Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-04 · Administracinė byla Nr. eI-2177-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-04
Bylos Nr.
eI-2177-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00429-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Ernestas Spruogis, Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
S. U. R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-2177-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00429-2019-0Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Ernesto Spruogio ir Eglės Žulytės-Janulionienės (pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui S. U. R. bei jo atstovui advokatui M. P.,atsakovo atstovei E. K.,vertėjui G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. U. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00034 ,,Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. U. R.“ (toliau – ir sprendimas) ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjas prašė išduoti (pratęsti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) direktorius bei kartu su sutuoktine yra šios Bendrovės dalyviai (akcininkai). Atsakovui pateiktame 2018 m. Bendrovės verslo plane yra nurodytos pagrindinės veiklos: didmeninė ir mažmeninė prekyba mažinų, pramonės įrangos, laivų ir lėktuvų pardavimo agentų veikla; įvairių prekių pardavimo agentų veikla; automobilių ir lengvųjų automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas. Atsakovas nurodė, kad Bendrovės su kitais juridiniais asmenimis sudarytos sutartys nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Nors pagal 2015 m. birželio 20 d. sutartį sudarytą tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutartį Nr. M-16-232 sudarytą tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)" (muitinės tarpininkas) laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. - 2018 m. spalio 31 d. atsiskaitymų nebuvo, tačiau ši sutartis yra ilgalaikė, tęstinio pobūdžio, nėra nutraukta ir tebevykdoma, pagal ją Bendrovė tebeieško pardavėjo produkcijos pirkėjų. Teisės aktai nenumato, kad sutarties realumas gali būti grindžiamas išimtinai atsiskaitymais. Atsakovas net nebando paaiškinti, kodėl 2018 m. balandžio 28 d. Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) sutartis neįrodo Bendrovės veiklos realumo, bet vien apsiriboja išvados konstatavimu. Atsakovo nuomone, Bendrovės veiklos realumo neįrodo ir tai, kad Bendrovė, remiantis pateiktu 2018 m. sausio 1 d. - 2018 m. spalio 31 d. pardavimu sąskaitų išrašu, gavo pajamų už patalpų subnuomą iš UAB „(duomenys neskelbtini)" ir UAB „(duomenys neskelbtini)", nes jos yra, neva, susijusios su Bendrove, o subnuoma nėra paminėta Bendrovės verslo plane, tačiau pareiškėjas pažymi, kad jis niekada neslėpė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" priklauso tam pačiam asmeniui, kuriam priklauso ir Bendrovei buhalterines paslaugas teikianti MB „(duomenys neskelbtini)". Taip pat patvirtina, kad asmeniškai pažįsta UAB „(duomenys neskelbtini)" akcininką, kuris, kaip ir jis, yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. Nurodo, jog imigrantų bendravimas bei, esant poreikiui, bendradarbiavimas su savo tautiečiais yra natūralus ir pasireiškia visose šalyse. Tai, jog subnuonuoma nėra paminėta Bendrovės verslo plane kaip pagrindinė veikla, taip taip pat nėra kliūtis subnuomai, kadangi iš anksto sudaromame verslo plane neįmanoma numatyti visų ateityje įvyksiančių aplinkybių. Teisės aktai nedraudė pareiškėjui ar Bendrovei subnuomuoti dalį Bendrovės nuomojamų patalpų UAB „(duomenys neskelbtini)" ir UAB „(duomenys neskelbtini)". Nurodo, jog Bendrovę nusipirko dar 2014 m. Per visą šį laiką atsakovas ne kartą tikrino Bendrovę ir jos dokumentus bei tris kartus pareiškėjui ir vieną kartą jo sutuoktinei yra išdavęs leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Bendrovėje pagrindu. Taigi, atsakovas kelis kartus buvo pripažinęs jau po Bendrovės įsigijimo, kad Bendrovė yra reali, kadangi Bendrovės finansiniai rezultatai nuo veiklos pradžios buvo geri, Bendrovės gavo 901 769,62 Eur pajamų bei patyrė 485 014,75 Eur išlaidų. Tarp Bendrovės klientų yra įvairių įmonių (absoliuti dauguma klientų yra Lietuvoje registruotos įmonės), o veiklos rodikliai daug kartų viršija minimaliuosius, kurių užtektų formaliems Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnyje numatytiems reikalavimams įvykdyti. 2018 m. Bendrovę ištiko sunkumai, pardavimai beveik nevyko, todėl pajamos stipriai krito ir, kad Bendrovė galėtų toliau vykdyti savo įsipareigojimus prieš partnerius, darbuotojus ir valstybę, pareiškėjas buvo priverstas „įnešti" į Bendrovę savo lėšas. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nuolat papildo Bendrovės sąskaitą, tačiau tai yra ne papildymas, o anksčiau iš Bendrovės pasiskolintų lėšų grąžinimas. Tai, kad Bendrovės šiuo metu patiriamas sunkmetis nėra fiktyvumo įrodymas, patvirtina ir tebevykdoma veikla bandant atstatyti pelningumą, ieškant naujų tiekėjų ir klientų, ką patvirtina pareiškėjo komandiruotės, susirašinėjimas su potencialiais partneriais. Įstatymų leidėjas neįpareigoja atsakovo vertinti griežtai tik paskutinių 6 mėnesių laikotarpį, o leidžia jam vertinti ir ankstesnius laikotarpius, kurie pasižymėjo aktyvia veikla, klientų gausa ir pelnu. Veiklos realumą įrodo ir tai, kad Bendrovė buvo ir tebėra įregistruota PVM mokėtoja.

Pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), turi ir butų, ir administracinių patalpų. Be to, iš lauko pusės ant skambučio panelės prie mygtuko „(duomenys neskelbtini)“ buvo parašytas Bendrovės pavadinimas. Bendrovės iškaba yra ir ant vidinių durų laiptinėje, kur galima pakliūti įėjus į vidų. Patikrinimo dieną pareigūnams išorinių durų niekas neatidarė, kadangi patikrinimas vyko ryte 2019 m. sausio 4 d., t.y. pošventiniu laikotarpiu, kai keturi iš penkių darbuotojai atostogavo, o penktasis dirba vakarais. Bendrovės darbuotojos Ž. V. darbas UAB „(duomenys neskelbtini)" tėra antraeilės pareigos, kurios netrukdė jai pirmaeilėse pareigose dirbti Bendrovėje. Bendrovės darbuotoja D. L. dirba bendrovėje, tačiau tai jai netrukdo laisvu nuo darbo metu užsiimti fotografavimu.

Nurodo, jog ne taip suprato prašymo formoje suformuluotą klausimą dėl gyvenamosios vietos. Dažnai lankosi (duomenys neskelbtini) Respublikoje, nes tenai gyvena senyvo amžiaus tėvai bei draugai. Periodinės kelionės į (duomenys neskelbtini) Respubliką nereiškia, kad pareiškėjas išvyko ten gyventi/ gyvena. Pareiškėjo vaikai lanko darželį Lietuvoje. Pareiškėjas galėjo anksčiau pateikti paaiškinimus, tačiau jokių paklausimų dėl papildomos informacijos pareiškėjui atsakovas nesiuntė ir į apklausą nepakvietė (I t. el. b.l. 1-9).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas advokatas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, t.y. Bendrovės veiklos dokumentai neįrodo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovės veiklą ir savo veiklą Lietuvos Respublikoje (realiai neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, faktiškai Lietuvos Respublikoje negyvena). Tai reiškia, kad pareiškėjo tikslas nėra ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nebuvo konstatavęs aplinkybės, kad pareiškėjo bendrovė yra fiktyvi. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, jis inter alia buvo priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdama pasikeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Aplinkybės, kad pastaruosius 6 mėnesius atsiskaitymų pagal Bendrovės sudarytas sutartis nebuvo, nepaneigė ir pats pareiškėjas savo skunde. Bendrovės Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad Bendrovės sąskaitą nuolat papildo jos akcininkas

Bendrovės verslo planas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planas (pateiktas Migracijos departamentui su šios bendrovės dalyvio trečiosios šalies piliečio prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi) yra vienodos struktūros, tai yra naudotas vienas pavyzdys, o Bendrovės verslo plano ketvirtoje dalyje „Įmonės strategija“ per klaidą palikta informacija apie UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai reiškia, kad Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planai rengti tų pačių asmenų, o šios bendrovės yra tarpusavyje susijusios (ir abi registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)).

Taip pat 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. spalio 31 d. Bendrovės pardavimo sąskaitų išraše yra duomenys, kad Bendrovė gauna pajamas iš MB „(duomenys neskelbtini)“ už programos pardavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ yra sudariusi su Bendrove buhalterinės apskaitos ir konsultacijų paslaugų sutartį, o šios bendrijos narys yra S. A..

Bendrovė nuomojasi patalpas iš fizinio asmens adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2018 m. lapkričio 1 d. sutartį (2015 m. sausio 1 d. sutarties tęsinys). 2015 m. sausio 5 d. Bendrovė yra sudariusi gyvenamųjų patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), subnuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2018 m. gegužės 2 d. - gyvenamųjų patalpų, adresu: (duomenys neskelbtini), subnuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovės verslo plane nurodyta veikla nėra patalpų nuoma.

Bendrovės gaunamos pajamos yra iš tarpusavyje susijusių asmenų ir iš užsienio valstybėse veikiančių asmenų, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl realiai Bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje. Pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės veikla imituojama pervedant į jos banko sąskaitą pinigų sumas iš susijusių juridinių asmenų bei paties akcininko. Bendrovės veiklos dokumentai kelia pagrįstų įtarimų, kad jos veikla imituojama sudarant sutartis su tarpusavyje susijusiomis bendrovėmis (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, MB „(duomenys neskelbtini)“).

Su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė Bendrovės darbuotojų darbo sutartis: nuo 2017 m. birželio 13 d. Bendrovėje dirba vadybininkė D. L., kuri epizodiškai įsigyja verslo liudijimą bei nuo 2012 m. gegužės 16 d. vykdo individualią veiklą; nuo 2016 m. liepos 29 d. Bendrovėje dirba verslo konsultantė Ž. V., kuri antraeilėse pareigose dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (yra šios įmonės direktorė), o nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. ji dirba viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“; atkreiptinas dėmesys, kad Bendrovėje nuo 2015 m. liepos 13 d. dirba S. A., kuris dirba arba dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat jis yra dalyvis įmonių (MB „(duomenys neskelbtini)“), iš kurių Bendrija gauna pajamas arba atsikaito su šiomis įmonėmis. Šiuos faktus patvirtina su pareiškėjo prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktas Bendrovės banko sąskaitos išrašas.

Nurodo, jog buvo nuvykta Bendrovės veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad tai daugiabutis gyvenamasis namas, šiuo adresu ant pastato Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą, nėra, buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų niekas neatidarė. Pareiškėjas skunde nurodo, kad ant skambučio panelės prie mygtuko „(duomenys neskelbtini)“ buvo parašytas Bendrovės pavadinimas ir pateikia faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Tačiau nei faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, nei nuotraukoje užfiksuotoje skambučio panelėje, nėra nurodytas Bendrovės pavadinimas. Pareiškėjo pateiktas 2019 m. sausio 29 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neturi jokios teisinės reikšmės, nes jame konstatuotos aplinkybės jau gerokai po ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl pateikiami duomenys negali būti vertinami, kaip objektyvūs įrodymai, galintys paneigti ginčijamo sprendimo priėmimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovės darbuotojų funkcijas, jų darbo vietas, o darbuotojai įdarbinti formaliai, kad Bendrovė ir jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu. Migracijos departamento vertinimu, deklaratyvūs skundo teiginiai, kad bendrovės darbuotojai atostogavo nepaneigia ginčijamo sprendimo išvadų, kad Migracijos valdybos atlikto patikrinimo metu darbuotojų šeimos nariai nežinojo apie jų einamas pareigas Bendrovėje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.2 eilutėje nurodė savo gyvenamąją vietą tik (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Deklaratyvius pareiškėjo teiginius paneigia ir Migracijos departamento išvadas, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, patvirtina ir jo kelionės dokumente esančios žymos apie valstybių sienų kirtimus (labai dažnai kerta (duomenys neskelbtini) Respublikos sieną, nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 25 d., nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 22 d., nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 26 d., nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. turėjo (duomenys neskelbtini) turistines vizas, taip pat turi nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 3 d. 90 dienų galiojančią (duomenys neskelbtini) vizą), bei Migracijos departamento turimi duomenys apie minėto užsieniečio Lietuvos Respublikos sienos kirtimus (Pareiškėjas atvyksta į Lietuvos Respubliką epizodiškai, trumpiems laikotarpiams). Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas spėjimais ir įtarimais. Ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (II t. el. b.l. 1-8).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00034 ,,Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. U. R.“, teisėtumo ir pagrįstumo (I t. el. b.l. 11-16).

2018 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bendrovė), Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) (II t. el. b.l. 9-24) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

2018 m. sudarytame Bendrovės verslo plane nurodyta, kad Bendrovės veiklos yra: didmeninė ir mažmeninė prekyba mašinų, pramonės įrangos, laivų ir lėktuvų pardavimo agentų veikla, įvairių prekių pardavimo agentų veikla, automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas (II t. el. b.l. 60-75).

Migracijos departamentas siekdamas patikrinti, ar Bendrovė iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl 2018 m. lapkričio 14 d. Migracijos valdybai išsiuntė raštą dėl Bendrovės veiklos patikrinimo. 2019 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas gavo Migracijos valdybos raštą apie Bendrovės veiklos patikrinimą. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-425 nurodyta, kad buvo nuvykta Bendrovės veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad tai daugiabutis gyvenamasis namas, šiuo adresu ant pastato Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą, nėra, buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų niekas neatidarė.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016), t. y. kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar asmuo, teikdamas prašymą gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodo jo planuojamą vykdyti veiklą atitinkantį įstatyminį pagrindą ir ar tikrai siekia vykdyti prašyme nurodytą veiklą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ginčo Sprendime padarė išvadą, kad Bendrovė vykdo veiklą fiktyviai. Tačiau tiek ginčijamame Sprendime, tiek teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nenurodė, kad sprendime būtų konstatavęs aplinkybes dėl pareiškėjo Bendrovės fiktyvumo. Atsakovas Sprendime pažymėjo, jog pagrindas atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdama pasikeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t.y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo teigimu, Bendrovės vykdomą veiklą įrodo „ilgalaikės, tęstinio pobūdžio sutartys, kurios nėra nutrauktos, t.y.: 2015 m. birželio 20 d. sutartis sudaryta tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) (II t. el. b.l. 91-95), 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutartis Nr. M-16-232 sudaryta tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)" (muitinės tarpininkas) (II t. el. b.l. 98-100). Anot pareiškėjo, teisės aktai nenumato, kad sutarties realumas gali būti grindžiamas išimtinai atsiskaitymais. Tačiau nei Bendrovės 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. splaio 31 d. pardavimo ir pirkimo sąskaitų išrašuose, nei Bendrovės banko sąskaitos išraše nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. nėra duomenų apie Bendrovės atsiskaitymus su (duomenys neskelbtini) ar UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vadinasi, nors minėtos sutartys, anot pareiškėjo, nėra nutrauktos, tačiau jos nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog pagal anksčiau minėtas sutartis laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. - 2018 m. spalio 31 d. atsiskaitymų nebuvo.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl 2018 m. balandžio 28 d. sutarties sudarytos tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) Respublikoje registruotu juridiniu asmeniu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) Respublika, (duomenys neskelbtini)) (II t. el. b.l. 96-97) atsakovas net detaliau nepasisakė, kodėl padarė išvadą dėl šios sutarties Bendrovės veiklos realumo nepatvirtinimo, nors Bendrovei minėtas juridinis asmuo 2018 m. birželio 18 d. į banko sąskaitą sumokėjo 1 992 Eur. Iš ginčo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas minėtą išvadą padarė todėl, kad ši sutartis nepatvirtina bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, nes Bendrovės partneris yra ne Lietuvoje. Pažymėtina, jog nors Įstatymo 45 straipsnio 1 punktas nenustato, jog investuotojas, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pratęsti galiojimą teisėtos veiklos pagrindu, privalo užtikrinti, jog jo įmonė turėtų verslo partnerių būtent Lietuvos Respublikoje, tačiau būtent realus sutartinių įsipareigojimų vykdymas, bendradarbiavimas su partneriais Lietuvoje yra vienas iš kriterijų, pagrindžiančių Bendrovės vykdomos veiklos realumą Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. pareiškėjas į Bendrovės sąskaitą 2018 m. sausio 5 d. sumokėjo 1 800 Eur, 2018 m. sausio 17 d. - 880 Eur, 2018 m. vasario 1 d. -1 750 Eur, 2018 m. vasario 14 d. - 4 000 Eur ir t.t. (Bendrovės banko sąskaitos išrašas) nurodydamas tiklinę paskirtį - „gražinamas nepanaudotas avansas“. Skunde pareiškėjas nurodo, jog nors 2018 m. Bendrovę ištiko finansiniai sunkumai, tačiau šie pinigai yra ne papildymas, o anksčiau iš Bendrovės pasiskolintų lėšų grąžinimas. Faktą, jog anksčiau minėti pinigai yra ankstesnių Bendrovės suteiktų paskolų pareiškėjui grąžinimas liudijo ir R. A.. (Pažymėtina, jog pagal 2018 m. vasario 1 d. buhalterinės apskaitos ir konsultacijų paslaugų sutartį NR. 201802-02, sudarytą su MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama generalinio direktoriaus S. A., R. A. įgaliota tvarkyti Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis bei dokumentus, atstovauti Bendrovę visose Lietuvos Respublikos institucijose ir Migracijos tarnybose). Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjo asmeninių lėšų įnešimas į Bendrovės sąskaitą nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos.

Nuo 2015 m. sausio 1 d. Bendrovė iš M. N. nuomojasi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (II t. el. b.l. 81-84). Tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2015 m. sausio 5 d. Bendrovė sudarė patalpų subnuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (II t. el. b.l. 85-88), 2018 m. gegužės 2 d. sudarė patalpų subnuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (II t. el. b.l. 88-90). Pareiškėjo įsitikinimu, faktas, jog subnuonuoma nėra paminėta Bendrovės verslo plane kaip pagrindinė veikla negali būti kliūtis subnuomai, be to, iš anksto sudaromame verslo plane neįmanoma numatyti visų ateityje įvyksiančių aplinkybių. Tačiau vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bendrovė be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą, todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, jog minėtos subnuomos sutartys nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos pagal verslo planą.

2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. spalio 31 d. Bendrovės pardavimo sąskaitų išraše yra duomenys, kad Bendrovė gauna pajamas iš MB „(duomenys neskelbtini)“ už programos pardavimą. MB „(duomenys neskelbtini)“ yra sudariusi su Bendrove buhalterinės apskaitos ir konsultacijų paslaugų sutartį, o šios bendrijos narys yra liudininkės R. A. sutuoktinis S. A. (nuo 2015 m. liepos 13 d. dirbantis Bendrovėje, nuo 2015 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri, kaip ir Bendrovė, registruota tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini)).

Pažymėtina, jog iš byloje esantys rašytiniai įrodymai (II t. el. b.l. 205-208) patvirtina, jog 2019 m. sausio 4 d. Bendrovės darbuotojai nerasti Bendrovės veiklos vykdymo adresu. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, jog pošventiniu laikotarpiu Bendrovės darbuotojai dar atostogavo, kadangi kaip matyti iš Migracijos valdybos atlikto patikrinimo darbuotojų šeimos nariai, net nežinojo apie jų einamas pareigas Bendrovėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Bendrovės vykdymo adresu nėra Bendrovės iškabos ar kitos apie jos veiklos vykdymą skelbiančios reklamos. Pažymėtina, jog liudininkas M. N. taip pat nurodė, jog namo viduje yra Bendrovės reklama „ant balto A4 formato lapo, o išorinės Bendrovės reklamos nėra.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog Migracijos departamentas teisingai konstatavo, jog Bendrovės veikla buvo imituojama pervedant į jos banko sąskaitą pinigų sumas iš susijusių juridinių asmenų bei paties akcininko, be to, sutiktina su atsakovu, jog Bendrovės veiklos dokumentai kelia pagrįstų įtarimų, kad jos veikla imituojama sudarant sutartis su tarpusavyje susijusiomis bendrovėmis (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, MB „(duomenys neskelbtini)“). Darbuotojai įdarbinti formaliai, kad Bendrovė ir jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu.

Pastebėtina, jog teismas iš esmės nesiremia nei liudininko M. N. parodymais dėl administratorės ir direktoriaus nuolatinio buvimo anksčiau minėtose patalpose, kadangi liudininkas nuomos sutarties pagrindu gauna finansinę naudą; nei liudininkės R. A. parodymais dėl Bendrovės vykdomos ūkinės veiklos, kadangi liudininkė galimai suinteresuota palankia bylos baigtimi pareiškėjui, nes jos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) pilietis S. A., kaip minėta yra MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, buvęs Bendrovės darbuotojas, subnuomojantis anksčiau minėtas patalpas ir kt.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 17 punktą užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą turi pateikti visus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai pateikiamos sutartys, kurios nepatvirtina realios faktinės įmonės veiklos vykdymo, Migracijos departamentas pagrįstai atsisako išduoti (pakeisti) leidimą gyventi (žr. 2017-05-02 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017).

Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytais reikalavimais, verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti leidimą, nes pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje laikinai. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikoje veikiančio ūkio subjekto, kurį įsteigė užsienietis, pobūdis, veiklos rūšis ar veiklos apimtis turi būti toks, dėl kurio užsieniečio faktinis ir realus dalyvavimas valdant ar vykdant veiklą šiame ūkio subjekte, yra būtinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad kitoks 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto aiškinimas nepagrįstai suteiktų pareiškėjui ar kitiems užsienio piliečiams panašioje situacijoje nepagrįstas prielaidas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, nors jų gyvenimas Lietuvoje verslui vykdyti nėra būtinas (2018-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5415-629/2018). Teismas negali nesutikti ir su Migracijos departmento padaryta išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje yra epizodiškas ir vertintinas daugiau kaip apsilankymai, todėl nėra būtinas jo vykdomam verslui, todėl pareiškėjas galimai piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje - faktiškai jis gyvena ir veiklą vykdo užsienio valstybėse.

Migracijos departamentas nurodo, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 papunkčiai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-03 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Lietuvos migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (žr. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-21 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje - jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl šio užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

Taigi, teismas sutinka su Migracijos deprtamento padaryta išvada, jog įvertinus faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti (pratęsti) leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjo tikrasis siekis yra ne realios ūkinės veiklos vykdymas Bendrovėje, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00034 ,,Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. U. R.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestas, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo , 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. U. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėErnestas SpruogisEglė Žulytė-Janulionienė