Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-06-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-396-396/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-23
Bylos Nr.
1A-396-396/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Jucys, Laima Garnelienė, Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis
A. B.
Advokatai
Ingrida Maldeikienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-396-396/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31590-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam A. B.,gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2016 m. liepos 11 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 5 d. nuo 19 val. iki 22 val. apleistame name, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių, asmeninio tarpusavio konflikto metu su V. S., tyčia rankų kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių nukentėjusiajam V. S. į įvairias kūno vietas, dėl ko padarė nukentėjusiajam nosikaulių lūžimą, poodines kraujosruvas priekinėje krūtinės sienoje ir dešinėje rankoje, L2-L3 slankstelių keterinių ataugų lūžius, taip pat poodines kraujosruvas priekinėje pilvo sienoje ir abiejuose šonuose bei didžiosios taukinės ir blužnies plyšimus, kraujosruvas skersinės žarnos pasaite, dešiniame diafragmos kupole ir dešinio inksto kapsulėje, dešinio inksto sumušimą, tai komplikavosi vidiniu kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, hipovoleminiu šoku, postanoksine encefalopatija, diseminuotos intravazalinės koaguliacijos sindromu, nuo ko nukentėjusysis 2016 m. liepos 6 d. 8 val. 30 min. mirė gydymo įstaigoje.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba paskirti jam švelnesnę bausmę.

2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nepašalino prieštaravimų ir abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusysis V. S. mirė ne nuo jo padarytų sužalojimų. Nurodo, kad name, kuriame gyveno V. S., lankėsi ir girtavo skirtingi asmenys, todėl pas nukentėjusįjį galėjo užeiti bet kas, ir jį sumušti. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, nukentėjusysis po jo (nuteistojo) suduotų smūgių toliau girtavo. Todėl apelianto vertinimu, jei jis (nuteistasis) būtų sudavęs tiek smūgių, kiek jam inkriminuota kaltinime, nukentėjusysis tikrai nebūtų toliau girtavęs.

2.3. A. B. prašo apklausti liudytoją vardu A., kurį galima surasti per liudytoją D. P.. Taip pat apeliantas prašo papildomai apklausti liudytoją L. B., nes jo parodymai yra prieštaringi. Pažymi, kad su liudytoju L. B. dažnai konfliktavo, todėl liudytojas yra suinteresuotas jį apkalbėti.

3. Apeliacinio proceso metu A. B. ir gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. B. kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje nagrinėjamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5.1. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus bei jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.

5.1.1. Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo A. B. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio ne išsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas nuteistojo A. B., liudytojų R. B., L. B., P. K. (P. K.) parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą (1 t., b. l. 33–38), kitą rašytinę bylos medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau apeliaciniame skunde priešingai, apeliantas vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

5.2. Nuteistasis A. B. skunde prašo baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, jog nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. A. B. skunde jokių pagrįstų motyvų dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nenurodo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nešališkai ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų pažeidimų nepadarė, todėl perduoti iš naujo Kauno apygardos teismui nagrinėti baudžiamąją bylą, akivaizdžiai nėra jokio pagrindo.

5.3. Apeliantas skunde tvirtina, kad nukentėjusysis V. S. mirė ne nuo jo padarytų sužalojimų. Nurodo, kad name, kuriame gyveno V. S., nuolat lankėsi ir girtavo skirtingi asmenys, todėl nukentėjusįjį sumušti galėjo ir kiti asmenys.

5.3.1. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas A. B. sudavus kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, taip V. S. sukeliant sunkius padarinius – vidinį kraujavimą pilvaplėvės ertmėje, hipovoleminį šoką, postanoksinę encefalopatiją, diseminuotą intravazalinės koaguliacijos sindromą.

5.3.2. Vadovaujantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. liepos 8 d. specialisto išvada Nr. M 707/2016 (02) matyti, kad sužalojimai V. S. buvo padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau devyniais trauminiai poveikiais, kurie yra būdingi trauminiams kontaktams su kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais. Be to, šie sužalojimai nebūdingi griuvimui ant lygaus plokščio neriboto paviršiaus. Nukentėjusiojo mirtį lėmė – buka pilvo trauma, t. y. didžiosios taukinės ir blužnies plyšimai, kraujosruvos skersinės žarnos pasaite, dešiniame diafragmos kupole ir dešinio inksto kapsulėje, dešinio inksto sumušimas (1 t., b. l. 33–38). Todėl konstatuotina, kad smurtiniai A. B. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs.

5.3.3. Pirmosios instancijos teisme A. B. iš dalies pripažino savo kaltę ir parodė, kad nukentėjusiajam V. S. sudavė du smūgius į veidą, po to spardė į kojas ir šoną, tačiau į pilvą ar nugarą smūgių nesudavė. Pripažįsta, kad spardė stipriai ir galėjo suduoti apie 6 – 7 smūgius (3 t., b. l. 62–64). Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo metu A. B., dalyvaujant gynėjai, savo kaltę pripažino ir parodė, kad nukentėjusiajam kumščiu trenkė į dešinę veido pusę bei 3 – 5 smūgius sudavė į pilvo sritį, vėliau – nukentėjusįjį spardė (2 t., b. l. 65–67, 70–71, 73–84).

5.3.4. Tai, kad nuteistasis A. B. smūgiavo nukentėjusiajam V. S. į galvą, pilvą, krūtinę, patvirtina ir liudytojų R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 65–68, 69–78), iš dalies pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 25–26), L. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo papildomų apklausų metu, patikrinimo vietoje (1 t., b. l. 48–50, 51–52, 53–63) bei pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 26–27). Pažymėtina, kad atsižvelgiant į šių liudytojų parodymus, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti jų parodymų patikimumu, todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai ir teisingai jais vadovavosi pagrindžiant apelianto kaltę. Nors nuteistasis skunde teigia, kad su L. B. dažnai konfliktavo, tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to, jog šis liudytojas jį apkalba, nenurodo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojo L. B. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

5.3.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme teigdamas, jog nukentėjusiajam smūgių į pilvo sritį nesudavė, tokiu būdu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina byloje įvertinti ir ištirti įrodymai.

5.4. Tai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo ieškomas ir apklausiamas asmuo vardu A., nereiškia, jog vertinant kitus byloje ištirtus įrodymas, negali būti nustatyta kaltinamojo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodymų tyrimas negali būti begalinis. Be to, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.

5.5. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusįjį V. S. galėjo sumušti ir kiti asmenys, nors jokių argumentų dėl to nenurodo. Iš liudytojų R. B. ir L. B. parodymų matyti, kad nukentėjusįjį mušė tik nuteistasis A. B.. Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat, liudytojas L. B. patvirtino ir tą aplinkybę, kad po V. S. sumušimo, jie kartu išgėrė vyno, parūkė, tačiau netrukus nukentėjusiajam pasidarė bloga, todėl iškvietė medicinos pagalbą ir nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę. Be to, nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad V. S. sunkūs sužalojimai buvo padaryti 2016 m. liepos 5 d. nuo 19 val. iki 22 val., o į gydymo įstaigą buvo pristatytas 2016 m. liepos 6 d. 00 val. 22 min. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad V. S. nustatyti sunkūs sveikatos sužalojimai, kurie tapo mirties priežastimi, tikėtina buvo padaryti kelių, keliolikos valandų laikotarpiu iki patekimo į stacionarą (1 t., b. l. 33–38).

5.5.1. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, jog nukentėjusiajam V. S. sužalojimus sukėlusius jo mirtį, padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo A. B. šie teiginiai neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes apeliantas pateikia savo veiksmų subjektyvų vienpusišką vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent nuteistasis A. B. sudavė smūgius V. S., dėl ko nukentėjusysis vėliau ligoninėje mirė.

5.6. Apeliacinio teismo vertinimu, iš aukščiau išdėstytų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad nuteistasis A. B. smurtavo prieš nukentėjusįjį V. S.. Be to, sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi A. B. nusikalstamų veiksmų intensyvumą (suduoti daugybiniai smūgiai rankomis ir spardant), padarytų sužalojimų lokalizaciją (pilvas, galva, nugara), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – konstatuoja, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

5.7. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad motyvas, jei jis nėra susijęs su kai kuriais veiką kvalifikuojančiais požymiais, nėra būtinasis paprasto nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint kvalifikuoti šią nusikalstamą veiką. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nusikaltimo padarymo motyvas nėra tiksliai nustatytas. Iš R. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nuteistasis sumušė V. S. už „ilgą liežuvį ir už tai, kad jį V. iš nugaros užpuolė“ (1 t., b. l. 65–68). Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad kilusio konflikto metu V. S. pasiėmė peilį, kurį jis (apeliantas) išmušė, po ko pradėjo mušti nukentėjusįjį. Teisėjų kolegijos nuomone, nors A. B. ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti V. S., tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

5.8. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma.

Dėl bausmės paskyrimo

6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

6.1. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Taip pat pažymėtina, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

6.2. Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistasis A. B. dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas A. B. skirdamas bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmių skyrimo principų nepažeidė. Kauno apygardos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (amžių, ankstesnius teistumus už tyčinių nusikaltimų padarymą, kuris nėra išnykęs), netiesioginės tyčios kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas A. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis ir nėra per griežta. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nuteistasis, kaip asmenybė, yra pavojingas visuomenei, todėl teisingai paskirta laisvės atėmimo bausmė įstatymo sankcijos ribose, kurios švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasLaima GarnelienėKęstutis Jucys