- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-572-319-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-63-3-00134-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Kaltinamasis
- R. M.
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Elena Gylienė, Giedrė Kazakevičienė
Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-572-319-2014
Teisėja Edita Dambrauskienė Teisminio proceso Nr. 1-63-3-00134-2013-5
2014 m. liepos 4 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Aldonai Vitkauskienei, išteisintajam R. M., jos gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, nuteistajam M. M. ir jo gynėjai advokatei Elenai Gylienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės ir nuteistojo M. M. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. M. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
M. M. pripažintas kaltu padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme – 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo.
Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013-08-08 nuosprendį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukurstė padaryti nusikalstamą veiką, t. y. 2013 m. kovo 19 d. pasiūlė M. M. įsibrauti į nukentėjusiajam S. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Žiežmarių mst., Kaišiadorių r., ir pagrobti pastarajam priklausančius daiktus, o M. M. sutikus, jis iš savo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2013-03-19 17.00 val. 05 min. iki 2013-03-19 21.00 val. bendravo su nukentėjusiuoju S. V., kad nustatytų jo buvimo vietą, tikrino ar šis neina į namus, gautą informaciją perdavė M. M., kuris 2013 m. kovo 19 d. apie 21.00 val., išlupdamas nukentėjusiojo S. V. gyvenamojo namo duris, įsibrovė į namo vidų, iš kur slapta pagrobė svetimą nukentėjusiajam S. V. priklausantį turtą - DVD grotuvą „Philips“ 270 Lt vertės, televizoriaus priedelį „Shop+“ 100 Lt vertės, 30 vienetų įvairių kompaktinių diskų bendrai 300 Lt vertės, 50 metrų prailgintojo laidą 80 Lt vertės, 25 metrų prailgintojo laidą 40 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. V. bendrą 790 Lt turtinę žalą.
M. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, sukurstytas R. M. padaryti nusikalstamą veiką - vagystę, 2013 m. kovo 19 d. pastarajam pasiūlius įsibrauti į nukentėjusiajam S. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) 7, Žiežmarių mst., Kaišiadorių r., ir pagrobti nukentėjusiajam S. V. priklausančius daiktus, jis sutiko ir 2013 m. kovo 19 d. 21.00 val., išlupdamas nukentėjusiojo S. V. gyvenamojo namo duris, įsibrovė į namo vidų, iš kur slapta pagrobė svetimą nukentėjusiajam S. V. priklausantį turtą - DVD grotuvą „Philips“ 270 Lt vertės, televizoriaus priedelį „Shop+“ 100 Lt vertės, 30 vienetų įvairių kompaktinių diskų bendrai 300 Lt vertės, 50 metrų prailgintojo laidą 80 Lt vertės, 25 metrų prailgintojo laidą 40 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. V. bendrą 790 Lt turtinę žalą.
M. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 19 d., apie 21 val., išlupdamas nukentėjusiojo S. V. gyvenamojo namo duris, įsibrovė į namo vidų, iš kur slapta pagrobė svetimą nukentėjusiajam S. V. priklausantį turtą - DVD grotuvą „Philips“ 270 Lt vertės, televizoriaus priedelį „Shop+“ 100 Lt vertės, 30 vienetų įvairių kompaktinių diskų bendrai 300 Lt vertės, 50 metrų prailgintojo laidą 80 Lt vertės, 25 metrų prailgintojo laidą 40 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. V. bendrą 790 Lt turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad byloje nėra pakankamai kaltinamojo R. M. kaltės dėl sukurstymo ir padėjimo padaryti vagystę įsibraunant į patalpą įrodymų, dėl ko R. M. pagal BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. išteisino, o M. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d.
Prokurorė prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. išteisinimo ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti R. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. ir paskirti jam 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. BK 63 str. 1, 4, 9 d. pagrindu prie 2013 m. gruodžio 10 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo subendrinta 2013 m. gegužės 22d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė ir 2009 m. lapkričio 30 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžiu - 4 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, pridėti dalį prašomos bausmės ir galutinę bausmę skirti 6 m. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką, įskaityti atliktą bausmę pagal paminėtą nutartį
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad nors R. M. ir M. M. neigė R. M. dalyvavimą įvykdant nusikaltimą, jų parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai. Iš R. M. pokalbių su nukentėjusiuoju S. V. ir broliu M. M. turinio aiškiai matyti, kad abu broliai Mackevičiai turėjo tikslą apvogti S. V. namą, nes R. M. kelis kartus skambino S. V. ir išklausinėjo, kur šis yra, duomenis apie nukentėjusįjį perdavė M. M., taip pat pastarajam davė nurodymus ir patarimus kaip ir ką daryti. Nukentėjusysis S. V. patvirtino, kad R. M. vagystės vakarą daug kartų skambino jam, klausinėjo, kur jis ir kada grįš namo, pasakė jam, kad grįš tik kitą dieną.
Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr.40( Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą ) teismams išaiškino, kad - nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ( 1.1.p).
Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis R. M. prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.
Šalies argumentai
M. M. apeliaciniu skundu prašo pritaikyti jam BK 64¹ str. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad BK 64¹ str. numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai byla baigiama baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam paskirta bausmė mažinama 1/3 ir šis įstatymas turi grįžtamąją galią. Nuteistasis nurodo, kad jis dėl padaryto nusikaltimo prisipažino, gailisi, todėl jam turi būti taikyta ši įstatymo nuostata ir bausmės sušvelninta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokurorės skundą tenkinti, nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis R. M. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis M. M. ir jo gynėja prašė jo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nuteistojo M. M. apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo. Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti R. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir jį pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Kaltinimas R. M. buvo grindžiamas tuo, kad pastarasis sukurstė M. M. padaryti nusikalstamą veiką, pasiūlydamas įsibrauti į nukentėjusiajam S. V. priklausantį gyvenamąjį namą ir pagrobti iš jo daiktus, o M. M. sutikus, jis mobiliojo ryšio telefonu bendravo su nukentėjusiuoju S. V., kad sužinoti, ar šis ne namie ir gautą informaciją perdavė M. M., kuris įvykdė suplanuotą svetimo turto pagrobimą. Vienintelis įrodymas, kuriuo prokuroras byloje ir apeliaciniame skunde siekė įrodyti R. M. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, yra užfiksuotų mobiliojo ryšio telefonų pokalbių tarp R. M. ir M. M. bei R. M. ir S. V. išklotinės.
R. M. savo kaltės dėl pareikšto kaltinimo nepripažino ir nurodė, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Jis neneigė, kad nusikaltimo padarymo dieną telefonu bendravo su nukentėjusiuoju bei savo broliu, tačiau visiškai kitais, ne nusikaltimo kurstymo tikslais. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei byloje esančių R. M., M. M. ir S. V. telefoninių pokalbių turinį, sprendžia, kad šie duomenys negali būti laikomi įrodymu, kuris paneigtų R. M. išsakytas versijas ir neginčijamai patvirtintų, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Kaltinamasis M. M. ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, tačiau nagrinėjimo teisme metu parodė, kad vagystę iš S. V. namo įvykdė vienas, niekieno nepadedamas. Nukentėjusysis S. V. parodė, kad dieną prieš vagystę jis su R. M. vartojo alkoholį nukentėjusiojo namuose, R. M. liko pas jį nakvoti, kitą dieną S. V. buvo išvykęs į svečius, jam paskambino R. M., klausė, ar jis negalėtų taip pat prisijungti, tačiau nukentėjusysis pasakė, kad ne, R. M. paklausė, kad jis grįš, pasakęs, kad rytoj. Šie nukentėjusiojo parodymai patvirtina R. M. versiją, jog jis skambino S. V., norėdamas ir vėl su juo išgerti, likti pas jį nakvoti, nes susipyko su motina. Neatmetama galimybė, jog S. V. sutikus, kad R. M. taip pat atvyktų į išgertuves, pastarasis būtų važiavęs ten, kur girtavo ir nukentėjusysis, taip pat pilnai tikėtina, kad kaltinamasis klausė S. V., kada jis grįš, ne norėdamas informuoti brolį M. M., o tikėdamasis dar tą patį vakarą ateiti pas nukentėjusįjį išgerti ir pernakvoti.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl telefoninių pokalbių tarp R. M. ir M. M. vertinimo, jog jų turinys abstraktus, juose nors ir galima įžvelgti tam tikrų užuominų apie R. M. duodamus patarimus ir nurodymus M. M. dėl nusikalstamos veikos vykdymo, tačiau tai būtų tik manymas, spėjimas, kuriuo remtis, konstatuojant asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, nesant kitų objektyvių kaltinamojo kaltę pagrindžiančių įrodymų, negalima. Šie užfiksuotų pokalbių garso įrašai kaltinamojo kaltę patvirtinančiu įrodymu galėtų būti laikomi byloje kitų, juos patvirtinančių duomenų, kontekste, kurių, kaip paminėta aukščiau, byloje surinkta nebuvo.
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad kaltinime nurodytos aplinkybės dėl R. M. veiksmų, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytos, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl apylinkės teismo buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad neįrodžius R. M. dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d., padaryme, jis BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu turi būti išteisintas.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendis priimtas išanalizavus visus reikiamus įrodymus, yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl M. M. apeliacinio skundo. Kaip nurodyta paties apelianto skunde, pagal BK 64¹ straipsnio (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Byla gali būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, tik tuomet, kai kaltinamasis prisipažįsta dėl inkriminuotos veikos ir nėra jokių neaiškumų bei abejonių dėl kaltinamojo kaltės. Tačiau pažymėtina, kad nebūtinai kaltinamajam prisipažinus kaltu, yra taikomi paminėti bylos nagrinėjimo atvejai ar byla baigiama priimant baudžiamąjį įsakymą. Šiuo atveju byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje buvo atliktas pilnas, o ne sutrumpintas įrodymų tyrimas, ji nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, taigi, nepaisant to, kad M. M. savo kaltę pilnai pripažino, BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymui M. M. atžvilgiu nebuvo įstatyminio pagrindo.
Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. M., išlaidas iki 2014 m. birželio 16 d. sudaro 226,80 ( du šimtai dvidešimt šeši litai, 80 ct.) litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus.
BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis bei Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. M. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
prokurorės ir nuteistojo M. M. apeliacinius skundus atmesti.