Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. R. ir J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, jam taikytas Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dviems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslus.

Ž. R. (turėtų būti Ž. R.) pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, jam taikytas Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš R. J. ir Ž. R. V. R. ir J. R. priteista solidariai 18600 litų, nesant galimybės nurodytos sumos iš jų išieškoti, išieškoti ją iš jų tėvų – N. V. ir J. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su Ž. R., 2005 m. balandžio 28 d., apie 9.10 val., iš anksto pasigamintu rakto nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dublikatu atrakino namo įėjimo duris ir įsibrovė į V. R. priklausantį namą, tuo metu Ž. R. stovėjo kieme, netoliese namo, ir stebėjo, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, o R. J., įsibrovęs į namą, iš metalinės dėžutės, buvusios fotelyje, stovinčiame pirmojo aukšto kambaryje pagrobė 30000 litų, 50 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko oficialų kursą 2005-04-28 sudaro apie 245,28 litus) grynųjų pinigų bei iš spintos, esančios antro aukšto kambaryje, pagrobė 700 litų grynųjų pinigų, tuo nukentėjusiajai V. R. padarė 31000 litų turtinę žalą.

Apeliantų nuomone, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo yra vienapusiška, nepakankamai pagrįsta ir motyvuota, todėl nukentėjusiesiems neteisinga. Apeliantai teigia, kad nuteistieji R. J. ir Ž. R. 2005 m. balandžio 28 d. įsibrovė į jų namą ir pavogė visas tuo metu šeimos turėtas santaupas bei individualiam verslui skirtus pinigus – 50700 litų ir 50 JAV dolerių. Anot apeliantų, pinigus paprastai jie laikydavo namuose, nes, prekiaudami Gariūnų turgavietėje, su didmenininkais jie atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Vien V. R. 2005 m. kovo 27 d. turėjo 34000 litų (Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2005-05-03 pažyma apie V. R. gautas pajamas nuo 2005-01-08 iki 2005-03-27). Apeliantai pažymi, kad pažymos laiku nepateikė, nes neturėjo gynėjo. Būdami nukentėjusiaisiais, manė, kad mokėti dar ir advokatui už atstovavimą būtų buvę papildomos išlaidos. Be to, minėta pažyma tuo metu kartu su kitais dokumentais 2005-05-03 buvo pateikta Vilniaus miesto 4-osios apylinkės teismui, sprendžiant leidimo įkeisti šeimos gyvenamąjį namą išdavimo klausimą tam, kad nukentėjusieji gautų banko paskolą verslo išsaugojimui po vagystės. Apeliantai mano, kad nuteistieji nesąžiningai elgėsi su nukentėjusiaisiais, pripažindami tik 30000 litų vagystę, taip siekdami sumažinti gręsiančios bausmės dydį. Apeliantų manymu, nuteistieji, supratę, kad vagystės fakto iš nukentėjusiųjų gyvenamojo namo patalpų jiems paneigti nepavyks, būdami laisvėje, susižinojo baudžiamosios bylos tyrimo aplinkybes ir atkakliai laikėsi tikslo neperžengti Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatytos didelės turto vertės, t. y. didesnės nei 250 MGL dydžio sumos. Apeliantai pažymi, kad V. R. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui 2005 m. gegužės 1 d. deklaravo tik likusias po vagystės šeimos santaupas laikomas ne banke – 10000 litų. Gariūnų turgavietėje prekiaudami odos ir kailių gaminiais, nukentėjusieji per mėnesį uždirbdavo apie 10000 litų. Apeliantus nuvylė tai, kad teismas patikėjo nusikalstamą veiką padariusių asmenų tarpusavyje suderinta ir surepetuota atitinkamos pinigų sumos vagystės ir pavogtų pinigų panaudojimo versija ir skrupulingai aiškinosi, bet neišsiaiškino, ar nukentėjusieji, dirbdami Gariūnuose nuo 1991 metų, galėjo namuose turėti 50000 litų. Anot apeliantų, byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, kad, pavogę apeliantų pinigus, nuteistieji juos leido ne ledams, saldainiams ar jaunatviškoms pramogoms, bet įsigijo brangų motociklą ir motociklininko aprangą, kompiuterį, drabužius ir brangias dovanas, kažkokius oficialius dokumentus, maisto prekes ir gėrimus bei kita. Teismo nuosprendyje nėra teismo išvadas patvirtinančių įrodymų, kiek ir kokių daiktų (paslaugų) už vogtus pinigus per 35 dienas pirko nuteistieji R. J. ir Ž. R., todėl apeliantai mano, kad teismas padarė išvadas, remdamasis tik vienpusiais nuteistųjų parodymais, kurie, anot apeliantų, yra abejotini, prieštaringi ir nepatikimi. Apeliantai yra įsitikinę, kad dalis pavogtų pinigų yra dar likusi pas liudytoją V. B. arba kitas R. J. drauges ar draugus. Apeliantai mano, kad teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes jų parodymus, kurie buvo logiški ir nuoseklūs nuo pinigų vagystės dienos ir kuriuos motyvuotai palaikė valstybinis kaltintojas, palaikė nepakankamais, jų teismo posėdyje praktiškai neištyrė.

Teismo posėdyje nukentėjusieji, jų atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistieji, jų gynėjai, įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiųjų parodymai apie tai, kad iš jų namų buvo pagrobta virš 50000 litų yra nuoseklūs. Iš tikrųjų, tuoj pat po vagystės pranešdama policijai apie nusikaltimą nukentėjusioji V. R. nurodė, kad buvo pagrobta būtent tokia pinigų suma (b. l. 6, t. 1). Apklausose abu nukentėjusieji taip pat nuosekliai tvirtino, jog buvo pavogta virš 50000 litų.

Tačiau pirmosios instancijos teismas pasirėmė ne nukentėjusiųjų, bet nuteistųjų parodymais, kuriuose šie teigė, kad pinigų pavogė 20000 litų mažiau, negu nurodė nukentėjusieji. Teismas tokią išvadą motyvavo tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusieji V. R. ir J. R. vagystės dieną namuose turėjo arba galėjo turėti tokią pinigų sumą. Tokių duomenų nukentėjusieji nepateikė ir teismui, V. R. teisme parodė, kad už 2004 metus deklaravo 10000 litų santaupų, laikomų ne banke, jų mėnesio pajamos apie 10000 litų, iš kurių jie moka mokesčius, pragyvena ir naudoja savo versle, prekiaudami odiniais rūbais Gariūnų turgavietėje. Dar teismas nurodė ir tai, kad susumavus visas kaltinamųjų R. J. ir Ž. R. išlaidas, padarytas po vagystės, apie kurias jie parodė teisme, pagrobtų pinigų suma neviršija 31000 litų, o aplinkybė, kad kaltinamieji R. J. ir Ž. R., būdami nepilnamečiais, neturėdami kriminalinės praeities ir patirties, galėjo nepastebėjus tėvams ir savo draugams, nuslėpti ar išleisti dar 20000 litų, be tų, apie kuriuos jie parodė, atrodo neįtikima.

Su tokiomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusieji pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2005-05-03 pažymą apie V. R. gautas pajamas nuo 2005-01-08 iki 2005-03-27. Joje nurodyta, kad tuo laikotarpiu nukentėjusioji gavo 34000 litų pajamų. Tai atitinka nukentėjusiųjų aiškinimą, kad per mėnesį jų gaunamos pajamos sudaro apie 10000 litų. Prie pažymoje nurodytos 34000 litų sumos pridėjus vidutines nukentėjusiųjų pajamas už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2005-01-08 ir nuo 2005-03-27 iki vagystės, taip pat jų deklaruotas pajamas, turėtas 2005-01-01 gaunasi, kad nukentėjusieji vagystės dieną galėjo turėti ir daugiau pinigų, negu jie nurodė buvus pavogta. Kartu atsižvelgus į jų būtinąsias išlaidas yra visiškai realu, kad jiems vagystės dieną galėjo likti ta suma, kurią jie ir nurodė buvus pavogtą. Kolegija neturi jokių duomenų, kurie duotų pagrindą netikėti nukentėjusiaisiais. Kaip minėta, tai, jog pavogta virš 50000 litų, jie nurodė iškart po vagystės ir parodymų nekeitė. Pareikšdami ieškinį dėl žalos atlyginimo nukentėjusieji nevertino kitų su vagyste susijusių nuotolių (palūkanų bankui, mokamų už paskolą, kurią jie paėmė verslui išlaikyti, neturtinės žalos), todėl ir dėl šios priežasties negalima manyti, kad nurodydami kitokią nei nuteistieji pagrobto turto kiekį, nukentėjusieji siekia praturtėti. Nuteistieji, taip pat nuosekliai nurodo pagrobę tik virš 30000 litų, tačiau kolegija jų parodymus vertina kaip kur kas mažiau patikimus, nes jie kaip įrodymų šaltinis dėl savo nusikalstamos veikos yra mažiau patikimi kaip nukentėjusieji, be to, jie apklausti praėjus daugiau kaip mėnesiui po vagystės, kuri priklausomai nuo pagrobto turto vertės gali būti kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, už kurį numatyta griežtesnė bausmė.

Išankstinis pasiruošimas nusikaltimui (vaidmenų pasiskirstymas, maskuojančių priemonių panaudojimas, rakto dublikato pasigaminimas), po nusikaltimo atlikti nusikaltimo priemonių ir pinigų slėpimo veiksmai, pasirūpinimas netikru liudytoju, turėjusiu patvirtinti R. J. buvimu kitoje vietoje vagystės metu rodo, kad nuteistieji ir be kriminalinės patirties veikė kaip gana patyrę nusikaltėliai. Todėl kolegija nelaiko pakankamai pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumento, kad R. J. ir Ž. R., būdami nepilnamečiais, neturėdami kriminalinės praeities ir patirties, galėjo nepastebėjus tėvams ir savo draugams, nuslėpti ar išleisti dar 20000 litų, juo labiau, kad iki R. J. sulaikymo nuo vagystės praėjo daugiau kaip mėnuo.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija vadovaujasi nukentėjusiųjų pateiktais duomenimis apie pagrobtų pinigų kiekį ir laiko įrodyta, kad R. J. veikdamas kartu su Ž. R., 2005 m. balandžio 28 d., apie 9.10 val., iš anksto pasigamintu rakto nuo namo, esančio Vilniuje, Benekainių g. 3, dublikatu atrakino namo įėjimo duris ir įsibrovė į V. R. priklausantį namą, tuo metu Ž. R. stovėjo kieme, netoliese namo, ir stebėjo, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, o R. J., įsibrovęs į namą, iš metalinės dėžutės, buvusios fotelyje, stovinčiame pirmojo aukšto kambaryje pagrobė 50000 litų, 50 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko oficialų kursą 2005-04-28 sudaro apie 133,75 lito) grynųjų pinigų bei iš spintos, esančios antro aukšto kambaryje, pagrobė 700 litų grynųjų pinigų, tuo nukentėjusiajai V. R. padarė 50833,75 litų turtinę žalą.

Toks pagrobto turto kiekis pagal Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnyje esamą turto vertės išaiškinimą laikomas didelės vertės turtu, nes viršija 250 MGL dydį, sudarantį 31250 litų. Todėl nuteistųjų veika perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį. Tai padaroma pakeičiant nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas, 1 punktas). Pakeistina ir nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo, nukentėjusiesiems priteisiant 38600 litų, t. y. 20000 litų daugiau žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas). Nuteistiesiems už nusikaltimo padarymą skirtinos tos pačios bausmės kaip ir skundžiamu nuosprendžiu, nes apeliaciniame skunde neprašoma bausmes griežtinti (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Iš R. J. ir Ž. R. V. R. ir J. R. priteistinos ne prašoma 2000 litų, bet 500 litų dydžio išlaidos atstovo samdymui atlyginti, atsižvelgiant į nedidelę bylos apimtį ir pagal analogiją vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 12.1.2.2 ir 12.1.3 punktais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti R. J. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, jam taikyti Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dviems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslus.

Ž. R. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, jam taikyti Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą.

V. R. ir J. R. iš R. J. ir Ž. R. solidariai priteisti 38600 litų, nesant galimybės nurodytos sumos iš jų išieškoti, išieškoti ją iš jų įstatyminių atstovių N. V. ir J. R..

V. R. ir J. R. iš R. J. ir Ž. R. priteisti po 250 Lt. proceso išlaidų iš kiekvieno.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.