Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 21 d. (turėtų būti 2010 m. gegužės 21 d.) nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. P. priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM 3727 Lt T. N. ir A. N. gydymo išlaidoms atlyginti, o ieškinio dalis dėl S. N. gydymo išlaidų išieškojimo atmesta

Iš A. P. priteista A. N. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pripažinta A. N. teisė į ieškinio dalį dėl turtinės žalos išieškojimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš A. P. priteista S. N. 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

S. N. ieškinys dėl 1000 Lt neturtinės žalos atmestas.

T. N. 5000 Lt dydžio civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 30 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) namo antrojo aukšto bendro naudojimo koridoriuje, konflikto metu, dūrė peiliu A. N. vieną kartą į nugarą ir padarė jai kiauryminę durtinę pjautinę kairės krūtinplėvės ertmės žaizdą su oro ir kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, oro susikaupimu poodyje, kairės krūtinės ląstos 6 šonkaulio lūžiu mentės linijos projekcijoje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, po ko S. N. iš A. P. mėginant atimti peilį, S. N. peiliu susižalojo dešinę plaštaką, padarant 3 ir 4 pirštų kraujosruvas bei 4 delnakaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o A. P. dūrė peiliu vieną kartą T. N. į krūtinę ir padarė jam kiauryminę durtinę-pjautinę kairės krūtinplėvės ertmės žaizdą su kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje bei oro susikaupimu poodyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, taip A. P. sunkiai sužalojo du žmones.

Nuteistojo A. P. gynėjas advokatas A. Liutvinskas apeliaciniu skundu prašo dėl A. P. priimtą apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nesivadovavo BPK normomis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Visų pirma, apeliantas, ginčydamas skunde dėl A. P. priimtą teismo nuosprendį, mano, kad teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos, motyvus išdėstė labai nenuosekliai ir fragmentiškai. Teismas nuosprendyje nepasisakė kurioje vietoje ir esant kokioms aplinkybėms patyrė sužalojimą T. N. Apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas privalėjo nuosprendyje išdėstyti ir aptarti ne tik A. N. sužalojimo vietą ir aplinkybes, bet ir T. N. patirtų sužalojimų vietą, laiką ir kitas aplinkybes, jas įvertinti viso įvykio sekos kontekste, nes A. P. pripažino kaltu už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarymą.

Be to, apelianto nuomone, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad A. P. sužalojo T. N. ir pateikdamas nuosprendyje nurodytą įvykių seką, yra ir nenuoseklus. Apeliantui atrodo keista teismo išvada, kad S. N. susižalojo besigrumdamas su A. P. ir dėl padarytų sužalojimų A. P. atsakomybėn nėra traukiamas, o dėl T. N. padarytų sužalojimų yra daroma jau priešinga išvada ir laikoma, jog A. P. padarė nusikalstamą veiką, nors vertinant nukentėjusiojo T. N. parodymus, kurie išdėstyti nuosprendyje, apelianto įsitikinimu, galima taip pat daryti išvadą, jog pastarajam sužalojimas buvo padarytas būtent, kai šis A. P. sugriebė už kaklo, parvertė ant grindų, besigrumiant su A. P.

Taip pat, apelianto nuomone, kadangi teismas nenustatė aplinkybių, kuriomis patyrė sužalojimą T. N., motyvuotai neatmetė atsitiktinio sužalojimo galimybės, kai T. N. grūmėsi su A. P., nepasisakė dėl T. N. veiksmų, atliktų prieš A. P., jų nevertino viso įvykio kontekste, remiantis vien specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo negalima buvo daryti ir išvados, jog T. N. A. P. sužalojo tyčia.

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad teismas, padaręs išvadą, jog buvo du konflikto etapai, neteisingai nustatė ir kiekvieno iš tų etapų vietą, laiko tarpą tarp pirmojo ir antrojo etapų bei konflikte dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus ir veiksmų seką. Toliau apeliantas skunde dėsto aplinkybes, kaip, jo nuomone, įvyko pirmas konfliktas, kas buvo šio konflikto iniciatoriai, pateikdamas savo versiją dėl tolesnės įvykio sekos po pirmo konflikto, ir ją patvirtinančius duomenis, kartu ginčydamas ir teismo padarytas išvadas. Apelianto teigimu, pagal M. D. D. S., L. L., V. B., T. N., S. N., D. K. parodymus, kurie atitinka ir A. P. parodymus, visų pirma galima daryti neginčijamą išvadą, jog pirmas konfliktas įvyko neblaivių asmenų grupei atsivijus A. P. iki buto, kuriame gyveno, durų ir šiame bute A. P. užsidarė, tai yra ne A. P. iniciatyva, ir A. P. turimomis priemonėmis siekė išvengti ne tik konflikto, bet ir konflikto tęsinio, ir pastarajam kažkuriam laiko tarpui pavyko tai pasiekti. Neblaivūs asmenys pasišalino nuo pastarojo buto durų. Tačiau tik trumpam, nes po kurio laiko konfliktas tęsėsi toliau. Tačiau, apelianto teigimu, toliau konfliktas tęsėsi ta seka, kokią nustatė teismas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad antrasis konflikto etapas prasidėjo konfliktą sukėlusiems asmenims, prie kurių prisijungė ir A. N., lipant laiptais į penktą aukštą, ir pamačius antrojo aukšto laiptinės tarpduryje stovintį A. P., ir dar su peiliu rankoje, ir ten be jokios priežasties peiliu sužalojus A. N., o vėliau ir T. N. Tokia išvada, apelianto teigimu, padaryta remiantis vien tik konfliktą sukėlusių, neblaivių asmenų parodymais, duotais gerokai po įvykio, kurie iš esmės skiriasi nuo jų parodymų, duotų iš karto po įvykio – 2007 m. gruodžio 31 d., neišsiaiškinus dėl kokių priežasčių iš pradžių jie aiškino, kad niekam jokių pretenzijų neturi ir atsisako rašyti pareiškimus, o praėjus pusmečiui po įvykio jų pozicija iš esmės pasikeitė, ir neįvertinus daugelio kitų aplinkybių. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių, kurią teismas nustatė, tačiau jos, apelianto teigimu, neįvertino, nesusiejo su konfliktu, nors ji rodo, jog teismo, remiantis konfliktą sukėlusių asmenų parodymais, nustatytos aplinkybės dėl įvykio sekos ir minėtų asmenų sužalojimo, neatitinka tikrovės, yra A. P. buto durų išlaužimas. Apelianto teigimu, neaptarus ir neįvertinus šios aplinkybės, teismo padaryta išvada dėl konflikto antrojo etapo pradžios, vietos ir tolesnės įvykio sekos, kuri nurodyta nuosprendyje, negali būti pripažinti atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad byloje turėjo būti nustatyta ir kas bei kurio metu šovė iš dujinio pistoleto, nes tai taip pat labai svarbi aplinkybė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šovė T. N. Apelianto nuomone, T. N. šią versiją iškėlė tik teisme, taip norėdamas sutramdyti A. P., ir jos nepatvirtina kiti duomenys – tūtelės radimo vieta (už išlaužtų durų mažajame vidiniame koridoriuje, A. P. bute), A. N., S. N. parodymai, duoti 2007 m. gruodžio 31 d. Dar viena aplinkybė, kuri, apelianto įsitikinimu, nuosprendyje liko tinkamai neįvertinta, yra A. N. sužalojimo vieta. Teismo išvada, kad A. N. sužalojimo vieta (antrojo aukšto koridoriuje, prie durų, jungiančių koridorių su laiptine) nustatyta pagal kraujo dėmes, yra pernelyg kategoriška, padaryta neįvertinus ar jas įvertinus netinkamai visų aplinkybių. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad toje vietoje liudytojai matė A. N. gulinčią jau po sužalojimo, o grumtynės vyko prie A. P. buto durų ir kaip nurodė konfliktą sukėlę asmenys jie po sužalojimo A. N. nuvedė toliau nuo besigrumiančiųjų. Apeliantas skunde taip pat abejoja ir teismo padaryta išvada, kad A. N. neatliko jokių veiksmų, buvo pašalinis asmuo, o sužalota buvo be jokios priežasties. Apelianto įsitikinimu, tokia teismo išvada leidžia abejoti A. N., S. N. parodymai, duoti iš karto po įvykio 2007 m. gruodžio 31 d., kuriuos jie davė būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo. Šie minėtų asmenų parodymai sutampa ir su A. P. aiškinimais dėl konflikto tęsinio, šūvio ir tolesnių jo veiksmų, jog jį užpuolė visi ten buvę neblaivūs ir nepažįstami asmenys.

Apeliantas mano, kad minėtų jo nurodytų aplinkybių neįvertinimas, nepašalinimas prieštaravimų tarp konfliktą sukėlusių, neblaivių asmenų pirminių ir vėliau duotų parodymų, besąlygiškas tikėjimas minėtų asmenų, kurie parodymus keičia suprasdami savo atliktų veiksmų nusikalstamumą, vėlesniais parodymais, negretinimas visų jų duotų parodymų tarpusavyje ir su kitomis jau paminėtomis aplinkybėmis, vertinimas visų aplinkybių atsietai viena nuo kitos, lėmė tai, jog buvo šioje byloje netinkamai pritaikytas įstatymas ir neteisingai aiškinti būtinosios ginties instituto taikymo pagrindus. Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, jog A. P. veikos – dviejų asmenų sunkų sužalojimą – nėra pagrindo vertinti kaip būtinąją gintį, atsižvelgiant į anksčiau į skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Pagal bylos aplinkybes, A. P. vengė konfliktuoti su neblaivių, priekabiaujančių ir pastarajam nepažįstamų asmenų grupe, siekė išvengti atviro konflikto su akivaizdžią jėgos persvarą turinčių asmenų grupe.

Apeliantas skunde taip pat laiko, jog dėl viso to yra pagrindas daryti ir išvadą, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai, o šioje byloje nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Be to, kadangi visos šios aplinkybės buvo žinomos ir bylą perdavus teismui, apelianto nuomone, teismas privalėjo vadovaudamasis BPK 232 straipsnio 1 dalies 3 punktu grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, o kadangi šių reikalavimų nesilaikė, padarė ir esminį BPK pažeidimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo gynėjas ir nuteistasis prašo tenkinti gynėjo apeliacinį skundą, nukentėjusieji A. N., S. N. ir prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo A. P. nusikalstamai veikai. Teismas išanalizavo ir įvertino visus nuteistojo A. P., nukentėjusiųjų A. N., S. N., T. N. parodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastį, nukentėjusiųjų ir nuteistojo veiksmų vienų kitų atžvilgiu seką ir jų pobūdį, taip pat A. P. paaiškinimus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą. Teismas konstatavo, kad įvykio vakarą tarp nuteistojo A. P. ir nukentėjusiųjų T. N., S. N. bei liudytojo D. K. kilo konfliktas laiptinėje. Šie nusekė A. P. iš paskos, atliko neteisėtus veiksmus: daužė jo duris, grasino jam ir nutraukė A. P. tarpduryje pasirodžius su peiliu. Konfliktas atsinaujino po kelių minučių kitoje vietoje (ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis), kuomet T. N. S. N. ir D. K., pasitikę parvažiavusią A. N., kilo laiptais į jos butą, esantį penktame aukšte: priekyje ėjęs T. N. antrame aukšte sukonfliktavo su A. P., kuris su peiliu rankoje stovėjo tarp durų, jungiančių laiptinę ir antro aukšto koridorių ir laukė nukentėjusiųjų. T. N. ir A. P. besibarant, jie visi įėjo į antro aukšto koridorių ir šalia laiptinės durų A. P. perdūrė peiliu A. N., po ko S. N. iš A. P. mėginant atimti peilį, S. N. susižalojo dešinę plaštaką, o T. N. A. P. dūrė į krūtinę, jam ir A. N. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

A. P. teisė į būtinają gintį išnyko kartu su kėsinimosi pabaiga. Iš bylos duomenų matyti, kad besiginančiajam šis pabaigos momentas buvo aiškus. Teismas itin kruopščiai ištyrė ir nustatė pavojingo kėsinimosi pradžią ir pabaigą, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Teismas teisingai pažymėjo, kad po kelių minučių atsinaujinus konfliktui kitoje vietoje ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis, kur A. P. su peiliu rankoje laukė nukentėjusiųjų, nebuvo būtinosios ginties situacijos, A. P. su T. N. tiesiog konfliktavo tarpusavyje, A. P. atžvilgiu nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nei T. N., nei kiti nukentėjusieji neturėjo peilio ar kitokio įrankio, o pats A. P. turėjo ir akivaizdžiai demonstravo jį, peilį panaudojo sužalodamas tretįjį asmenį – A. N., kuri su A. P. nekonfliktavo, jam negrasino, neatliko jokių smurtinių veiksmų, po jos sužalojimo mėginant atimti peilį, juo įdūrė T. N. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atimant peilį susižalojo S. N. bei buvo sužalotas pats A. P.. Kolegija pritaria tokiam įrodymų vertinimui ir padarytoms teismo išvadoms, jog A. P. veiksmuose sunkiai sužalojant du asmenis: A. N. Ir T. N., nebuvo baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties. Šiuo konkrečiu atveju sužalojimai nukentėjusiesiems padaryti jiems nepradėjus ir nesirengus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų. Teismo išvada, padaryta nuosprendyje konstatuotų aplinkybių pagrindu, atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties nebuvimo klausimus. Gynėjo apeliaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti šioje baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį. Apeliantas tvirtina, kad pagal bylos aplinkybes, A. P. vengė konfliktuoti su neblaiviu, priekabiaujančių ir pastarajam nepažįstamų asmenų grupe, siekė išvengti atviro konflikto su akivaizdžią jėgos persvara turinčių asmenų grupe. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai tik iš dalies atitinka bylos aplinkybes. Šiuos nukentėjusiųjų T. N., S. N. ir liudytojo D. K. veiksmus nuosprendyje apibūdintame pirmame konflikto etape teismas tinkamai įvertino kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis šių asmenų elgesys. Prašymą panaikinti nuosprendį ir A. P. išteisinti apeliantas grindžia tuo, kad, jo manymu, teismas padaręs teisingą išvadą, jog buvo du konflikto etapai, neteisingai nustatė, jog antrasis konflikto etapas prasidėjo kitoje vietoje konfliktą sukėlusiems asmenims lipant laiptais į penktą aukštą ir pamačius antrojo aukšto laiptinės tarpduryje stovintį A. P. su peiliu rankoje ir ten be jokios priežasties peiliu sužalojus A. N., o vėliau ir T. N. Anot apelianto, tokia išvada neteisinga. Ji padaryta remiantis tik konfliktą sukėlusių asmenų parodymais, duotais gerokai po įvykio, kurie iš esmės skiriasi nuo jų parodymų, duotų iš karto po įvykio - 2007 m. gruodžio 31 d., neišsiaiškinus, dėl kokių priežasčių jie iš pradžių aiškino, kad niekam jokių pretenzijų neturi ir atsisako rašyti pareiškimus, o praėjus pusmečiui po įvykio jų pozicija iš esmės pasikeitė. Kolegija pažymi, kad tokie argumentai tik iš dalies atitinka bylos duomenis, nes byloje esantiems įrodymams patikrinti teisiamajame posėdyje buvo perskaityti tiek apeliaciniame skunde minimų A. N., S. N., T. N., tiek A. P. parodymai, duoti 2007 m. gruodžio 31 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Šie, taip pat paskesni parodymai išanalizuoti ir įvertinti nuosprendyje, pažymint, kad visų jų, tame tarpe ir nuteistojo A. P. parodymai bylos procese keitėsi, nebuvo visiškai nuoseklūs. Kita vertus, atlikus įrodymų tyrimą apeliacine tvarka teismo posėdyje, buvo pasiaiškinta, dėl kokių priežasčių iš pradžių A. P., A. N. ir S. N. 2007 m. gruodžio 31 d. liudytojų apklausos protokoluose aiškino, kad niekam jokių pretenzijų neturi ir atsisako rašyti pareiškimus, o praėjus pusmečiui po įvykio jų pozicija, kaip teigiama gynėjo skunde, kardinaliai pasikeitė. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakymų, gautų papildomai apklausus A. P., A. N. ir S. N., jokių naujų aplinkybių, kurios turėtų įtakos nuosprendyje padarytoms teismo išvadoms, nepaaiškėjo. Nuteistasis A. P. parodė, jog 2007 m. gruodžio 31 d. davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodymus, tuo metu buvo išsigandęs, norėjo išvengti ,,tampymų“, galvojo naiviai, kad viskas greičiau pasibaigs ir todėl atsisakė rašyti pareiškimą, teigdamas, kad niekam neturi jokių pretenzijų, tik pasilieka sau galimybę apskųsti (t. 3, b. l. 129). A. N. parodė, kad apklausa vyko Šiaulių respublikinėje ligoninėje, ryte po įvykio. Tuo metu ji buvo patyrusi didelį šoką, buvo po operacijos ir po vietinės narkozės, todėl visų įvykio detalių neatsiminė. Ji pasakė, kad dėl įvykio jokių pretenzijų neturi, nes pagalvojo, kam dabar reikia pradėti konfliktuoti su kaimynu. Nukentėjusysis S. N. parodė, jog 2007 m. gruodžio 31 d. apklausos metu jis buvo paklaustas ar neturės pretenzijų, jis atsakė: ‘‘gerai“ ir parašė, kad neturi pretenzijų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos jo išvados dėl konflikto antro etapo pradžios, vietos ir tolesnės sekos ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. P. parodymus, jog A. N. ir T. N. peiliu jis sužalojo tuo momentu, kai nukentėjusieji, išlaužę duris ir durimis sužaloję jam akį, veržėsi į A. P. ir kitų butų bendrą koridorių. Priešingai, nei teigia gynėjas skunde, teismas įvykio aplinkybes pripažino įrodytomis, remdamasis ne vien nukentėjusiųjų parodymais. Liudytojas A. P. patvirtino nukentėjusiųjų parodymus, jog grumtynės vyko bendrame koridoriuje, kur yra rastas kraujas, peilis, o ne už A. P. bendrų durų. Liudytoja S. L. parodė, kad ji išgirdo triukšmą, koridoriuje buvo šviesu ji matė tris vaikinus, vienas spardė duris, o kiti sustoję kažką šūkavo, po to ji nuėjo gultis, po kelių minučių pasigirdo šauksmai apie peilį (t. 2, b. l. 169-170). A. P. teigė, jog nukentėjusieji sužalojo jam akį išspirdami duris, tačiau tokius parodymus teismas atmetė remdamasis teismo medicinos eksperto A. J. K. apklausa teisiamajame posėdyje, iš kurios matyti, kad A. P. kairės akies sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant smūgį kietu buku daiktu į akies sritį, o durimis toks sužalojimas negalėjo būti padarytas. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad akistatų metu A. P. tvirtino, jog išspyrus duris jis atsitrenkė jam į galvą ir prakirto antakį, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad toks sužalojimas jam nebuvo nustatytas.

Gynėjas skunde tvirtina, kad byloje turėjo būti nustatyta reikšminga bylai aplinkybė, kas bei kuriuo metu šovė iš dujinio pistoleto. Jis nesutinka su teismo išvada, kad šovė T. N. Matyti, kad teismo nuosprendyje pažymėta, jog visų nukentėjusiųjų parodymai dėl asmens, iššovusio iš A. N. dujinio pistoleto, tapatybės, skyrėsi, ir tik teisiamajame posėdyje T. N. pripažino, jog šovė jis, tai patvirtino ir kiti įvykio dalyviai. Apelianto nuomone, T. N. versiją iškėlė tik teisme, taip norėdamas sutramdyti A. P., tačiau ir jos nepatvirtina kiti duomenys – tūtelės radimo vieta (už išlaužtų durų mažajame vidiniame koridoriuje A. P. bute), A. N., S. N. parodymai, duoti 2007 m. gruodžio 31 d.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliaciniame skunde nurodytose apklausose A. N. parodė, kad grįždama namo prie laiptinės lauko durų sutiko S. N. Su juo buvo T. N. ir dar vienas vaikinas. Visiems jiems belipant laiptais į viršų, vaikinai sukonfliktavo su kažkokiu kitu vaikinu. Ji bandė juos išskirti ir buvo peiliu sužalota į nugarą. Tuomet ji savo asmeniniu dujiniu pistoletu šovė į viršų, paskui prarado sąmonę (t. 1, b. l. 37-38). S. N. taip pat parodė, kad A. N. iššovė po jos sužalojimo (t. 1, b. l. 54). Tačiau apeliantas nutyli paskesnius A. N. parodymus, duotus 2008 m. kovo 3 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuomet ji parodė, kad po sužalojimo jai aptemo akys ir ji daugiau nieko neprisimena. Lyg ir per miglą prisimena, kad gal ir buvo koks šūvis, bet negali pasakyti ar tai ji šovė, nes neprisimena (t. 1, b. l. 32). Liudytojas D. K. 2008 m. kovo 26 d. apklausoje parodė, kad jis matė, kad vyriškis peiliu įdūrė A. N. į nugarą, po dūrio išgirdo šūvio garsą, bet nematė kas ir kur šovė, nes buvo sumaištis (t. 1, b. l. 78-79). A. P. 2007 m. gruodžio 31 d. apklausos protokole parodė, kad iš pistoleto iššovė lyg tai vaikinas (t. 2, b. l. 2). 2009 m. sausio 10 d. protokole jo parodyta, kad šovė iš dujinio ginklo vaikinas bendro naudojimo koridoriuje, tuomet, kai buvo užgulęs jį ir reikalavo atiduoti peilį (t. 2, b. l. 6). Tą patį jis pakartojo 2009 m. sausio 15 d. akistatos su S. N. metu (t. 2, b. l. 16). S. N. parodė, kad šauta, kai jo mama A. N. buvo sužalota, bet pas ką atsidūrė pistoletas ir kas šovė, jis nematė (t. 2, b. l. 17). 2009 m. sausio 15 d. A. P. akistatos su D. K. metu taip pat parodė, kad vaikinas, kuris jį buvo užgulęs ir reikalavo atiduoti peilį, iššovė iš pistoleto (t. 2, b. l. 19). D. K. parodė, kad po A. N. sužalojimo jis išgirdo šūvio garsą, bet nematė kas ir kur šovė, nes buvo sumaištis, matė, kad T. N. grumiasi su vyriškiu (A. P.) koridoriuje netoli durų, vedančių į 25-u numeriu pažymėtus butus (t. 2, b. l. 18). Teisiamajame posėdyje S. N. parodė, kad šūvį išgirdo po to, kai A. N. po dūrio nukrito jam ant rankų ir jis ją paguldė ant žemės. Kas šovė nematė ir nežino (t. 3, b. l. 28). A. N. parodė, kad ji turėjo pistoletą, tačiau ji nešovė iš pistoleto. Ji sakė tyrėjui, kad dėl patirto streso ar skausmo gal ji galėjo šauti, tačiau neprisimena (t. 3, b. l. 44). T. N. parodė, kad jis iššovė, kuomet A. N. jau buvo sužalota peiliu į nugarą, o jis siekė atimti iš A. P. peilį (t. 3, b. l. 46, 47). Iš A. P. parodymų matyti, kad iššovė T. N. didžiajame koridoriuje, kai jį parvertė ir reikalavo atiduoti peilį (t. 3, b. l. 50). Visų šių įrodymų pakanka teismo išvadai pagrįsti, jog nukentėjusysis T. N. šovė iš dujinio garsinio pistoleto jau po A. N. sužalojimo, kai jis su A. P. grūmėsi norėdamas iš jo atimti peilį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą, nes tai prieštarautų pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms. Pagal liudytojos B. P. parodymus šovinio tūtelės radimo vieta (už išlaužtų durų mažajame koridoriuje) nepaneigia teismo išvados, kad A. N. buvo sužalota antrojo aukšto bendro naudojimo koridoriuje, nes tiek iš T. N., tiek iš A. P. parodymų matyti, kad T. N. siekiant atimti iš A. P. peilį, jie besigrumdami parkrito ir atsirito arčiau išlaužtų durų, kurios buvo prasivėrusios ir prie jų buvo iššauta iš pistoleto. Vėlgi, pirmosios instancijos teismo išvada dėl kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, t. y. A. N. sužalojimo vietos, T. N. sužalojimo mechanizmo, yra teisingos, nes jos pagrįstos teisingai įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrinus kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, ne tik nukentėjusiųjų parodymus, kaip visumą. Iš nukentėjusiojo T. N. parodymų matyti, kad jis buvo sužalotas peiliu, kuomet grūmėsi su A. P., norėdamas iš jo atimti peilį. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų A. P., J. P. parodymai, specialisto išvada Nr. G406/08(04), kurioje nurodyta, kad T. N. padaryti sužalojimai: kiauryminė durtinė-pjautinė kairės krūtinplėvės ertmės žaizda su kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje bei oro susikaupimu poodyje; sužalojimai galėjo būti padaryti kūno trauminio poveikio pasekoje aštriu duriančiai pjaunančiu įrankiu ar daiktu paveikus kairę krūtinės ląstos pusę pažasties srityje, sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai; dėl durtinės-pjautinės kairės krūtinplėvės žaizdos padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 31). Remiantis šiais įrodymais bei teismo medicinos eksperto T. D. apklausos teisiamajame posėdyje duomenimis bei iš dalies paties nuteistojo A. P. parodymais paneigiami gynėjo skunde išdėstyti argumentai apie neva galimą atsitiktinį šių sužalojimų padarymą. Teismo medicinos ekspertas H. D. paaiškino, kad pagal T. N. pagal lokalizaciją sužalojimas buvo padarytas kairėje pažastyje, tai durtinė-pjautinė žaizda, nes buvo tiesiogiai įdurta, o ne perbraukta per nugarą peiliu (t. 3, b. l. 2). Be kita ko, A. P. neparodė, kad T. N. sužalojo atsitiktinai, priešingai, nei samprotauja gynėjas skunde, A. P. parodė, kad tiek A. N., tiek T. N. jis tyčia dūrė peiliu (t. 3, b. l. 22, 23).

Liudytojo A. P. parodymais paneigiami gynėjo skunde išdėstyti samprotavimai, jog T. N. galimai sužalotas, kuomet smaugė A. P. Liudytojas A. P. matė pargriautą A. P., apibūdino kaip T. N. laikė jį ir tvirtino, jog A. P. nebuvo smaugiamas (t. 2, b. l. 172).

Iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad gynėjo skundo esmė yra paneigti teismo išvadas dėl bylos įrodymų įvertinimo. Tačiau BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį sprendimą byloje, prerogatyva. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde iškeltos abejonės dėl A. N., S. N., T. N. parodymų patikimumo yra deklaratyvios, todėl nėra pagrindo nepripažinti šių nukentėjusiųjų parodymus įrodymais ir juos atmesti. Pažymėtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Teismų praktika Nr. 27, 386 psl.). Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, jog šių minėtų asmenų parodymai pirmosios instancijos teismui duoti pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką. Nuosprendžiu iš byloje ištirtų duomenų: nuteistojo A. P. (t. 3, b. l. 21-26, 49-50), nukentėjusiųjų S. N. (t. 3, b. l. 26-29, 41), A. N. (t. 3, b. l. 43-45), T. N. (t. 3, b. l. 46-49), liudytojų S. L. (t. 2, b. l. 167-170), A. P. (t. 2, b. l. 170-172), A. P. (t. 2, b. l. 172), R. J. (t. 2, b. l. 173), D. K. (t. 3, b. l. 14-17), M. D. (t. 3, b. l. 18), V. B. (t. 3, b. l. 19), J. P. (t. 3, b. l. 20-21) parodymų, teismo medicinos ekspertų A. J. K. (t. 3, b. l. 12-14), H. D. (t. 3, b. l. 41-43) apklausų teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje, akistatos, daiktų patikrinimo) protokolų (t. 1, b. l. 146, 147, 149-152, 172-181), specialistų išvadų Nr. G406/08(04) (t. 1, b. l. 31), Nr. G409/08(04) (t. 1, b. l. 49), Nr. PG 15-06/08(04) (t. 1, b. l. 73), Nr. G21/08(04) (t. 2, b. l. 28), Nr. EKG 126-21/08(04) (t. 3, b. l. 66-68), Nr. 40-9-IGI-0389 (t. 1, b. l. 156-160) teisingai nustatytas A. P. kaltumas tyčia sunkiai sužalojus du žmones.

Tokia teismo išvada priešingai nei tvirtina apeliantas, pagrįsta ne prielaidomis ir spėjimais, bet išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu ir byloje esančių įrodymų viseto įvertinimu.

Apeliantas skunde nenurodo bylos duomenų, kurie nebūtų ištirti pirmosios instancijos teisme ir iš kurių būtų galima padaryti kitą, nei nurodė teismas, išvadą.

Gynėjo skunde išdėstyti samprotavimai apie įvykį yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje įvertintų įrodymų tyrimui ir prasmei.

Išanalizavus nuosprendį pagal kitus apeliacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė nuteistojo gynėjas, matyti, kad teismas vykdė BPK reikalavimus, taikomus nuosprendžio surašymui. Teismas nuosprendyje A. P. nusikalstamą veiką išdėstė glaustai, suformulavo kaltininko esmę, teismo aprašytoje veikoje matyti BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nusikaltimo sudėtis. Apeliantas skunde teigdamas, kad A. P. nusikalstamą veiką teismas turėjo aprašyti dėl kiekvieno nukentėjusiojo atskirai, prasilenkia su BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimais bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimais teismams. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės: veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės. Iš aplinkybių, išdėstytų aprašomosios nuosprendžio dalies pradžioje yra aiškūs dviejų asmenų sužalojimo vieta, laikas, būdas ir padariniai. Priešingai, nei teigia apeliantas, per platus veikos aprašymas teismų praktikoje laikomas apkaltinamojo nuosprendžio trūkumu (Teismų praktika Nr. 19, 216 psl.).

Apeliantui keista teismo išvada, kad S. N. susižalojo besigrumdamas su A. P. ir dėl padarytų sužalojimų A. P. netraukiamas atsakomybėn, kai dėl tuo metu padarytų sužalojimų T. N., teismas padarė kitą išvadą. Kas dėl S. N. sužalojimo, tai iš nustatomosios dalies matyti, kad teismas pripažino įrodyta, kad po A. N. sužalojimo atimant iš A. P. peilį, S. N. pats susižalojo dešinį delną. Dėl šios aplinkybės nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstyti motyvai. Teismas pažymėjo, kad A. P. nebuvo pateiktas kaltinimas dėl S. N. dešinės plaštakos sužalojimo. Priešingai, kaltinime nurodyta, kad jis pats susižalojo, mėgindamas atimti iš A. P. peilį.

Išnagrinėtoje byloje kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam A. P. bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, susijusių su bausmės paskyrimu.

Jokiais argumentais nėra pagrįstas apelianto teiginys, kad ši byla išnagrinėta pažeidžiant teismo nešališkumo principą. Nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų sudėčiai nušalinimą. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo pareikšta nušalinimų pirmosios instancijos teismui. Aplinkybė, kad teismas priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą, nėra pagrindas pripažinti teismo nešališkumo principo pažeidimą.

Nenustačius BPK 328 straipsnyje bei 329 straipsnio 1 dalies 1 punkte nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu, tačiau ištaisoma nuosprendyje padaryta rašybos klaida – nuosprendžio priėmimo laikas – 2010 m. gegužės 21 d.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.