Kauno apygardos teismo nutartis

2007-06-20 · Civilinė byla Nr. 2S-795-378/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-06-20
Bylos Nr.
2S-795-378/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gražina Davidonienė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Nijolia Indreikienė
Ieškovas
G. M.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-795-378/2007

Pirmosios instancijos teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. M. atskirąjį skundą, dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė G. M. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašė jos ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti tretiesiems asmenims disponuoti jiems nuosavybės teisėmis priklausančiais žemės sklypais, esančiais Rumšiškėse, Kaišiadorių rajone.

2007 m. gegužės 8 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismas atsisakė tenkinti šį prašymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais ieškovo interesams kylančią grėsmę. Teismas laikė, jog ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas sprendė, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo objektas (žemė) yra trečiųjų asmenų nuosavybė, ir ieškovės prielaida, kad nurodyta žemė gali būti perleista kitiems asmenims, nėra pagrindas teigti, jog yra iškilusi reali grėsmė ieškovės interesams ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, jog ieškovė, turėdama įrodymų, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, gali dar kartą kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 3 d.).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti 2007-05-08 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartį, o prašymą patenkinti.

Ieškovė nurodė, jog teismas privalo siekti, kad būtų užtikrinama kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra. Teismo sprendimas, kuriuo tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamos jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos. Jos ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiomis pirkimo - pardavimo sutartis bei sprendimus ir įpareigoti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, suponuoja, jog iki ginčo sprendimo disponavimo teisė žemės sklypais būtų suvaržyta, kad jų tretieji asmenys negalėtų perleisti kitiems asmenims, kas apsunkintu ne tik sprendimo vykdymą, bet ir bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimo dalykas ir specifika leistų pilnai apginti nuosavybės teises tik tokiu atveju, jei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ginčo žemė nebūtų perleista tretiesiems asmenims, kurie galimai būtų sąžiningi įgyjėjai, dėl ko būtų negalima restitucija natūra (CK 4.96 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje, vykstant ginčui dėl nuosavybės teisių į daiktą, teismai, esant ieškovo prašymui, visada taiko laikinąsias apsaugos priemones siekiant tinkamo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo jį atmesti. Nurodo, jog ieškovė negali reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nes nuosavybės teisių atkūrimo būdo keitimas buvo galimas iki 2003 m. balandžio 1 d. (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 str.). Ieškovė savo prašymuose žemėtvarkos skyriui buvo išreiškusi valią už užimtą žemės dalį gauti lygiavertį žemės sklypą. Be to, B. V. žemės sklypo, į kurį pretenduoja ieškovė, dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir dėl to negali būti grąžinama. Tokiu būdu, nebūtina suvaržyti trečiųjų asmenų teisių, nes jiems asmeninio naudojimo žemės sklypai privatizuoti valstybės išperkamoje žemėje. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas neturės jokios įtakos bylos nagrinėjimui ar teismo sprendimo priėmimui.

Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba atsiliepimu prašo palikti nepakeista 2007-05-08 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartį.

Atsiliepime į atskirąjį skundą tretysis asmuo A. K. nurodo, jog ieškovės prašymas prieštarauja CPK 145 str. nuostatoms, nes taikant laikinąsias apsaugos priemones gali būti suvaržomos tik atsakovo turtinės teisė.

Tretysis asmuo R. Z. atsiliepime nurodė, kad buvę savininkai V. iki nacionalizacijos valdė 8,12 ha žemės, iš kurios 0,63 ha grąžinta natūra ieškovei, 0,66 ha šiuo metu užima keliai, 0,85 ha užstatyta gyvenvietės ir tik 3,16 ha užima asmeninio ūkio žemė. Nežiūrint to, ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones 7,62 ha ploto trečiųjų asmenų asmeninio ūkio žemei. Pažymėtina ir tai, kad iš jai priklausančio 0,69 ha žemės sklypo ploto pagal išlikusius duomenis iki nacionalizacijos tik 0,12 ha valdė buvę savininkai V.

Atsiliepimais į atskirąjį skundą tretieji asmenys K. ir K. U. nesutinka su atskiruoju skundu. Atsiliepimuose nurodė, jog ieškovė prašo suvaržyti ne atsakovų, o trečiųjų asmenų nuosavybės teises. Jie yra sąžiningi sklypų įgijėjai. Pagal CK 4.96 str. 2 d., iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Tretysis asmuo V. K. nurodo, jog vykdo individualią žemės ūkio veiklą, taigi žemės sklypas yra vienas iš pragyvenimo šaltinių ir neturi jokio tikslo šį sklypą perleisti. Pabrėžtina, kad jokios realios grėsmės ieškovė nenurodė nei prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei savo atskirajame skunde. Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė visiškai nereikalinga, neatitinka siekiamų tikslų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu siekia apsaugoti dalyvaujančių byloje asmenų interesus, o tuo pačiu užtikrinti pagrindinio akto civilinėje byloje – teismo sprendimo realų įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nesvarstomi ieškinio pagrįstumo klausimai bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės. Šie klausimai išsprendžiami tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą (CPK 259 str. 1 d.). Tuo tarpu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą yra įvertinamas tik pats ginčo pobūdis (turtinis ar ne turtinis ir pan.) ir ginčo dalykas, kad būtų galima parinkti tinkamas priemones. Pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – dalyvaujančių byloje asmenų prašymas ir pagrįstas manymas, kad tokių priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas, kaip kiekviena valdžia, turi paklusti teisei – Konstitucijai, įstatymams, tarptautinėms sutartims; aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d.). CPK 2 straipsnis, apibrėžiantis civilinio proceso tikslus, akcentuoja asmenų interesų apsaugą ir būtinybę kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Sutinkamai su CPK 145 straipsnio 2 dalimi bendra laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą, be to, šios priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Lie­tu­vos tei­si­nė sis­te­ma pir­miau­sia grin­džia­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­tu tei­sin­gu­mo prin­ci­pu, ku­ris reiš­kia, kad tu­ri bū­ti užtikrinamas vi­sų as­me­nų ly­gia­tei­siš­ku­mas. Tei­sin­gu­mo prin­ci­pas yra universa­lus prin­ci­pas, kuris, be kita ko, su­po­nuo­ja ir tai, kad bet ko­kios vals­ty­bės tai­ko­mos poveikio prie­mo­nės tu­ri būti pro­por­cin­gos (adek­va­čios) tei­sės pa­žei­di­mui ir tu­ri ati­tik­ti sie­kia­mus tei­sė­tus tiks­lus, ne­tu­ri var­žy­ti as­mens aki­vaiz­džiai la­biau ne­gu rei­kia šiems tiks­lams pa­siek­ti, be to, tei­sin­gu­mas ga­li bū­ti įgy­ven­di­na­mas tik už­tik­ri­nant in­te­re­sų pu­siau­svy­rą bei iš­ven­giant so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo nesta­bi­lu­mo. Tei­sin­gu­mo ne­ga­li­ma pa­siek­ti pri­pa­žįs­tant tik vie­no as­mens in­te­re­sus ir neigiant kito as­mens tei­sė­tus in­te­re­sus. Tei­sin­gu­mo, kaip uni­ver­sa­laus tei­sės prin­ci­po, reikš­mę ne kar­tą yra pa­brė­žęs Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas (Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo 1995 m. gruodžio 22 d. bei 2000 m. gruodžio 6 d. nu­ta­ri­mai). Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo uždrausti tretiesiems asmenims disponuoti jiems privačios nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais. Kaip matyti iš CPK 145 straipsnio dispozicijos, įstatymų leidėjas visas laikinąsais apsaugos priemones sieja su tam tikrų ribojimų nustatymu atsakovui. Tai yra teisiškai logiška ir paaiškinama, kadangi ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymo prievolė tenka atsakovui. Šiuo atveju prašoma nustatyti apribojimus tretiesiems asmenims. Pastebėtina tai, kad ieškovė ginčija žemės pirkimo – pardavimo sandorius, kurių šalimis yra šios bylos tretieji asmenys, todėl byloje savarstytinas klausimas dėl dalyvaujančių asmenų procesinės padėties tinkamumo.

Kolegija konstatuoja, kad apeliantės prašymas uždrausti disponuoti tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančiu turtu nepagrįstas procesinėmis teisės normomis, todėl negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Gražina DavidonienėKolegijos teisėjai Nijolia IndreikienėLeonas Jachimavičius