Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Proc. Nr. 3-61-3-02256-2011-2 Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 70.1

2012 m. sausio 23 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Inos Kirkutienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei, atsakovės atstovei Robertai Duliūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 „Dėl kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatų tvirtinimo“ 1 punkto panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) padavė teismui prašymą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 „Dėl kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatų tvirtinimo“ 1 punktą.

Paaiškina, kad 2011-09-29 kreipėsi su teikimu Nr. IT-32 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421“ į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, siūlydamas svarstyti nurodyto įsakymo 1 punkto panaikinimo klausimą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 1 punktu patvirtino Kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatus (toliau – Nuostatai) ir tuo viršijo savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijos ribas. Remiasi Kūno kultūros ir sporto įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi. Paaiškina, kad Nuostatų 1 punktas reiškia, kad Nuostatai nustato rėmimo iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarką, o 4 punkte nurodyta, kad kūno kultūros ir sporto projektai finansuojami pagal programas, kurios jame išvardinamos. Nuostatų 6 punkte numatyta, kad paraiškas finansinei paramai gauti gali teikti tik Vilniaus miesto pelno nesiekiantys juridiniai asmenys (švietimo įstaigos, aukštosios mokyklos, viešosios įstaigos ir asociacijos), vykdantys (vykdę) sportinės veiklos projektus einamaisiais metais. Matyti, kad Nuostatuose nustatoma tvarka yra susijusi su finansine parama iš savivaldybės biudžeto lėšų, todėl pagal kompetenciją nustatyti tokią tvarką yra priskirta savivaldybės tarybai. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktu, taip pat šiame įstatyme nustatytu savivaldos principu – teisėtumo principu (4 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojama teismų praktika (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. I1-04/2005, A14-1052/2007, A14-800/2007, A502-72/2009, A556-383/2009). Skundžiamas savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymas Nr. 30-421 priimtas viršijant kompetencijos ribas, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Paaiškina, kad vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu Vyriausybės atstovas pateikė 2011-09-29 teikimą Nr. IT-32 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Šis reikalavimas turėjo būti apsvarstytas per 7 dienas nuo jo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Suėjus įstatymo nustatytam terminui Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimo įvykdymą. Dėl to Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą. Vyriausybės atstovo tarnyboje 2011-10-24 buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-10-20 raštas Nr. A51-40695(3.3.2.3-EM4), iš kurio turinio matyti, kad atsisakoma tenkinti Vyriausybės atstovo teikimą.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.

Remiasi Kūno kultūros ir sporto įstatymo 12 straipsniu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 29 punktu. Paaiškina, kad savivaldybių tarybų sprendimai, kuriais jos nustato prioritetines kūno kultūros ir sporto plėtojimo gaires, kūno kultūrai ir sportui skiriamą finansavimą, gali būti laikomi pakankamais, siekiant nustatyti ir įvertinti savivaldybių formuojamą kūno kultūros ir sporto plėtojimo politiką. Pažymi, kad Kūno kultūros ir sporto įstatymo 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse savivaldybių taryboms yra numatyta teisė, o ne pareiga savivaldybių nustatyta tvarka finansuoti sportininkų, jų ugdymo centrų, sporto klubų ir kitų nevyriausybinių teritorijoje veikiančių sporto organizacijų, neatliekančių viešojo administravimo funkcijų, veiklą. Tai reiškia, jog savivaldybių tarybos finansuodamos sportininkus ir sporto organizacijas yra laisvos nustatyti finansavimo modelį ir tvarką. Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2011-02-18 sprendimu Nr. I-1994 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2011 metų biudžeto tvirtinimo“ patvirtino savivaldybės biudžetą 2011 metams. Šio sprendimo 1 priedėlyje buvo patvirtinti Kultūros, sporto ir turizmo departamentui skirti asignavimai, tarp kurių buvo patvirtinta 6 programa „Kūno kultūros ir sporto plėtojimas“, iš kuriai skirtų lėšų yra finansuojami kūno kultūros ir sporto projektai. Tarybos sprendimo 9.2 punkte yra nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriui pavedama paskirstyti ir patvirtinti biudžeto asignavimus pagal programų vykdytojus neviršijant kiekvienai programai skirtų lėšų. Atsižvelgiant į tai, Taryba, tvirtindama 2011 m. biudžetą, numačiusi konkrečią asignavimų sumą 6 programai ir nustačiusi, kad biudžeto asignavimus pagal programų vykdytojus pavedama skirstyti ir tvirtinti administracijos direktoriui, išreiškė savo valią dėl kūno kultūros ir sporto politikos formavimo bei rėmimo (finansavimo) tvarkos nustatymo. Todėl mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog administracijos direktorius viršijo savo kompetenciją, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė patvirtino skundžiamus Nuostatus veikdama pagal Tarybos nustatytą tvarką, dėl to nebuvo pažeistos Kūno kultūros ir sporto įstatymo 12 straipsnio nuostatos. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu, 16 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad Taryba, veikdama Vietos savivaldos įstatymo nustatytų įgaliojimų ribose, įvertinusi visas aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą pavesti administracijos direktoriui biudžeto asignavimų skirstymą ir tvirtinimą pagal programų vykdytojus.

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-08 sprendimu „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2011 metų biudžeto tvirtinimo“ Nr. 1-1994 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės 2011 metų biudžetas. Šio Tarybos sprendimo 9.2. punktu savivaldybės administracijos direktoriui pavesta paskirstyti ir patvirtinti biudžeto asignavimus ir Privatizavimo fondo lėšas pagal programų vykdytojus, neviršijant kiekvienai programai skirtų asignavimų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 „Dėl kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatų tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinti Kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatai.

Vyriausybės atstovo 2011-09-29 teikimu Nr. 1T-32 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pasiūlyta svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 „Dėl kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatų tvirtinimo“ 1 punkto panaikinimo klausimą.

Savivaldybės administracijos direktorius 2011-10-20 raštu Nr. A51-40695(3.3.2.3.-EM4) „Dėl savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 30-421“ informavo Vyriausybės atstovą, kad teikimas yra išnagrinėtas. Atsakyme nurodyta, kad Tarybos 2011-02-18 sprendimo Nr. I-1994 9.2. punktu savivaldybės administracijos direktoriui pavesta paskirstyti ir patvirtinti biudžeto asignavimus pagal programų vykdytojus, neviršijant kiekvienai programai skirtų lėšų, todėl administracijos direktorius turi teisę tvirtinti Kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatus.

Tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovo teikime esantį pasiūlymą.

Yra pagrindas teigti, kad, suėjus Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam terminui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą dėl pasiūlymo panaikinti aktą neinformavo. Teikdama teismui dokumentus Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė įrodymų, nei kada gavo Vyriausybės atstovo teikimą, nei kada išsiuntė atsakymą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės atstovo prašymas teismui paduotas per anksti, dar nesuėjus įstatyme nustatytiems terminams.

Byla yra dėl Vyriausybės atstovo prašyme išdėstyto reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 „Dėl kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatų tvirtinimo“ 1 punktą, kuriuo patvirtinti Nuostatai.

Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme vadovaujasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nurodyti kreipimosi į teismą pagrindai, prašymo teismui turinys ir reikalavimo formulavimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, pasinaudodamas teise, kurią jam suteikia Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis.

Visų pirma, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo. Šioje normoje nenurodoma, kokiu ABTĮ numatytu būdu būtina kreiptis į teismą. Tai ir minėto įstatymo 4 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad Vyriausybės atstovas turi pasirinkti tinkamą kreipimosi į teismą būdą. Šiuo atveju, kai Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą, Vyriausybės atstovas jau buvo gavęs administracijos direktoriaus 2011-10-20 raštą, todėl kreipiantis dėl neveikimo, tuo atveju, jeigu tai būtų paprasta administracinio ginčo byla, būtų būtina pagrįsti, kodėl savivaldybės administracijos direktoriaus rašte nurodyti atsisakymo motyvai yra nepagrįsti ir neteisėti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Ši norma yra bendro pobūdžio, joje nėra paskirstymo atsižvelgiant į ginčijamo akto pobūdį, kurį reglamentuoja kitos ABTĮ nuostatos.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta (taip pat bendrai), kokias bylas pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus nagrinėja apygardų administraciniai teismai, todėl šioje normoje kalbama apie bet kuriuos (administracinius, individualius ir norminius teisės aktus) teisės aktus, veiksmus ar neveikimą, kuriuos gali ginčyti Vyriausybės atstovas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 9 punkte taip pat nėra paskirstymo, priklausančio nuo ginčijamo teisės akto pobūdžio.

Tuo tarpu ABTĮ 88 ir 89 straipsniuose kalbama tik apie tuos administracinio ginčo sprendimų būdus, kuriuose nėra sprendžiama dėl norminių teisės aktų teisėtumo. Koks teismo sprendimas priimamas tuo atveju, kai ginčijamas norminio akto teisėtumas, nustato ABTĮ 115 straipsnis, o pasekmes ir sprendimo paskelbimą reglamentuoja ABTĮ 116 ir 117 straipsniai.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžta, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr.30-421 1 punktu patvirtinti Nuostatai pagal savo pobūdį ir reguliavimo sritį yra norminis teisės aktas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą.

ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai turi teisę su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą, prašydami ištirti, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Analogiškas teisinis reglamentavimas įtvirtintas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, nurodant, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. ABTĮ 111 straipsnyje nustatyti specialūs reikalavimai prašymams dėl norminių aktų teisėtumo tyrimo.

Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju byla nenagrinėtina teisme, nes pareiškėjas, teikdamas tokio turinio prašymą, reikalavimą panaikinti aktą, turėjo kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, o ne tiesiogiai prašyti panaikinti norminį administracinį aktą.

Nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas kreipėsi į administracinį teismą, ne siekdamas pasinaudoti ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise, bet ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu (Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti). Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti aktą, vadovaujasi ABTĮ 88 ir 89 straipsnių nuostatomis, be to, pareiškėjo prašymo formulavimas visiškai neatitinka ABTĮ 111 straipsnio nuostatų, taip pat pats reikalavimas neatitinka ABTĮ 115 straipsnio nuostatų.

Pareiškėjas kelia klausimą, kad administracijos direktorius viršijo savo įstatyminės kompetencijos ribas, taip pat iš prašymo formuluočių galima spėti, kad pareiškėjas mano, jog ginčijamas įsakymas prieštarauja tam tikroms Vietos savivaldos įstatymo, Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatoms. Tačiau prašymas iš esmės neatitinka minėtų ABTĮ reikalavimų, kurie keliami pareiškimams dėl norminių aktų teisėtumo tyrimo, nes nėra iš viso jokių nurodymų, kad pareiškėjas kreipiasi dėl galiojančio norminio akto teisėtumo tyrimo (nieko nepasakyta apie akto tinkamą paskelbimą).

Teismas vadovaujasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. LVAT 2011-05-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 yra konstatuojama, kad: „ Toks atvejis yra specifinis ir jam įstatymų leidėjo valia yra nustatytas specialus reguliavimas. ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtinta tvarka, kreipiantis dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nagrinėjamos bylos kontekste yra lex specialis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Todėl, nustačius, kad egzistuoja pagrindas taikyti specialią įstatyme numatytą tvarką, kreipiantis į teismą, ir nesant aiškių argumentų, kodėl šia tvarka negalima pasinaudoti, turi būti taikomas specialus teisinis reguliavimas“.

Šioje byloje prašymas taip pat, kaip ir nurodytoje administracinėje byloje, buvo pateiktas akivaizdžiai dėl norminio administracinio akto teisėtumo, tačiau prašymo turinys, reikalavimo formulavimas yra būdingi administraciniams ginčams, keliamiems remiantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu prašymas dėl norminio akto teisėtumo tyrimo yra tiesiogiai susijęs su Vyriausybės atstovo funkcijomis, kurios jam yra nustatytos įstatymu, taip pat ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi. Šioje byloje pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu kitu pagrindu, nei nurodyta abejonė dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, yra pagrįstas pareiškėjo prašymas.

Įstatymų leidėjas nustatė specialų teisinį reguliavimą tais atvejais, kai Vyriausybės atstovas abejoja dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo. Teisė tiesiogiai kreiptis į teismą, siekiant panaikinti norminį aktą ta pačia tvarka, kuria sprendžiami ginčai dėl individualių teisės aktų (veiksmų) teisėtumo, paneigtų šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą. Pareiškėjo prašymo turinys, teismui pateiktas reikalavimas, prašymo pagrindimas neduoda pagrindo taikyti kitokią, nei nustatyta įstatyme kreipimosi į teismą tvarką. Kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši įstatyme nustatyta Vyriausybės atstovo pareiga aiškintina sistemiškai su Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte numatytu vietos savivaldos veiklos teisėtumo principu (savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo; savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus). Pareiškėjo nurodytos bendro pobūdžio procesinės normos nereiškia, kad ne pareiškėjas, o teismas privalėjo pasirinkti, kokia tvarka spręsti šį ginčą.

Vertinant Vyriausybės atstovo prašyme išdėstytą reikalavimą, jo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas privalėtų ištirti prašyme nurodytos įsakymo dalies atitiktį įstatymams, t. y., ištirti norminio akto teisėtumą, nors pareiškėjas to neprašo ir nenurodo, kad ginčija norminį aktą, kurio galiojimui įstatymas (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų, ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo“ 12 straipsnis) kelia reikalavimus, o negaliojančių norminių aktų teismai netiria. Abstraktus prašymas ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą teismui nebuvo įteiktas, todėl atitinkamai nebuvo sprendžiama, ar paduotas prašymas atitinka ABTĮ 110, 111 straipsnių reikalavimus.

Atsižvelgiant į ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje esantį reguliavimą, daroma išvada, kad savo iniciatyva tirti norminio teisės akto teisėtumą teismas gali tik tuo atveju, kai ginčo byloje reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas ir jo išsprendimui būtina įvertinti normino teisės akto teisėtumą.

Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 23 ir 52 straipsnių nuostatomis teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas lemia bylos nagrinėjimo ribas ir pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą.

Pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką (panaikinti norminį teisės aktą, ta tvarka, kuri nustatyta ne norminių teisės aktų, o neteisėtų veiksmų (neveikimo), individualių aktų ginčijimui), bylos nagrinėjimas administraciniame teisme yra negalimas, toks skundas (prašymas) yra nenagrinėtinas teismų, todėl pradėtoji byla nutraukiama vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Vadovaudamasis ABTĮ 102 straipsnio 1 dalimi teismas išaiškina, kad ši teismo nutartis neužkerta galimybės Vyriausybės atstovui teikti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą (tokiems reikalavimams nenustatyti kreipimosi į administracinį teismą terminai – ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis). Kitos bylos nutraukimo pasekmės numatytos ABTĮ 102 straipsnio 2–3 dalyse.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 102 straipsniu, 105–106 straipsniais, 149 straipsniu teismas

nutarė:

bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-24 įsakymo Nr. 30-421 „Dėl kūno kultūros ir sporto projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatų tvirtinimo“ 1 punkto panaikinimo nutraukti.

Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.