Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Vaclovas Jurjonas Baudž. byla Nr. 1A-68-1742015 Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00120-2014-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. kovo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. E. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-02-11 baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – suėmimas – laisvės atėmimas trejiems metams ir vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2014-02-11 iki 2014-11-10 d.

Bausmės pradžia nustatyta nuo 2014-11-11.

A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2014-02-11 iki 2014-02-12, 2014-09-18 ir nuo 2014-09-19 iki 2014-11-10.

Bausmės pradžia nustatyta nuo 2014-11-11.

Nuosprendžiu priteista: iš M. E. ir A. P. solidariai L. Z. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo; iš A. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 39,15 Lt žalos atlyginimo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia C2-01“ – nuspręsta palikti L. Z..

Nuosavybės teisių apribojimą į 2,50 Lt, paimtus iš M. E. 2014-02-11 asmens kratos metu, nuspręsta palikti iki žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. E. ir A. P. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2014 m. vasario 11 d., apie 19.00 val., Šilutės m., (duomenys neskelbtini) g., prie 1A pastato, būdami apsvaigę nuo alkoholio, pavartodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pagrobė svetimą turtą (plėšimas), tai yra, A. P. tyčia ranka suėmus nukentėjusiajam V. Z. už sprando bei vieną kartą galva sudavus jam į veidą, M. E. iš nukentėjusiojo striukės kišenės pagrobė L. Z. priklausantį 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia C2-01“. Dėl A. P. galva suduoto smūgio į veidą V. Z. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo M. E. gynėja advokatė D. Rocevičienė prašo nuteistojo M. E. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo A. P. apeliacinio skundo

Nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentai, kad jam paskirta per griežta, neatitinkanti BK 54 straipsnio nuostatų bausmė, apygardos teismo vertinimu, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl bausmės paskyrimo nuteistajam A. P., tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes. Paskirdamas bausmę A. P., teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, motyvavo bausmės ir jos dydžio skyrimą. Paskirdamas nuteistajam bausmę, Šilutės rajono apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistojo A. P. asmenybę, į nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Nuteistasis A. P. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, anksčiau penkis kartus buvo teistas, iš jų ir už analogiško nusikaltimo padarymą, baustas administracine tvarka, tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Tai rodo, kad A. P. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką paskirdamas jam griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų, numatančių, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas A. P. už tyčinį nusikaltimą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui (BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų), šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytas A. P. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę. A. P., nepaisant jauno amžiaus, nusikalto būdamas teistas penkis kartus, charakterizuojamas neigiamai. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį A. P. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant A. P., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam A. P. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis trejų metų laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto A. P. skunde pabrėžiama, jog teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, tačiau, apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. P. prisipažino nusikaltęs, tačiau pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. P. davė nenuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu A. P. aiškino, kad savo galva trenkė nukentėjusiajam į veidą, ranka sugriebęs jį už sprando, ne norėdamas apiplėšti, o dėl to, kad jam, būnant girtam, pasirodė, kad pastarasis jį anksčiau buvo sumušęs, todėl jis norėjo atsilyginti jam tuo pačiu. Be to, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, skirtingai nei nurodė ikiteisminio tyrimo metu, A. P. teigė nematęs, ar kas nors pagrobė iš nukentėjusiojo telefoną, t. y. nurodė: „<...> o telefoną, ar kas ištraukė jam, ar ne, nemačiau.“ (t. 3, b. l. 19). Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. P. aiškiai nurodė, kad telefoną iš nukentėjusiojo pagrobė būtent M. E., t. y. nurodė: „<...> iš vaikino telefoną pagrobė M. E., nes tuo metu prie mūsų nieko daugiau nebuvo, tai yra K., G. ir L. stovėjo šiek tiek toliau.“ (t. 1, b. l. 100). Aptarti duomenys rodo, kad A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nenuoseklius parodymus dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, keitė parodymus, taip norėdamas sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę, taip apsunkindamas tyrimą ir galimybę teismui nustatyti tiesą byloje dėl įvykdyto plėšimo. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Taip pat nėra pagrindo tenkinti apelianto A. P. prašymą taikyti jam K 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. P. baudžiamoji byla Šilutės rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta įprastine baudžiamojo proceso tvarka, priimant nuosprendį, netaikant sutrumpinto įrodymų tyrimo (BPK 273 straipsnio 1 dalis) ar pagreitinto proceso tvarkos (BPK 426 straipsnio 1 dalis), todėl BK 64¹ straipsnio normos nuteistajam A. P. negali būti taikomos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. P., kaip recidyvistui, už tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą paskirta mažesnė nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, taip pat nuteistojo asmenybė (recidyvistas) akivaizdžiai neduoda pagrindo paskirti švelnesnę bausmę apeliantui.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. A. P. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo pagrįstumu.

Dėl nuteistojo M. E. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis M. E. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl svetimo turto pagrobimo plėšimo būdu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. E. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais – paties nuteistojo M. E. ir nuteistojo A. P. bei liudytojų M. G., B. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiojo V. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei jo 2014-02-11 pareiškimu policijai dėl jo užpuolimo ir apiplėšimo, specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, daiktų, dokumentų paėmimo protokolu bei kitais byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais įrodymais, juose užfiksuota informacija. Šie įrodymai, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl M. E. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Priešingai nei teigiama nuteistojo M. E. apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju A. P., iš nukentėjusiojo striukės kišenės po to, kai A. P. tyčia ranka suėmęs nukentėjusiajam V. Z. už sprando bei vieną kartą savo galva sudavęs jam į veidą, pagrobė iš jo mobilųjį telefoną. Nuteistojo M. E. teiginius, kad nukentėjusiojo telefoną jam į striukės kišenę įdėjo kažkuris iš vaikinų, buvusių tuo metu kartu su juo, paneigia ne tik nukentėjusiojo V. Z. parodymai, kad telefoną iš jo pagrobė būtent M. E., bet ir nuteistojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog: „<...> iš vaikino telefoną pagrobė M. E., nes tuo metu prie mūsų nieko daugiau nebuvo, tai yra K., G. ir L. stovėjo šiek tiek toliau.“ (t. 1, b. l. 100), tai pat tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, jog jis aiškiai matė, kad mobilųjį telefoną iš nukentėjusiojo pagrobė būtent M. E. (t. 2, b. l. 45). Nors šis liudytojas apklausiamas teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kad jo apklausos protokolas surašytas neteisingai, o A. P., apklausiamas teisme, nurodė nematęs, ar kas nors iš nukentėjusiojo paėmė telefoną, nors ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad telefoną iš V. Z. pagrobė būtent M. E., tačiau pastarieji parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nenurodė, todėl teismas pagrįstai juos atmetė kaip nepatikimus ir rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie visiškai sutampa su nukentėjusiojo nuosekliais parodymais bei rašytine bylos medžiaga, kuriais netikėti teismui nebuvo pagrindo. Kita vertus, nelogiškas apelianto M. E. aiškinimas, kad telefoną į jo striukės kišenę įdėjo kažkuris iš tuo metu kartu su jais buvusių vaikinų, o jis to net nepastebėjo ir tik kitą dieną rado jį, įkritusį pro suplyšusią kišenę į striukės vidų ir atidavė jį tyrėjai, nes, visų pirma, tokia jo versija prieštarauja pirminiams jo parodymams, kad jis iš viso nebuvo įvykio vietoje, o buvo Stoties rajone; antra, nė vienas iš kartu su M. E. ir A. P. įvykio vietoje buvusių asmenų, t. y. M. G., L. V., B. B., A. S., apklausiami kaip liudytojai, nenurodė, kad perdavė M. E. mobilųjį telefoną. Priešingai, jie visi patvirtino, kad prie nukentėjusiojo buvo priėję tik V. P. ir M. E., nors pastarasis iš pradžių apskritai neigė buvęs įvykio vietoje. Kaip minėta, tiek nuteistasis A. P., tiek liudytojas M. G., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, aiškiai nurodė, kad telefoną iš V. Z. pagrobė būtent M. E.. Nors minėti liudytojai, apklausiami teisminio bylos nagrinėjimo metu, teigė nematę, kas pagrobė iš V. Z. telefoną, tačiau jie visi patvirtino, kad prie nukentėjusiojo buvo priėję tik A. P. ir M. E., liudytojas L. V. nurodė, kad jis, būdamas netoliese, girdėjo, kad M. E., priėjęs prie nukentėjusiojo, kalbėjo apie skolą, tai ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė ir liudytojas M. G., o liudytojas B. B., apklausiamas teisme, parodė, kad tarp M. E. ir V. Z. kilo konfliktas dėl telefono. Kaip minėta, ne tik nusikaltimo bendrininkas A. P., bet ir liudytojas M. G., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad mobilųjį telefoną iš jo pagrobė būtent M. E., kuris iš nukentėjusiojo pagrobtą telefoną tyrimo metu atidavė ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė M. E. parodymus, kad jis iš nukentėjusiojo telefono nepagrobė, ir ją pagrįstai vertino kaip pastarojo gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, remdamasis aptartų duomenų visuma, padarė pagrįstą išvadą, jog M. E., veikdamas bendrininkų grupe su A. P., pagrobė iš nukentėjusiojo striukės kišenės mobilųjį telefoną po to, kai A. P. pavartojo prieš jį smurtą. Tokie M. E. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Priešingai apelianto M. E. tvirtinimui, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam M. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiojo V. Z., nusikaltimo bendrininko A. P., liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl M. E. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamo Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio nuteistojo M. E. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. E. ir A. P. apeliacinius skundus atmesti.