Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarimo K. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą K. R. už tai, kad jis 2009 m. vasario 27 d., 21.00 val., Vilniuje, Goštauto–T. Vaižganto gatvių sankryžoje, vairuodamas transporto priemonę VW Passat, prieš persirikiuodamas neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio greta važiuojančiam automobiliui Toyota Corolla, su ja susidūrė ir apgadino abu automobilius, iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 106 ir 232 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatu o j a:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

K. R. buvo pažintas kaltu dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.

Ginčo dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pažeidimo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą, tačiau K. R. nesutinka su teismo paskirta administracine nuobauda už pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teigia, kad iš eismo įvykio nepasišalino, o teismas priešingą išvadą padarė, nes netinkamai vertino bylos aplinkybes ir joje esančius įrodymus.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Baudžiant asmenį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N1-1715/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad abejonių dėl K. R. tyčios, pasišalinant iš įvykio vietos, nėra, jo veika pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, išklausė K. R. paaiškinimus bei apklausė įvykio liudytojus. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – apgadintos transporto priemonės savininko Š. M. parodymai (b. l. 51). Jis paaiškino, kad K. R., vairuodamas transporto priemonę VW Passat, atsitrenkė į jo automobilį, po eismo įvykio stabtelėjo, tačiau į jo gestus išlipti nereagavo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Netikėti šiais parodymais nėra pagrindo, jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų šio asmens suinteresuotumą, nenustatyta. Priešingai, K. R. pateikta įvykio versija prieštarauja byloje nustatytiems įrodymams, paties apelianto paaiškinimams dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo bei jo elgesiui po eismo įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu duotame rašytiniame paaiškinime K. R. neneigė pajutęs automobilių kontaktą, teigė, jog tai buvo ne smūgis, o brūkštelėjimas (b. l. 12). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau nurodė, kad smūgio nejuto, tik išgirdo garsą, tačiau tuo pačiu pripažino, kad ant automobilio buvo šiek tiek pabraukimų (b. l. 58). Apeliaciniame skunde K. R. nurodo naujas aplinkybes – galvojo, jog įvažiavo į duobę (b. l. 62-63). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad K. R. situaciją eismo įvykio metu įvertino adekvačiai, suvokė, kad atsitrenkė į kitą automobilį ir jam padaryta žala, todėl sąmoningai iš eismo vietos pasišalino. Jo pateikti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, – pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Taip pat atmetami ir kartu važiavusio liudytojo V. J. parodymai. Jis yra apelianto pažįstamas, taigi suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Abejonių minėto liudytojo parodymų objektyvumu kelia ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje jis paaiškino, kad buvo išlipęs iš automobilio (b. l. 58), kas prieštarauja Š. M. parodymams. Tokio fakto nenurodė ir pats apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino K. R. administracinę atsakomybę apsprendžiančias aplinkybes (asmenybę, pažeidimo pobūdį, sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą) ir skyrė galutinę administracinę nuobaudą – minimalią sankcijoje numatytą baudą (3 000 Lt) su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam sankcijoje numatytam laikotarpiui (3 metams). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad ankstesnis K. R. nubaudimas už padarytus vienarūšius administracinius teisės pažeidimus negali būti vertinamas kaip jo asmenybę neigiamai charakterizuojantis faktas, nes jis galiojančių nuobaudų neturi, todėl pagal ATPK 36 straipsnį yra laikoma, kad jam administracinė nuobauda nebuvo paskirta. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepripažino tai K. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teigti, jog paskirta administracinė nuobauda yra per griežta, nėra pagrindo

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.