Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo teisėja Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. T. ir E. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-50-767/2017 pagal ieškovų G. T. ir E. T. ieškinį atsakovui R. V., trečiajam asmeniui notarei A. S., dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestine, paskolos sutarties dalies pripažinimo nesudaryta, notarinių vykdomųjų įrašų panaikinimo, delspinigių dydžio sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai G. T. ir E. T. ieškiniu prašė pripažinti (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį tarp ieškovės G. T. ir atsakovo R. V. apsimestine ir negaliojančia dalyje dėl paskolos gavėjos G. T., bei nustatyti, kad paskolos gavėjas pagal sutartį yra E. T.; pripažinti paskolos sutarties dalį dėl 12 000 Eur pasiskolinimo iš atsakovo R. V. nesudaryta; panaikinti Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. vykdomuosius įrašus; sumažinti paskolos sutartyje numatytus 0,2 proc. dydžio delspinigius iki 0,02 proc. dydžio už kiekvieną pradelstą paskolos grąžinimo terminų dieną nuo negrąžintinos paskolos sumos, kai eilinę mėnesinę įmoką vėluojama sumokėti daugiau negu du mėnesius iš eilės; taikyti senaties terminą atsakovo R. V. reikalavimui dėl delspinigių pagal paskolos sutartį sumokėjimo; priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė G. T. nurodė, kad sudarytą paskolos sutartį tarp G. T. ir R. V. faktiškai sudarė G. T. sūnus E. T.. Ieškovų teigimu, kad nors paskolos sutartyje ir nurodyta, jog iš atsakovo pinigus skolinosi G. T., tačiau faktiškai ji su atsakovu dėl paskolos niekada nesitarė, tokia pinigų suma jai nebuvo reikalinga. Taip pat nurodė, kad ieškovui E. T. atsakovas R. V. notarų biure, pasirašant paskolos sutartį, perdavė 10 000 Eur.

Atsakovas R. V. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovų G. T. ir E. T. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog jos gauta paskolos suma buvo mažesnė, nei numatyta paskolos sutartyje, taip pat nėra pagrįsti ieškovės teiginiai, kad ji nepažįsta atsakovo, kad sutartis faktiškai buvo sudaryta tarp atsakovo ir jos sūnaus. Atsakovui nebuvo jokio motyvo ir pagrindo sudaryti apsimestinę sutartį, tuo tarpu ieškovai siekia dirbtinai modifikuoti prievolę, nes G. T. finansinė padėtis yra geresnė nei pastaruoju metu nedirbančio jos sūnaus atsakovo E. T..

Trečiasis asmuo Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarė A. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovų reikalavimais nesutinka ir prašė ieškinį atmesti. Notarė nurodė, kad jai buvo žinomi tik ieškovės G. T. ir atsakovo R. V. pageidavimai ir ketinimai notarine forma sudaryti pinigų paskolos sutartį bei skolininko įsipareigojimus pagal minėtą sutartį užtikrinančias hipotekos sutartis. Notarė nurodė, jog sutarties sudarymo metu notaro biure abi sutarties šalys aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė notarui suderintą abiejų šalių valią: ieškovė G. T. – pasiskolinti iš atsakovo pinigų, savo įsipareigojimams užtikrinti įkeisdama jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o atsakovas R. V. – paskolinti ieškovei pinigus ir siekdamas, kad būtų užtikrintas ieškovės skolinio įsipareigojimo įvykdymas, gauti kaip įkaitą skolininkei priklausančius nekilnojamuosius daiktus. A. S. taip pat nurodė, jog E. T. niekada nėra kreipęsis į ją, kaip į notarę, dėl atlikimo notarinių veiksmų, susijusių su paskolos bei hipotekos sutarčių, kurioje jis būtų viena iš šalių, sudarymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas sumažino paskolos sutartyje, sudarytoje tarp R. V. ir G. T., numatytus 0,2 procentų dydžio delspinigius iki 0,02 procentų dydžio už kiekvieną pradelstą paskolos grąžinimo dieną nuo negrąžintos paskolos sumos; pakeitė Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S. išduotus vykdomuosius įrašus, notarinio registro (duomenys neskelbtini), ir nurodė, kad iš skolininkės G. T. hipotekos kreditoriaus R. V. naudai pagal sudarytą hipotekos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą hipotekos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), netesybas sudaro 0,02 proc. dydžio delspinigiai, skaičiuojami nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 8 d. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad iš byloje esančių aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog tiek derinant paskolos sutarties sąlygas, tiek sudarant sutartį ir ją vykdant, kaip paskolos gavėja dalyvavo G. T., o ne E. T.. Teismas taip pat byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių šalys būtų turėjusios priežastį sudaryti apsimestinį sandorį, jame paskolos gavėju nurodant ne tikrąjį gavėją. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas jiems paskolino tik 10 000 Eur, nes sutartis buvo patvirtina notaro, sutartyje buvo aiškiai nurodyta paskolos suma, atsakovė G. T. pati pasirašė hipotekos sutartį, kurioje nurodytas maksimaliosios hipotekos dydis – 23 000 Eur, taip pat ir hipotekos sutartį, kurioje nurodoma, kad užtikrintos prievolės dydis yra 22 000 Eur, o maksimalios hipotekos suma – 23 000 Eur, dargi, ieškovė pati vykdė sutartį ir jos neginčijo iki tol, kol atsakovas neperdavė vykdomųjų dokumentų antstoliui priverstiniam vykdymui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliantai G. T. ir E. T. prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 3 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų teismo sprendimo dalį ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo R. V. ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pagal. paskolos sutartį pinigus gavo ieškovas E. T., o jam perduota pinigų suma buvo 10 000 Eur.Ieškovei G. T. priklausančio įkeisto turto vertė – 7 020 Eur, (duomenys neskelbtini) įkeisto turto vertė – 4 000 Eur, todėl darytina prielaida, kad paskola buvo suteikta ne 22 000 Eur, o 10 000 Eur.Dėvėtų rūbų verslu vertėsi ne ieškovė G. T., o ieškovas E. T., dėl paskolos su atsakovu tarėsi G. T. sūnus E. T..Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų suformuotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, netinkamai taikė LR CK 1.87 str. nuostatas ir nepagrįstai nepripažino sandorio apsimestiniu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. V. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti skundžiamą 2017-11-03 teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Apeliantai neįvertino, kad įkeitimo suma atitinka paskolos sumą, o esant įkeisto turto nepakankamumui, tai neįrodo, jog įkeitimo vertė būtinai turi sutapti su paskolos suma.Apeliantai nepaneigė, kad pas notarą susipažino su paskolos sutarties projektu ir jį pasirašė. Be to, G. T. ne tik pasirašė notaro patvirtintą sutartį, kur paskolos suma nurodyta 22 000 Eur, bet ir net ant atsakovo sutarties egzemplioriaus savo ranka patvirtino tos pačios pinigų sumos gavimo faktą.Apeliantė pati gerai suvokė paskolos sutarties sąlygas, (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus beveik metams, papildomai įkeitė žemės sklypą, todėl ji vykdė bei siekė įvykdyti su atsakovu sudarytą sutartį, laikė save sutarties šalimi, todėl jokio pagrindo sutarties modifikavimui nėra.Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą trečiasis asmuo Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarė A. S. prašo atmesti apeliantų apeliacinį skundą ir 2017-11-03 Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Notarė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o ieškovų motyvai vertintini kaip nesąžiningi, jiems bandant išvengti civilinės atsakomybės dėl prievolės pagal sutartį nevykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).Byloje skundžiamas sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovų ieškinio reikalavimo dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestine, pagrįstumas ir teisėtumas.Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apeliantė G. T. ir atsakovas R. V. sudarė notarinę paskolos sutartį. Apeliantė G. T. teigia, jog minėta sutartis faktiškai buvo sudaryta tarp jos sūnaus E. T. ir R. V., o tikroji paskolos suma buvo ne 22 000 Eur, kaip numatyta paskolos sutartyje, o 10 000 Eur. Apeliantė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad ji pinigų pagal paskolos sutartį negavo, nes jie buvo perduoti jos sūnui E. T.. Atsakovas teigė, jog pinigus, t. y. visą paskolos sutartyje numatytą sumą perdavė apeliantei G. T., nes ji norėjo pradėti užsiimti stambesniu dėvėtų rūbų verslu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, sumažino paskolos sutartyje, sudarytoje tarp R. V. ir G. T., numatytus 0,2 procentų dydžio delspinigius iki 0,02 procentų dydžio už kiekvieną pradelstą paskolos grąžinimo dieną nuo negrąžintos paskolos sumos; pakeitė Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S. išduotus vykdomuosius įrašus, notarinio registro (duomenys neskelbtini), ir nurodė, kad iš skolininkės G. T. hipotekos kreditoriaus R. V. naudai pagal sudarytą hipotekos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagal. sudarytą hipotekos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), netesybas sudaro 0,02 proc. dydžio delspinigiai, skaičiuojami nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 8 d., o likusią ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas atmetė.Apeliantai pateikė apeliacinį skundą kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų suformuotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, reglamentuojančias apsimestinius sandorius. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

Dėl ginčijamo sandorio vertinimo (ne) apsimestiniu ir įrodymų vertinimo

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Taigi apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jį sudarant buvo siekiama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011).

Nagrinėjamu atveju, minėta, apeliantai prašo šalių sudarytą paskolos sutartį vertinti apsimestiniu sandoriu ir pripažinti, kad sutartis buvo sudaryta tarp E. T. ir R. V., taip pat pripažinti, kad minėta sutartis buvo sudaryta dėl 10 000 Eur, o ne 22 000 Eur paskolos. Apeliantai nurodo, kad tokią išvadą teismas turi priimti dėl to, kad jų byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog apeliantų reikalavimas yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

Remiantis kasacinio teismo praktika, išvadas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas padaro, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2010). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017).

Apeliantai, prašydami pripažinti paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, kad paskola buvo sudaryta tarp E. T. ir R. V.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantai savo teiginių nepagrindė jokiais kitais įrodymais, o savo reikalavimus apeliantai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, grindžia tik savo paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįsta ir teisėta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pagal byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, byloje dalyvaujančių paaiškinimus, paskolos sutartį dėl 22 000 Eur su R. V. sudarė būtent ieškovė G. T.. Trečiojo asmens (notarės A. S.) parodymais nustatyta, kad dėl paskolos su atsakovu derėjosi ir sutartį pasirašė būtent G. T.. Notarė teismo posėdžio metu nurodė iš esmės priešingas, nei teigia apeliantai, aplinkybes – sutarties pasirašymo notaro biure metu visus aktyvius veiksmus atlikinėjo G. T., sutartį pasirašinėjo ji su R. V., o E. T. sutarties pasirašyme nedalyvavo. Notarė taip pat nurodė, jog E. T. nebuvo paskolos sutarties šalimi, o aktyvių veiksmų ėmėsi tik tuomet, kai vykdomieji dokumentai buvo perduoti antstoliui. Svarbia aplinkybe, leidžiančia daryti išvadą, kad tikroji paskolos gavėja buvo apeliantė, laikytina ir tai, kad būtent G. T. grąžino atsakovui 2 000 Eur pagal paskolos sutartį.

Apeliantai byloje tvirtina, kad tikroji paskolos sutarties suma buvo ne 22 000 Eur, o 10 000 Eur. Šią aplinkybę apeliantai įrodinėja teigdami, kad paskolos sutarties pas notarę sudarymo metu atsakovas padavė 10 000 Eur grynaisiais E. T. bei tuo, kad hipotekos sutartyse, kuriomis užtikrinta paskolos sutartis, nurodyta įkeisto turto suma yra 11 020 Eur. Tačiau su tokiais apeliantų argumentais nesutiktina. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje notarinės formos 2015-06-12 pinigų paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad paskolos davėjas yra R. V., o paskolos gavėja – G. T., paskolos suma – 22 000 Eur. Tuo tarpu apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog notarine tvarka sudarytos sutarties suma būtų ne 22 000, o 10 000 Eur. Minėta sutartis yra pasirašyta R. V. ir G. T. bei patvirtinta notarės A. S.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie teismui suteiktų pagrindą abejoti minėtos paskolos sutarties tikrumu ar vienos iš sutarčių šalies tikrąja valia sudarant sutartį. Sprendžiant iš notarės parodymų bei teismui pateiktų dokumentų matyti, kad sudarydamos ginčijamą paskolos sutartį abi jos šalys išreiškė aiškią ir nedviprasmišką valią – apeliantė G. T. siekė pasiskolinti iš atsakovo pinigų, savo įsipareigojimams užtikrinti įkeisdama jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o atsakovas R. V. – paskolinti ieškovei pinigus ir siekdamas, kad būtų užtikrintas ieškovės skolinio įsipareigojimo įvykdymas, gauti kaip įkaitą skolininkei priklausančius nekilnojamuosius daiktus.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra neįtikėtina, jog apeliantė, notarine tvarka sudarydama paskolos sutartį, kurios vykdymas yra užtikrintas hipoteka ir matydama, jog sutartyje nurodyta 22 000 Eur sumą, nebūtų kėlusi klausimo dėl šios sumos dydžio. Dargi, apeliaciniame skunde teigiama, kad tai, jog hipotekos sutartyse, kuriomis buvo užtikrintas paskolos sutartimi prisiimtas įsipareigojimas, nurodyta įkeičiamų daiktų vertė buvo mažesnė nei prievolės sumą, įrodo, jog tikroji paskolos sutarties suma buvo 10 000 Eur. Teismo nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paskolos sutarties suma – 22 000 Eur – atitiko tikrąją sutarties šalių – G. T. ir R. V. – valią. Atkreiptinas dėmesys, kad G. T. ir R. V. sudarytoje maksimaliosios hipotekos sutartyje nurodyta, jog maksimaliosios hipotekos dydis yra 23 000 Eur, o (duomenys neskelbtini) maksimaliosios hipotekos sutartyje nurodyta, kad maksimaliosios hipotekos dydis yra 23 000 Eur, o maksimaliosios hipotekos suma – 22 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai parodo, kad hipotekos sutartimis šalys užtikrino būtent 22 000 Eur dydžio prievolę. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovas, esant įkeičiamo turto nepakankamumui tai neįrodo, jog įkeitimo vertė turi sutapti su paskolos suma.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis ankščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti ar keisti ir apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 600 Eur, todėl atsakovui iš apeliantų priteisiama 600 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų G. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.