Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Lex logica“ atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-434-814/2015 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lex logica“ skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui A. Š., individualiai įmonei „Junesva“ dėl antstolio veiksmų (neveikimo).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis A. Š. nesutinka su atskiruoju skundu ir nurodo, jog teismas pilnai ir visa apimtimi ištyrė esminius išieškotojos nurodytus argumentus. Pažymi, jog teismai neprivalo sprendime pasisakyti absoliučiai dėl visų proceso dalyvio argumentų, pakanka, kad būtų glaustai išdėstytas teismo nagrinėtų įrodymų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, vertinimas. Skundžiamoje teismo nutartyje buvo griežtai laikomasi įrodinėjimo taisyklių, o apeliantė ignoruoja teismo išvadas apie netinkamai pasirinktą teisių gynimo būdą. Teismas pagrįstai nustatė, kad vykdomoji byla buvo pradėta, antstolis atliko aktyvius veiksmus ir išieškojimas buvo realiai vykdomas, išieškotoja pateikė skundą po gana trumpo laiko pradėjus vykdymo veiksmus. Išieškotoja nurodo, kad antstolis pilnai nenustatė skolininkės turto, tačiau tai būtų aktualus argumentas, jei išieškotoja būtų pateikusi skundą konkrečiai dėl antstolio veiksmų nustatant skolininkės turtą. Teikiant reikalavimą pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais dėl neveikimo, išieškotojos vartojama sąvoka „pilnai nenustatė“ kaip tik pagrindžia priešingas aplinkybes, t. y. kad antstolis veikė aktyviai, nustatė skolininkės turtą, bet, išieškotojos manymu, nepilnai. Tas pats argumentas apeliantės pakartotas jį detalizuojant, jog nenustatytas skolininkės IĮ „Junesva“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, esantis įmonės apskaitoje. Tačiau byloje yra vienareikšmiai duomenys, kad turtas buvo nustatytas. Išieškotoja savo skundą grindė CPK 510 str. nuostatomis, kurios numato skundo dėl konkrečių antstolio veiksmų ar atsisakymo atlikti veiksmus padavimo sąlygas. Nurodytu pagrindu skundo objektas gali būti tik antstolio atlikti procesiniai veiksmai, t. y. skundas gali būti paduodamas tik dėl antstolio atliekamų procesinių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti. Tačiau išieškotojos nurodytos faktinės aplinkybės ir reikalavimo formuluotė akivaizdžiai neleido teismui remtis CPK 510 str. nuostatomis. CPK 513 str. detalizuoja, kad patenkinęs skundą teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja konkretų veiksmą atlikti. Tačiau jokių konkrečių antstolio atliktų veiksmų išieškotoja neskundžia, neteikia prašymo panaikinti priimtus patvarkymus ar stabdyti konkrečius atliekamus veiksmus. Iš apeliantės nurodytų atskirojo skundo argumentų akivaizdu, jog net ir teoriškai nėra prasmės įpareigoti antstolį atlikti išieškotojos nurodytus veiksmus, nes jie jau yra realiai atlikti. Iš išieškotojos nurodytų faktinių aplinkybių bei argumentų akivaizdu, jog jos reiškiamas reikalavimas nėra susijęs su konkrečiu antstolio veiksmu, o yra pareikštas dėl galimai išieškotojos patiriamų nuostolių. Dėl apeliantės argumento, jog teismas padarė bylos medžiagai prieštaraujančias išvadas, pažymi, jog teismas, remdamasis rašytiniais vykdomosios bylos įrodymais, nustatė, kad 2014-07-15 Jonavos rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą UAB „Vara“ naudai, kuriuo ieškovės naudai iš IĮ „Junesva“ priteista 9 334 Lt skolos, 359,53 Lt delspinigių ir 8,75 proc. nuo 9 334,00 Lt sumos už kiekvieną praterminuotą dieną. Įsiskolinimas buvo dengiamas UAB „Vara“ ir tai buvo daroma nuosekliai kas mėnesį. Tokiu būdu skolininkė savo kreditorei pervedė 8 000 Lt, o likusi skolos dalis yra 1 334 Lt bei palūkanos. Apeliantė neteisingai pateikia faktines aplinkybes, nurodydama, jog išieškota tik 2 316,96 Eur skolos o skolos likutis – 82 027,84 Eur. Remiantis sprendimų vykdymo instrukcija antstolis privalo detalizuoti išieškomą skolą, t. y. visos sumos privalo būti nurodytos ir išskirtos pagal jų teisinį pagrindą. Taigi pagrindinė skola, kurią priteisė teismas, buvo 9 334 Lt (2 703,31 Eur), iš kurios liko neapmokėta 386,35 Eur. Šiuo atveju išieškotojos nurodoma suma remiantis Sprendimų vykdymo instrukcija yra ne skola, o nuo 2 703,31 Eur skolos susidariusios palūkanos, kurios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar didėja proporcingai po 8,75 proc. nuo visos teismo priteistos sumos kiekvieną dieną. Todėl teismas pagrįstai nurodė, jog išieškota yra didžioji dalis skolos. Apeliantės nurodomas argumentas dėl netinkamo CPK 185 str. taikymo yra formalus, neparemtas konkrečiais bylos duomenimis, todėl atmestinas, nes vykdomojoje byloje yra vienareikšmiški rašytiniai įrodymai apie aktyvius antstolio veiksmus ir sėkmingai vykdytą išieškojimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos UAB „Lex logica“ skundas dėl antstolio veiksmų (neveikimo), teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Iš civilinėje bei vykdomojoje byloje Nr. 0110/14/00213 esančių rašytinių įrodymų matyti, kad antstolis A. Š. vykdo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-07-15 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1353-217/2014 dėl 2 703,31 Eur (9 334 Lt) skolos, 104,13 Eur (359,53 Lt) delspinigių, 8,75 proc. dydžio palūkanų ir 84,22 Eur (290,79 Lt) žyminio mokesčio išieškojimo iš IĮ „Junesva“ išieškotojos UAB „Vara“ naudai. Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą atliko vykdymo veiksmus, susijusius su skolos išieškojimu, t. y. 2014-07-18 surašė skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą (vykdomosios b. l.9–10), į kredito įstaigas išsiuntė patvarkymus areštuoti lėšas (vykdomosios b. l. 14–15), pateikė užklausą VĮ „Regitra“ (vykdomosios b. l. 17–21), turto arešto aktu areštavo 1/20 dalis statinių (inžinerinių įrenginių), 1/20 dalis pastato, bendro ploto 93,51 kv. m, 1/20 dalis žemės sklypo (žemės sklypo plotas 0,0600 ha), esančių (duomenys neskelbtini) (vykdomosios b. l. 50–53), du kartus buvo nuvykęs į skolininkės IĮ „Junesva“ veiklos vietą, 2015-01-13 buvo iškviestas įmonės savininkas V. B., kuris suteikė informaciją apie trečiuosius asmenis, informavo, kad šiai dienai sutarčių iš trečiųjų asmenų nevykdo, įmonei tretieji asmenys neskolingi (vykdomosios b. l. 55). Be to, skolininkės IĮ „Junesva“ savininkas V. B., gavęs antstolio raginimą, atvyko į antstolio kontorą, bendradarbiavo su antstoliu ir pristatė dokumentus, patvirtinančius, kad įsiskolinimas UAB „Vara“ yra dengiamas – 2014-08-20 buvo pervesta 3 000 Lt, 2014-09-25 – 3 000 Lt, 2014-10-15 – 1 000 Lt, 2014-11-12 – 1 000 Lt, iš viso skolininkė kreditorei pervedė 2 316,96 Eur (8 000 Lt), likusi neišieškota pagrindinės skolininko skolos dalis – 386,35 Eur (1 334 Lt) plius delspinigiai ir bylinėjimosi išlaidos. 2014-07-14 reikalavimo perleidimo sutartimi išieškotoja UAB „Vara“ perleido reikalavimo teisę naujai kreditorei UAB „Lex logica“. Naujoji kreditorė UAB „Lex logica“ skundžia antstolio veiksmus (neveikimą), nurodydama, jog antstolis pilnai nenustatė skolininkui priklausančio turto ir turtinių teisių, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų savalaikiai nustatytas skolininko turtas ir turtinės teisės bei jos areštuotos, nenustatytos skolininko piniginės lėšos, buvusios IĮ „Junesva“ kasoje ir neareštuotos, nenustatytas skolininko IĮ „Junesva“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, esantis įmonės apskaitoje, nenustatytas ir neareštuotas įmonės savininko V. B. turtas, priklausantis asmeninės nuosavybės teise ir/ar esantis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neprisijungta prie kitų išieškojimų, vykdomų kitose vykdomosiose bylose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą. Kad antstolis veiktų neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, jo procesinės veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis), o vykdymo proceso dalyviai, nesutikdami su antstolio atliktų veiksmų teisėtumu, turi teisę pateikti skundą dėl jų veiksmų teismui (CPK 512 straipsnis). Tai yra viena iš teismo funkcijų, susijusi su suinteresuotų asmenų vykdymo procese teisių ir teisėtų interesų apsauga.

CPK 510 str. nustatyta tvarka yra skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ir atsisakymas juos atlikti. Tokiu būdu pagal CPK 510 str. 1 d. skundo objektas gali būti tik antstolio atliekami procesiniai veiksmai arba atsisakymas procesinius veiksmus atlikti. CPK 634 str. 1 d. nustatyta, kad antstolis vykdo CPK 587 str. nurodytus vykdomuosius dokumentus, o juos vykdydamas jis atlieka procesinius veiksmus įvairiomis formomis – surašydamas rašytinį patvarkymą, rezoliuciją, duodamas žodinį potvarkį arba tiesiog fiziškai atlikdamas veiksmą, pvz. apžiūrėdamas patalpą ir kt. Skundžiamas gali būti bet kokia forma atliktas antstolio procesinis veiksmas ar atsisakymas atlikti procesinius veiksmus, kuris suprantamas ne kaip neveikimas, o kaip aktyvus veiksmas, t. y. jei savo potvarkiu, raštu ar veiksmais antstolis atsisako atlikti procesinius veiksmus, kuriuos įpareigoja atlikti įstatymas ar kitas teisės aktas arba įstatymo ar kito teisės akto pagrindu prašo atlikti vykdymo proceso dalyvis.

Išieškotoja savo skundą dėl antstolio veiksmų (neveikimo) grindė CPK 510 str. nuostatomis, kurios numato skundo dėl konkrečių antstolio veiksmų ar atsisakymo atlikti veiksmus padavimo sąlygas. Nurodytu pagrindu, kaip jau minėta, skundo objektas gali būti tik antstolio atlikti procesiniai veiksmai, t. y. skundas gali paduodamas tik dėl antstolio atliekamų procesinių veiksmų arba atisakymo juos atlikti. Tačiau išieškotojos nurodytos faktinės aplinkybės ir reikalavimo formuluotė neleido teismui remtis CPK 510 str. nuostatomis. CPK 513 str. detalizuoja, kad patenkinęs skundą teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja konkretų veiksmą atlikti. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos bei kaip teigia pats antstolis, išieškotoja iki skundo dėl antstolio neveikimo surašymo (2015-01-14) jokių prašymų, susijusių su vykdymo procesu, išskyrus prašymą suteikti informaciją, vykdomojoje byloje neteikė, t. y. neprašė antstolio atlikti tam tikrus veiksmus ar priimti tam tikrus sprendimus vykdymo procese. Tačiau tiek skunde dėl antstolio veiksmų (neveikimo), tiek atskirajame skunde pareiškėja prašo pripažinti antstolio vykdymo veiksmus neteisėtais, nenurodydama kokių veiksmų, pareiškėjos nuomone, antstolis neatliko, taip pat neprašo teismo įpareigoti antstolį šiuos veiksmus atlikti, neteikia prašymo panaikinti priimtus patvarkymus, stabdyti konkrečius atliekamus veiksmus ar pan. Pažymėtina, jog reikalavimas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais negali būti savarankišku reikalavimu, nenurodant iš to kylančių pasekmių, kadangi šios faktinės aplinkybės konstatavimas savaime jokių teisinių pasekmių nesukels, apeliantei neprašant įpareigoti antstolį atlikti tam tikrus veiksmus. Antstolio neveikimo teisėtumui vertinti be jokios abejonės esminės reikšmės turi subjektyvios aplinkybės, susijusios su iš šio reikalavimo patenkinimo išplaukiančiomis pasekmėmis – įpareigojimu atlikti konkrečius vykdymo veiksmus ar galimai įpareigojimu atlyginti dėl to kilusius nuostolius. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų pareiškusi reikalavimą įpareigoti antstolį atlikti tam tikrus vykdymo veiksmus, t. y. areštuoti skolininkės IĮ „Junesva“ kasoje esančias pinigines lėšas, areštuoti skolininkės IĮ „Junesva“ ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, esantį įmonės apskaitoje, prisijungti prie kitų išieškojimų, vykdomų kitose vykdomosiose bylose, nebūtų teisinio pagrindo įpareigoti antstolį atlikti šiuos veiksmus, kadangi antstolis, gavęs pareiškėjos skundą 2015-01-22 turto arešto aktu areštavo skolininkei IĮ „Junesva“ nuosavybės teise priklausantį turtą: transporto priemonę Opel Zafyra, kurios vertė 4 344,30 Eur, šalto klijavimo presą, kurio vertė – 2 896,20 Eur, filtravimo įrengimą – 579,24 Eur, keturpusio obliavimo stakles – 2 896,20 Eur, dvipusį galų apdirbimo įrengimą – 2 499,42 Eur, plačiajuostes šlifavimo-kalibravimo stakles – 5 792,40 Eur (vykdomosios b. l. 142–145), 2015-01-20 patvarkymu Nr. SJ-173 ir 2015-01-22 patvarkymais Nr. SJ-174, SJ-175, SJ-176 prisijungė prie išieškojimų iš skolininkės IĮ „Junesva“ turto, vykdomų antstolės R. M. kontoroje (vykdomosios b. l. 62, 147–149), 2015-01-26 patvarkymu areštavo skolininkės IĮ „Junesva“ savininkui V. B. priklausančius vertybinius popierius, kurių vertė 2 896,20 Eur (vykdomosios b. l. 164–167), 2015-01-27 patvarkymu Nr. SJ-198 areštavo 86 289,96 Eur pinigines lėšas ir būsimas įplaukas, esančias IĮ „Junesva“ kasoje (vykdomosios b. l. 171).

Teisę kreiptis į teismą užtikrina LR Konstitucijos 30 str., garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, bei CPK 5 str., garantuojantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, todėl asmens teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama įstatymo nustatyta tvarka. Kaip jau minėta, pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti antstolio vykdymo veiksmus neteisėtais, tačiau nenurodė kokių veiksmų, pareiškėjos nuomone, antstolis neatliko, taip pat neprašė teismo įpareigoti antstolį šiuos veiksmus atlikti. Toks antstolio veiksmų neteisėtumo konstatavimas savaime jokių teisinių pasekmių nesukels. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėja pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą, kadangi reiškiamas reikalavimas nėra susijęs su konkrečiu antstolio veiksmu, o su galimai išieškotojo patiriamais nuostoliais, ir plačiau neanalizavo visų antstolio veiksmų teisėtumo vykdymo procese. Todėl atskirojo skundo argumentai, jog teismas netyrė ir neanalizavo skundo motyvų, dėl jų nepasisakė, antstolio veiksmų (neveikimo) nevertino jo profesinę veiklą reglamentuojančių įstatyminių nuostatų aspektu ir tokių veiksmų reikšmės išieškotojo teisėms ir teisėtiems interesams, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėja, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeisti antstolio galimai neteisėtų veiksmų, gali kreiptis į teismą bendra ginčo teisenos tvarka dėl šio subjekto neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Ginčo dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas. Be to, dėl antstolio civilinės atsakomybės kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011). Todėl tam, kad būtų pagrindas taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taigi toks reikalavimas turi būti reiškiamas bendrosios ginčo teisenos tvarka.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuo vykdomosios bylos pradžios yra išieškota didžioji dalis skolos, kadangi pagal bylos duomenis yra išieškota yra tik 2 316,96 Eur, o išieškomos skolos likutį sudaro 82 027,84 Eur. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, jog antstolis atliko visus būtinus aktyvius veiksmus, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad didžiąją dalį vykdymo veiksmų antstolis atliko tik po 6 mėnesių nuo vykdomosios bylos užvedimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog didžioji skolos dalis yra išieškota, paminėjo likusią neišieškotą pagrindinę skolos dalį, t. y. 386,35 Eur (1334 Lt), į šią sumą neįtraukiant palūkanų, kurių dydis nuolat kinta, ir žyminio mokesčio sumos, tačiau tai nepaneigia išieškotojos teisės atgauti visas teismo priteistas sumas, t. y. tiek pagrindinę skolą, tiek delspinigius, tiek procesines palūkanas, tiek bylinėjimosi išlaidas. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos ir vykdomosios bylos medžiagą, taip pat pagrįstai konstatavo, jog antstolis atliko visus būtinus aktyvius veiksmus, kadangi, kaip jau minėta, buvo atlikti ne tik pagrindiniai vykdymo veiksmai, priėmus vykdyti vykdomąjį dokumentą, tačiau vykdymo veiksmų buvo imtasi ir gavus išieškotojo skundą. Atkreiptinas dėmesys, jog per pirmuosius 4 mėnesius po vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti, skolininkas padengė dalį skolos, kas rodo, jog antstolio veiksmai vykdymo procese buvo aktyvūs ir efektyvūs, o skundas dėl antstolio veiksmų buvo paduotas tik praėjus dar 2 mėnesiams. Taigi tai, kad antstolis kai kurių vykdymo veiksmų ėmėsi tik po 6 mėnesių nuo vykdomosios bylos užvedimo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Ši aplinkybė gali turėti įtakos vertinant antstolio veiksmų neteisėtumo klausimą bendrosios ginčo teisenos tvarka dėl antstolio civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos neteisėtais antstolio veiksmais (neveikimu), atlyginimo). Tuo tarpu atskirojo skundo argumentas dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo laikytinas deklaratyviu ir yra neparemtas jokiais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas jo nevertina.

Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi antstolis yra profesionalus teisininkas ir teisine pagalba jokio poreikio naudotis nebuvo. Šis skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Įstatymas nustato, kad ypatingosios teisenos bylose kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d.). Paprastai ypatingosios teisenos bylose nėra priešingų interesų, nes pagrindinis proceso tikslas yra administruoti materialiosios teisės normas. Tačiau įstatymas daro keletą minėtos taisyklės išimčių, kurių esmė – turėtų išlaidų padalijimas proceso dalyviams. Taigi teismo išlaidos gali būti padalijamos, jeigu byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (tai jokiu būdu nereiškia, kad jų interesai yra priešingi) arba jeigu dalyvaujančių asmenų interesai yra priešingi (kai nagrinėjant bylą kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami antstolių ar notarų veiksmai). Atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi arba byloje dalyvaujančių asmenų interesams esant priešingiems, į tai, kieno interesas byloje buvo patenkintas, turėtos bylinėjimosi išlaidos jiems gali būti padalijamos proporcingai arba jų atlyginimas priteistas iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju antstolio A. Š. ir pareiškėjos UAB „Lex logica“ suinteresuotumą bylos baigtimi vertindamas kaip priešingą ir priteisdamas antstolio turėtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjos, taikė įstatymo analogiją – CPK 98 str. 1 d. Pabrėžtina, jog tai, kad antstolis yra profesionalus teisininkas, nereiškia, kad jis negali turėti atstovo pagal pavedimą teisme. Tokių apribojimų įstatymas nenumato. Priteista bylinėjimosi išlaidų suma 150 Eur už atsiliepimo į skundą surašymą, įvertinus bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis „Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, pakeistomis 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77, nėra nepagrįsta ar pažeidžianti CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir dėl to neturėtų būti mažinama.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias skundų dėl antstolio veiksmų (neveikimo) nagrinėjimą, ir priėmė pagrįstą nutartį, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjos UAB „Lex logica“ skundas dėl antstolio A. Š. veiksmų (neveikimo), paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.