- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- I-1940-505/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02103-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui D. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad jis Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) bausmę nežmoniškomis sąlygomis atliko nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. liepos 2 d. Buvo paskirtas gyventi į 1 lokalinio sektoriaus 3 būrį, vėliau į 7 lokalinio sektoriaus 13 būrį. Minėtos gyvenamosios patalpos būriuose nesuremontuotos, vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, neišduodama pilna patalynė, antklodės ir čiužiniai nudėvėti, vienas klozetas tenka 40-čiai žmonių, todėl tekdavo stovėti eilėje, koridoriuose blogas kvapas, neįrengta ventiliacija, rūkymo vieta įrengta lauke, o po 23 val. visi rūko tualetuose. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, papildomą diskomfortą, pablogėjo gyvenimo kokybė, sveikata, tapo dirglus, pradėjo jausti baimę aplinkai, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b.l. 7-11). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2012 m. lapkričio 13 d. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamieji ne visada būna užpildyti dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), tuomet likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį į tai, jog galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja dideli sektorių kiemai, kuriuose galima nevaržomai judėti, sportuoti.
Lietuvos higienos norma HN76:2010 nereglamentuoja prausyklose įrengtų kriauklių skaičiaus, o minėtos normos 21 punktas nurodo, kad sanitarinis mazgas (tualetas) turi būti įrengtas atskirose patalpose ir turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 7-o lokalinio sektoriaus tualete įrengti 6 unitazai, atitverti vienas nuo kito 130 cm pločio ir 140 cm aukščio pertvaromis, 3 pisuarai. Prausykloje įrengtos 9 praustuvės, vienas dušo ragelis ir 2 automatinės skalbyklos.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN76:2010 65-67 punktais, kiekvienam į Alytaus PN atvykusiam nuteistajam išduodamas naujai dezinfekuotas (išvalytas) minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė). Pareiškėjui atvykus į pataisos namus buvo išduotas čiužinys bei pagalvė, kito inventoriaus pareiškėjas neėmė, nes turėjo asmeninius. Per visą bausmės atlikimo laiką pretenzijų dėl minkšto inventoriaus pareiškėjas nė karto nereiškė, neprašė pakeisti ar išvalyti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su prašymu perkelti gyventi į kitus būrius dėl, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų, į pataisos namų administraciją nesikreipė.
Alytaus PN nuteistųjų gyvenamosiose, gamybinėse bei kitose bendro naudojimo patalpose rūkyti leidžiama tik rūkymui skirtose vietose. Rūkymo vietos 7-ame lokaliniame sektoriuje įrengtos lauke.
Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo. Nuteistiesiems yra suteikta judėjimo laisvė dienotvarkėje nustatytu laiku – gali sportuoti įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis koplyčioje. Darytina išvada, kad santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė.
Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo, asmens orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjas skunde nenurodo, kaip konkrečiai yra paskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis, tai leidžia daryti prielaidą, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Prašė skundą atmesti.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo atstovas, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 73 str. 3 d., 75 str. 1 d.), todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo gyvenamosiose patalpose trūko ploto, tualetuose buvo per mažas klozetų, gyvenamosiose patalpose buvo didelė drėgmė, šalta, nebuvo įrengta nerūkančiųjų patalpų, neišduodama pilna patalynė, antklodės ir čiužiniai nudėvėti.
Asmens bylos Nr. 13419 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas D. S. į Alytaus PN atvyko 2012 m. lapkričio 13 d. (b.l. 13).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010-04-11) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 15, 16).
Pareiškėjas D. S. ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 3 būrį 75 lovą, kurio gyvenamasis plotas yra 44,28 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų (b.l. 8, 15), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,33 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrį 1 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 41,95 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų (b.l. 16), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,33 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. liepos 2 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrį 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 34,46 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų (b.l. 16), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,5 kv. m.
Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką (t. y. daugiau kaip 2,5 metų) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,77 kv. m ir 0,6 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamųjų patalpų koridoriuose buvo blogas kvapas, neįrengta ventiliacija.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28oC, šaltuoju – 18-22oC.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos.
Byloje pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo aktas Nr. PA-43, kuriame nurodyta, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b.l. 21-22).
Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (neįrengtos ventiliacijos, blogo kvapo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtos ventiliacijos, blogo kvapo laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš rūkymo vietų įrengimo tik lauke ir nuteistųjų rūkymo tualetuose po 23 val.
Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Toks vertinimas iš esmės atitinka ir EŽTT išaiškinimus, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą C. prieš Rusiją, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą B. prieš Rusiją). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, jeigu tai yra reikalinga, atsižvelgus į šio asmens medicininę patikrą ir gydytojų rekomendacijas (žr. EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą E. prieš Rumuniją). EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo ir kartu su kamerų perpildymu gali sudaryti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2002 m. liepos 15 d. sprendimą K. prieš Rusiją).
Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.), atkreiptinas dėmesys, kad būtent laisvės atėmimo institucijos privalo imtis aktyvių veiksmų, siekdamos užtikrinti nuteistųjų kalinimą tinkamomis sąlygomis, o ta aplinkybė, jog kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalina pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai asmuo buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio pobūdžio bylose taip pat yra pasisakęs jog nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis. Be to, ta aplinkybė, kad specialiuose teisės aktuose nėra nustatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.).
Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).
Atsakovas į bylą pateikė Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 1-275 „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“, kurio 1.1 punkte nurodyta, kad nuteistųjų gyvenamosiose, gamybinėse, Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro bei kitose bendro naudojimo patalpose galima rūkyti tik rūkymui skirtose vietose (b.l 43-44).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Alytaus PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Alytaus PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo bendro naudojimo patalpose ar gyvenamosiose patalpose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog prausyklose per mažas tualetų skaičius, tenkantis būrio nuteistiesiems.
Praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).
Atsakovas 2016 m. kovo 29 d. teismui pateiktoje pažymoje Nr. 8-4110 „Dėl duomenų pateikimo“ (b.l. 58) nurodė, jog Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengtos 9 prausyklos, 6 unitazai, 3 pisuarai, minėtame lokaliniame sektoriuje daugiausia bausmę gali atlikti 205 nuteistieji (b.l. 8). Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus.
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl laukimo eilėje prie prausimosi, unitazo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde minėjo, kad neišduodama pilna patalynė, antklodės ir čiužiniai nudėvėti.
Higienos normos HN 76:2010 X skyriaus, reglamentuojančio laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higieną, nuostatos numato, jog Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20] (63 p.).
Iš byloje pateiktos pareiškėjo aprūpinimo patalyne bei inventoriumi apskaitos kortelės matyti, jog pareiškėjui buvo išduotas čiužinys ir pagalvė (b.l. 59). Atsakovas atsiliepime (b.l. 8) ir 2016 m. kovo 29 d. teismui pateiktoje pažymoje Nr. 8-4110 „Dėl duomenų pateikimo“ (b.l. 58) nurodė, kad pareiškėjas kito inventoriaus neėmė, nes turėjo asmeninius.
Pagal pareiškėjo skunde nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Kitų objektyvių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą neišduodant patalynės ar dėl antklodės ir čiužinio netinkamumo naudoti, byloje nepateikta. Todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl Alytaus PN veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, papildomą diskomfortą, pablogėjo gyvenimo kokybė, sveikata, tapo dirglus, pradėjo jausti baimę aplinkai, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių D. S. nurodytas aplinkybes, jog dėl netinkamų sąlygų Alytaus PN būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas į Alytaus PN medikus kreipėsi tik dėl viršutinių kvėpavimo takų kataro (b.l. 12). Byloje nepateikta duomenų apie pareiškėjo kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad daugiau kaip 2,5 metus pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 300 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.