Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas R. Povilaitis Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00467-2010-5

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2013 m. sausio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – 70 parų arešto bausme; pagal BK 159 straipsnį – 55 parų arešto bausme; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 60 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos pagal BK 294 str. 2 d., iš dalies pridėtos švelnesnės bausmės, paskirtos pagal BK 159 str. ir BK 253 str. 1 d., ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 85 parų arešto bausmė. Bausmę nustatyta atlikti areštinėje. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus nustatyta pakeisti į kardomąjį kalinimą (suėmimą).

Nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. K., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodami fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą, A. A. savo, o V. K. A. A., tariamą teisę, o būtent: 2010 m. birželio 21 d., apie 10. 05 val., jie apgaule įsivilioję D. T. į automobilį BMW 325, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją nusivežę į Šilutės r., Šyšos k., prie Nemuno upės, nuo 10.20 val. iki 10.50 val., siekdami, kad ši prisipažintų padariusi tariamą vagystę – pagrobusi iš A. A. piniginę su pinigais, pavartodami prieš nukentėjusiąją fizinę prievartą – A. A. ranka suėmus D. T. už plaukų, kumščiu du kartus sudavus į dešinįjį šoną, taip sukeliant jai fizinį skausmą, ir pavartodami prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą – A. A. žodžiu grasinant D. T. nužudyti – nuskandinti upėje, o V. K. demonstruojant pistoletą ,,Walther P88 Compact“ Nr. A272596 ir peilį, dėl to nukentėjusioji išsigando bei pagrįstai manė, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti – savavališkais veiksmais jie siekė atgauti iš A. A. pagrobtą piniginę su pinigais.

Be to, A. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, Šilutės m., tiksliai nenustatytoje vietoje, jis, žinodamas, kad V. K. yra nepilnametis, prašydamas, įkalbinėdamas jį dalyvauti savavaldžiavime, pavartojant fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją D. T., veikiant bendrininkų grupe, ką jie ir padarė, taip šį vaiką įtraukė į nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. A. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, 2010 m., tiksliai nenustatytu laiku, Šilutės m., (duomenys neskelbtini), savo namuose radęs įgijo ir tuo pačiu adresu iki 2010 m. liepos 13 d. 9 val. laikė tinkamą šaudyti fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletą ,,Walther P88 Compact“ Nr. A272596 A kategorijos šaunamąjį ginklą, skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu, kurį kratos metu pateikė policijos pareigūnams.

Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuriuo yra pripažintas kaltu dėl savavaldžiavimo, grasinimo ir vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką. Nuteistojo teigimu, D. T. jį apkalbėjo, o įrodymai surinkti pažeidžiant Bau­džiamojo proceso kodekso normas, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai tiek D. T., tiek ir V. K. vertė duoti jam nepalankius ir melagingus parodymus. Nukentėjusioji nuo pat pradžių tvirtino, jog jai buvo grasinta šaunamuoju ginklu, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad grasinama buvo ir šautuvu bei peiliu, tačiau vėliau nukentėjusioji savo parodymus pakeitė, norėdama pasakyti tiesą, kad jokio nusikaltimo prieš ją nebuvo įvykdyta, tačiau, pasak nuteistojo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai jai už tai pagrasino iškelti baudžiamąją bylą dėl melagingų parodymų davimo. Pirmosios instancijos teisme nukentė­jusioji nebuvo apklausta, nors buvo prašymas užtikrinti jos dalyvavimą teismo posėdyje. D. T. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad turi invalidu­mą, kartais neprisimena, kas įvyko, yra turėjusi dvi galvos traumas, todėl tikėti jos parodymais negalima, nes ji linkusi fantazuoti. Tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių ištirti nukentėjusiosios psichiką. Svarbu ir tai, jog liudytoja I. Š. teisme parodė, kad nukentėjusioji tariamo nusikaltimo įvykdymo dieną būdama neblaivi šiai liudytojai papasakojo, kad ketina neteisingai apkaltinti A. A., todėl D. T. jau buvo numačiusi ir apgalvojusi tariamo nusikaltimo aplinkybes bei detales.

Nuteistojo teigimu, nors V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau šie jo parodymai buvo išgauti grasinant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, šiuos pareigūnų veiksmus V. K. yra apskundęs Šilutės rajono apylinkės prokuratūrai. V. K. neigė dalyvavęs nusikaltime, teismui nurodė asmenį, pas kurį buvo tariamo nusikaltimo metu, tačiau ir šiuo atveju teismas šios aplinkybės netyrė.

Anot A. A., nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėjų bei ikiteismi­nio tyrimo teisėjo net kelis kartus keitė su įvykio vieta bei vykimu į tariamą nusikaltimo vietą aplinkybes, nes nurodydama konkrečius vietovardžius ji nuolat painiojosi. Vienoje apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad buvo vežama pro pieninę, t. y. Aukštumalos gatve, kitoje apklausoje ji nurodė, kad buvo vežama pro turgaus aikštę Pievų gatve, o pačios tariamo nusikaltimo vietos ji net nesugebėjo nurodyti. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad į tariamo nusikaltimo vietą ji važiavo pro tvenkinį ar ežerą, tačiau nuo Šilutės miesto vykstant prie Nemuno upės ar Pievų ar Aukštumalos gatve nėra nei tvenkinių, nei ežerų. Vienoje apklausų nukentėjusioji taip pat nurodė, kad V. K. 20 cm ilgio ašmenimis peilį laikė rankoje, o jau kitoje apklausoje tvirtino, kad peilį V. K. buvo užsikišęs už juosmens ir ji jo apibūdinti negali. Nukentėjusioji parodė, kad V. K. už juosmens buvo užsikišęs pistoletą, kurį ji atpažino iš rankenos, tačiau V. K. visose apklausose tvirtino, kad turėjo dujinį revolverį ir šio ginklo dujiniai šoviniai buvę revolverio būgne, todėl, apelianto įsitikinimu, yra akivaizdu, kad pas jį yra rastas pistoletas, o ne revolveris, pas jį rasto pistoleto negalima pripažinti nusikaltimo padarymo įrankiu. Be to, vienoje apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad iš jos buvo reikalauta pinigus grąžinti per 2 valandas, o kitose apklausose tvirtino, kad pinigus iš jos susigrąžinti buvo siekiama per 3 mėne­sius dalimis. Nukentėjusioji taip pat nenuosekliai nurodė, kad draugiškai išsiskyrusi su juo nuėjo pas J. P. ir tuomet J. P. ją įkalbėjo parašyti pareiškimą policijai, o kitoje apklausoje nukentėjusioji jau nurodė, kad kai ji buvo paleista iš automobi­lio, ji slapstėsi prie darželio, nes bijojo būti pagauta, ir tuomet prie darželio sutiko J. P. ir su ja nuėjo į policiją. Apeliantas pažymi, kad J. P. apskritai neigia, kad 2010-06-21 buvo susitikusi su D. T. ir su ja bendravusi. Nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad V. K. ji nepažįsta, tačiau ji žino, kad jis yra nepilname­tis, tačiau J. P. ir pats V. K. patvirtino, kad pastarasis su D. T. buvo ge­rai pažįstami, nes apie mėnesį laiko V. K. ir D. T. gyveno kartu. Be to, patikrinus telefono abonentų buvimo pagal vietas nebuvo nustatyta, kad D. T. 2010-06-21 būtų buvusi prie Nemuno upės. Nuteistojo teigimu, viso proceso metu nukentėjusioji painiojosi duodama parodymus ir jį apkalbėjo, o byloje jokių jo kaltę patvirtinančių ir nenuginčijamų įrodymų nėra. Todėl dėl jo turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą subendrindamas A. A. paskirtas bausmes pagal BK 294 str. 2 d. ir 159 str. vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis. A. A. sumanęs neteisėtai atgauti neva iš jo pavogtus pinigus nuo pat pradžių nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymą siejo su nepilnamečiu ir šį nusikaltimą padarė iš karto po to, kai įtraukė pastarąjį į nusikalstamą veiką. A. A. nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 str. 2 d. ir 159 str., padarymas buvo siejamas bendros tyčios. A. A. jau tuo metu, kai prašė ir įkalbinėjo V. K. dalyvauti iš anksto paties suplanuotame nusikaltime, atliko savavaldžiavimo objektyviosios pusės požymius (aktyvius veiksmus). Kadangi A. A. savavaldžiavimą ir vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką padarė viena veika, todėl šie jo padaryti nusikaltimai laikytini padaryti idealiojoje nusikalstamų veikų sutaptyje ir bendrintini pagal BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d., 1 p.

Teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas advokatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašo Šilutės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl A. A. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde, kuris yra grindžiamas iš esmės tik tuo, jog nukentėjusioji D. T. jį apkalbėjo, o V. K. parodymai yra išgauti neteisėtai, teigia, kad dėl jo priimtas neteisingas apkaltinamasis nuosprendis, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, tačiau ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus bei rašytinę bylos medžiagą galima daryti išvadą, kad A. A. pagal BK 294 str. 2 d., 253 str. 1 d., 159 str. nuteistas teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Nors nuteistasis savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų nepripažino ir ginčija tai, kad jis prieš D. T. vartodamas fizinę ir psichinę prievartą reikalavo grąžinti tariamai iš jo pavogtus pinigus ir ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu įvykio aplinkybes aiškina savaip, tačiau byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog jis veikdamas bendrininkų grupe su V. K., savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę siekdamas, kad nukentėjusioji D. T. prisipažintų padariusi tariamą vagystę – pagrobusi iš jo piniginę su pinigais. Nustatyta, kad A. A. prieš nukentėjusiąją pavartojo psichinę ir fizinę prievartą – jis apgaule įsiviliojo D. T. į automobilį ir ją nusivežė į Šilutės r., Šyšos k., prie Nemuno upės, siekdamas, kad ji prisipažintų padariusi tariamą vagystę – pagrobusi iš jo piniginę su pinigais, pavartojo prieš ją fizinę prievartą – ranka suėmė D. T. už plaukų, kumščiu du kartus sudavė jai į dešinįjį šoną, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, be to, jis žodžiu grasino D. T. nužudyti – nuskandinti ją upėje, o V. K. nukentėjusiajai demonstravo pistoletą ir peilį, dėl to nukentėjusioji manė, kad tokie grasinimai realiai gali būti įvykdyti.

Pripažindamas A. A. kaltu pagal BK 294 str. 2 d., 253 str. 1 d., 159 str. pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. T. parodymais, kurie teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti įstatymo nustatyta tvarka, kito nuteistojo V. K. parodymais, liudytojų I. Š., J. P. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos, akistatos, kratos, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolais, balistinių tyrimų specialisto 2011-02-21 išvada.

Apelianto skundo argumentai, kad nusikalstamų veiksmų jis nepadarė, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių byloje nepatvirtina kiti objektyvus duomenys, atmetamas. Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, anksčiau minėtas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes patvirtina: esminėse aplinkybėse nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios D. T. parodymai, kur ji ikiteisminio tyrimo metu, duodama parodymus skirtingiems tyrėjams bei ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad 2010 m. birželio 21 d., apie 10 val., jai paskambino A. A. ir pasiūlė ją nuvežti prie Nemuno upės, kur, pasak jo, yra D. A. A. A. privažiavus prie jos namo, ji įsėdo į jo automobilį, kuriame taip pat buvo V. K. Kadangi automobilyje buvo sudėtos meškerės, todėl ji neabejojo, kad važiuos prie upės žvejoti. Važiuojant jokios kalbos apie pinigus ar pavogtą piniginę nebuvo. Nuvykus prie upės ir išlipus iš automobilio A. A. jai sugriebė už plaukų, juos tąsė, dėl to ji patyrė skausmą, A. A. kaltino ją pavogus jo piniginę su pinigais. Po to, A. A. paleido plaukus ir iš jos išgirdęs, kad piniginės nepavogė, kumščiu du kartus skausmingai sudavė jai į dešinįjį šoną. Suduodant smūgius A. A. jai grasino, kad nužudys, papjaus ir įmes į upę, bei pridūrė, jog ,,tu negalvok, kad taip išsprūsi, mes turime ir šautuvą, ir peilį“. Šalia stovėjęs V. K., A. A. nurodymu, parodė po rūbais slėptą pistoletą ir peilį. Kadangi A. A. yra teistas ir buvo labai agresyviai nusiteikęs, todėl manė, kad pastarasis savo ketinimus gali realiai įvykdyti. Kadangi buvo išsigandusi, prisipažino pagrobusi iš jo piniginę ir pasižadėjo grąžinti pinigus, nors minėtos vagystės ir nepadarė. Tik tada A. A. ją parvežė į Šilutės m. ir paleido prie namų. Iškarto po įvykio skambino D. A., kuriai sakė, kad jos tėvas apkaltinęs ją pinigų vagyste sumušė. Tą pačią dieną sutikta J. P. įkalbėjo ją dėl šio įvykio kreiptis į policiją. Tai ji ir padarė. Vėliau sužinojo, kad A. A. piniginę su dokumentais rado I. Š., kuri juos jam ir gražino (t.1, b. l. 9–13, 17, 21–24). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu akistatoje su kaltinamuoju A. A. (t. 1, b. l. 15, 16).

Pažymėtina, jog nukentėjusioji buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme ir ji parodė analogiškas įvykio aplinkybes kaip ir duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjai. Nukentėjusioji nuosekliai parodė esmines bylos aplinkybes dėl smurtinio nusikaltimo pradžios, jo eigos, kiekvieno nuteistojo konkrečių nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių fizinės ir psichinės prievartos panaudojimu. Taigi išanalizavus nukentėjusiosios parodymus, daroma išvada, kad minimi parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis, jie, be kita ko, atitinka ir rašytinę bylos medžiagą – parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos, akistatos, kratos, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolus, balistinių tyrimų specialisto 2011-02-21 išvadą, t. y. visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro bendrą (išsamią) medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. A. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje neneigė reikalavęs D. T. grąžinti jo tariamai pavogtą piniginę su pinigais, tačiau tvirtino, kad tai darė be grasinimų ir fizinio smurto. Pasak nuteistojo, jis prieš D. T. fizinio smurto nevartojo.

Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo. Kaip savavaldžiavimo kvalifikuojamasis požymis, fizinė prievarta apima ne tik nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir fizinio skausmo sukėlimą. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai fizinę prievartą, t. y. plaukų tąsymą, smūgių sudavimą, vertino kaip realią, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji apie tai nurodė iš karto po įvykio, nuosekliai nupasakodama įvykio eigą, ir tų parodymų laikėsi viso tyrimo metu. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas įvykio faktines aplinkybes, konstatuotina, kad fizinis skausmas nukentėjusiajai buvo sukeltas.

Psichinę prievartą sudaro įvairaus turinio ir intensyvumo grasinimai, kuriais kaltininkas siekia priversti nukentėjusįjį įvykdyti prievolę ir taip įgyvendinti atitinkamą savo ar kito asmens teisę. Pripažįstant psichinės prievartos panaudojimo faktą, būtina nustatyti grasinimų realumą ir tai, ar kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas pretenzijas, taip pat turi būti įvertintos visos bylos aplinkybės ir veikos kontekstas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nuteistojo A. A. išsakyti žodžiai D. T. apie grasinimą nužudyti, nuskandinti upėje, V. K. šaunamojo ginklo ir peilio demonstravimas ir nuteistųjų elgesys leidžia daryti išvadą, kad A. A. veikdamas bendrininkų grupe su V. K. siekė sukurti nukentėjusiajai baimę keliančią aplinką, priversti įbauginant nukentėjusiąją grąžinti A. A. priklausančią piniginę su pinigais.

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo A. A. apeliacinio skundo teiginys, jog įrodymai surinkti pažeidžiant Bau­džiamojo proceso kodekso normas, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai V. K. vertė duoti jam nepalankius ir melagingus parodymus. Nuteistojo teigimu, nors V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau šie jo parodymai buvo išgauti grasinant ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Taigi nuteistasis A. A. kito nuteistojo parodymus (ikiteisminio tyrimo metu prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką), aiškina kaip išgautus prieš V. K. dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų pavartoto psichologinio bei fizinio smurto. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tokį nuteistojo V. K. parodymų pasikeitimą laikė nepagrįstu ir vertino kritiškai kaip siekimą išvengti atsakomybės. Parodymai, kuriuose V. K. pripažino savo kaltę ir detaliai papasakojo įvykio aplinkybes, yra duoti dalyvaujant advokatui, jie iš esmės ir net detalėse sutampa su nukentėjusiosios, liudytojų duotais parodymais, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu, jam prisipažįstant kaltu ir duodant nuoširdžius bei išsamius parodymus, V. K. sakė tiesą.

Apelianto argumentai, kad jis nepadarė veikos, numatytos BK 159 straipsnyje, t. y. neįtraukė vaiko į nusikalstamą veiką, nepagrįsti. BK 159 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-532/2006) už baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – vaiko intereso dėl pozityvaus jo psichikos vystymosi (pagrindinis nusikaltimo objektas) ir visuomenės intereso formuoti nepilnamečio asmenybę (papildomas nusikaltimo objektas) pažeidimą. BK 159 str. numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia. Baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį traukiamas fizinis asmuo, kuris įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu, apgaule ar kitokiu būdu įtraukia vaiką į nusikalstamos veikos (nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymą. Įtraukimas į nusikalstamą veiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-165/2009) gali pasireikšti ne tik įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu ar apgaule, bet ir veiksmais, skatinančiais vaiko žemas paskatas, savanaudiškus siekius ir pan. Taikant BK 159 str. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-330/2008) nėra numatyta, jog kaltininkas turi žinoti tikslų vaiko, įtraukiamo į nusikalstamą veiką, amžių. Byloje turi būti nustatyta, jog kaltininkas supranta, kad įtraukiamas asmuo yra vaikas.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog savavaldžiavimas, veikiant bendrininkų grupe, pavartojant fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją, buvo padarytas A. A. įtraukus į šį nusikaltimą dukters D. A. pusbrolį V. K. Teismas pagrįstai nustatė, kad A. A. žinojo, jog V. K. yra nepilnametis, tai yra vaikas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog V. K. ne kartą yra svečiavęsis ir nakvojęs A. A. namuose, be to, atkreiptinas dėmesys, jog jie yra giminaičiai, taigi apylinkės teismo išvada, kad A. A. įtraukė vaiką – V. K. – į nusikalstamą veiką, yra teisinga.

Nuteistasis A. A. kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat neigia kaltę pagal BK 253 str. 1 d., tačiau tokie jo skundo motyvai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Iš kratos protokolo matyti, kad 2010-07-13 atliekant kratą gyvenamajame name, esančiame Šilutės m., (duomenys neskelbtini), A. A. policijos pareigūnui pateikė pistoletą „P88 Compact“ Nr. A272596 su apkaba ir 11 šovinių. 2011-02-21 balistinių tyrimų specialisto išvada Nr. 96 nustatyta, kad pateiktas tyrimui fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletas „Walther P88 Compact“ Nr. A272596, paimtas kratos metu iš A. A., yra A kategorijos šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu. Minėtas pistoletas šaudyti tinkamas. Iš tyrimui pateiktų 11 šovinių, paimtų kratos metu iš A. A., 9 yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsiniai (signaliniai) šoviniai, 1 – fabrikinės gamybos 9 mm kalibro dujinis šovinys, o viena yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsinio (signalinio) šovinio tūtelė, kuri nėra šaudmuo.

Balistinių tyrimų specialistas P. Š. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino savo 2011-02-21 išvadą Nr. 96, kad tyrimui pateiktas pistoletas „Walther P88 Compact“ Nr. A272596 yra A kategorijos šaunamasis ginklas, nepriklausomai nuo to, kad nuo 2011-03-01 remiantis specialiais norminiais aktais pasikeitė kai kurių ginklų, išskyrus A kategorijos šaunamuosius ginklus, klasifikacija.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausus balistinių tyrimų specialistą P. Š. pastarasis paaiškino, kad minėtame ginkle yra gamyklinė pertvara. Tokios pertvaros yra tam, kad negalėtų šaudyti koviniais šoviniais. Tačiau pertvara ginkle šaudyti šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu netrukdo. Jei tai būtų buvęs dujinis ginklas, tuomet pertvara padeda išmesti iššovusį šovinį, kad užsitaisytų kitas šovinys. Pripažindamas ginklą tinkamu šaudyti jis panaudojo 3 garsinius šovinius. Buvo 2–3 užstrigimai. Šis ginklas yra skirtas šaudyti 9 mm šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu. Principas panašus kaip medžiokliniuose šoviniuose. Ginklas gali užsikirtinėti, nes buvo šaudoma ne su šiam pistoletui skirtais šoviniais. Šį ginklą specialistas priskiria A kategorijos šaunamiesiems ginklams. Pasikeitus įstatymui ši kategorija nesikeitė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tiek specialisto išvada, tiek ir specialisto paaiškinimais abejoti pagrindo neturi, kadangi tyrimą atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti bei įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. Todėl nuteistojo skundo motyvai dėl specialisto išvados nepatikimumo yra atmetami kaip nepagrįsti. Kartu yra atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad jis nesuvokė, jog laiko ginklą, kuriam reikalingas leidimas, kadangi buvo įsitikinęs, kad tai yra dujinis ginklas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog A. A. suvokė radęs ir savo žinioje laikąs ne dujinį, o kovinį ginklą, kuriam reikalingas leidimas, kadangi jis ne vienerius metus naudojo dujinius ginklus, todėl aiškiai turėjo atskirti dujinį nuo kovinio ginklo, be to, A. A. pats parodė, kad rastu pistoletu bandė šaudyti iš dujinių ir garsinių šovinių, tačiau šis neveikė.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu A. A. teisėtai ir pagrįstai nuteistas pagal BK 253 str. 1 d., t. y. kad neturėdamas leidimo įgijo ir laikė tinkamą šaudyti fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletą „Walther P88 Compact“ Nr. A272596 A kategorijos šaunamąjį ginklą, skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu.

Dėl Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. A. nusikalstamas veikas, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas bausmę netinkamai pritaikė BK 41 str. 2 d., 54 str. 2 d., 56 str. 1 d. nuostatas, dėl to A. A. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. nuostatos numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

A. A. yra recidyvistas, kadangi būdamas teistas už apysunkį tyčinį nusikaltimą, esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, padarė tris naujus tyčinius nusikaltimus. Nuteistasis tyčia padarė vieną nesunkų ir du apysunkius nusikaltimus, numatytus skirtinguose BK skyriuose. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina net dvi aplinkybės (veikė bendrininkų grupe ir naudojo šaunamąjį ginklą). Būtina atsižvelgti ir į tai, jog A. A. buvo aktyvesnis bendrininkas, į nusikaltimą įtraukė nepilnametį, kuris šiuo metu už tai atlieka laisvės atėmimo bausmę. Be to, A. A. baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo, kad A. A. yra linkusi nusikalsti asmenybė. Nusikaltimas padarytas ne atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, o yra sistemingo, susiformavusio nuteistojo elgesio pasekmė. Nuteistajam buvo skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda, tačiau A. A. ir toliau darė naujus nusikaltimus. Iš to išeina, kad BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai, paskyrus A. A. ne laisvės atėmimo bausmę, yra nepasiekiami. Pirmosios instancijos teismas paminėtų aplinkybių, kaltinamojo asmenybės, skirdamas bausmę, pakankamai neįvertino, ir dėl to paskyrė aiškiai per švelnią, tinkamai neindividualizuotą bausmę. Teisėjų kolegija daro išvada, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus A. A. laisvės atėmimo bausmę.

Atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir tikslus, nusikaltimų stadijas, bendrininkavimo rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį, į tai, jog A. A. turi rimtų sveikatos problemų, jam už vieno tyčinio nesunkaus ir dviejų tyčinių apysunkių nusikaltimų padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis mažesnis nei nusikaltimų sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Be to, apygardos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą subendrindamas A. A. paskirtas bausmes pagal BK 294 str. 2 d. ir BK 159 str. vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. Kolegija visiškai sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, jog nuteistasis A. A. sumanęs neteisėtai atgauti neva iš jo pavogtus pinigus nuo pat pradžių nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., padarymą siejo su nepilnamečiu V. K. ir šį nusikaltimą padarė iš karto po to (iš anksto suplanuoti veiksmai nusikaltimui padaryti nebuvo nutrūkę), kai įtraukė pastarąjį į nusikaltimą. A. A. nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 str. 2 d. ir 159 str., padarymas buvo siejamas bendros tyčios. Taigi A. A. savavaldžiavimą ir vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką padarė viena veika, todėl šie jo padaryti nusikaltimai laikytini padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir bendrintini pagal BK 63 str. 1 ir 2 d. 5 d. 1 p. taisykles.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti, A. A. paskiriant pagal:

LR BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimo bausmę 1 metams;

LR BK 159 str. laisvės atėmimo bausmę 6 mėnesiams;

LR BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmę 1 metams;

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 1 p. bausmes paskirtas pagal LR BK 294 str. 2 d. ir LR BK 159 str. subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę ir paskirti subendrintą 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su BK 253 str. 1 d. paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. A. faktinio sulaikymo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.