Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo

O. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 180 str. 2 d., laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 92 str., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 p. ir 2 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant 12 mėnesių: būti namuose nuo 24.00 val. iki 06.00 val. ir tęsti mokslą (duomenys neskelbtini) mokykloje.

Taip pat šiuo nuosprendžiu O. B. išteisintas pagal BK 182 str. 1 d., nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodant, nuosprendžiui įsiteisėjus, pranešti Vilniaus apskrities VPK dėl O. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str.

A. S. naudai iš O. B. priteista 300 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas nepilnamečiu, gim. (duomenys neskelbtini), 2014 metų balandžio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 15.00 val., prie apleisto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), priėjo prie nukentėjusiojo nepilnamečio A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir laikydamas rankoje peilį, pasakė, kad „jei neduos 40 litų, jis iš jo atims ir jam bus dar blogiau ir skaudžiau“, tokiu būdu atėmęs galimybę nukentėjusiajam priešintis, pareikalavo atiduoti jam turėtus pinigus, dėl to A. S. išsitraukė iš kelnių kišenės piniginę ir iš jos išėmė 40 Lt, priklausančių nukentėjusiajam R. S. ir atidavė juos O. B., tokiu būdu, grasindamas peiliu panaudoti fizinį smurtą, užvaldė svetimą turtą.

Taip pat, anot apelianto, teismo nuosprendyje neteisingai nurodomi ir liudytojo T. P. 2015 m. sausio 6 d. teismo posėdyje duoti parodymai, nes šis liudytojas teisme nurodė, jog savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų jis nepalaiko, taip pat nesutiko su tuo, kad apeliantas mosikavo peiliu, pažymėdamas, kad O. B. nereikalavo, o norėjo tik pasiskolinti pinigų.

Be to, 2015 m. vasario 26 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. S. paliudijo, kad O. B. prašė jo paskolinti pinigų, sakydamas „ar gali paskolinti 40 litų“. A. S. teigė, jog O. B. rodė triukus su peiliu, tačiau ne tuo momentu, kai buvo prašoma paskolinti pinigų, be to, pats A. S. šio veiksmo kaip grasinimo nesuprato. A. S. teigimu, net jei ir nebūtų šių triukų su peiliu, pinigus jis vis tiek būtų davęs, nes O. B. didesnis. Apeliantas pažymi, kad grasinimas turi būti realus. Jis laikomas realiu, kai egzistuoja objektyviai, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu. Šiuo atveju matyti, kad net pats nukentėjusysis, jo išreikšto prašymo paskolinti pinigų nesuprato kaip grasinimo, dėl ko teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis įvykdė plėšimą.

Apelianto manymu, apylinkės teismas aplinkybės, jog jis neneigė fakto dėl pasiskolintų 40 litų, kurių laiku negrąžino, atsiprašė nukentėjusiojo tėvo R. S., kuriam atlygino 50 Lt turtinę žalą, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tuo pažeisdamas BK 59 str. 1 d. 3 p. nuostatas. Nors apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. jį išteisino, atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje jam kaltinimai pagal BK 182 str. 1 d. net nebuvo pareikšti. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti išteisintas pagal BK 180 str. 1 d., kadangi dėl sukčiavimo jo atžvilgiu nebuvo pateikto kaltinimo, todėl negalėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl jo atsakomybės už analogišką veiką administracine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo atstovė pagal įstatymą ir gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė teismo O. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrintina tik apeliacinio skundo ribose, t.y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kaip matyti iš nuteistojo O. B. skundo, jis ginčija savo kaltę, teigdamas, jog pirmos instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 180 str. 2 d., neištyrė ir netinkamai įsigilino į visas šios bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino liudytojo T. P. ir nukentėjusiojo A. S. parodymus. Taigi, apeliantas nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, iš esmės ginčija surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su tokiais O. B. skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu. Remiantis BPK 20 str. nuostatą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Sutiktina su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog O. B. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmos instancijos teisme betarpiškai ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, teisingai pritaikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas O. B. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino ir išvadas dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo grindė, remdamasis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet įrodymų visetu. Teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis. Vien tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo O. B. lūkesčių, savaime nėra apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nuteistojo O. B., nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei bylos rašytinius įrodymus vertino visumos kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Apeliantas O. B. neprisipažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., teigdamas, kad jo kaltė nuosprendyje buvo pagrįsta netinkamai išdėstytais ir įvertintais liudytojo T. P. ir nukentėjusiojo A. S. parodymais. Visa tai, apelianto manymu, rodo, kad jis pagal BK 180 str. 2 d. buvo nuteistas nepagrįstai. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Priešingai nei teigiama, šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad O. B. padarė BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, t.y. jis 2014 m. balandžio mėnesio pabaigoje, tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 15.00 val., prie apleisto pastato (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nukentėjusiojo nepilnamečio A. S. ir laikydamas rankoje peilį, pasakęs, kad jei neduos 40 litų, jis iš jo atims ir jam bus dar blogiau ir skaudžiau, tokiu būdų atėmęs galimybę nukentėjusiajam priešintis, pareikalavo atiduoti jam turėtus pinigus, dėl ko pastarajam ištraukus iš kelnių kišenės piniginę ir iš jos išėmus 40 litų, priklausančius R. S., juos atidavė O. B.. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai nurodė, kokių įrodymų pagrindu O. B. pripažino kaltu pagal BK 180 str. 2 d., tuo pačiu paneigdamas apelianto versiją, kad jis pinigus iš nukentėjusiojo pasiskolino. Teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, rėmėsi ne vienu kuriuo nors įrodymu, o jų visuma, nesuteikdamas prioriteto nei vienam iš jų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad O. B. apiplėšė nukentėjusįjį A. S. - grasindamas peiliu panaudoti fizinį smurtą bei taip atimdamas galimybę jam priešintis, užvaldė svetimą turtą. Iš nukentėjusiojo A. S. parodymų turinio seka, kad, nors pastarasis ir nurodė, jog nuteistasis 40 litų prašė paskolinti, kartu patvirtino aplinkybę, jog jis, tai sakydamas, nukentėjusiajam pagrasino, jog, jeigu paskolins - tai skolą grąžins, o jeigu ne, tuomet pats pinigus iš jo atims ir jų jam nebegrąžins. Nukentėjusysis savo parodymuose akcentavo, jog tuo metu O. B. bijojo, nes jis buvo už pastarąjį vyresnis ir stipresnis, be to turėjo peilį, kuriuo prieš atiduodant jam (O. B.) pinigus, jis (O. B.) rodė triukus, kelis kartus metė į medį, mosikavo juo prieš jį ir juo buvo prisilietęs nukentėjusiajam prie krūtinės. Nukentėjusysis tiek šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodamas parodymus patvirtino, kad tokie O. B. veiksmai sukėlė jam baimę, išgąstį, kad šiuo peiliu jis gali būti sužalotas, todėl jis įvykdė O. B. prašymą ir atidavė jam 40 litų. Vertinant šiuos nukentėjusiojo parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusysis gali siekti nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nebuvo nustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Be to, šiuos nukentėjusiojo parodymus esminėse aplinkybėse patvirtino ir liudytojas T. P., nurodęs, kad minėtą dieną ketino su nukentėjusiuoju eiti į parduotuvę, todėl klausė jo, kiek šis turi pinigų, o šis atsakė, pastarąjį pokalbį girdėjo ir O. B.. Taip pat liudytojas patvirtino aplinkybę, kad O. B. buvo išsitraukęs peilį, kuriuo daugiausiai triukus rodė A. S., bei tai, kad, rodydamas šiuos triukus, A. S. klausė, ar šis gali jam duoti (paskolinti) pinigų. Liudytojas T. P. taip pat patvirtino, kad O. B. lyg norėjo peiliu įdurti A. S., bet paskutiniu momentu apsuko peilį kitu galu, bei tai, jog A. S. buvo išsigandęs tokių O. B. veiksmų. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytojas A. G., kuris nurodė, kad A. S. jam buvo sakęs, kad O. B. iš jo buvo atėmęs 40 litų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais asmenų parodymais apie nuteistojo atliktus nusikalstamus veiksmus, nes jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir bylos teisminio proceso metu esminėse aplinkybėse buvo nuoseklūs, papildė vienas kitą. Nors apeliantas skunde atkreipė dėmesį į tam tikrus, jo manymu, esančius prieštaravimus nukentėjusiojo A. S. ir liudytojo T. P. parodymuose, visgi baudžiamosios bylos įrodymų analizė duoda pagrindą išvadai, kad šių asmenų parodymai esminėse detalėse sutampa, atitinka ir patvirtina šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Teismų praktikoje vertinama, kad plėšimo atveju grasinimas turi būti realus, egzistuoti tikrovėje ir negali būti vertinamas tokiu vien pagal nukentėjusiojo asmens suvokimą. Tačiau pažymėtina ir tai, kad grasinimas gali būti išreikštas, pasinaudojant ar sukuriant tokią situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tokia situacija nukentėjusiojo atžvilgiu buvo sukurta - nukentėjusysis, būdamas nepilnametis ir fiziškai mažesnis bei silpnesnis už nuteistąjį, pinigus pastarajam atidavė tik dėl to, kad po išsakytų grasinimų buvo išsigandęs, bijojo, kad nebūtų sužalotas nuteistojo turimu peiliu, ką ir pats A. S. patvirtino bylos nagrinėjimo teisme metu. Dėl šių priežasčių kitaip vertinti pirmos instancijos teismo padarytų išvadų nėra jokio pagrindo. Nors apeliantas nesutinka atėmęs iš nukentėjusiojo pinigus, o tik juos pasiskolinęs, ši apelianto nurodoma aplinkybė buvo paneigta šioje byloje ištirtais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo laikyta gynybine, siekiant išvengti jam gresiančios atsakomybės. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo O. B. poziciją, pagrįstai vadovavosi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais, teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, vertino visų įrodymų visumą, susiedamas juos į nuoseklią ir logišką grandinę bei padarydamas pagrįstas ir teisingas išvadas dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės apelianto O. B. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 180 str. 2 d. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Vien tai, kad apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir vertindamas juos savo naudai, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas neteisingai išanalizavo įrodymus bei keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, kad apelianto prašymas teismo nuosprendį šioje dalyje pakeisti ir jį ištesinti pagal BK 180 str. 2 d. yra nepagrįstas.

Apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo, išteisinant O. B. pagal BK 182 str. 1 d. (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.), kadangi toks kaltinimas apeliantui net nebuvo pareikštas, o tuo pačiu negalėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Apelianto nuomone, jam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 180 str. 1 d. ir būtent dėl šios veikos jis turi būti išteisintas.

Pasisakant dėl šio apelianto argumento apeliacinio skundo ribose, pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme įtvirtina BPK 255 str. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kalinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, O. B. buvo pareikštas kaltinimas ne tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., bet ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d. Pirmos instancijos teismas, vertindamas O. B. pareikštų kaltinimų pagrįstumą, atsižvelgęs į byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, pasisakydamas dėl kaltinimo pagal BK 180 str. 1d., konstatavo, kad O. B. veiksmai, kai jis 2014 metų gegužės mėnesio pradžioje, tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, prie apleisto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam nepilnamečiui A. S. pranešęs, kad turi 100 litų kupiūrą ir nori grąžinti jam 40 litų, pareikalavo 60 litų grąžos, o A. S. išsiėmus savo pinigus, ištraukė juos iš jo rankų ir pasiliko sau 10 litų, priklausančius nukentėjusiajam R. S., turi sukčiavimo požymių ir vertino, kad tokiais veiksmais R. B. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Tuo pačiu įvertinęs šiais O. B. veiksmais padarytą turtinę žalą, teismas konstatavo, kad veika priskirtina administraciniams nusižengimams, numatytiems ATPK 50 str., ir šioje kaltinimo dalyje O. B. iš kaltinimo pagal BK 182 str. 1 d. išteisino, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukė. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas O. B. pareikštą kaltinimą pagal BK 180 str. 1 d. perkvalifikavo į BK 182 str. 1 d., kuris pagal savo pobūdį yra lengvesnis, nei veika, numatyta BK 180 str. 1 d.

Pagal šiuo metu galiojančią BPK 255 str. 2 d. nuostatą kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 str. tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teise žinoti kaltinimą, teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta. Taigi, BPK 256 str. 4 d. leidžia teismui netaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Vienok, net ir pripažįstant, kad įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nesikeičiant faktinėms bylos aplinkybėms, kaltinamo asmens teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą negali būti ribojama. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų nežinoma, nuo ko gintis, nes, perkvalifikavus veiką, nuteisiama ne pagal nustatyta tvarka pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą. Keičiantis veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikacijai pagal kitą BK straipsnį, jo dalį), kartu visada konstatuojamas ir kitoks veikos pavojingumo laipsnis, kuris turi tiesioginę reikšmę skiriant bausmę ir turi būti teismo įvertintas individualizuojant bausmę (BK 54 str. 2 d. 1 p.). Teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą apima ir kaltininko (jo gynėjo) dalyvavimą bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taikymo procese. Kaltininkas (jo gynėjas) turi teisę pareikšti savo poziciją dėl visų BK 54 str. 2 d. numatytų duomenų vertinimo – taigi ir dėl inkriminuojamos veikos pavojingumo laipsnio, turinčio tiesioginę reikšmę bausmės rūšiai ir dydžiui.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad teisme prokurorė neprašė keisti O. B. pareikšto kaltinimo, o taip pat apie galimybes kvalifikuoti jo veiką kitaip, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, nuteistasis nebuvo informuotas ir teismo. Apeliantui pareikštame kaltinime aplinkybė dėl jo veiksmų apgaule savo naudai įgijus svetimą turtą nebuvo nurodyta, taigi, šios aplinkybės jis nežinojo ir negalėjo ruoštis gynybai nuo tokio kaltinimo, kas leidžia teigti, kad ši naujai nurodyta faktinė inkriminuotos veikos aplinkybė, kurios nebuvo kaltinamajame akte, turinti esminę reikšmę veikos kvalifikavimui, neabejotinai suvaržė jo teisę į gynybą, nes žinant apie tokią aplinkybę, bylą nagrinėjant teisme gynyba galėjo būti kitokia. Kita vertus, atsižvelgus į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, tai, kad nuteistasis, byloje esančių duomenų visumos pagrindu pagal BK 182 str. 1 d. buvo išteisintas, apeliacinės instancijos teismui pateiktas tik nuteistojo skundas, prašant jį ir dėl šio kaltinimo išteisinti, darytina išvada, kad, pirmos instancijos teismui perkvalifikavus O. B. kaltinime nurodytą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, kai apie tokią galimybę iš anksto teisiamajame posėdyje kaltinamajam nepranešta, padarytas pažeidimas, tačiau šis procedūrinis pažeidimas, atsižvelgiant į priimto nuosprendžio šioje dalyje pobūdį, visumoje nuteistojo teisių nepažeidė, juo labiau nesutrukdė teismui baudžiamojoje byloje priimti teisingo ir pagrįsto procesinio sprendimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro skundo ir negalėdamas sunkinti nuteistojo teisinės padėties, negali vertinti, ar pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas O. B. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. (šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės turto, pagrobto, panaudojant psichologinį smurtą, vertė) į 182 str. 1 d. ir laikyti, kad pagal užvaldyto turto vertę jo veiksmai vertintini ne kaip baudžiamasis nusikaltimas, o kaip administracinis teisės pažeidimas, Dėl šių priežasčių Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nebuvo nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Anot apelianto, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. to, kad jis paties fakto dėl pasiskolintų pinigų, kurių laikų negrąžino, neneigė, atsiprašė nukentėjusiojo tėvo ir pastarajam atlygino padarytą 50 litų turtinę žalą. Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar ši aplinkybė pripažintina kaltinamojo atsakomybę lengvinančia, turi būti atsižvelgiama į visų byloje nustatytų aplinkybių, sąlygojusių tokio veiksmo atlikimą, visumą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistojo veiksmai, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu atlyginant nukentėjusio įstatyminiam atstovui turtinę žalą, kita vertus neigiant veiksmų nusikalstamą pobūdį, neparodo mažesnio jo asmenybės ar nusikalstamos veikos pavojingumo. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai šio fakto nevertino, kaip O. B. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 str. 1 d. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio atmesti.