- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-06
- Bylos Nr.
- 2A-1706-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo S. P. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Gelsva“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 696,46 Eur draudimo išmoką ir procesines penkių procentų palūkanas. Ieškiniu nurodoma, kad trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Gelsva“ darbuotojas 2015 m. kovo 19 d. sukėlė eismo įvykį, kurio pasekmė – ieškovui priklausančios transporto priemonės – automobilio Audi A6 – apgadinimas. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo apdraudusi trečiojo asmens darbuotojo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę. Todėl ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Kilo šalių nesutarimas dėl draudimo išmokos dydžio. Ieškovas pateikė draudikei autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą, pagal kurią automobilio atkuriamoji vertė (be pridėtinės vertės mokesčio) – 3 874,16 Eur. Draudikė atsisakė vadovautis ieškovo pateikta vertinimo ataskaita. Pranešė ieškovui, jog žalos dydis – 3 264,70 Eur. Draudikės sprendimas nesivadovauti ieškovo pateikta vertinimo ataskaita yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsikirto, jog tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Draudikė, priimdama sprendimą, rėmėsi Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 15 punkto nuostata, kuri numato, jog būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologinį lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Žalos dydžio apskaičiavimas paremtas įmonių, turinčių teisę remontuoti sugadintą turtą, parengtomis remonto sąmatomis (pasiūlymais). Ieškovo pateikta vertinimo ataskaita nėra pagrįsta dokumentais, kurie patvirtintų, jog dalių rinkos kainos yra tokios, kokios nurodytos šioje ataskaitoje. Todėl atsakovė nesivadovavo šia vertinimo ataskaita.
Trečiasis asmuo neatsiliepė į ieškinį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog trečiojo asmens darbuotojas 2015 m. kovo 19 d. sukėlė eismo įvykį, kurio pasekmė – ieškovui priklausančios transporto priemonės apgadinimas. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo apdraudusi trečiojo asmens darbuotojo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovui priklausančios transporto priemonės remonto kaina, numatyta jo pateiktoje autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje, nėra tiksli. Todėl teismas atmetė šią ataskaitą. Atsakovės atliktas žalos apskaičiavimas atitinka Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 13 ir 15 punktų reikalavimus. Atsakovė, siekdama tinkamai apskaičiuoti žalos dydį, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „MOLLER AUTO“, turinčią teisę remontuoti tokį kaip apgadintas turtą. Ši pateikė išvadą, kuria atsakovė ir vadovavosi, priimdama sprendimą dėl draudimo išmokos dydžio. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, draudikė tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Be to, teismas ieškovo paaiškinimais nustatė, jog jam priklausanti transporto priemonė yra suremontuota. Nepaisant to, ieškovas nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kiek realiai kainavo jam priklausančios transporto priemonės remontas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmetė ieškovo materialinį subjektinį reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo.
Be to, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 87 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą atlyginimo. Vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Teismo vertinimu, nereiškia, kad draudikas privalo kompensuoti tokias nukentėjusio asmens išlaidas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį.
Apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui priklausančios transporto priemonės remonto kaina, numatyta jo pateiktoje autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje, nėra tiksli, yra nepagrįsta. Autoekspertas, skaičiuodamas automobilio atkūrimo (remonto) kaštus, vadovavosi Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija; pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog uždarosios akcinės bendrovės „MOLLER AUTO“ remonto sąmata, kuria pagrįstas draudikės sprendimas dėl draudimo išmokos dydžio, buvo parengta pagal nuotraukas, faktiškai neapžiūrėjus automobilio, be to, sąmatą parengęs asmuo neturi turto vertintojo statuso.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta vertinimo ataskaita, nes nėra aišku, kuo remiantis nustatyti automobilio atkūrimo kaštai;priešingai negu nurodo ieškovas, remonto darbų sąmatos, kuriomis rėmėsi atsakovė, yra tikslios ir pagrįstos objektyviais duomenimis. Komerciniuose pasiūlymuose aiškiai užfiksuoti tiek darbų, tiek keičiamų dalių įkainiai. Visos įmonės, kurios pateikė pasiūlymus, yra patikimos ir kvalifikuotos. Uždaroji akcinė bendrovė „MOLLER AUTO“, pagal kurios sudarytą sąmatą buvo atlyginta žala, yra oficialus „Audi“ ženklo atstovas Lietuvoje. Kas reiškia, jog atsakovė išmokėjo tokią draudimo išmoką, kurios pakaktų atkurti automobilį į buvusią iki įvykio padėtį, remonto darbus atliekant oficialiam automobilių atstovui. Aplinkybė, jog sąmata buvo sudaryta, neapžiūrėjus pačios transporto priemonės, nelemia sąmatos ydingumo. Remonto sąmatų sudarymas pagal transporto priemonės nuotraukas yra įprasta susiklosčiusi praktika, kuri nekelia abejonių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Gelsva“ darbuotojas 2015 m. kovo 19 d. sukėlė eismo įvykį, kurio pasekmė – apeliantui priklausančios transporto priemonės – automobilio Audi A6 – apgadinimas. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo apdraudusi trečiojo asmens darbuotojo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę. Todėl apeliantas kreipėsi į atsakovę dėl nuostolių draudimo išmokos pavidalu atlyginimo. Atsakovė pirminiais duomenimis apskaičiavo, jog patirta žala sudaro 1 649,64 Eur. Apeliantas, nesutikdamas su nustatytu žalos dydžiu, pateikė atsakovei 2015 m. balandžio 10 d. autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą. Atsakovė, gavusi papildomus duomenis, nustatė, jog žalos dydis – 3 264,70 Eur. Apeliantas, remdamasis ataskaita, reikalavo 4 687,74 Eur draudimo išmokos. Atsakovė atmetė apelianto pretenziją ir išmokėjo jam 3 264,70 Eur draudimo išmoką. Taip ir kilo šalių ginčas dėl draudimo išmokos dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 696,46 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškinį. Teismo vertinimu, atsakovė tinkamai apskaičiavo žalą ir, išmokėdama 3 264,70 Eur draudimo išmoką, kompensavo apelianto nuostolius, patirtus dėl transporto priemonės apgadinimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės) 13 punktas numato, jog nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Pagal Taisyklių 15 punktą žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais.
Atsakovė, remdamasi Taisyklių 13 punktu, žalos dydžiui nustatyti pasitelkė įmones, turinčias teisę remontuoti transporto priemones. Uždarosios akcinės bendrovės „MOLLER AUTO“, „AKSTĖ-servisas“ ir „Autofortas“ pateikė atsakovei remonto išlaidų skaičiavimus (sąmatas). Šių bendrovių skaičiavimais apeliantui priklausančios transporto priemonės remonto kaina – (atitinkamai) 3 264,70 Eur, 1 864,61 Eur ir 3 562,10 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio). Kaip nustatyta, apeliantui buvo išmokėta 3 264,70 Eur draudimo išmoka, kas atitinka uždarosios akcinės bendrovės „MOLLER AUTO“ pateiktus remonto išlaidų skaičiavimus.
Apeliantas teigia, jog atsakovė, nustatydama žalos dydį, nepagrįstai vadovavosi uždarosios akcinės bendrovės „MOLLER AUTO“ pateikta remonto išlaidų sąmata. Asmuo, parengęs sąmatą, nėra turto vertintojas, be to, skaičiavimai atlikti, neapžiūrėjus pačios transporto priemonės (pagal nuotraukas).
Aplinkybė, jog sąmata parengta pagal nuotraukas, neapžiūrėjus transporto priemonės, nelemia pačios sąmatos ydingumo. Remonto išlaidoms apskaičiuoti buvo panaudotos nuotraukos, kuriose yra aiškiai užfiksuoti vizualiai matomi transporto priemonės apgadinimai. Apeliantas neįrodinėjo, jog egzistavo ir paslėpti apgadinimai, kurių nebūtų galima nustatyti, neapžiūrėjus pačios transporto priemonės. Paslėptų apgadinimų nebuvimo aplinkybę iš esmės patvirtina ir ataskaitą, kuria remiasi apeliantas, rengusio asmens teisme pateikti paaiškinimai. Pagal šio asmens paaiškinimus, jeigu būtų egzistavę (ir vėliau pasireiškę) paslėpti apgadinimai, būtų buvusi parengta papildoma vertinimo ataskaita. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo parengta tokia ataskaita. Draudikė, kurios veikla yra neatskiriama nuo tokių remonto išlaidų vertinimų, nurodo, jog remonto sąmatų rengimas pagal nuotraukas yra įprasta nusistovėjusi praktika. Šios praktikos įprastumą patvirtina ir uždarosios akcinės bendrovės „MOLLER AUTO“ darbuotojo, rengusio ginčo sąmatą, paaiškinimai. Šis asmuo, be kita ko, paaiškino, jog transporto priemonės remonto kaštams įvertinti paprastai pakanka nuotraukų, kuriose yra užfiksuoti apgadinimai. Tokia draudiko praktika, pagal kurią apgadinimų apimtis ir jų ištaisymo kaštų įvertinimas atliekamas apžiūrint nuotraukas, negali būti pripažinta savaime neleistina. Taip yra išvengiama sąnaudų, neabejotinai patiriamų faktiškai apžiūrint apgadintąjį turtą. Apeliantas nurodo, jog uždaroji akcinė bendrovė „MOLLER AUTO“, jai faktiškai neapžiūrėjus transporto priemonės, neturėjo duomenų, patvirtinančių, kad buvo pažeista transporto priemonės padanga, ir neskaičiavo jos defektų šalinimo kaštų. Tačiau pats apeliantas nepateikė įrodymų, todėl neįrodė, jog buvo toks defektas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje, kuria išimtinai remiasi apeliantas, nėra užfiksuotas jo nurodomas defektas. Todėl atmetamas apelianto argumentas, jog ginčo sąmatoje yra užfiksuoti ne visų apgadinimų šalinimo kaštai.
Aplinkybė, jog asmuo, apskaičiavęs remonto išlaidas, neturi turto vertintojo statuso, savaime nepatvirtina, jog toks asmuo neturi reikiamos kvalifikacijos remonto išlaidoms apskaičiuoti. Uždaroji akcinė bendrovė „MOLLER AUTO“ turi aiškiai patvirtintą kvalifikaciją apelianto transporto priemonei (tokios rūšies, markės ir modelio automobiliams) remontuoti. Ši bendrovė yra oficiali automobilių „Audi“ atstovė. Todėl nėra pagrindo abejoti šios bendrovės darbuotojo, parengusio remonto išlaidų sąmatą, kvalifikacija. Apeliantas teigia, jog, skaičiuojant remonto išlaidas, nebuvo įvertintas jam priklausančios transporto priemonės nusidėvėjimas. Nusidėvėjimo neįvertinimas reikštų, jog sąmatoje yra užfiksuotos didesnės už faktiškas transporto priemonės dalių kainos ir kartu remonto išlaidos. Tačiau nusidėvėjimo neįvertinimo skaičiuojant remonto išlaidas, pagal kurias turėtų būti išmokama draudimo išmoka, būtų naudingas apeliantui. Bet kuriuo atveju apelianto argumentas, jog nebuvo įvertintas transporto priemonės nusidėvėjimas, yra nepagrįstas. Uždarosios akcinės bendrovės „MOLLER AUTO“ darbuotojas, kuris apskaičiavo remonto išlaidas, teisme paaiškino, jog sąmatoje yra nurodytos originalių dėvėtų dalių kainos. Rėmimasis tokių (dėvėtų) dalių kainomis reiškia, jog, skaičiuojant remonto išlaidas, buvo (nors ir kitaip) įvertintas transporto priemonės nusidėvėjimas. Apeliantas teigia, kad Taisyklių 15 punktas nenumato galimybės, apskaičiuojant remonto išlaidas, remtis dėvėtų dalių kainomis. Tačiau Taisyklės nenumato ir tokio draudimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra taip svarbu, kaip yra skaičiuojamos dalių kainos. Svarbu, kad draudikas įvykdytų pareigą pateikti aiškius duomenis, kaip apskaičiuotos remonto išlaidos, tarp jų – sąnaudos remontui naudojamoms dalims, kurių pakaktų, kad draudžiamojo įvykio metu apgadintas turtas būtų atkurtas toks, koks jis buvo iki draudžiamojo įvykio.
Kaip jau buvo pasisakyta, uždaroji akcinė bendrovė „MOLLER AUTO“ yra oficiali automobilių „Audi“ atstovė. Tokio statuso turėjimas preziumuoja prekių ir paslaugų kokybę, atitinkančią gamintojo reikalavimus. Draudikė, jai kreipusis į šią bendrovę, gavo duomenis, kuriais yra individualizuotos apeliantui priklausančios transporto priemonės remonto išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog būtinos remonto išlaidos, užfiksuotos ginčo sąmatoje, buvo apskaičiuotos, nukrypstant nuo Taisyklių 15 punkto reikalavimų, daryti. Taigi, apeliantui yra išmokėta tokia draudimo išmoka, kurios pagrindu įgaliota automobilių „Audi“ atstovė kokybiškai suremontuotų (atkurtų) apeliantui priklausančią transporto priemonę. Vadinasi, draudimo išmoka yra pakankama apelianto nuostoliams, patirtiems dėl transporto priemonės apgadinimo, kompensuoti.
Apeliantui pirmosios instancijos teisme paaiškinus, jog transporto priemonė yra suremontuota, pasikeitė įrodinėjimo dalykas. Apeliantas, siekdamas gauti didesnę draudimo išmoką, negu išmokėjo atsakovė, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog faktiškai patirti transporto priemonės remonto kaštai viršija draudimo išmoką. Apeliantas nepateikė tokių įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto pateiktą autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje numatyti hipotetiniai transporto priemonės remonto kaštai, ieškovui nepateikus įrodymų ir dėl to byloje neįrodžius, kad jo pateiktoje vertinimo ataskaitoje apskaičiuota remonto vertė yra lygi atlikto remonto kainai, apie kurią, kaip minėta, jokių duomenų apeliantas nepateikė..
Apeliantas teigia, jog draudikė naudojosi jo pateikta autotransporto priemonės vertinimo ataskaita, todėl turi kompensuoti jos parengimo (transporto priemonės vertinimo) išlaidas. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, kuria pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto reikalavimą dėl išlaidų už turto vertinimą atlyginimo, aiškiai nustato, jog kreipimasis į ekspertus dėl žalos dydžio nustatymo įgyvendinamas paties nukentėjusio trečiojo asmens lėšomis. Be to, tokioms išlaidoms kompensuoti yra būtinas civilinės atsakomybės sąlygų, tarp jų – priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, visetas (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išlaidos už turto vertinimą, kaip pasekmė, yra pernelyg nutolusios nuo neteisėtų veiksmų, kurie nulėmė transporto priemonės apgadinimą. Kitaip tariant, neegzistuoja priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (išlaidų už turto vertinimą) ryšys. Kas savaime eliminuoja galimybę civilinei atsakomybei taikyti.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui naikinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Apeliantas pralaimėjo bylą apeliacinės instancijos teisme. Todėl jis neturi procesinės teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tokią teisę įgijo atsakovė (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tačiau ji nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą.