- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 1S-603-185/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pareiškėjas
- G. M.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos G. M. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-10-20 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjos G. M. skundas dėl 2015-10-08 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolantos Činčinkienės nutarimo, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl 2015-09-02 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno nutarimo, kuriuo prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Pareiškėja prašė panaikinti šiuos prokurorų nutarimus.
Skundžiama 2015-11-05 nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas pareiškėjos skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad prokurorų priimti sprendimai yra pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Skundu apygardos teismui G. M. prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir patenkinti jos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti prokurorų priimtus nutarimus. Nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog ji savo teises turi ginti civilinio proceso tvarka ir ta aplinkybė, kad neturi lėšų civiliniam procesui, pasak teismo, negali būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau ji niekada neprašė pradėti ikiteisminio tyrimo dėl to, jog neturi lėšų civilinio proceso tvarka prisiteisti iš ieškovo pinigų ar pateikti antstoliui vykdomąjį dokumentą. Pažymi, kad jos turimos reikalavimo teisės nėra ginčijamos ir jas G. V. pripažįsta. Kreipimasis į antstolį dėl išieškojimo iš G. V. yra betikslis, nes jis jokio turto neturi, visas jo turtas, išskyrus nepaklausus, yra realizuotas. Vertingesnį turtą G. V. paslėpė, perleido. Teigia, jog ikiteisminį tyrimą prašė pradėti tuo pagrindu, kad G. V., neturėdamas turto ir neketindamas užsidirbti lėšų iš jos suteiktų paskolų, gautus pinigus išleido savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti jos reikalavimą. G. V., skolindamasis iš jos pinigus, jos atžvilgiu vartojo apgaulę, žinojo, kad pinigų negražins, apgavo ją teigdamas, jog uždirbs lėšų ir su ja atsiskaitys. Pareiškėjos nuomone, apylinkės teismas teisingai nutartyje nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog G. V. iš jos ir kitų asmenų gautas lėšas būtų panaudojęs savo įmonių veikloje ir siekęs gauti pelno. Jau vien ta aplinkybė, kad pinigai nebuvo panaudoti įmonių veikloje ir neaišku, kur jie buvo panaudoti, pareiškėjos nuomone, leidžia teigti, kad G. V. net neketino uždirbti lėšų ir grąžinti jai pinigų, pinigus užvaldė apgaule, teigdamas, jog juos skolinasi verslui. Teigia, kad teismas savo nutartyje aiškiai nurodė, jog iš viso nebuvo aiškinamasi, kur G. V. panaudojo iš jos ir kitų asmenų pasiskolintus pinigus. Mano, kad ši aplinkybė kaip tik yra svarbi nustatant, ar G. V., skolindamasis iš jos pinigus, ketino juos grąžinti ar ne, prisidengdamas nepavykusiu verslu. Pareiškėjos nuomone, yra daug būdų sužinoti, kur G. V. panaudojo pinigus ir nustačius, kad pinigai buvo panaudoti išimtinai asmeniniams poreikiams tenkinti, iššvaistyti, akivaizdu, jog jis apgavo ją skolindamasis pinigus neva verslui, žadėdamas juos grąžinti, nors realiai to nesiekė daryti ir tik apgaule iš jos išviliojo pinigus. Nurodo, kad G. V. jai yra skolingas pagal paprastąjį vekselį 55 000 Lt, paprastąjį vekselį 27 720 Eur ir 2000 Eur paskolos. Šių pinigų G. V. jai negrąžino, turto, kurį pardavus būtų galima patenkinti jos reikalavimą ir išieškoti iš G. V. skolą, taip pat nėra. Mano, kad siekiant nustatyti, ar G. V. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 182 str., per kelis kartus iš jos skolindamasis pinigus ir jų negrąžindamas, būtina dar nustatyti, ar G. V., skolindamasis iš jos pinigus, turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad sugebės jai pinigus grąžinti, ar G. V. gautus iš jos pinigus panaudojo verslui, iš kurio tikėjosi uždirbti, ar G. V. ėmėsi kokių nors veiksmų, kad apsaugotų gautus pinigus ir užtikrintų jų grąžinimą ir pan. Teismas tik formaliai atsakė į jos keliamus klausimus, tačiau nesiaiškino, ar G. V. yra akcininkas, koks yra įmonės turtas, kokie įsipareigojimai, ar nebuvo šios įmonės turtas kam nors perleistas. Net nebuvo bandyta nustatyti, kur G. V. panaudojo iš jos ir kitų asmenų gautus pinigus, ar ėmėsi kokios nors komercinės veiklos. Nesiaiškinta, kokį turtą turi G. V. ir jo artimieji. Netgi nebuvo patikrinti paties G. V. paaiškinimai. Taigi teismo nutartis pati savaime leidžia padaryti išvadą, jog bylos svarbios aplinkybės liko nenustatytos ir net nebandytos ištirti. Pareiškėjos nuomone, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą paremtas vien tik G. V. parodymais, kurie prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantiems duomenims. Nors G. V. teigė, kad gautas sumas panaudojo versle ir jas įnešė į savo įmonių sąskaitas, tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškinta, ar pinigai iš tiesų buvo panaudoti verslui. Be to, teismas nutartyje šiuos G. V. teiginius paneigė, nurodydamas, kad pinigai į įmones nebuvo įnešti, kas leidžia spręsti, jog G. V. teiginiai, jog lėšas jis panaudojo verslui atgaivinti, yra melagingi, o kur pinigai iš tiesų buvo panaudoti, taip ir liko neaišku. Atsižvelgusi į tai pareiškėja mano, jog ikiteisminį tyrimą būtina papildyti ir tik nustačius, kad lėšos buvo panaudotos verslui, o ne iššvaistytos, būtų galima patikėti G. V. versija, kad jis siekė grąžinti skolas. Kaip ir teigė ikiteisminio tyrimo metu, G. V., tik prisidengęs bendrovėmis jokios veiklos realiai nevykdė, bendrovėms jokių pinigų neperdavė ir pats tuos pinigus pasisavino, juos panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne verslui vykdyti. Todėl laikytina, kad jis skolintojams (pinigus skolinosi ne iš jos vienos) suteikė neteisingą, melagingą informaciją apie galimybę gauti palūkanas ir susigrąžinti skolinamus pinigus. Nustačius, kad G. V. melavo, skolindamasis iš jos pinigus, ir taip ją suklaidino bei nustačius, kad jis net neketino tų pinigų grąžinti, neturėjo tam realių galimybių, nes pinigus iššvaistė, juos pasisavino, akivaizdu, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Įvertinęs skundo argumentus, teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini), prokurorų nutarimus ir apylinkės teismo nutartį aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų, todėl ją naikinti nėra pagrindo.
Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose ir pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir jį perduoda teismui. Kai tokių duomenų nepakanka arba nustatomi kiti BPK 212 str. numatyti pagrindai, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Teismas neturi jokio teisinio pagrindo nurodyti prokurorui, kaip vertinti surinktus duomenis, nes prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai, nepriklausomai ir būtent išimtinė prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas. Prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK 63 str. numatyta tvarka. Prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Tačiau prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis.
Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas ir atliekamas dėl sukčiavimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad yra BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių, prokuroras 2015-09-02 nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė (BPK 212 str. 1 d. 1 p.). Tokiam sprendimui pritarė aukštesnysis prokuroras ir apylinkės teismas, atsisakę tenkinti pareiškėjos skundus.
Aukštesniojo teismo vertinimu, prokurorų nutarimuose išsamiai išdėstyti bei išanalizuoti tyrimo duomenys ir jų visumos pagrindu padarytos pagrįstos išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nepatvirtina, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., požymius. Prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyje įvertintos visos G. M. pareiškime ir skunduose nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam jos nurodytų faktų dėl galimos nusikalstamos veikos vertinimui, atsakyta į pagrindinius skundų argumentus. Įvertinęs pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su prokurorų ir teismo priimtais procesiniais sprendimais ir jiems visiškai pritaria.
Kaip matyti iš pareiškimo ir skundų, pareiškėja G. V. veiksmuose įžvelgia nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., požymių. Pasak pareiškėjos, G. V., skolindamasis iš jos pinigus, jos atžvilgiu vartojo apgaulę, suteikdamas neteisingą, melagingą informaciją apie pasiskolintų lėšų investavimą į savo verslą ir taip priversdamas ją patikėti apie galimybę gauti palūkanas ir susigrąžinti skolinamus pinigus, nors žinojo, kad pinigų į jokį verslą jis neinvestuos, o juos pasisavins ir jų negražins.
Iš tiesų bylos duomenys rodo, kad šalys (pareiškėja ir G. V.) yra surašę du vekselius, atitinkamai 55 000 Lt ir 27 720 Eur sumoms bei paskolos raštelį 2000 Eur sumai. Pažymėtina, kad BK 182 str. 2 d. įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, yra apgaulės naudojimas. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjos apsisprendimą paskolinti G. V. pinigus, sąlygojo jo (G. V.) panaudota apgaulė. Paskolintų pinigų kiekis įgytų teisinę reikšmę tik nusikalstamos veikos kvalifikacijai pagal BK 182 str. 1 ar 2 d., jeigu būtu padaryta išvada, kad iš tiesų svetimam turtui užvaldyti buvo panaudota apgaulė.
Nagrinėjamu atveju aukštesnės instancijos teismas visiškai pritaria prokurorės 2015-10-08 nutarime padarytai išvadai, kad šiame ikiteisminiame tyrime daryti išvados, jog G. V., norėdamas įgyti G. M. pinigus, panaudojo apgaulę, negalima, nes tokios išvados neleidžia daryti byloje nustatytos aplinkybės, o būtent tai, jog G. V. pasirašė jo skolą įrodančius dokumentus – vekselius ir paskolos raštelį, kuriuose nurodė apie save teisingus duomenis, niekada neneigė ir neginčijo skolos, kurį laiką G. M. mokėjo palūkas, ką patvirtino ir pati pareiškėja nurodydama, kad ji iš G. V. nuo pirmos jam paskolintos sumos – 55 000 Lt gavo 13 200 Lt palūkanų. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek G. M., tiek ir kiti byloje kaip liudytojai apklausti D. S., S. S., D. N., kurie taip pat G. V. skolino pinigus, juos jam skolino turėdami vieną tikslą – gauti geras palūkanas. G. V., skolindamasis pinigus, iš karto minėtiems asmenims paaiškindavo, kad jie reikalingi vystyti verslą, nes jam tuo metu trūko grynųjų pinigų. G. V., skolindamasis pinigus, nieko neklaidino, o iš karto pasakydavo, kad yra susidariusi problema – pinigų trūkumas vystyti verslą. Taigi minėti asmenys žinojo, kokiam tikslui skolina G. V. pinigus, tą savo apklausų metu patvirtino ir jie patys. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. V. iš tiesų tuo metu turėjo ir šiuo metu turi dvi įmones – UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini), kurios nėra bankrutuojančios ir vykdo veiklą, nors įmonėms priklausantis turtas ir yra areštuotas. Bylos duomenys rodo ir tai, kad G. V. niekur nesislapstė nuo asmenų, kuriems yra skolingas, ir niekada nevengė su jais bendrauti, susitikti, taip pat jis paaiškino, kad verslas jam nenusisekė, bet žada skolas grąžinti iš karto, kai tik pagerės jo finansinė padėtis. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad G. V. būtų pateikęs suklastotus dokumentus, nurodęs neteisingus duomenis, kas ir būtų turėjęs įtakos apsispręsti jam skolinti pinigus. Be to, kaip pagrįstai 2015-10-08 nutarime pažymėjo prokurorė, G. V. negrąžinus G. M. skolų pagal vekselius, pareiškėja jam dar kartą paskolino 2000 Eur netgi žinodama, kad jo finansinė padėtis nėra gera ir kad jo sąskaitos yra areštuotos, todėl negalima teigti, kad pati pareiškėja jam skolindama pinigus buvo pakankamai atidi, rūpestinga ir apdairiai rūpinosi savo turto išsaugojimu, t. y. pareiškėja skolindama ne itin gerą finansinę padėtį turinčiam G. V. pinigus pati prisiėmė ir galimą su tuo susijusią riziką. Taigi pirmiau paminėti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys nepatvirtina to, kad skolindamasis iš pareiškėjos pinigus G. V. jos atžvilgiu naudojo apgaulę. Tačiau aptarti duomenys, priešingai nei tvirtina pareiškėja, rodo civilinę tarp pareiškėjos ir G. V. susiklosčiusių santykių prigimtį ir leidžia neabejotinai vertinti, kad tokie ginčai pirmiausia turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, ką pagrįstai savo nutarimuose nurodė ir prokurorai bei skundžiamoje nutartyje teismas.
Apygardos teismas akcentuoja, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, todėl kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai yra neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų gėrių. Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar apskritai nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz., sandoris sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2A-7-9/2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad savo pažeistų teisių pareiškėja negalėtų apginti pasinaudodama civilinės teisės bei proceso normomis. Kaip aptarta, skolindamasis iš G. M. pinigus G. V. pasirašė paskolos raštelį ir vekselius, kuriuose duomenis apie save nurodė teisingus, o tai sudaro pagrindą žalą išieškoti civilinio proceso tvarka. Minėta ir tai, kad G. V. skolą pripažįsta ir jos neginčija, žada, pagerėjus finansinei padėčiai, ją grąžinti, niekada pareiškėjos nevengė ir nuo jos nesislapstė, jiedu ir toliau bendravo, ką patvirtino ir pati pareiškėja bei kartu su ja gyvenantis kaip liudytojas apklaustas D. M.. Be to, ir G. M., 2014-06-27 apklausta kaip liudytoja, parodė, kad ji likus kelioms dienoms iki nurodyto termino vekseliuose kreipėsi į notarą ir juos pasitvirtino, kad galėtų kreiptis į antstolius, tačiau į juos nesikreipė, nes neturėjo tam pinigų. Taigi matyti, kad pati pareiškėja tarp jos ir G. V. susiklosčiusius teisinius santykius vertino kaip civilinius ir ėmėsi atitinkamų priemonių savo pažeistoms teisėms ginti, tačiau to nebaigė daryti dėl asmeninių priežasčių, kaip pati parodė, lėšų trūkumo, o ne dėl to, kad G. V. savo veiksmais būtų užkirtęs kelią ar apsunkinęs pažeistų teisių atkūrimą civiliniais teisiniais santykiais. Pažymėtina ir tai, kad analogiškose situacijose kiti pirmiau jau paminėti asmenys, iš kurių G. V. taip pat skolinosi pinigus ir jų negrąžino, jo veiksmų nevertino kaip nusikalstamai pavojingų ir savo pažeistas teises įgyvendina civiline tvarka (kreipėsi į antstolius dėl skolos išieškojimo). Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas yra ne kalto asmens nubaudimas, o paskolintų pinigų susigrąžinimas, kuris, kaip skunde apygardos teismui nurodė pati pareiškėja, yra neįmanomas, nes G. V. jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Tačiau vien tai, kad civilinio proceso metu vykdomų veiksmų rezultatai gali būti nepalankūs pareiškėjai, G. V. veiksmų savaime nedaro nusikalstamais ir nerodo, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 2 d. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo tarp šalių esant susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, o pareiškėjos veiksmai yra vertintini kaip bandymas, pasinaudojant baudžiamosios teisės priemonėmis, paveikti jai skolingą asmenį arba išvengti tam tikrų prievolių. Tai iš esmės pripažino ir apylinkės teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad nagrinėjamoje situacijoje civilinio pobūdžio ginčui buvo bandoma pritaikyti baudžiamosios teisės normas ir tariamo kaltininko elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams buvo vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas, o tai prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Aukštesniojo teismo vertinimu, pareiškėjai nėra jokių kliūčių savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Kartu apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo procesas ir duomenų rinkimas negali tęstis be galo, privalu vadovautis įrodymų pakankamumo, protingumo, ekonomiškumo, efektyvumo principais. Pažymėtina, kad G. M. jau kartą kreipėsi į prokurorą, apylinkės ir apygardos teismus dėl, jos nuomone, jos prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytų aplinkybių netinkamo tyrimo ir atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Apygardos teismas, konstatavęs, kad aplinkybių pagal pareiškėjos prašymą patikrinimas ir gautos informacijos patikslinimas nebuvo atliktas pilnai ir išsamiai, nebuvo išnaudotos visos galimybės objektyviems ir neginčytiniems duomenims apie nusikalstamos veikos padarymą ar nepadarymą nustatyti, surinkti ir įvertinti, 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino ankstesnius apylinkės teismo, prokuroro ir tyrėjo sprendimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir grąžino Panevėžio apygardos prokuratūrai medžiagą dėl G. M. prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytų duomenų patikslinimo (BPK 168 str. 1 d.) ar ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Aukštesniojo teismo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami tyrimo veiksmai šioje byloje atlikti ir jų visiškai pakanka atitinkamoms išvadoms padaryti ir neabejotinam sprendimui priimti. Apygardos teismui pateiktame skunde nurodomi, pareiškėjos nuomone, esantys ikiteisminio tyrimo trūkumai laikytini nepakankamais ikiteisminiam tyrimui tęsti, o jos prašymai, kurie, anot pareiškėjos, turėtų šiuos trūkumus pašalinti – negalinčiais padėti surasti daugiau duomenų apie jos nurodytą nusikalstamą veiką. Tai, kad pareiškėja yra tikra dėl neabejotinos, jos manymu, G. V. kaltės, nesudaro pagrindo naikinti priimtus procesinius sprendimus abejojant jų teisėtumu.
Esant išdėstytoms aplinkybėms nėra jokio teisinio pagrindo naikinti teismo nutartį ir prokurorų nutarimus. Tiek prokurorai, tiek ir teismas, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, kurie šiuo atveju nepatvirtina, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 2 d., todėl darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Pareiškėjos G. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nutartį.
Nutartis neskundžiama.