesikreipė. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 67 str. 1 d. vienkartinė piniginė kompensacija gali būti išmokama tik nustačius priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų vykdymo. Tuo atveju, jei pareiškėjui naudingai būtų išspręstas klausimas dėl priežastinio ryšio buvimo, jis turės teisę kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją dėl kompensacijos išmokėjimo.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje Komisijos atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais ir teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, iš kurios matyti, kad tonzilitas nebuvo kardiomiopatijos priežastimi, o ta aplinkybė, kad pareiškėjas peršalo tarnyboje ir dėl to susirgo tonzilitu, neįrodyta (III t., b. l.39-40 ).

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės karo medicinos tarnyba pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (I t., b. l. 152?154, III t., b. l. 24) paaiškino, jog pareiškėjo širdies liga – dilatacinė kardiomiopatija – yra nesusijusi su karo tarnyba ir jo tiesioginių pareigų vykdymu.

Nurodo, kad KMT vykdo išskirtinai gydomąją ir, esant būtinybei, konsultacinę funkciją, todėl šiuo atveju, kai Komisijos posėdyje buvo svarstomi medicininiai klausimai, susiję su pareiškėjo sveikata, į posėdį buvo pakviesta gydytoja J. G., kuri nurodė, kad galimybė sušalti paros tarnybos metu atmetama. Tretysis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad pareiškėjas peršalo ne tarnybos metu.

KMT nesutinka su pareiškėjo interpretavimu, kad KMEK turi pateikti Komisijai išvadą, patvirtinančią, jog pareiškėjo liga yra susijusi su jo tiesioginių pareigų vykdymu ir privalo ne tik pateikti medicininį vertinimą, bet ir ištirti kario tarnybos sąlygas bei pobūdį. KMT mano, kad KMEK išvados turi būti vertintinos kaip specialių medicininių žinių pateikimas Komisijai. Pažymėjo, kad byloje esančios teismo medicinos ekspertizės komisijos bei KMEK išvados iš esmės viena kitai neprieštarauja, visose jose nurodoma, kad dilatacinės kardiomiopatijos atsiradimo priežastys yra nežinomos ir atsiradimą lemia daug veiksnių.

Mano, kad ginčo dėl kompensacijos negali būti, nes pareiškėjas dėl to nesikreipė nei į Komisiją, nei į Krašto apsaugos ministeriją.

Trečiojo suinteresuotojo asmens KMT atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (III t., b. l. 6).

Motyvuojamoji dalis

Skundo dalis atmestina, kita skundo dalis paliktina nenagrinėta.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Komisija 2005-01-06 priėmė sprendimą Nr. 3, kuriuo buvo nuspręsta Z. G. sveikatos sutrikimą vertinti kaip nesusijusį su tiesioginių pareigų vykdymu. Nesutikdamas su šiuo sprendimu jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (adm. byla Nr. I-678-9/2005), kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė.

Šis teismo sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2007-03-05 sprendimu (administracinė byla Nr. A14-14/07) Z. G. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-03-29 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, panaikino Komisijos 2005-01-06 sprendimą Nr. 3 ir įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti Z. G. prašymą dėl sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tiesioginiu pareigų vykdymu nustatymo.

Komisija, vykdydama teismo sprendimą, pakartotinai 2007-10-22 sprendimu Nr. 15 (I t., b. l. 67–68), remdamasi KMEK 2007-10-08 išvada Nr. 7 (I t., b. l. 138–139), pripažino, kad Z. G. sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija, ekspertinio nutarimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), išduota 2003-12-02, nėra susijusi su tiesioginių pareigų vykdymu.

Šio ginčo esmė – atsakovės ginčijamo sprendimo, kuriuo Z. G. sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija – laikytinas nesusijusiu su tiesioginių jo pareigų vykdymu, teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo aspektu svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjo sveikatos sutrikimą nulėmė netinkamos tarnybos sąlygos, ar yra priežastinis ryšys tarp tiesioginių pareigų vykdymo ir diagnozuotos ligos – kardiomiopatijos.

Šį ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2002 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 957 (toliau – Nuostatai), Karinės medicinos ekspertizės nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1125 (toliau – KMEN).

Įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės karinė medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Jos darbo tvarką nustato krašto apsaugos ministras.

Pagal teisės aktus, reglamentuojančius ginčo klausimą, darytina išvada, kad kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta Komisija. Pastaroji turi teisę ištirti ir nustatyti ligos priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu, aktyviai tirti visus faktinius duomenis, susijusius su kario sveikatos sutrikimo aplinkybėmis, reikalauti papildomų įrodymų, juos vertinti ir jų pagrindu priimti savarankišką ir motyvuotą sprendimą dėl kario sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su jo tarnybinių pareigų atlikimu, į savo posėdžius kviesti karį ar jo įgaliotą atstovą, karinių vienetų, kuriuose registruota liga, vadą (viršininką), karinio vieneto gydytoją, kitus asmenis ir juos apklausti, gali reikalauti papildomo tyrimo atlikimo, kreiptis į valstybės institucijas ar fizinius asmenis ir gauti iš jų su tiriamuoju įvykiu susijusią medžiagą, paaiškinimus bei kitus dokumentus, iš KAS padalinių gauti komisijos darbui reikalingus dokumentus (planus, pareigines instrukcijas, nuostatus, projektus, tarnybinio tyrimo išvadas ir kt.), kviesti specialistus, siųsti nukentėjusįjį į KMEK, reikalauti, kad karinių vienetų vadai siųstų karius atlikti pakartotinių (papildomų) medicininių tyrimų į viešąsias sveikatos priežiūros įstaigas, KMEK ar kitas komisijas ir privalo atlikti visos pateiktos medžiagos analizę. Be to, Komisija turi įvertinti ne tik tai, ar tam tikri su tarnyba susiję veiksniai (šio ginčo atveju – netinkama temperatūra tarnybos patalpose), galėjo sukelti atitinkamus susirgimus, bet ir nustatyti, ar tie veiksniai egzistavo. Vadinasi, įstatymu Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą dėl priežastinio ryšio tarp susirgimo ir pareigų vykdymo.

Teismas nustatė, kad 2003-12-08 prašyme (I t., b. l. 69?70) pareiškėjas Komisijai paaiškino, kad po to, kai buvo atleistas iš užimamų pareigų sukakus įstatymo nustatytam išleidimo į atsargą amžiui, staiga sunegalavus (skausmai širdyje), buvo paguldytas į Klaipėdos miesto apskrities ligoninę. Jo nuomone, širdies liga – dilatacinė kardiomiopatija – yra susijusi su karo tarnyba ir jo tiesioginių pareigų vykdymu. Pagrindinis ir lemiamas veiksnys širdies ligai atsirasti buvo prieš 3 metus (2000 m. balandžio 18–26 d.) jo persirgtas tonzilitas (peršalimo liga). Anot pareiškėjo, tonzilitas komplikavosi į miokarditą, kuris ir sukėlė dilatacinę kardiomiopatiją. 2000 m. balandžio 18?28 d. persirgo pūlingu tonzilitu, kurio atsiradimą sąlygojo netinkamos tarnybos sąlygos – budėjimo metu pareiškėjas sušalo. Taigi, pareiškėjas teigia, kad jo susirgimas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu.

Komisija, spręsdama pareiškėjo prašymą, kreipėsi į KMEK, kuri, remdamasi VUL Santariškių klinikų išrašais iš medicininių dokumentų, išrašais iš karo medicinos tarnybos medicininių dokumentų ir kitais dokumentais, 2007-10-08 išvadoje Nr. 7 pažymėjo, kad negalima teigti, jog pareiškėjo liga – kardiomiopatija – faktiškai išsivystė dėl miokardito, sąlygoto 2000 m. balandžio 18 d. diagnozuoto folikulinio tonzilito (I t., b. l. 138?139).

Byloje esantis Medicininės apžiūros aktas Nr. 6776/97 patvirtina, kad pareiškėjas 1997 m. pripažintas tinkamu profesionaliajai karo tarnybai su apribojimais, jam nustatytas 2-o laipsnio nutukimas, ribinė hipertenzija, pakartotinė medicininė ekspertizė paskirta po 1 metų, t. y. 1998 m., tačiau jis pakartotinei ekspertizei 1998 m. neatvyko (I t., b. l. 84?87, 89).

Iš 1997 m., 2000 m., 2001 m. Medicininės apžiūros aktų (I t., b. l. 76–77, 80–81, 84–85) dalyse, kurias pildo pats karys, skiltyje „dažnos peršalimo ligos“ – pareiškėjas nenurodo, kad yra dažnai sirgęs peršalimo ligomis, tik 2003 m. po išleidimo į atsargą pareiškėjas nurodo minėtą susirgimą, taip pat ir kitus susirgimus (I t., b. l. 72–73).

Komisijos tyrime ir 2008-02-11 teismo posėdžio metu dalyvavusi gydytoja kpt. J. G. patvirtino, kad Z. G., pildydamas minėtus medicininės apžiūros aktus, savo parašu patvirtino, kad pateikiama informacija yra teisinga, atsakymai į klausimus – pilni ir išsamūs. Nustatant priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tiesioginių pareigų atlikimu, KMEK nebuvo gauta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo liga – kardiomiopatija – faktiškai išsivystė dėl miokardito, sąlygoto 2000 m. balandžio 18 d. diagnozuoto folikulinio tonzilito, kadangi 2000 m. jis buvo pilnai išgydytas (I t., b. l. 201).

Štabo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, dviaukščio pastato 1-ame aukšte, 1997 m. patalpose naujai pakeisti šildymo vamzdynai ir radiatoriai (I t., b. l. 97). Nustatyta, kad 2000 m. šildymo sezonas buvo nutrauktas balandžio 3 d. (I t., b. l. 91). 2000 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. 239 nurodyta – Batalionų ir RTGS budinčias dalis nuo 17 val. vakaro iki 8 val. ryto apšildyti elektriniais šildytuvais (I t., b. l. 104). Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2007-05-02 pateiktame rašte (I t., b. l. 90) nurodoma, jog pagal Klaipėdos kranto meteorologijos stoties pateiktus duomenis 2000-04-18 aukščiausia dienos temperatūra – 21 laipsnis šilumos, žemiausia nakties temperatūra – 8,8 šilumos.

Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, jog tarnybos sąlygos buvo normalios, pareiškėjas nė karto nesikreipė į vyresnybę dėl netinkamų tarnybos sąlygų, nors Kariuomenės drausmės statuto 57 straipsnis nustato, kad karys turi teisę skųstis, kai yra pažeistos įstatymo ar kitų teisės aktų jam garantuojamos teisės. Šia teise pareiškėjas nesinaudojo, todėl Komisija konstatavo, jog bendra pastato būklė negalėjo automatiškai įtakoti pareiškėjo susirgimo (I t., b. l. 12–13).

2007-12-19 vykusiame teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. M. paaiškino (I t., b. l. 173), kad jis 1998–2004 m. dirbo 3-ioje rinktinėje, 2000 m. darbovietės patalpų būklė buvo bloga, kartais pro langus patekdavo vanduo, šildymo prietaisų nebuvo, nes jie buvo kitame dalinyje. Teigė, jog neatsimena, kokia oro temperatūra tuo metu buvo bei tai, ar 2000 m. balandžio 17–18 dienomis kabinete buvo prilyta. Nurodė, kad asmeniškai Z. G. sergančio darbe nematė.

2008-02-11 teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas G. K. parodė (I t., b. l. 200), kad jis 2000 metais kartu tarnavo su Z. G., su juo dirbo viename kabinete. Paaiškino, kad pastato, kuriame atliko tarnybą, būklė buvo kritinė, kai lydavo, pro stogą varvėdavo vanduo. Paaiškino, kad, išjungus šildymą, kai kurie darbuotojai naudojosi elektriniais šildytuvais. Teigė, jog negali pasakyti, ar Z. G. 2000 metų pavasarį sirgo, negalėjo pasakyti, ar Z. G. susirgo kabinete budėjimo metu.

Teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jo susirgimą (pūlingą tonzilitą) 2000 m. balandžio 18–28 d. sąlygojo netinkamos tarnybos sąlygos (bloga patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būklė) – budėjimo metu jis sušalo, yra nepagrįstas, kadangi atsakovė ištyrė patalpų būklę, vadovaudamasi pateiktais dokumentais, t. y. pažyma apie meteorologijos sąlygas, Žemaičių apygardos vado raštu, pastato techninė būklės aktu, šilumos vartotojo pasu (I t., b. l. 90–105). Teismo vertinimu, minėti dokumentai patvirtina, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo patenkinamos būklės, žiemą buvo centralizuotai šildomas, šildymas išjungtas 2000 m. balandžio 3 d., pareiškėjas dėl blogų tarnybos sąlygų į vadovybę nesikreipė, pretenzijų nereiškė, nors Kariuomenės drausmės statuto 57 straipsnis nustato, kad karys turi teisę skųstis, kai yra pažeistos įstatymo ar kitų teisės aktų jam garantuojamos teisės.

Šia teise pareiškėjas nesinaudojo, liudytojai A. M. ir G. K. jo sergančio tarnyboje 2000 metais nematė, todėl Komisija pagrįstai konstatavo, jog bendra pastato būklė negalėjo savaime įtakoti pareiškėjo susirgimo.

Eksperto išvada yra vienas iš įrodymų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje, tačiau eksperto išvada, kaip įrodymas administracinių bylų procese, yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada, kurią pateikia ekspertas, pritaikęs specialias žinias. Teisminiame administracinių bylų procese gali būti vertinami kaip įrodymai ir rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio, t. y. gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, bet jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį, priimtą nagrinėjamoje administracinėje byloje, tai, nepaisant to, kad toks rašytinis aktas yra tiriamojo–mokslinio pobūdžio, jame pateikta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada Administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės, numatytos procesiniame įstatyme, rūšį – rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis).

Taigi, administracinėje byloje Nr. I-280-19/06 atliktų ekspertizių aktai šioje byloje vertintini kaip rašytiniai įrodymai visų byloje esančių įrodymų apimtyje Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies prasme. Iš šių ekspertizių aktų (prijungta adm. byla Nr. I-280-19/06, II t., b. l. 7–15, 46–56) matyti, kad jų išvados atitinka teismo paskirtos ekspertizės (II t., b. l. 130–141) išvadą. Be to, minėtame rašytiniame įrodyme (prijungtos bylos ekspertizės išvadoje) nurodyta, kad pūlingą tonzilitą gali sukelti streptokokai, stafilokokai ir pneumokokai, taip pat ir virusai. Iš šio įrodymo matyti, kad pūlingu tonzilitu galima susirgti nebūtinai peršalus. Tai patvirtina ir teismo paskirtos ekspertizės išvada, kurioje nurodoma, kad galimi įvairūs pūlingo tonzilito sukėlėjai – bakterijos ir virusai (II t. b. l. 141).

Iš medicininės ekspertizės išvadų darytina išvada, kad pareiškėjo turimų ligų kilimas ir išsivystymas gali būti sąlygotas įvairių veiksnių (adm. byla Nr. I-280-19 -2006, II tomas, b. l. 7–15, 46–56).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2008-02-21 išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad atsakovės 20007-10-22 sprendimas Nr. 15 yra teisėtas ir pagrįstas (I t., b. l. 204–211).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, 2009-01-29 išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir pažymėjo, kad yra reikalingos specialios mokslo žinios, kad būtų galima nustatyti susirgimo pūlingu tonzilitu priežastis bei nustatyti, ar pareiškėjo liga – kardiomiopatija, galėjo išsivystyti dėl persirgtos ligos – pūlingo tonzilito, sąlygojusio miokarditą. Teismas, pagrįsdamas savo išvadas, jog pareiškėjo susirgimas nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu, rėmėsi kitoje administracinėje byloje atliktų ekspertizių išvadomis, kurios šioje byloje gali būti vertinamos kaip rašytiniai įrodymai, todėl, nagrinėjant bylą iš naujo, spręstinas klausimas dėl teismo ekspertizės skyrimo.

Teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-29 nutartį, nagrinėjamoje byloje paskyrė ekspertizę (II t., b. l. 85–86). 2010-06-30 surašytas ekspertizės aktas Nr. EKG 7(138)/10(01) (II t., b. l. 130?141), kuriame konstatuota, kad Z. G. 2000 m. balandžio 18–28 d. persirgta liga – pūlingas tonzilitas – galėjo sąlygoti miokardito išsivystymą, nes miokarditas – viena iš galimų tonzilito komplikacijų.jeTaip pat pažymėta, kad dėl to, jog miokardito klinikinei diagnozei patvirtinti pateiktuose dokumentuose trūksta duomenų, negalima kategoriškai teigti, kad pūlingas tonzilitas sukėlė Z. G. miokarditą.

Atsakyti, kokios konkrečiai Z. G. ligos – kardiomiopatijos – priežastys, negalima, nes šią ligą gali sukelti įvairūs veiksniai ir dažnai tikroji ligos priežastis yra nežinoma. Iš Z. G. nustatytų ligų, kardiomiopatiją galėjo sukelti pirminė arterinė hipertenzija, ypatingai besitęsianti ir nepakankamai efektyviai gydoma. Hipertenzinės kilmės kardiomiopatiją patvirtintų ir širdies echoskopijos duomenys (sustorėjusios širdies sienelės). Kardiomiopatija galėjo išsivystyti dėl miokardito, tačiau kategoriškai teigti, kad ši liga Z. G. išsivystė dėl persirgto miokardito, negalima, kadangi miokardito klinikinei diagnozei patvirtinti pateiktuose dokumentuose trūksta duomenų. Taip pat dėl duomenų trūkumo negalima kategoriškai teigti, kad kardiomiopatija išsivystė dėl 2000 m. balandžio 18–26 d. persirgtos ligos – pūlingo tonzilito – ir kad ji sukėlė miokarditą.

2011-01-06 teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis parodė (III t., b. l. 4–5), kad kardiopatijos ligos esmė yra širdies išdidėjimas. Šią ligą sukelia dvi priežasčių grupės: gyvenimo būdo, hipertenzijos sąlygoti susirgimai ir uždegiminės kilmės susirgimai. Nurodė, kad gydydami pareiškėją manė, jog tai uždegiminės kilmės susirgimas, dėl kurio padidėjo širdis. Šios ligos priežastis galėjo būti infekcinis susirgimas – tonzilitas. Tačiau patvirtinti, kad tai yra uždegiminės kilmės susirgimas, galėtų tik širdies biopsija.

Hipertenzinė kardiomiopatija yra ypatingai lėtai besivystanti liga ir lėtai nuo jos sveikstama. Uždegiminės kilmės ligos greičiau sąlygoja širdies padidėjimą. Kad išsivystytų miokarditas, reikia 1–1,5 metų. Hipertenzijos sąlygotam širdies padidėjimui širdies sienelė ne plonėja, o storėja. Hipertenzijos pagrindu atsiradusi kardiomiopatija gydoma ilgai ir nepasveikstama nuo chirurginių manipuliacijų. Pareiškėjo atveju buvo pritaikytas naujas metodas, kuris leido panaikinti sinchronizaciją tarp dešiniojo širdies skilvelio ir kairiojo. Atlikus operaciją, pareiškėjo būklė iš karto pagerėjo. Pooperacinė ligonio sveikimo eiga leido daryti išvadą, kad liga buvo uždegiminio pobūdžio, o ne hipertenzinio. Esant hipertenzinio pobūdžio ligai, operacija nepanaikina ligos priežasties. Yra didelė tikimybė, jog toks poveikis pareiškėjui galėjo būti nuo anginos, tačiau to įrodyti negalima. A. Kirkutis teigė, kad dabar sunku pasakyti, ar miokarditą sukėlė virusai ar mikrobai. Tonzilitas rodo imuninės sistemos nusilpimą, tačiau, kada imuninė sistema sutriko, pasakyti neįmanoma.

Paaiškino, kad nors iš visų duomenų galima spręsti, jog pareiškėjo liga uždegiminės kilmės, tačiau negalima visiškai atmesti ir hipertenzinės kardiomiopatijos kilmės. A. Kirkutis nurodo, jog jam nekyla abejonių, kad pareiškėjas sirgo miokarditu, jį gydė nuo infekcinio miokardito. Pūlingas tonzilitas gali sąlygoti miokardito išsivystymą. Ši liga gali būti miokardito priežastis arba ji gali sudaryti sąlygas miokardito išsivystymui.

Nurodė, kad teigdamas, jog pareiškėjas serga miokarditu, remiasi gydytojo J. Treiderio išrašu. Miokarditas yra uždegiminis procesas, o širdies padidėjimas – jo pasekmė. Mikrobai, kurie sukėlė tonzilitą, galėjo sukelti ir širdies ląstelių uždegimą, kuris vadinamas miokarditu. Tie patys mikrobai taip pat galėjo dar labiau pabloginti imuninę būklę. Dabar sunku nustatyti ligos sukėlėją, tai galėjo būti bakterinis streptokokas, kuris yra labai retas, arba virusas.

2011-01-06 vykusiame teismo posėdyje ekspertas doc. med. dr. Alfredas Rudys paaiškino (III t., b. l. 5), kad miokarditas klinikiniais simptomais nustatomas pagal tai, ar pacientas linkęs į infekcinius susirgimus. Miokarditas pasitaiko žmonėms, kurie turi labai silpną imuninę sistemą. Tonzilitas yra bakterinis susirgimas. Ligos paūmėjimo metu buvo galima atlikti imuninį tyrimą. Toks tyrimas nebuvo padarytas, kadangi nebuvo aktyvumo rodiklio, todėl abejotina uždegiminė pareiškėjo ligos kilmė.

Sėkmingos biopsijos atveju galima būtų įrodyti, kad tai uždegiminė ligos kilmė, tačiau nebus atsakymo, ar tai virusinė ar bakterinė kilmė. Dilatacinė kardiomiopatija nėra nulemta hipertenzijos ar uždegimo, yra daug kitų priežasčių.

Teigė, kad tikimybė, jog pareiškėjo dilatacinė kardiomiopatija susijusi su arterine hipertenzija, yra menka. Nurodė, kad iš echokardiogramos negalima spręsti apie ligos kilmę, tam reikėjo daryti magnetorezonansinį tyrimą, kurio nei 2000 m., nei 2003 m. dar nebuvo. Uždegiminės kilmės priežasčių gali būti daug. Taip pat gali įtakoti ir kiti faktoriai, kaip vaistų, alkoholio vartojimas ar radiacija. Lietuvoje dažniausiai susiduriama su pirmine kardiomiopatija, kuri sąlygota genetiškai. Dažniausiai miokardito priežastis lieka nenustatyta. Miokarditas yra viena iš priežasčių sirgti dilatacine kardiomiopatija. Didžiąja dalimi kardiomiopatija yra ne uždegiminės kilmės.

Sistemiškai įvertinus byloje paskirtos ekspertizės išvadas bei A. Rudžio ir A. Kirkučio paaiškinimus, darytina išvada, kad parodymai neprieštarauja vieni kitiems bei ekspertizės išvadai.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ekspertizės akto turinys bei ekspertų apklausa žodžiu, bei susiję bylos dokumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo liga – kardiomiopatija – galėjo būti sąlygota tik pūlingo tonzilito, kuris išsivystė į miokarditą, nes pareiškėjo ligos istorijose kitų ligų nėra nurodyta, išskyrus tonzilitą, todėl nekyla abejonių, kad iš jo išsivystė kardiomiopatija. Tačiau byloje esantis Medicininės apžiūros aktas Nr. 6776/97 patvirtina, kad pareiškėjas 1997 m. pripažintas tinkamu profesionaliajai karo tarnybai su apribojimais, jam nustatytas 2-o laipsnio nutukimas, ribinė hipertenzija, pakartotinė medicininė ekspertizė paskirta po 1 metų, t. y. 1998 m., tačiau jis pakartotinei ekspertizei 1998 m. neatvyko (I t., b. l. 84?87, 89). 2001 m. pildydamas medicininės apžiūros aktą (I t., b. l. 76–77), pareiškėjas neigia „aukštą kraujospūdį“, „skausmus širdies plote“, nurodo, kad rūko 20 metų po 20 cigarečių per dieną ir tik 2003 m. po išleidimo į atsargą pareiškėjas nurodo, kad dažnai sirgo peršalimo ligomis, bronchine astma, širdies liga, aukštu kraujospūdžiu (I t., b. l. 72–73).

Taigi pareiškėjo teiginį, kad jis jokiomis ligomis nesirgo paneigia aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai – medicininės apžiūros aktai užpildyti paties pareiškėjo. Pūlingu tonzilitu pareiškėjas sirgo 2000 m., todėl bylai aktualiausias yra 2003 m. medicininės apžiūros aktas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dažnai sirgo peršalimo ligomis, bronchine astma, širdies liga, aukštu kraujospūdžiu (I t., b. l. 72–73). Taigi iš įrodymų matyti, kad nuo persirgimo tonzilitu iki kardiomiopatijos diagnozės pareiškėjas sirgo įvairiomis ligomis. Eksperto išvada patvirtina, kad kardiomiopatijos kilimą gali sąlygoti įvairios priežastys, o dažniausiai kardiomiopatija yra sąlygota genetiškai. Todėl pareiškėjo išvada, kad kardiomiopatiją sąlygojo tik pūlingas tonzilitas atmestina, kaip nepagrįsta.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad net ir tuo atveju, jei teismo ekspertizės išvadoje vienareikšmiškai būtų nustatyta, kad kardiomiopatija išsivystė nuo tonzilito, byloje nėra įrodymų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas tonzilitu susirgo atlikdamas savo tarnybines pareigas, o jeigu ir būtų nustatyta, kad pareiškėjas susirgo tonzilitu vykdydamas tarnybines pareigas, tai iš teismo ekspertizės išvados matyti, kad atsakyti, kokios konkrečiai Z. G. ligos kardiomiopatijos – priežastys, negalima, nes šią ligą gali sukelti įvairūs veiksniai. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ligos – kardiomiopatijos – ir jo tarnybinių pareigų atlikimo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, be to, jis nebuvo pakviestas į Komisijos posėdį, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas kartu su advokatu turėjo teisę formuluoti klausimus ekspertams (adm. byla Nr. I-280-19/2006, b. l. 33), o galutinai klausimai buvo suformuluoti teismo nutartimi. Teismo suformuluoti ekspertams klausimai sudarė sąlygas gauti atsakymus specialių žinių reikalingoje srityje dėl ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, todėl pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisės kaip nors būtų suvaržytos ir pažeistos, nėra. Pareiškėjas taip pat galėjo pateikti klausimus ekspertui ir nagrinėjamoje byloje paskyrus ekspertizę (II t., b. l. 63–64). Pareiškėjo išdėstyti argumentai, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nėra pagrįsti, nes skundžiamas sprendimas suformuluotas aiškiai, jame nurodyti esminiai priimamo sprendimo motyvai, sprendimo teisinis pagrindas, taip pat sprendime nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Pareiškėjo skundo administraciniam teismui pateikimo faktas patvirtina, kad pareiškėjui apskundimo tvarka buvo visiškai suprantama ir aiški.

Taigi iš ištirtų įrodymų teismas daro išvadą, kad priežastinis ryšys tarp kardiomiopatijos ir tiesioginių pareiškėjo pareigų neįrodytas, todėl ginčijimas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra, o tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjo nustatytą neįgalumą, susijusį su tiesioginių pareigų vykdymu.

Įstatymo 67 str. 1 d. numato, kad dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos tapusiam neįgaliam, arba ir netapusiam neįgaliam kariui, kuriam dėl sveikatos sutrikimo liko liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, išmokama šio straipsnio 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančių išmokėti draudimo iš valstybės biudžeto išmokų dydžiu. Ši kompensacija mokama iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų.

Priimant skundžiamą 2007-10-22 Komisijos sprendimą Nr. 15, galiojo 2005-04-12 krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-420 patvirtintas „Kompensacijų, mokamų kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, išmokėjimo tvarkos aprašas“ (toliau – Aprašas), kurio 2 punktas numatė, kad sprendimas dėl vienkartinės kompensacijos dydžio nustatymo ir išmokėjimo priimamas vadovaujantis Tarnybinio tyrimo komisijos arba teismo sprendimu, kuriuo nustatomas kario žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinis ryšys su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba (analogiška nuostata įtvirtinta ir aktualioje Aprašo redakcijoje).

Pagal Aprašo 3 punktą, sprendimas dėl vienkartinės kompensacijos išmokėjimo įforminamas krašto apsaugos ministro įsakymu, kurį pasirašo krašto apsaugos ministro įgaliotas ministerijos valstybės sekretorius (pagal aktualią Aprašo redakciją įsakymą pasirašo krašto apsaugos ministro įgaliotas Ministerijos kancleris).

Prašymą dėl kompensacijos dėl sveikatos sutrikimo išmokėjimo karys arba jo įgaliotas atstovas pateikia krašto apsaugos ministrui. Prie prašymo turi būti pridedamas Tarnybinio tyrimo komisijos arba teismo sprendimas, kuriuo nustatomas kario žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinis ryšys su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba ir įsiteisėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimas dėl draudimo sumos mokėjimo (Aprašo 9 punktas).

Aprašo 10 punktas numato, kad, vadovaudamasis kario arba jo įgalioto atstovo prašymu ir Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimu arba teismo sprendimu, Krašto apsaugos ministerijos Finansų ir biudžeto departamentas rengia krašto apsaugos ministro įsakymo dėl kompensacijos dėl sveikatos sutrikimo išmokėjimo kariui projektą.

Aprašas taip pat numato, kas turi būti nurodoma įsakymo projekte, su kuo projektas turi būti derinamas.

Teismas, įvertinęs nurodytas Aprašo nuostatas, daro išvadą, kad tuo atveju, jeigu Komisija arba teismas priimtų sprendimą, kad pareiškėjo Z. G. sveikatos sutrikimas – kardiomiopatija, susijęs su tarnybos pareigų vykdymu, jis, vadovaudamasis Aprašu, turėtų kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo, po to turėtų būti rengiamas krašto apsaugos ministro įsakymo projektas, kurį pasirašytų krašto apsaugos ministro įgaliotas asmuo. Šis įsakymas (individualus administracinis aktas) galėtų būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiuo atveju duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Krašto apsaugos ministeriją dėl kompensacijos išmokėjimo, nėra, kadangi nagrinėjamu atveju nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo ligos ir jo tarnybinių pareigų atlikimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dėl kompensacijos išmokėjimo teisės aktai numato privalomą išankstinę nagrinėjimo ne per teismą tvarką, t. y. kompensacijos mokėjimo klausimas sprendžiamas kariui pateikus prašymą Krašto apsaugos ministerijai, o ne tiesiogiai kreipiantis į teismą, taigi pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę Lietuvos kariuomenę priimti sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta išmokėti pareiškėjui Z. G. 60 mėnesių tarnybinių atlyginimų, iš viso 186 945 Lt, kompensaciją ir įpareigoti atsakovę Lietuvos kariuomenę išmokėti pareiškėjo Z. G. naudai penkių procentų metines palūkanas, skaičiuotinas nuo 186 945 Lt sumos, už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 8 d. iki tos dienos, kurią atsakovė Lietuvos kariuomenė faktiškai sumokės pareiškėjui 186 945 Lt kompensaciją, paliktina nenagrinėta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 103 str. 1 d., 127 str., teismas

nusprendė:

Atmesti kaip nepagrįstą Z. G. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijos 2007-10-22 sprendimą Nr. 15 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisiją priimti sprendimą, jog Z. G. nustatytas pirmosios grupės invalidumas yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu.

Kitą skundo dalį palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Irena PaulauskienėBronius JanuškaHalina Zaikauskaitė