- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-46-581/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08826-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Nuteistasis
- R. V.
- Advokatai
- Eligija Norkienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždraudžiant visą laisvės apribojimo laikotarpį vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, R. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. V. laikiname sulaikyme išbūtas laikas – dvi paros, vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 29 d. apie 21 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – sutuoktinę A. V., o būtent: mažamečių vaikų L. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) akivaizdoje kambario viduryje griebė su kaire ranka A. V. už kaklo ir taip laikydamas smaugė, po to R. V., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, virtuvėje A. V. plaunant indus spyrė į nugarą ir sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu nukentėjusiajai į nugarą, o tęsdamas nusikalstamus veiksmus buto koridoriuje pataikė nukentėjusiajai į krūtinę mestais gyvūno ragais, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai A. V. padarydamas poodines kraujosruvas kakle ir kairiame žaste, nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, o netenkinus šio prašymo, sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde nuteistasis nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų bylos įrodymų bei gynybos išsakytų jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, o įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi tik jo tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o jo nekaltumą patvirtinančių bei gynybos nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei neįvertino jų reikšmės įrodymų visete. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įtikinamas, jame nurodytos išvados nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais. Teismas byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus dėl jam pareikšto kaltinimo vertino jo nenaudai.
2.2. Nuteistasis cituoja savo duotus parodymus bei prašo jais vadovautis, o nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus – atmesti. Nurodo, kad abi pusės (jis ir A. V.) konfliktavo, stumdėsi, suplėšė „maikutes“. Besistumdant dėl pinigų, A. V. galėjo būti užgautas žastas ir likti mėlynė. Tačiau pirmas veiksmas buvo iš A. V. – ji perrėžė nagais jo kaklą, o žymės ir randai yra išlikę iki šiol. Mano, kad jį sulaikant tai turėjo fiksuoti areštinės žurnale, nors jis asmeniškai pats ir nesiskundė dėl kraujosruvų.
2.3. A. V. parodymai viso proceso metu kito. Pirmoje apklausoje ji neminėjo ragų, visiškai kitaip nurodė aplinkybes dėl žasto. Akistatoje A. V. nurodė, kad buvo čiupta už kaklo, virtuvėje trenkė 3-4 kartus, apie spyrius neužsimena, nurodo, kad vaikai buvo virtuvėje, kurie matė įvykį. Nurodė, kad jai mėlynė atsirado ant dešinės rankos viršaus, o medicinos ekspertas mėlynę nustatė kairiame žaste iš apačios. A. V. parodymai yra nenuoseklūs ir neteisingi, nes aplinkybes ji išsigalvojo.
2.4. Liudytojos G. S. parodymai viso proceso metu kito. Ji nurodė, kad A. V. buvo smaugiama, spardoma. A. V. broliui D. V. pasakė, kad jis (R. V.) trenkė į galvą ir pilvą buvo spirta. Paminėjo, kad A. V. buvo spirta į kojas ir į veidą. Bet tokių sužalojimų nenustatyta. Liudytojos G. S. parodymai turi būti vertinami kritiškai.
2.5. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų D. V., L. V. parodymais. Šie liudytojai apie sužalojimus ragais nieko neminėjo, sužalojimų nematė. Liudytojas D. V. tikslinant aplinkybes pasakė, kad matė mėlynes dešinėje rankoje, nors mėlynė buvo kairiame žaste. Todėl jis davė seseriai (A. V.) naudingus parodymus, nepagrįstai jį apkaltindamas. Taip pat liudytojas D. V. nurodė, kad iš G. S. pasakojimų suprato, jog R. kelia ranką, „kolioja“, spjaudosi, grasina nužudyti; iš garso įrašų girdisi kaip rėkia, trenkia. Tokių aplinkybių dėl grasinimo nužudyti G. S. nei minėjo, nei patvirtino. Iš įrašo niekaip negalima teigti, kad girdisi kaip jis neva trenkia nukentėjusiajai A. V.. Liudytoja L. V. patvirtino, kad spyrių A. V. nebuvo, taip pat neteisingai nurodė, kad kitą dieną anūkas (D. V.) A. V. parsivežė, nes pats D. V. bei A. V. tai paneigė. Teismas savaip interpretavo liudytojų parodymus, kurie yra prieštaringi tarpusavyje ir niekaip neįrodo jo kaltės.
2.6. Nuteistasis cituoja specialistų išvadas bei teigia, jog byloje nėra įrodyta, kad A. V. buvo padarytas sužalojimas briedžio ragais. Ragas yra smailas ir negali padaryti buko sužalojimo. Ekspertas prieštarauja pats sau. Pirmoje išvadoje ekspertas apskritai nemini jokių ragų, o tik po jo parodymų atsiranda neva galimi sužalojimai ragais. Be to, A. V. nebuvo nurodžiusi, kad jai spyrė į ranką, o ekspertas nurodė, jog kraujosruva galėjo būti padaryta tiek spiriant, tiek ir suduodant smūgį kumščiu. Mėlynė galėjo atsirasti, kai stumdėsi ir užgavo ją rankomis perplėšiant „maikutę“, bet tai buvo netyčia. Pažymi, kad ragai nenusiima lengvai, todėl jų niekas ir nematė nuimtų, nei atvykęs pareigūnas, nei atvykusi tyrėja. Jie niekur nefiksuoti. Be to, ir pati nukentėjusioji nei pirmoje apklausoje, nei pareiškime apie ragus nemini ir tokių sužalojimų nenurodo.
2.7. Bylos medžiaga paneigia, kad vaikai matė dalį konflikto. Tai patvirtino ir liudytoja G. S., nes tuo metu, kai vyko konfliktas virtuvėje, G. S. joje šildė arbatą, o vaikai gulėjo lovelėse, jos yra su grotelėmis, todėl jie negalėjo matyti konflikto. Vaikai labai maži, nekalba, nemano, kad jiems buvo padarytas didelis poveikis, nes jie tiesiogiai konflikte nedalyvavo.
2.8. Teismas konstatavo, kad jo versijos kito. Tačiau jis neneigia, kad prie pareigūnų atsiprašė A. V., nes tikėjosi, jog jie susitaikys kaip sutuoktiniai ir vėl kartu gyvens. Be to, buvo strese, norėjo, kad jį greičiau paleistų iš areštinės, todėl pirmos apklausos metu neteisingai nurodė, kad galimai smaugė ar netyčia įspyrė nukentėjusiajai, nes iš tiesų to nebuvo.
2.9. Nors jo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau sužalojimai atsirado ne tyčios pasekmėje, o siekiant išvengti didesnių pasekmių ir jam ginantis dėl perdrėksto kaklo bei dėl besivysčiusio tolesnio konflikto dėl pinigų. Šiuo atveju nėra tyčios, todėl nėra ir nusikaltimo sudėties.
2.10. Jeigu teismas netenkintų prašymo dėl jo išteisinimo, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir įpareigojimus, sutrumpinti laisvės apribojimo bausmės terminą. Nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, jis gali prarasti darbą ir pajamų šaltinį, o jam reikia išlaikyti abu vaikus.
2. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. V. ir jo gynėja E. Norkienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė D. Maldeikienė ir nukentėjusioji A. V. – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
1. Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus – nepagrįstai vadovavosi prieštaringomis specialistų išvadomis, nukentėjusiosios A. V., liudytojų G. S., D. V., L. V. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje ir nesutampantys su kitais bylos duomenimis, todėl neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, bei jam paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
5. Iš bylos matyti, kad nuteistasis savo kaltę neigia ir nurodo tokią įvykio versiją: tarp jo ir A. V. įvyko abipusis konfliktas – iš pradžių jie konfliktavo žodžiais, paskui A. V. pirma jį puolė, nagais pradrėskė jam kaklą, todėl jis A. V. nuo savęs atitraukė, stūmė į šoną; abu stumdėsi koridoriuje dėl pinigų; tyčia A. V. jokių smūgių nesudavė, jos nesmaugė, į nugarą netrenkė ir nespyrė, gyvūno ragų į ją nemetė, o sužalojimai A. V. galėjo atsirasti arba jiems stumdantis arba A. V. po įvykio juos galėjo pasidaryti pati, siekdama tyčia jį nepagrįstai apkaltinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo parodymus atmetė bei teisingai juos vertino kaip pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė bei vertino tai, kad R. V. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs: po įvykio 2020-03-01 pirmoje apklausoje jis pripažino, jog A. V. suėmęs už kaklo atstūmė nuo savęs, kai ji griebė ranka už jo marškinėlių ir pradėjo juos tampyti; stumdantis dėl piniginės vieną kartą netyčia įspyrė į nugarą (2 t., b. l. 172-173); 2020-08-25 apklausoje nurodė, jog A. V. pirma ranka griebė jam už kaklo ir tempė jį už „maikutės“, o jis sugriebė ją už pečių ir atstūmė nuo savęs, jai nespyrė (2 t., b. l. 180). R. V. versiją, jog nukentėjusioji pirma jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą ir jį sužalojo – nagais pradrėskė jam kaklą, o jis tik gindamasis ją atstūmė nuo savęs, nurodė tik bylą nagrinėjant teisme, nei iš karto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, nei apklausiamas dvejose apklausose ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė, dėl jo nurodomo patirto sužalojimo (įdrėskimų kakle) po įvykio niekur nesikreipė, sužalojimai niekur nėra užfiksuoti. Be to, nuteistojo dėstomą įvykio versiją paneigia, o kartu ir tikrąsias šios bylos aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visetas – nukentėjusiosios A. V., liudytojos G. S. parodymai, iš dalies liudytojų J. S., D. V., L. V. parodymai, specialistų išvados, garso bei vaizdo įrašai ir kiti rašytiniai bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismas atliko bei skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamią visų bylos įrodymų analizę bei pateikė argumentuotas išvadas dėl jų vertinimo, byloje nustatytų aplinkybių įrodytumo, su jomis teisėjų kolegija sutinka ir jų neatkartoja, o atsako į esminius skundo argumentus.
7. Nuteistasis, teigdamas, jog nukentėjusiosios A. V., liudytojų G. S., D. V., L. V. parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje, pasirinktinai cituoja atskirose apklausose jų nurodytas tam tikras įvykio detales: (pirmoje apklausoje nukentėjusioji neminėjo gyvūno ragų, kitaip nurodė aplinkybes dėl žasto; akistatoje nenurodė, kad jai buvo spirta; nurodė, kad mėlynė jai padaryta dešinėje rankoje (ne kairėje); liudytoja G. S. nurodė, jog nukentėjusiajai buvo spirta į kojas ir į veidą, tačiau tokie sužalojimai jai nenustatyti; liudytojas D. V. nurodė, kad matė mėlynes dešinėje rankoje, nors mėlynė buvo kairiame žaste; G. S. liudytojui D. V. neminėjo aplinkybių dėl grasinimo nužudyti; liudytoja L. V. patvirtino, kad spyrių A. V. nebuvo, taip pat neteisingai nurodė, kad kitą dieną anūkas (D. V.) A. V. parsivežė, nes pats D. V. bei A. V. tai paneigė). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, o jos bei liudytojų parodymuose esantys netikslumai nelaikytini esminiais, jie gali būti paaiškinami nuo įvykių iki apklausų praėjusiu laiku, nukentėjusiosios ir liudytojos G. S. atveju – dar ir įvykio metu buvusiu išgąsčiu dėl A. V. veiksmų, todėl tai nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus. Pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš bylos, konfliktas vyko gana ilgą laiko tarpą, buvo konfliktuojama ir smurtaujama keliose buto vietose – kambaryje, virtuvėje, koridoriuje, prieš nukentėjusiąją buvo atlikti skirtingo pobūdžio veiksmai – spirta, suduota kumščiais, mesta ir pataikyta gyvūno ragais, suduota į įvairias kūno vietas – nugarą, krūtinę, ranką, buvo smaugiama, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad tokiomis aplinkybėmis fizinį smurtą ir išgąstį patyrę asmenys kiekvienoje apklausoje nuosekliai ir smulkiai atpasakotų visas įvykio detales. Dėl liudytojų D. V., L. V. parodymų pažymėtina, kad jie tiesiogiai įvykio nematė, o tik perpasakojo iš A. V. ir G. S. išgirstas aplinkybes, kurios galėjo būti tiek papasakotos tiek ir po to atpasakotos nevisiškai išsamiai ir tiksliai, suvoktos subjektyviai, be to, kaip minėta, jų parodymuose esantys netikslumai galėjo atsirasti ir dėl nuo jiems papasakotų aplinkybių iki jų apklausų praėjusio laiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, pavieniai, R. V. selektyviai dėstomi bylos duomenys, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios A. V. sveikatą ir sukėlus jai fizinį skausmą, nes ši išvada yra pagrįsta bylos įrodymų visuma.
8. Iš bylos matyti, kad įvykio metu policijos pagalba buvo kviesta iš nukentėjusiosios A. V. pusės – ji prašė, jog G. S. paskambintų jos broliui D. V., kad jis ją iškviestų. Liudytoja G. S. telefonu susisiekė su D. V., nurodė jam apie V. namuose vykstantį konfliktą, kad R. V. naudoja fizinį smurtą prieš A. V., prašė iškviesti policiją. Liudytojas D. V., be kita ko, nurodė, kad kai jam skambino G. S. girdėjosi, jog vyksta konfliktas, R. rėkia, A. verkia (3 t., b. l. 85). Į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino L. V. (paprašyta kartu su ja namuose buvusio D. V.) ir pranešė apie V. namuose vykstantį konfliktą, smurtą. Liudytoja G. S. konflikto eigoje susirašinėjo su D. V. žinutėmis, kuriose nurodė apie R. V. naudojamą fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu (A. griebė už kaklo, smaugė, koja spyrė į galvą, į nugarą (2 t., b. l. 7-15)), taip pat dalį konflikto užfiksavo telefonu darytuose garso įrašuose ir juos siuntė D. V., iš jų girdėti, kad vyksta žodinis konfliktas. Iš policijos pareigūnų į bylą pateikto vaizdo įrašo, liudytojo – policijos pareigūno J. S. parodymų bei kituose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, kad: į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir atsidarius V. buto durims, pro jas išbėgo G. S., kuri susijaudinusi, verkė; susijaudinusi ir nukentėjusioji A. V.; policijos pareigūnui aiškinantis įvykio aplinkybes, nukentėjusioji nurodo, jog R. V. prieš ją panaudojo fizinį smurtą – smaugė, rodo sužalotą kaklą, nurodo, jog į nugarą trenkė koja ir kumščiu; tai, kad R. V. smurtavo prieš nukentėjusiąją policijos pareigūnui nurodo ir liudytoja G. S. – smaugė, spyrė. Liudytojas J. S. parodė, kad aiškinantis įvykio aplinkybes matė, kad A. V. kaklas raudonas, taip pat jis 2020-03-01 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksavo, jog nukentėjusiąją smaugė sukeliant jai fizinį skausmą, užfiksuoti sužalojimai – įdrėskimas kaklo srityje (1 t., b. l. 23-24). Tuo tarpu iš byloje esančių garso bei vaizdo įrašų, liudytojo J. S. parodymų ir kituose rašytiniuose dokumentuose fiksuotų duomenų matyti, kad R. V. tiek konflikto metu, tiek po jo buvo agresyvus, įtūžęs, impulsyvus, garsiai konfliktavo. Iš policijos pareigūnų pateikto garso bei vaizdo įrašo girdėti, kad A. V. pareigūnams išdėsčius įvykio ir fizinio smurto jos atžvilgiu panaudojimo aplinkybes, R. V. prašo nukentėjusiosios baigti, atsiklaupia ant kelių ir jos atsiprašinėja. Aptarta įvykio eiga, pirminiai fiksuoti duomenys ir visuma išdėstytų aplinkybių neabejotinai tvirtina ne nuteistojo, o nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, t. y. jog R. V. tyčia jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą dėl ko ir buvo kviečiama policija.
9. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo dėstomais argumentais, jog nukentėjusiosios parodymus reikėtų laikyti nepatikimais dėl to, kad ji tam tikrose apklausose nepaminėjo visų jos atžvilgiu R. V. atliktų veiksmų – akistatoje nenurodė, kad buvo spirta į nugarą; pirmoje apklausoje neminėjo gyvūno ragų, kitaip nurodė aplinkybes dėl žasto ir pan. Iš bylos matyti, kad nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines įvykio eigos ir fizinio smurto panaudojimo jos atžvilgiu aplinkybes – iš pradžių R. V. kambaryje kaire ranka suėmęs už kaklo ją smaugė, po to virtuvėje koja spyrė vieną smūgį į nugarą bei kumščiu sudavė du smūgius į nugarą. Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė pareiškime – protokole, 2020-03-01, 2020-05-18, 2020-07-02 apklausose bei teisme. Tai, kad R. V. kambaryje smaugė nukentėjusiąją, po to konflikto metu jai spyrė, sudavė smūgius kumščiais viso proceso metu nuosekliai nurodė ir liudytoja G. S.. Nors ši liudytoja nurodė, kad R. V. sudavė nukentėjusiajai daugiau smūgių, dar spyrė į kojas, į galvą, ko nenurodė nukentėjusioji, tačiau vien tai nesudaro pagrindo visiškai nesivadovauti šioje byloje duotais jos parodymais. Kaip minėta pirmiau, tam tikri netikslumai gali būti paaiškinami tiek įvykio metu buvusiu jos išgąsčiu dėl R. V. veiksmų, nuo įvykio iki jos apklausų praėjusiu laiku, todėl šios liudytojos parodymais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Kaip matyti, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos G. S. nurodytą aplinkybę, kad R. V. nukentėjusiąją smaugė tvirtina ir kiti bylos duomenys. Policijos pareigūnas J. S. teisme patvirtino, jog nukentėjusioji sakė, jog ją smaugė, matė raudoną nukentėjusiosios kaklą (3 t., b. l. 71). Be to, kaip minėta, ši aplinkybė fiksuota ir pirminiuose dokumentuose – 2020-03-01 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo – fiksuota, jog nukentėjusioji buvo smaugiama sukeliant jai fizinį skausmą; nurodyti sužalojimai – įdrėskimas kaklo srityje (1 t., b. l. 23-24); iš byloje esančio vaizdo ir garso įrašo girdėti, kaip į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodo, jog R. V. ją smaugė, spyrė į nugarą, sudavė kumščiu į nugarą. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, kad smurto panaudojimo aplinkybės prieš nukentėjusiąją pirmosios instancijos teismo nustatytos teisingai.
10. Nors aplinkybės, jog R. V. konflikto eigoje buto koridoriuje nuo sienos nusikabino ir į nukentėjusiąją metė nuo sienos nusikabintais gyvūno ragais ir pataikė jai į krutinę ties kaklu nebuvo užfiksuotos pirminiuose nukentėjusiosios parodymuose, gyvūno ragai nėra užfiksuoti pirminiuose dokumentuose – įvykio vietos apžiūros protokole ir kt., tačiau priešingai nei teigiama skunde, vien tai nesudaro pagrindo abejoti šioje byloje duotų nukentėjusiosios parodymų patikimumu bei tuo pačiu ir aptariamos aplinkybės įrodytumu. Tai, kad V. buto koridoriuje ant sienos kabėjo gyvūno ragai patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų ir paties nuteistojo parodymai. Aptariamą aplinkybę nukentėjusioji nurodė ikiteisminio tyrimo metu ne pirmose, o papildomoje apklausoje 2020-07-02 bei dėl jos davė išsamius parodymus teisme. Tai, kad įvykio metu R. V. nuo sienos nusikabino ir metė bei į nukentėjusiąją pataikė gyvūno ragais, nuosekliai viso proceso metu nurodė ir liudytoja G. S.. Nukentėjusiosios ir liudytojos G. S. parodymai šioje dalyje sutampa. Be to, aptariamą aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir liudytojų L. V. ir D. V. parodymai, kuriuose jie nurodė apie konflikto metu panaudotus gyvūno ragus: liudytoja L. V. parodė, kad D. V., prašydamas jos iškviesti policiją V., nurodė, jog G. S. jam pasakė, kad R. V. A. nori nudurti su briedžio ragu; nurodė, jog iš karto po konflikto ji telefonu kalbėjo su A. V. ir ji, be kita ko, pasakė, kad R. V. jai į kaklą su ragu dūrė; liudytojas D. V. patvirtino, jog žadindamas L. V. galėjo jai pasakyti, jog A. grasina nudurti su briedžio ragu; po įvykio praėjus dviem dienoms kalbėjo su A., ji, be kita ko, pasakė, kad R. ruošėsi su ragu į šoną suvaryti. Šių duomenų visetas paneigia R. V. teiginius apie tai, kad įvykio metu nebuvo ir negalėjo būti panaudoti gyvūno ragai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, jog R. V. buto koridoriuje pataikė nukentėjusiajai į krūtinę mestais gyvūno ragais.
11. Nuteistasis nesutinka su byloje esančiomis specialisto išvadomis ir nukentėjusiajai konstatuotais sužalojimais nurodydamas, kad: specialisto išvados yra prieštaringos; pirmoje išvadoje nėra minimi gyvūno ragai; A. V. nebuvo nurodžiusi, kad jai buvo spirta į ranką, o specialistas nurodė, jog kraujosruva galėjo būti padaryta tiek spiriant, tiek ir suduodant smūgį kumščiu; byloje nėra įrodyta, jog A. V. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti gyvūno ragais; ragas yra smailas ir negali padaryti specialisto išvadoje nurodyto buko sužalojimo. Teisėjų kolegija šiuo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
12. Byloje buvo paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą bei 2020 m. kovo 2 d. gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog A. V. nustatytos poodinės kraujosruvos kakle ir kairiame žaste, padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Sužalojimai padaryti ne mažiau trijų bukų trauminių poveikių pasėkoje, pašalinės jėgos poveikyje. A. V. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas. R. V. veiksmai sukėlė A. V. fizinį skausmą (1 t., b. l. 126). Tyrimo eigoje gavus papildomus duomenis (nukentėjusioji A. V. nurodė, kad R. V. stirnos ragais pataikė jai į krūtinę ties kaklu) buvo paskirta papildoma užduotis ir gauta 2020 m. liepos 28 d. papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog poodinės kraujosruvos kaklo dešinėje pusėje A. V. galėjo būti padarytos pataikius į kaklą ragais. Poodinė kraujosruva kairiame žaste A. V. galėjo būti padaryta tiek spiriant, tiek ir suduodant smūgį kumščiu (1 t., b. l. 130). Priešingai nei nurodo nuteistasis, nėra pagrindo teigti, kad šios išvados yra prieštaringos, nes kaip matyti, antrąją išvada tik atsakyta į papildomai užduotus klausimus dėl tyrimo metu naujai gautų duomenų, tačiau ji pirmajai neprieštarauja. Pažymėtina, kad specialistas išvadose nekonstatavo kokiu konkrečiu daiktu/veiksmu nukentėjusiajai buvo padaryti konstatuoti sužalojimai, o tik patvirtino, jog nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos kakle ir kairiame žaste, kurios galėjo būti padarytos užduotyse (tiek pirmoje, tiek antroje) nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (t. y. tomis aplinkybėmis, kurias nurodė nukentėjusioji), ne mažiau trijų bukų trauminių poveikių pasekoje. Taigi, specialisto išvada tik patvirtina nukentėjusiosios A. V. parodymus dėl įvykio metu jai padarytų sužalojimų. Byloje nėra nustatyta, kuria rago dalimi nukentėjusiajai buvo pataikyta, todėl nėra pagrindo sutikti su nuteistojo skundo argumentu, jog ragu negalėjo būti padarytas bukas sužalojimas ir dėl to abejoti specialisto išvada. Akcentuotina ir tai, kad ne bet koks poveikis į žmogaus kūną ant jo palieka žymes, todėl vien tai, kad specialistas nukentėjusiajai nekonstatavo sužalojimų nugaros srityje, nesudaro pagrindo abejoti nei specialisto išvados, nei nukentėjusiosios parodymų patikimu, kaip ir nepaneigia aplinkybės dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo. Iš bylos matyti, kad nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad R. V. įvykio metu atliktais veiksmais (spyriu į nugarą, smūgių kumščiais sudavimu į nugarą, smaugimu, pataikytais ragais) jai buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytas sužalojimas kakle bei kraujosruva ant rankos. Nors nukentėjusioji teismo posėdžio metu ir nurodė, kad kraujosruva buvo padaryta ant dešinės rankos (ne ant kairės, kaip konstatuota specialisto išvadoje), tačiau priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, tai nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu bei aptariamos aplinkybės įrodytumu. Tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo suklysti dėl nuo įvykio iki jos apklausos teisme praėjusio laiko, be to, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu tvirtino įvykio metu padarytą sužalojimą kairiame žaste (1 t., b. l. 105-108). Kaip matyti, liudytoja G. S. taip pat nurodė, kad po įvykio matė ant A. kaklo įbrėžimą, mėlynę ant rankų. Be to, kaip minėta, į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas J. S. nurodė, kad ant nukentėjusiosios matė sužalojimą kakle, 2020-03-01 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodė sužalojimą – įdrėskimą, sužalojimo vieta pažymėta kakle. Taigi, iš karto po įvykio fiksuoti duomenys, liudytojo J. S. parodymai, nukentėjusiosios bei liudytojos G. S. parodymai, specialisto išvados leidžia daryti išvadą, kad nuosprendyje nurodytomis ir pirmiau aptartomis aplinkybėmis R. V. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Bylos įrodymų visetas paneigia nuteistojo versijas, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti netyčia jiems stumdantis arba nukentėjusioji juos po įvykio galėjo pasidaryti pati. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kilo BK 140 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. R. V. nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.
13. Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog dalį konflikto matė vaikai, be to vaikai labai maži, nekalba, todėl nemano, kad jiems buvo padarytas didelis poveikis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas šią aplinkybę išsamiai aptarė ir šioje dalyje patikslino kaltinimą nurodydamas, kad smurtauta vaikų akivaizdoje buvo tik kambaryje, tuo tarpu aplinkybė, kad smurtas virtuvėje ir koridoriuje panaudotas taip pat vaikų akivaizdoje pašalinta kaip neįrodyta byloje surinktais įrodymais. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Nukentėjusiosios ir liudytojos G. S. parodymai patvirtina, kad tuo metu, kai R. V. kambaryje smaugė nukentėjusiąją, jame buvo mažamečiai vaikai, kurie dar nemiegojo. Taigi, fizinis smurtas kambaryje buvo panaudotas mažamečių vaikų akivaizdoje. Neabejotina, kad tokie veiksmai, priešingai nei mano nuteistasis, juos neigiamai paveikė, be to ir nukentėjusioji patvirtino, kad vaikai buvo išsigandę, verkė (1 t., b. l. 91, 99-100, 3 t., b. l. 67).
14. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei tinkamai įvertino bylos įrodymus, ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl R. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nuteistojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.
15. Nuteistasis skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir įpareigojimus, sutrumpinti laisvės apribojimo terminą. Nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, jis gali prarasti darbą ir pajamų šaltinį, o jam reikia išlaikyti vaikus. Tenkinti tokį nuteistojo prašymą nėra pagrindo.
16. Skundžiamu nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 2 dalis), už kurio padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. V. paskyrė laisvės apribojimą vieneriems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei uždraudžiant visą laisvės apribojimo laikotarpį vartot alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas. Taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad veiką nuteistasis padarė prieš savo šeimos narį, jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 3 dalis, 72² straipsnis).
17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė. Kaip matyti, teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, veika baigta, į nuteistojo asmenybę – anksčiau baustas administracine tvarka, teistas, tuo pačiu ir dėl smurto prieš tą pačią nukentėjusiąją, registruotas Užimtumo tarnyboje. Įvertino nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, panaudoto smurto intensyvumą, nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, tai, kad smurtauta tame pačiame bute esant mažamečiams vaikams. Teismas pagrįstai nenustatė R. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas paminėtas aplinkybes, nuteistajam skirdamas laisvės apribojimo bausmę ir jos trukmę nustatydamas ilgesnę už vidurkį – vieneri metai ir keturi mėnesiai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė bei paskyrė teisingą bausmę bei tikslingus įpareigojimą ir draudimą, o taip pat, atsižvelgęs į tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė prieš savo šeimo narį – sutuoktinę, pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus tiek veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą (naudotas gana intensyvus tęstinis fizinis smurtas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, dalis smurtinių veiksmų atlikti mažamečių vaikų akivaizdoje, veiksmai tyčiniai), tiek nuteistojo asmenybę (jis recidyvistas, anksčiau teistas už analogiškų dviejų nusikalstamų veikų padarymą – fizinio smurto panaudojimą prieš tą pačią nukentėjusiąją, savo elgesio nevertina kritiškai), jam paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar prieštaraujanti teisingumo principui. Dėl to sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę kaip yra prašoma, nėra pagrindo.
18. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. V. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2021 m. kovo 22 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad advokatė Eligija Norkienė teikė antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. V. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 102,06 Eur (3 t. b. l. 153). Šios išlaidos nepriteistinos.
20. Pagal nuo 2020-07-15 galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
21. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo.
22. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).
23. Kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš R. V. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.