- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-15
- Bylos Nr.
- A-442-2502-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01943-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- K. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Evaldas Onaitis
- Kategorijos
- 9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. P. skundu (b.l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. S-154(7-86/2010);
2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 69-253;
3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2009 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 14.4-102-76.
Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, turi remtis ne prielaidomis, bet objektyviomis aplinkybėmis, kurios paremtos įrodymais. Tuo tarpu šiuo atveju mokesčių administratorius savo argumentus daugiau grindžia prielaida, kad žmonės, kurie jam dovanojo ar skolino pinigines lėšas, piniginių lėšų neturėjo, sutartys sudarytos tik dėl akių, jis pinigų pagal tokias sutartis negavo ir neturėdamas jokio kito pajamų šaltinio gavo 491 677 Lt. Nurodė, kad mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui pateikė rašytines dovanojimo sutartis, pagal kurias iš artimų žmonių – tėvo, motinos, žmonos senelių, per laikotarpį nuo 1994 m. birželio 27 d. iki 2007 m. birželio 5 d. gavo 534 000 Lt. Tokios fizinių asmenų surašytos dovanojimo sutartys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.469 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra pateikti rašytiniai dovanojusių pinigines lėšas asmenų paaiškinimai (išskyrus J. V. P., kuris yra miręs), kuriuose patvirtinta, kad tokie asmenys tikrai turėjo dovanojimo sutartyse nurodytas pinigų sumas ir jas dovanojo. Tuo tarpu mokesčių administratorius pripažino, kad tik jo tėvas J. V. P. jam galėjo dovanoti 43 000 Lt, nors visos sutartys sudarytos vienoda forma. Pabrėžė, jog teiginiai, kad tokie asmenys negalėjo per savo gyvenimą sutaupyti pinigų ir juos dovanoti savo vaikams ar anūkams, yra nieko nepagrįsti. Nurodė, kad V. P. įvairiose darbovietėse yra išdirbusi daugiau kaip 25 metus, taigi per tą laiką galėjo sutaupyti 48 000 Lt ir juos dovanoti. Kitą pinigų sumą ji yra gavusi už parduotą butą, adresu Dainų g. 47-36, Šiauliuose, dar kitą yra gavusi iš J. B., kuri jai yra atidavusi savo piniginę kompensaciją už žemę, viso – 59 987 Lt. Pareiškėjo žmonos tėvai K. ir V. K. taip pat galėjo turėti santaupų, tai patvirtina iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ignalinos skyriaus gautos pažymos apie jų gautas išmokas ir jų pateikti paaiškinimai. Teigė, jog tai, kad jis ar jo žmona, turėdami piniginių lėšų, jų nedeklaravo, nepaneigia tos faktinės aplinkybės, kad jie šių pinigų nebuvo įgiję dar iki 2003 m. gruodžio 31 d. Juo labiau, kad mokesčių administratorius pripažino, kad pardavinėdamas automobilius, pareiškėjas galėjo sutaupyti 50 000 Lt, ir šia suma sumažino apmokestinamas pajamas, nors tokia pinigų suma taip pat nebuvo deklaruota. Be to, be piniginių lėšų dovanojimo sutarčių, pareiškėjas taip pat pateikė paskolų sutartis su piliečiais A. Ž., E. Č., Ž. Š., E. M. ir A. A. dėl 280 000 Lt paskolos suteikimo 2007 metais. Tokiems asmenims pasiskolintos pinigų sumos buvo grąžintos, o deklaruojant turtą už 2007 metus reikėjo deklaruoti tik pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas. Ta aplinkybė, kad paskolos sutartys pateiktos po atlikto mokestinio tyrimo, nesudaro juridinio pagrindo išvadai, kad tokių paskolos sutarčių pareiškėjas nebuvo sudaręs ir pinigų iš nurodytų asmenų nesiskolino. Be to, kai mokesčių administratorius suabejojo pateiktomis dovanojimo sutartimis ir nurodė pateikti įrodymus, iš kur tėvai ir uošviai gavo pinigus, pareiškėjas nurodė ir kitus tuo metu turėtus pajamų šaltinius, todėl jie turi būti vertinami. Pareiškėjas taip pat pateikė E. M., A. A. ir E. Č. pažymas apie jų gautas pajamas užsienyje, iš kurių matyti, kad šie asmenys dirbdami užsienyje ir gaudami pajamas galėjo jam suteikti paskolos sutartyse nurodyto dydžio paskolos sumas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A146-1398/2008), MAĮ 54 straipsnio 5 dalimi, pabrėžė, jog priimto mokesčių administratoriaus sprendimo negalima laikyti pagrįstu ir teisingu, nes jis paremtas prielaidomis ir spėlionėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b.l. 29–33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nuo nustatytos 491 667 Lt pajamų sumos, kurios pareiškėjas nepagrindė realiais pajamų gavimo šaltiniais, apskaičiavo 132 749 Lt GPM ir 25 621 Lt GPM delspinigių. Šiaulių AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą bei pareiškėjo pateiktas pastabas ir atsikirtimus, 2009 m. spalio 21 d. sprendimu iš dalies jį patvirtino ir nurodė sumokėti į biudžetą apskaičiuotus 123 389 Lt GPM, 23 814 Lt GPM delspinigių bei skyrė 12 339 Lt GPM baudą. Pareiškėjas tokį sprendimą apskundė Inspekcijai, kuri ginčijamu sprendimu tokį sprendimą patvirtino, o skundžiamu Komisijos sprendimu buvo patvirtintas Inspekcijos sprendimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2007 m. lapkričio 29 d. sudarytą beprocentės paskolos sutartį Nr. 2007/11/29 paskolino UAB „Autoverta“, kurioje pareiškėjas dirba nuo 2007 m. lapkričio 22 d., 500 000 Lt. Bendrovei paskolintas lėšas jis grindė savo motinos V. P. dovanotomis lėšomis (48 000 Lt ir 43 000 Lt), savo tėvo J. V. P. dovanotomis lėšomis (200 000 Lt ir 43 000 Lt), jo sutuoktinės R. P. senelių (V. K. ir K. K.) jai dovanotomis lėšomis (viso 200 000 Lt) (iš viso 534 000 Lt). Taip pat patikrinimo metu pareiškėjas pateikė paskolos sutartis, pagal kurias 5 fiziniai asmenys jam yra paskolinę 280 000 Lt sumą (nurodoma, kad paskolintos sumos grąžintos 2008 m. gegužės-liepos mėnesiais). Patikrinimo metu išanalizavus turėtus duomenis apie pareiškėjo 2003 – 2006 metų šeimos pajamas ir išlaidas bei įvertinus turimus duomenis apie 2007 metų pajamas ir išlaidas, nustatyta, kad pareiškėjo 2007 metų išlaidos viršijo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu buvo įvertintas kiekvienas iš pareiškėjo nurodytų pinigų šaltinių. Taip pat buvo išanalizuotos ir įvertintos dovanotojų galimybės dovanoti sutartyse nurodytas pinigų sumas ir apklausti pinigines dovanas teikę gyventojai. Įvertinus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, tinkamu pajamų šaltiniu pripažinta tik 2004 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartimi pareiškėjo tėvo V. J. P. pareiškėjui padovanota 43 000 Lt suma. Patikrinimo metu taip pat įvertintos pareiškėjo nurodytų skolintojų galimybės teikti paskolas ir nuspręsta, kad nurodyti fiziniai asmenys negalėjo piniginių lėšų skolinti pareiškėjui. Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėjas 2007 m. lapkričio 25 d. suteikdamas 500 000 Lt paskolą UAB „Autoverta“ galėjo turėti 43 000 Lt piniginių lėšų, kurias buvo gavęs dovanų iš tėvo pagal 2004 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartį, todėl likusi 457 000 Lt suma yra panaudota iš nenustatytų šaltinių. Įvertinus tai bei atsižvelgus į tai, kad nustatytas pareiškėjo 2007 metų 34 667 Lt pajamų trūkumas, buvo nuspręsta, kad jis 2007 metais patyrė 491 667 Lt išlaidų iš nenustatytų ir neapmokestintų pajamų šaltinių. Inspekcija patikrinimo akto tvirtinimo metu pripažino, kad pareiškėjas galėjo sutaupyti ir turėti (įskaitant kitus pajamų šaltinius) iki 50 000 Lt sumą, kurios nereikėjo deklaruoti vienkartinio turto deklaracijoje, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjo 2007 metų išlaidos, neįskaitant suteiktos paskolos, neviršija turėtų pajamų. Todėl patikrinimo akte apskaičiuota 132 749 Lt GPM suma buvo pakeista ir sumažinta 9 360 Lt suma, atitinkamai perskaičiuoti ir mokėtini delspinigiai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Šiaulių AVMI sprendime yra prieštaravimų. Šiaulių AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti ir mokėti GPM, todėl, jam neįvykdžius šios prievolės, Šiaulių AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą minėtą GPM sumą, o vadovaudamasi MAĮ 96 ir 139 straipsniais, pagrįstai apskaičiavo šio mokesčio delspinigius bei paskyrė baudą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimu į skundą (b.l. 37–38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu (b.l. 52–61) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, 2009 m. liepos 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-77, kuriame nustatė, kad pareiškėjas pagal 2007 m. lapkričio 29 d. sudarytą beprocentės paskolos sutartį Nr. 2007/11/29 paskolino UAB „Autoverta“ 500 000 Lt. Mokesčių administratorius, išanalizavęs pareiškėjo nurodytus pajamų šaltinius, konstatavo, kad paskolai suteikti jis galėjo turėti 43 000 Lt piniginių lėšų, kurias buvo gavęs dovanų iš tėvo pagal 2004 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartį, todėl likusi 457 000 Lt suma yra panaudota iš nenustatytų šaltinių. Patikrinimo metu taip pat nustatytas pareiškėjo 2007 metais 34 667 Lt pajamų trūkumas, todėl padaryta išvada, kad šios išlaidos taip pat buvo patirtos iš nenustatytų ir neapmokestintų pajamų šaltinių. Konstatuota, kad pareiškėjas 2007 metais patyrė iš viso 491 667 Lt išlaidų iš nenustatytų ir neapmokestintų pajamų šaltinių, nuo kurių jam buvo apskaičiuota 132 749 Lt GPM ir 25 621 Lt GPM delspinigių. Šiaulių AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo dėl patikrinimo akto pateiktas pastabas ir atsikirtimus, 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 14.4-102-76 iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą apskaičiuotus 123 389 Lt GPM, 23 814 Lt GPM delspinigių bei skyrė 12 339 Lt GPM baudą. Tokį sprendimą pareiškėjas apskundė Inspekcijai, kuri 2010 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 68-46 patvirtino Šiaulių AVMI 2009 m. spalio 21 d. sprendimą. Komisija 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. S-154(7-86/2010) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Mokėtiną GPM pareiškėjui atsakovas apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu bei Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1 punkto nuostatomis, nustatęs, kad pareiškėjo asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį buvo didesnės už deklaruotas pajamas.
Teismas, įvertinęs mokestinio ginčo byloje pateiktą medžiagą, susijusią su V. P. pareiškėjui padovanotomis lėšomis, pabrėžė, jog per nurodytus metus V. P. gautos pajamos yra nedidelės, reikalingos pragyvenimui ir kitoms reikmėms, ir padarė išvadą, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad V. P. turėjo 480 00 Lt santaupų, kurias galėjo padovanoti pareiškėjui. Nurodė, kad mokesčių administratoriui pateikti dokumentai patvirtino, kad V. P. pardavė butą Dainų g. 47-36, Šiauliuose 1998 m. spalio 6 d. už 30 000 Lt, tačiau patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 1998 m. spalio 17 d. ji įsigijo kitą butą Gegužių g. 72-83, Šiaulių mieste, už 20 000 Lt. Nors pareiškėjas nurodė, kad kitą butą ji įsigijo už motinos pinigus, tačiau tai nebuvo patvirtinta pateiktais įrodymais. Tuo tarpu pareiškėjo močiutė S. B. savo butą, esantį Tilžės g. 38-14, Šiaulių mieste, 1996 m. gruodžio 19 d. padovanojo pareiškėjo tėvui V. J. P., kurį pastarasis 2004 m. balandžio 6 d. pardavė ir, kaip teigė pareiškėjas, gautus pinigus padovanojo jam. Patikrinimo metu buvo pateikta 1999 m. sausio 20 d. testamento kopija, pagal kurią J. B., pareiškėjo mamos teta, savo mirties atveju visą priklausančią piniginę kompensaciją už iš valstybės išperkamą žemę, esančią Noreikių kaime, Šiaulių rajone, palieka V. P., taip pat pažyma Nr. 2487, jog 59 897 Lt dydžio kompensacija už žemę išmokėta, tačiau šioje pažymoje nenurodyta, kam ir kada, kokiomis dalimis kompensacija mokėta. Nors J. B. nurodė, kad 1998 m. vasario 9 d. už parduotą žemės sklypą V. P. padovanojo 10 000 Lt, taip pat 2004 m. gegužės 6 d. už parduotą žemės sklypą padovanojo 7 000 Lt, mokestinio patikrinimo metu dovanojimo sutartys nebuvo pateiktos. Teismas pažymėjo, jog pagal tuo metu galiojusio CK 282 straipsnį (1997-12-23 įstatymo Nr. VIII-585 redakcija), dovanojimo sutartys, kurių suma didesnė kaip 2 000 Lt, turėjo būti rašytinės formos, o didesnės kaip 30 000 Lt pinigų sumos dovanojimo sutartys turėjo būti rašytinės formos ir notariškai patvirtintos. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad dėl 10 000 Lt J. B. dovanojimo pareiškėjo motinai V. P. sutartis nepateikta, o pareiškėjo motinos 43 000 Lt dovanojimo sutartis surašyta ranka ir notariškai nepatvirtinta, kai pagal CK 58 straipsnio 3 dalį (1994-05-17 įstatymo Nr. 1-459 redakcija) įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Teismas padarė išvadą, kad pateikti įrodymai ir asmenų paaiškinimai yra prieštaringi, skirtingai nurodomas pinigų šaltinis, nepatvirtintas pinigų dovanojimo faktas. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pareiškėjo mamos giminaitė galėjo turėti pajamų šaltinių už parduotą žemės sklypą, valstybės išperkamą sklypą, negali būti pagrindu teigti, kad minėtosios lėšos buvo perleistos V. P., nes pati V. P. paaiškinime nurodė visai kitą jos padovanotų piniginių lėšų šaltinį, be to, sandoris, kuriuo yra įformintas piniginių lėšų dovanojimas, yra negaliojantis pagal įstatymą. Konstatavo, jog atsakovas pagrįstai nepripažino šio pareiškėjo piniginių lėšų šaltinio.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo tėvo J. V. P. padovanotų lėšų, pažymėjo, jog mokesčių administratorius pripažįsta 43 000 Lt dydžio sumos dovanojimą pareiškėjui, dėl tokio aspekto byloje nėra ginčo. Nurodė, kad mokestinio ginčo byloje taip pat yra pateikta 1994 m. liepos 1 d. notariškai nepatvirtinta dovanojimo sutartis, pagal kurią J. V. P. dovanojo savo sūnui 50 000 JAV dolerių. Pareiškėjas tokias tėvo pajamas grindė aplinkybe, kad pastarasis 1991 m. kovo 4 d. buvo paskirtas ir dirbo gamybos ir paslaugų kooperatyvo „Parama“ prie Staklių gamyklos vadovu ir per 1989 – 1997 metus galėjo uždirbti 50 000 JAV dolerių, kuriuos padovanojo pareiškėjui, kuris atitinkamai dolerius iškeitė į litus, pinigus laikė namuose ir nebuvo išleidęs iki 2007 metų, kai suteikė paskolą UAB „Autoverta“. Teismas pabrėžė, jog nesant jokių įrodymų apie J. V. P. uždirbtas pajamas, taip pat apie tai, kad jis buvo minėtos įmonės vadovu (pagal mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją iš IMIS SODRA duomenų bazės, nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo tėvas dirbo minėtoje įmonėje), nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. V. P. iki tariamo dovanojimo sandorio sudarymo (1994-07-01) galėjo uždirbti tiek pinigų. Remdamasis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003-12-18 Nr. IX-930) 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, jog pareiškėjas Šiaulių AVMI nepateikė vienkartinės gyventojo turto deklaracijos, kurioje būtų buvę deklaruota 291 000 Lt piniginių lėšų (91 000 Lt pareiškėjas gavo dovanų iš mamos ir 200 000 Lt – iš tėvo). Tokiu būdu pareiškėjas pats savo veiksmais pripažino, kad tokių piniginių lėšų ne banke neturėjo. Kadangi mokestinio ginčo byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad asmenys, kurie tariamai pareiškėjui dovanojo pinigines lėšas, galėjo jas turėti, Šiaulių AVMI pagrįstai šių nurodytų šaltinių nepripažino tinkamais pajamų šaltiniais pareiškėjo 2007 metais patirtoms išlaidoms pagrįsti.
Teismas įvertino byloje pateiktas 2007 m. vasario 10 d. ir 2007 m. birželio 5 d. dovanojimo sutarčių kopijas, K. K. ir V. K. paaiškinimus ir nurodė, jog K. ir V. K. laikotarpiu nuo 2007 m. vasario iki 2007 m. birželio mėnesio (per du kartus) padovanojo savo anūkei R. P. (pareiškėjo sutuoktinei) 200 000 Lt. Remdamasis nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.469 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, aplinkybe, kad pareiškėjo sutuoktinės seneliai nurodė norėję savo anūkei padovanoti jų sutaupytus pinigus, kurių bendra suma 200 000 Lt, pabrėžė, jog esant tokiai dovanojamai sumai, CK reikalauja tokį dovanojimo sandorį sudaryti notarine forma, jį registruoti notariniame registre. Tačiau iš pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad jie surašyti tokiu būdu ir dovanojamos sumos išskaidytos tokiu būdu, kad tokio pobūdžio sandoriui nebūtų reikalaujama notarinės formos, t. y. K. K. ir V. K. tą pačią dieną kiekvienas atskirai padovanoja po 50 000 Lt, kurie buvo jų sutaupyti ir jiems abiem priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl atsakovas pagrįstai nurodė, kad šie dokumentai negali patvirtinti realaus 200 000 Lt perdavimo fakto. Be to, nei K. K. nei V. K. nėra pateikę vienkartinių gyventojo (šeimos) deklaracijų ir turėto pinigų likučio po 100 000 Lt nedeklaravo. Tuo tarpu nors iš senelių dovanų gautos pajamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą nėra apmokestinamos, tačiau šios pajamos turi būti deklaruojamos, pateikiant metinę pajamų mokesčio deklaraciją. R. P. yra pateikusi metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 metus, tačiau 200 000 Lt neapmokestinamųjų pajamų metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo. Teismas, įvertinęs tai, kad tariamai dovanotos lėšos nėra deklaruotos, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių realaus piniginių lėšų gavimo faktą pareiškėjo nurodytu būdu iš nurodyto šaltinio fakto, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis apie K. K. ir V. K. išmokėtas socialines išmokas, konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėtieji asmenys būdami pensinio amžiaus, 2007 metų vasario-birželio mėnesiams galėjo būti sutaupę bendrą 200 000 Lt sumą, kurią tariamai padovanojo pareiškėjo sutuoktinei, todėl atsakovas pagrįstai nepripažino tinkamu šio pajamų šaltinio.
Teismas, įvertinęs A. Ž. ir jo sutuoktinės deklaracijas, Gyventojų registro duomenis, Nekilnojamojo turto registro duomenis, kitą byloje surinktą medžiagą, Šiaulių AVMI surinktus duomenis, minėto asmens paaiškinimą, konstatavo, kad nors A. Ž. nurodė pareiškėjui paskolinęs 45 000 Lt (kuriuos tariamai yra gavęs iš savo tėvų) jam nepalankiomis sąlygomis (palūkanų mokėjimas paskoloje nenumatytas, paskolos grąžinimas nėra užtikrintas nei įkeitimu, nei kitomis užtikrinimo priemonėmis), tačiau būsto įsigijimui naudojo skolintas lėšas, banko įstaigoms moka palūkanas, o toks elgesys nėra pateisinamas jokia ekonomine logika. Konstatavo, jog tokios aplinkybės rodo, kad šis asmuo negalėjo pareiškėjui skolinti jo nurodomos sumos, nes ja nedisponavo, mokestinio ginčo byloje nėra duomenų, kad tariamai paskolintos lėšos būtų pagrįstos juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais, išskyrus paties A. Ž. paaiškinimą, kad minėtos lėšos yra gautos iš jo tėvų. Taip pat surinkti duomenys liudija, kad A. Ž. šeimai trūko lėšų, lėšų trūkumui padengti buvo imamos paskolos, mokamos palūkanos. Taip pat teismas, įvertinęs GYPAS duomenų bazės duomenis apie Ž. Š. pajamas, minėto asmens paaiškinimą, kitus byloje pateiktus įrodymus, pažymėjo, kad Ž. Š. nuo 2007 m. kovo 26 d. dirba UAB „Autoverta“, t. y. bendrovėje kuriai pareiškėjas 2007 metais suteikė 500 000 Lt paskolą. Pabrėžė, jog tuo atveju, jeigu Ž. Š. disponavo piniginėmis lėšomis, kurios tariamai buvo paskolintos pareiškėjui, UAB „Autoverta“ turėjo galimybę šias pinigines lėšas tiesiogiai skolintis iš minėto asmens. Tuo tarpu iš Šiaulių AVMI surinktų duomenų apie minėto asmens ir jo sutuoktinės pajamas, matyti, kad jos nėra pakankamos sukaupti pareiškėjui paskolintą 100 000 Lt sumą. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu Ž. Š. nepateikė juridinę galią turinčių pajamų šaltinių, o Ž. Š. sutuoktinės vardu 2007 m. vasario 2 d. atidaryta paskolinė sąskaita AB banke „Swedbank“, todėl šeimos pajamos nebuvo pakankamos. Be to, teismas įvertino Šiaulių AVMI surinktus duomenis apie E. Č., kuris tariamai pareiškėjui paskolino 50 000 Lt, E. M., kuris tariamai pareiškėjui paskolino 50 000 Lt, A. A., kuri tariamai pareiškėjui paskolino 35 000 Lt, pajamas ir išlaidas ir konstatavo, kad įvertinus mokestinio ginčo byloje pateiktą medžiagą, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai nepripažino šių pareiškėjo nurodytų pajamų šaltinių tinkamais. Paskolos sutartyse nurodomos sąlygos yra nenaudingos paskolos davėjams, nors skolinamos gana nemažos piniginės lėšos, nenurodytas nei skolinimo tikslas, nei numatytos paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės, tuo labiau, kad dalies paskolas teikusių asmenų pajamos yra mažos, minėti asmenys (A. Ž. ir Ž. Š.) grindė savo tėvų dovanotomis pajamomis. Nors pareiškėjo pateikti dokumentai rodo, kad E. Č., E. M. ir A. A. turėjo pajamų šaltinius užsienyje, tačiau pajamų šaltinių turėjimas nėra pagrindu teigti, kad tokie asmenys paskolino pareiškėjo nurodytas sumas. Be to, pareiškėjas tokius pajamų šaltinius (paskolas iš nurodytų asmenų) nurodė tik po atlikto mokestinio tyrimo, kai Šiaulių AVMI suabejojo kitais pareiškėjo nurodomais pajamų šaltiniais (tėvų, žmonos senelių dovanotomis piniginėmis lėšomis). Tuo tarpu tuo atveju, jeigu tokio pobūdžio sutartys buvo realiai sudarytos ir vykdomos, tai turėjo būti žinoma ir mokestinio patikrinimo metu, tačiau atliekant mokestinį patikrinimą, pareiškėjas patirtas išlaidas grindė visai kitais pajamų šaltiniais. Pabrėžė, jog pareiškėjo pozicija dėl tokių pajamų šaltinių yra nenuosekli ir vertintina kritiškai, todėl padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateiktos paskolos ir jų grąžinimo sutartys nebuvo realiai sudarytos, tokie dokumentai buvo surašyti formaliai, siekiant sudaryti galimybę juose nurodomomis sumomis pagrįsti pareiškėjo 2007 metais UAB „Autoverta“ suteiktą 500 000 Lt paskolą.
Nurodė, jog Šiaulių AVMI patikrinimo akto tvirtinimo metu pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas galėjo sutaupyti ir turėti (įskaitant kitus pajamų šaltinius) iki 50 000 Lt sumą, kurios nereikėjo deklaruoti vienkartinio turto deklaracijoje, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo 2007 metų išlaidos, neįskaitant suteiktos paskolos, neviršija turėtų pajamų ir patikrinimo akte apskaičiuotą 132 749 Lt GPM sumą sumažino 9 360 Lt suma, atitinkamai perskaičiuodamas ir delspinigius, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Šiaulių AVMI sprendime yra prieštaravimų.
III.
Pareiškėjas K. P. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 64–68), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš dalies grindžia tokiais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikia tokius pagrindinius apeliacinio skundo argumentus:
1. Atsižvelgia į Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnį ir pažymi, jog deklaruoto turto įsigijimo šaltiniai gali būti pagrindžiami ir trečiųjų asmenų rašytiniais patvirtinimais. Šiuo atveju jis pateikė tiek rašytines dovanojimo sutartis, tiek visas su fiziniais asmenimis pasirašytas paskolos sutartis. Tuo tarpu mokestinį tyrimą atlikusi mokesčių inspektorė iš pareiškėjo paėmė tik dovanojimo sutartis ir kai kurias paskolos sutartis, o kitas paskolos sutartis grąžino, nes pasakė, kad ir paimtųjų pakaks. Tokias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir teismo posėdžio metu, tačiau ginčijamame sprendime teismas nepagrįstai nurodė, kad paskolos sutartis jis pateikė tik mokestinio patikrinimo metu. Pabrėžia, jog visi dokumentai buvo pateikti vietiniam mokesčių administratoriui ir dar mokestinio patikrinimo stadijoje, todėl, atsižvelgiant į MAĮ 153 straipsnio 3 dalį, visos paskolos sutartys turi būti vertinamos vienodai, kaip ir visi kiti pateikti įrodymai.
2. Teigia, jog argumentai, kad pagal pateiktas dovanojimo ir paskolos sutartis pinigai nebuvo perduoti, vertintini kritiškai, nes pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą deklaruoto turto įsigijimo šaltiniai gali būti pagrindžiami ir trečiųjų asmenų rašytiniais patvirtinimais. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė gautų pinigų nedeklaravo nei pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, nei pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą, nepaneigia aplinkybės, kad jis ar jo sutuoktinė neturėjo pinigų, kurie buvo gauti iš parduotų automobilių ir pagal dovanojimo sutartis.
3. Pažymi, jog aplinkybę, kad jis laikotarpiu nuo 1994 metų disponavo pagal dovanojimo sutartis iš jo tėvo ir motinos gautais pinigais, patvirtina ir tai, kad jis, neturėdamas jokių kitų pajamų, buvo nupirkęs 87 transporto priemones.
4. Visos pareiškėjo pateiktos paskolos sutartys yra pasirašytos šalių, jose atsispindi paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui, jos sudarytos įstatymo nustatyta tvarka, tokių sutarčių pagrindu paskolos davėjai yra įgiję kreditorinio reikalavimo patenkinimą, todėl teismas turėjo pripažinti, kad A. Ž., E. Č., Ž. Š., E. M. ir A. A. 2007 metais pareiškėjui buvo suteikę bendrai 280 000 Lt dydžio paskolą ir atitinkamai sumažinti priskaičiuotą mokesčio dydį. Pabrėžia, jog teisės aktai nenumato jo, kaip paskolos gavėjo, pareigos įrodinėti paskolą suteikusio asmens turėtas pajamas ir jo gautų pajamų šaltinių teisėtumą. Be to, CK neįpareigoja paskolos sutartyse nustatyti palūkanas, tokiu atveju jos turi būti mokamos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą (CK 6.872 straipsnis).
5. Atsižvelgdamas į MAĮ 26 straipsnį, 54 straipsnio 5 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A146-1389/2008), pažymi, jog įrodinėjimo našta, apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu, tenka mokesčių administratoriui. Be to, visi kilę neaiškumai ir abejonės turi būti aiškinami ne mokesčių administratoriaus, o mokesčių mokėtojo naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 77–81) prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 84) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjo 2007 metais patirtų 491 667 Lt išlaidų, kurias mokesčių administratorius pripažino gautomis iš nenustatytų ir neapmokestintų pajamų šaltinių, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu pagrįstumo. Pareiškėjas, ginčydamas mokesčių administratorių sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų paskaičiavimo, savo reikalavimus grindžia tuo, kad dalį nurodytų piniginių lėšų jam padovanojo fiziniai asmenys, dalį piniginių lėšų jis buvo pasiskolinęs iš fizinių asmenų. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriai, Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis ir nepagrįstai nustatė, kad jo pateiktos dovanojimo bei paskolos sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis, nepagrindžia nurodytų piniginių lėšų gavimo fakto.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–648/2003). Sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000). Nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu.
Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Taikant Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad fiziniams asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato jokių reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų probatio diabolica, t. y. neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes. Tačiau pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).
Tokia teisės aiškinimo praktika taikytina ir nagrinėjamoje byloje. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjas grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, prieina išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog pagal pareiškėjo pateiktus sandorius, juose nurodyti asmenys, neturėjo galimybės, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir pajamas, kurios nustatytos pagal mokesčių administratoriaus surinktuos duomenis, pareiškėjui ar
jo sutuoktinei padovanoti ar paskolinti nurodytų piniginių lėšų. Pirmosios instancijos teismas visus šiuos įrodymus tinkamai įvertino ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti sandoriai nepatvirtina gautų pajamų realumo. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra pagrįstos visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir bylai reikšmingų aplinkybių konstatavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija detaliai iš naujo nevertina byloje surinktų įrodymų.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis mokestinį tyrimą atlikusiai pareigūnei pateikė visas sutartis, tačiau ši paėmė tik dovanojimo sutartis ir dalį paskolos sutarčių, o kitas grąžino, neturi esminės reikšmės faktinių duomenų vertinimui. Dalis paskolos sutarčių, kurios nebuvo įvertintos mokestinio tyrimo metu buvo pateiktos mokestinio patikrinimo metu. Mokesčių administratoriai bei Mokestinių ginčų komisija, priimdami skundžiamus sprendimus, šias nutartis vertino ir dėl jų pateikė argumentus. Taip pat papildomai pareiškėjo pateiktas sutartis vertino ir pirmosios instancijos teismas, kuris, konstatuodamas, kad paskolos sutartys nepatvirtina realaus piniginių lėšų gavimo, nesirėmė vien ta aplinkybe, jog paskolos sutartys buvo pateiktos tik mokestinio patikrinimo metu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos sutartys nepatvirtina pajamų gavimo fakto, yra pagrįsta kitų byloje surinktų duomenų analize ir vertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija sutinka.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nekvestionavo pareiškėjo galimybės lėšų gavimo šaltinius patvirtinti rašytiniais trečiųjų asmenų patvirtinimais. Priešingai buvo atsižvelgta į asmenų paaiškinimus dėl piniginių lėšų suteikimo pareiškėjui, šių asmenų paaiškinimai buvo įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.
Kaip jau buvo minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų taip pat ir šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kuriais pagrindė sprendimą paskaičiuoti pareiškėjui papildomą gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas pajamų gavimą iš esmės grindžia tik sandoriais, jo argumentai dėl realaus pajamų gavimo pagal byloje pateiktus sandorius nėra pagrįsti kokiais nors faktiniais duomenimis, o tik prielaidomis.
Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Todėl nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateiktų dovanojimo ir paskolos sutarčių kylančios civilinės teisinės pasekmės nėra reikšmingos vertinant pajamų gavimo realumą mokesčių teisės prasme.
Taigi, mokesčių administratoriai teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas gyventojų pajamų mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio baudos ir delspinigių sumas. Mokestinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus.
Todėl, remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.