- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- I-927-142/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03066-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Valstybės saugumo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui V. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (75)-18-1945; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Paaiškina, kad jam buvo paskirta 1 142,74 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo mokama sumažinta. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas 2013 m. liepos 18 d. kreipėsi į VSD dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos išmokėjimo, tačiau VSD atsisakė prašymą tenkinti. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui neišmokėta 6875,64 Lt, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo tuo pačiu laikotarpiu neišmokėta 19 156,21 Lt. Teigia, kad šis turtinis praradimas pareiškėjui turi būti grąžintas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 37–39). Paaiškina, kad tik oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą sužinojo apie teisės gauti visą paskirtą pensiją pažeidimą. Pareiškėjas manė, kad 3 metų procesinis skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl neskubėjo kreiptis į teismą.
Teisme pareiškėjas palaikė skundą ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Paaiškino, kad prašo priteisti VSD pateiktoje pažymoje nurodytą neišmokėtą valstybinės pensijos sumą.
Atsiliepimas
Valstybės saugumo departamentas, atstovaudamas ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 14–15). Paaiškina, kad VSD pagal galiojančius teisės aktus ginčo laikotarpiu perskaičiuodamas ir mokėdamas sumažintą valstybinę pensiją, veikė teisėtai. Naikinti skundžiamą sprendimą ir išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Valstybinės pensijos sumažinimą sąlygojo ne VSD veiksmai, o Seimo nustatytas teisinis reguliavimas.
Atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą nurodo, kad pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir aiškina, kad 3 metų skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, o ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo bylas, kuriose teismas analogiškomis aplinkybėmis atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir bylas nutraukė.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui neterminuotai paskirta valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 20) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta, t. y. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais (b. l. 23). Pareiškėjas su 2013 m. liepos 18 d. prašymu kreipėsi į VSD dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 16–17). VSD 2013 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (75)-18-1945 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą valstybinę pensiją vadovavosi tuo metu galiojančiomis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 18). Su šiuo sprendimu VSD pateikė pareiškėjui pažymą dėl pensijos nepriemokos (b. l. 19).
Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl kreipimosi į teismą terminų.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, gindamas teisę atgauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Šioje nutartyje, spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Remdamasi nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reziumavo, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).
Iš faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjui buvo įteiktas koks nors pranešimas apie ginčijamus veiksmus. Taigi sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje padarė išvadą, kad objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 28).
Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.
Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 6 d.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.
Remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu, 2013 m. sausio 29 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias termino praleidimo priežastis, jas pagrįsti įrodymais (b. l. 29–30). Pareiškėjas nurodyta teise pasinaudojo ir pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 37–39).
Teismas daro išvadą, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas.
Asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją, nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nurodytas aplinkybes pripažino objektyviomis kliūtimis laiku paduoti skundą teismui.
Teismas, įvertindamas tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.
Dėl ginčo esmės.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais (b. l. 23).
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Laikinojo įstatymo 4 straipsnis galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.
Teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.
Dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo tik į ateitį pažymėtina, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Taigi pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. VSD pateikė duomenis apie pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui neišmokėta 19 156,21 Lt valstybinės pensijos (b. l. 23). Tai VSD patvirtino ir atsiliepime į skundą (b. l. 14). Pareiškėjas neginčijo nurodytos sumos teisingumo, teismo posėdyje prašė priteisti tiek, kiek nurodyta VSD pažymoje. Teismui taip pat nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo (dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo) pareiškėjui neišmokėta 19 156,21 Lt valstybinės pensijos.
Pareiškėjas skunde aiškina, kad VSD nepagrįstai sumažino valstybinę pensiją, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ir dėl to pareiškėjui neišmokėta 6 875,64 Lt valstybinės pensijos (b. l. 5).
Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Konstitucijai neprieštarauja. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį yra nepagrįstas.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijos nuostatomis.
Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisių kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pareiškėjui neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus.
Dėl skundžiamo sprendimo.
Pareiškėjas 2013 m. liepos 18 d. prašyme reikalavo VSD išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir užtikrinti ateityje visos paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 16–17). VSD 2013 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (75)-18-1945 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą valstybinę pensiją vadovavosi tuo metu galiojančiomis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 18). Skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek atsisakyta grąžinti pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Nors priimdamas ginčijamą sprendimą VSD iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.
Valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl VSD neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio valstybinę pensiją.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 127 straipsniu
nusprendė:
Atnaujinti V. B. skundo padavimo terminą.
Pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. (75)-18-1945 dalį, kurioje atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, pareiškėjo V. B. naudai 19 156,21 Lt (devyniolika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt šešis litus 21 centą) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Kitus reikalavimus atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.