Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-161 /2011

Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00863-2008-0

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.; 1.2.18.2., 1.2.10.3.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Pauliaus Jablonsko ir nukentėjusiojo J. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 167 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. už tai, kad neteisėtai disponavo mokėjimo priemonės duomenimis, o būtent: 2007 m. balandžio 27 d., Vilniuje, AB Sampo bankas skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), apgaule prisistatydamas filialo darbuotojai G. D. J. G. teisėtu atstovu, neteisėtai įgijo svetimus, elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo J. G. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti –„Sampo E-bankas“ plastikinę slaptažodžių kodų lentelę bei voką su vartotojo kodu ir slaptažodžiu, ir nuo įgijimo neteisėtai laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini) iki 2008-06-03 17 val. 00 min. atliktos kratos.

E. J. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 167 str. 1 d. už tai, kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, o būtent: neteisėtai įgijęs ir laikydamas svetimus – elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo J. G. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti - „Sampo E-bankas“ plastikinę slaptažodžių kodų lentelę bei voką su vartotojo kodu ir slaptažodžiu, 2008-04-20 20 val. 46 min. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini) prisijungdamas iš savo kompiuterio IP:78.60.240.178 ir 2008-05-17 00 val. 03 min. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Vilniuje, prisijungdamas iš kompiuterio IP:78.60.181.211 prie „Sampo E-bankas“ elektroninės bankininkystės sistemos, neteisėtai rinko duomenis apie J. G. privatų gyvenimą – turimas pinigines lėšas banko sąskaitoje, įvykdytus pavedimus ir gautas pajamas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu E. J. iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 167 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., išteisino jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Paulius Jablonskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: E. J. pripažinti kaltu padarius veiką, numatytą BK 214 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X1233 redakcija) ir jam paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę; E. J. pripažinti kaltu padarius veiką, numatytą BK 167 str. 1 d. (2007-06-28 Nr. X1233 įstatymo redakcija) ir jam paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo patenkinti civilį ieškinį. Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl abiejų E. J. inkriminuotų veikų neatitinka bylos faktinių aplinkybių, padarytos pažeidžiant BPK 20 str. reikalavimus.

Skunde nurodoma, kad teismas įrodymus vertino atsietai, - dalies ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų apskritai neįvertino, taip pat suabejojęs nukentėjusiojo parodymais ir juos įvertinęs kritiškai, prokurorui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str., nepranešė. Teismas neatsižvelgė į tai, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. J. nurodė, jog jis J. G. tapatybės patvirtinimo duomenimis nesinaudojo, o sutarties egzempliorius be nukentėjusiojo parašų jam padavė pastarasis bylos pas notarą formavimui. Vertinant nukentėjusiojo, G. D. parodymus, iš kurių matyti, jog ji važiavo pas J. G. parašų dėl bankinių dokumentų, teismas neteisingai įvertino J. G. teiginius kritiškai apie tai, kad apie sudarytą elektroninės bankininkystės sutartį jis nieko nežinojo. Be to, iš pateiktų VMI J. G. deklaracijų matyti, kad pirmoji deklaracija yra užpildyta rašytiniu būdu, kas patvirtina ne E. J., o J. G. parodymus apie tai, kad jis ant tokio dokumento pasirašinėjo. Taip pat nuosprendyje teismas nurodė, kad dėl sutarties teikti elektronines paslaugas galėjo kreiptis tik pats J. G. ir vadovaujasi išimtinai E. J. parodymais, nes G. D. neatsimena, kas kreipėsi į ją dėl šios sutarties, o E. J. veikti J. G. vardu tuo metu įgaliojimo dar neturėjo, tačiau neįvertina aplinkybių, kad visi su šia paslauga susiję dokumentai be gavėjo parašų bei tapatybę patvirtinančios priemonės kodų kortelė bei vokas su prisijungimo slaptažodžiais, kurie atiduodami sutartį pasirašiusiam asmeniui, buvo aptikti pas E. J. namuose kratos metu.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš teisminio nagrinėjimo metu ištirtų duomenų matyti, kad E. J. 2007-06-19 buvo išduotas įgaliojimas tvarkyti J. G. sąskaitas, pasirašyti jo vardu, kiek tai susiję su paskolos gavimu. Šis įgaliojimas buvo panaikintas 2008-03-20, vėliau 2008-04-03 išduotas naujas įgaliojimas, kuris taip pat panaikintas 2008-04-09. Taip pat matyti, kad J. G. į policijos pareigūnus dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų kreipėsi 2008-04-04. Atsižvelgiant į susiklosčiusius santykius tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo pagal nurodytus įgaliojimus, net ir padarius prielaidą, kad E. J. disponavo voku su slaptažodžiais bei kodų lentele, jis visus susijusius su J. G. įgaliojimais turimus dokumentus, taip pat ir asmens tapatybę patvirtinančias priemones – slaptažodžių kodų kortelę bei voką su vartotojo kodu ir slaptažodžiu turėjo grąžinti nukentėjusiajam du kartus, tačiau šie daiktai buvo paimti pas E. J. atliktos kratos 2008-06-03 metu.

Prokuroras skunde nurodo, kad BK 167 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda asmeniui, kuris rinko duomenis apie kito asmens privatų gyvenimą. Teismas savo nuosprendyje dėl šios veikos nurodė išvadas, kurios akivaizdžiai prieštarauja surinktiems įrodymams – pasinaudojant J. G. asmens tapatybę patvirtinančiomis priemonėmis galima prisijungti tik prie nurodyto asmens elektroninės bankininkystės sistemos, todėl teismo teiginys, kad pasinaudojant jo duomenimis buvo tikrinamos kitų asmenų sąskaitos banke, yra neteisingas. Be to, nei 2008-04-20, nei 2008-05-17 E. J. tvarkyti J. G. sąskaitų ir kitų su įgaliojimais susijusių veiksmų atlikti negalėjo, nes įgaliojimai buvo panaikinti 2008-04-09, todėl ši teismo išvada taip pat prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Prokuroro nuomone, byloje nustatyta, kad E. J. įvykdė jam inkriminuojamas veikas, todėl teismas, išteisindamas jį pagal BK 214 str. 1 d. ir 167 str. 1 d., netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. nekvalifikavo veikų pagal tuos BK straipsnius.

Nukentėjusysis J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria E. J. buvo išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios LR BPK 214 str. 1 d., požymių ir nauju apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinti E. J. kaltu pagal LR BK 214 str. 1 d. ir nuteisti tokia bausme, kurios prašė prokuroras. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra iš dalies nepagrįstas ir naikintinas, nes teismas neteisingai vertino įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl E. J. buvo be pagrindo išteisintas pagal LR BK 214 str. 1 d. Dėl teismo nuosprendyje padarytos nepagrįstos išvados, kad, esą, neįrodyta, jog E. J. neteisėtai laikė svetimas mokėjimo priemones, o ne jas gavo iš G., nukentėjusysis nurodo, kad šią išvadą teismas padarė, nes laikė, jog nepaneigta kaltinamojo versija ir abejojo nukentėjusiojo parodymais. Nukentėjusiojo nuomone, ši E. J. versija buvo paneigta nukentėjusiojo nuosekliais ir kategoriškais parodymais viso proceso metu.

Nukentėjusysis J. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog jam neteko naudotis internetinėmis bankininkystės paslaugomis, kad „Sampo E-banko“ plastikinės kodų lentelės ir pirminio slaptažodžio voko jis nėra matęs ir gavęs. E. J. jis nebuvo leidęs naudotis internetinės bankininkystės paslaugomis. Tokius parodymus nukentėjusysis davė ir teisme. Paaiškino, kad dėl elektroninės bankininkystės su E. J. nekalbėjo, jokių prisijungimo kodų ir slaptažodžių negavo pats ir E. J. neperdavė. Jeigu teismas būtų įvertinęs šiuos jo parodymus, taip, kaip nustato LR BPK 20 str. 5 d., būtų padaręs išvadą, kad E. J. iš jo elektroninės bankininkystės kodų ir slaptažodžių negalėjo gauti. Byloje atliktų kratų protokolais (2 t., b.l. 7-9, 22-26) nustatyta, kad E. J. elektroninės bankininkystės jo vardu išduotus slaptažodžius, plastikinę kortelę turėjo. Todėl bylos įrodymai patvirtino E. J. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 214 str. 1 d. pagrįstumą ir jis už tai turėjo būti nuteistas. Teismas neišdėstė abejonių jo parodymais įtikinamų motyvų, nevertino jo parodymų nuoseklumo požiūriu.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis J. G. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis E. J. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo J. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir prokuratūros bei nukentėjusiojo J. G. apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. J. buvo inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 167 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu E. J. išteisino jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kaltinamojo E. J. parodymais, kadangi jie yra logiški ir nuoseklūs, iš esmės neprieštarauja bylos faktiniams duomenims, o nukentėjusiojo J. G. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiuose 2008 metais atsirado nesutarimų, blogesnėje padėtyje atsidūrė J. G., todėl yra pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiojo J. G. parodymais, kuriais jis neigia kreipęsis į liudytoją G. D. dėl elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007-06-19 įgaliojimu J. G. įgaliojo E. J. tvarkyti visus reikalus, susijusius su jam priklausančiais žeme ir pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) ir tvarkyti, valdyti ir pilnai disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis AB Sampo banko sąskaitose, atlikti pervedimo, grynųjų pinigų išėmimo, grynųjų pinigų įnešimo operacijas, rašyti prašymus, pareiškimus, sutikimus, už jį pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (t. 2., b.l. 72-73). 2008-03-20 pareiškimu J. G. panaikino 2007-06-19 įgaliojimą (t. 1., b.l. 135-136). O 2008-04-03 J. G. E. J. davė analogišką įgaliojimą (t. 2., b.l. 70-71). Byloje nėra duomenų, jog J. G. aukščiau minėtus įgaliojimus būtų išrašęs prieš savo valią, kad tie įgaliojimai būtų pripažinti negaliojančiais. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad J. G. ir E. J. tarpusavio santykiai įgaliojimų išrašymo metu negalėjo būti priešiški, priešingai, kolegijos nuomone, J. G. požiūris į E. J. įgaliojimų pasirašymo metu negalėjo būti neigiamas, nes nepaisant to, kad vienas įgaliojimas buvo panaikintas, J. G. 2008-04-03 E. J. surašė naują įgaliojimą, kas rodo, jog J. G. pakankamai pasitikėjo E. J., nes suteikė pastarajam įgalinimus tvarkyti, valdyti ir pilnai disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis AB Sampo banko sąskaitose, atlikti pervedimo, grynųjų pinigų išėmimo, grynųjų pinigų įnešimo operacijas, rašyti prašymus, pareiškimus, sutikimus, už jį pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Šis įgaliojimas galiojo iki 2008-10-03.

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2007 metais tarp J. G. ir E. J. buvo draugiški santykiai, jie abu ėmėsi veiksmų paskolai iš banko gauti, šiam tikslui abu formino dokumentus VMI ir Sampo banke, o tik neįgyvendinus verslo plano, J. G. neturint galimybės įvykdyti savo finansinių įsi[pareigojimų, jų santykiuose 2008 metais atsirado nesutarimų. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai abejojo J. G. parodymu teisingumu, ir kiekvieną abejonę pagrįstai vertino kaltinamojo E. J. naudai.

Kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir logiškais E. J. parodymais tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, kur jis parodė, kad tarp jų buvo draugiški santykiai. J. G. pasirašant banke kredito sutartį, jam buvo išduotos elektroninės bankininkystės priemonės – kodų kortelė ir prisijungimo kodai, šiuos paėmė pats J. G.. Jis buvo kartu su J. G., bet šių priemonių neėmė. Tuo metu J. G. buvo išdavęs jam notarinį įgaliojimą atlikti už jį visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo pirkimu-pardavimu, tame tarpe ir atlikti už jį visus veiksmus banke. Nepasisekus surasti žemės pirkėjo, tarp J. G. ir jo kilo nesutarimų dėl parduodamo sklypo kainos. Apie tai, kad J. G. 2008-03-20 panaikino 2007-09-19 įgaliojimą, jis nieko nežinojo, o 2008-03-20 J. G. jam išdavė analogišką įgaliojimą. E. J. neneigė, kad J. G. prašymu ir šiam jam davus prisijungimo duomenis, jis VMI prisijungdamas per banką deklaravo J. G. pajamas, išsiųsdamas elektroninių priemonių pagalba pajamų ir turto deklaracijas, o jose radus netikslumų, kelis kartus prisijungdamas per banką, deklaracijas taisė. E. J. parodė, kad šių procesų metu visada kartu buvo ir J. G.. Tai įvyko ir gaunant kreditą. E. J. teigimu, jis jokių duomenų apie J. G. privatų gyvenimą – turimas pinigines lėšas banko sąskaitoje, vykdomus pavedimus ir gautas pajamas nerinko, nes jam to nereikėjo.

Kolegija neturi pagrindo abejoti šių išteisintojo E. J. parodymų teisingumu, kurių iš esmės nepaneigė kiti byloje esantys faktiniai duomenys. O būtent, liudytoja G. D. parodė, kad elektroninės bankininkystės sutartį su J. G. pasirašė ji, paprastai slaptažodžius ir prisijungimo kodus gauna sutartį pasirašęs klientas. Gavusi pranešimą iš vindikacijos skyriaus, kad J. G. paskolos sutartyje ir elektroninės bankininkystės sutartyje nėra visų jo parašų, ji važiavo pas J. G., kad šis pasirašytų, jam paaiškino situaciją, šis sutiko ir pretenzijų nepareiškė. Šie liudytojos G. D. parodymai patvirtina aplinkybę, kad pasirašyti paskolos ir elektroninės bankininkystės sutartį turėjo pats klientas J. G., arba jo įgaliotas atstovas. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad elektroninės bankininkystės ir paskolos pasirašymo metu J. G. būtų įgaliojęs E. J. už jį pasirašyti šias sutartis, ar E. J. pats savavališkai būtų pasirašęs tokias sutartis J. G. nežinant, byloje nėra. Sampo bankas J. G. suteikė galimybę naudotis elektronine sistema 2007-04-27 sutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų ar duomenų, kad E. J. tuo metu turėjo įgaliojimą veikti J. G. vardu, nes įgaliojimas buvo išduotas tik 2007-06-19. Todėl akivaizdu, kad į banką dėl sutarčių sudarymo galėjo kreiptis tik pats J. G. vienas ar kartu su E. J., juolab, kad liudytoja G. D. patvirtino, jog nuvažiavus pas J. G. ir davus pasirašyti paskolos sutartį ir elektroninės bankininkystės sutartį, kuriose buvo pastebėta, kad yra ne visi J. G. parašai, J. G., jam paaiškinus situaciją, pretenzijų nereiškė ir pasirašė. Pirmosios instancijos teismas esant surinktų duomenų visumai padarė pagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog E. J. apgaule prisistatydamas J. G. teisėtu atstovu, kreipėsi į banko darbuotoją ir neteisėtai įgijo svetimas elektronines mokėjimo priemones ir jomis disponavo.

Be to, iš bylos duomenų matyti, kad J. G. pajamos 2007 ir 2008 metais buvo deklaruojamos elektroniniu būdu. Kolegija neturi pagrindo abejoti E. J. parodymais, kad jis J. G. padėjo deklaruoti pajamas. Kolegija nelaiko patikimais ir teisingais J. G. parodymus, kad jis nežinojo apie tai, kad E. J. elektroniniu būdu deklaravo J. G. pajamas. J. G. parodymai, kad apie elektroninių mokėjimo priemonių buvimą nieko nežinojo ir E. J. neperdavė, vertintini kritiškai, juolab, kad tokių pajamų deklaravimas buvo naudingas būtent J. G.. Taigi, nors J. G. elektroninės mokėjimo priemonės kratos metu ir buvo rastos pas E. J., vien elektroninių mokėjimo priemonių suradimo pas E. J. faktas nepatvirtina aplinkybės, kad E. J. apgaulės būdu, J. G. nieko nežinant, šias priemones įgijo, o ne jas gavo iš J. G., ir jomis neteisėtai disponavo. Nurodytos aplinkybės tik partvirtina, kad E. J. neįvykdė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 214 str. 1 d.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. J. taip pat buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios LR BK 167 str. 1 d. nusikaltimo požymių.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas savo nuosprendyje dėl šios veikos nurodė išvadas, kurios akivaizdžiai prieštarauja surinktiems įrodymams – pasinaudojant J. G. asmens tapatybę patvirtinančiomis priemonėmis galima prisijungti tik prie nurodyto asmens elektroninės bankininkystės sistemos, todėl teismo teiginys, kad pasinaudojant jo duomenimis buvo tikrinamos kitų asmenų sąskaitos banke, yra neteisingas.

Kolegija sutinka su šiuo prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pasinaudojant J. G. asmens tapatybę patvirtinančiomis priemonėmis galima prisijungti tik prie nurodyto asmens elektroninės bankininkystės sistemos, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pasinaudojant jo duomenimis buvo tikrinamos kitų asmenų sąskaitos banke, išties yra neteisingas. Tačiau, vien tokia teismo neteisingai interpretuota aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 167 str. 1 d., kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, o būtent: neteisėtai įgijęs ir laikydamas svetimus – elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo J. G. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.

Kaip matyti iš Danske Banko 2011-03-14 pateikto rašto dėl informacijos pateikimo, J. G. prisijungimui prie Danske Banko buvo išduota plastikinė slaptažodžių kortelė. Visi Danske Banko vartotojai turi nurodyti išvardintus saugumo elementus (tai nepriklauso nuo vartotojo ID). Danske Banko rašte paaiškinta, kad tais pačiais IP adresais jungėsi arba patys vartotojai su savo slaptažodžiais, arba asmenys, turintys tų vartotojų duomenis bei slaptažodžius. Taigi, kaip matyti iš pateikto banko rašto, seka logiška išvada, kad pasinaudojant J. G. elektroninėmis mokėjimo priemonėmis galima pamatyti ir atlikti operacijas tik būtent su šio asmens duomenimis, o ne pasinaudojus J. G. elektroninėmis mokėjimo priemonėmis įeiti ir į kitų asmenų duomenų bazes. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, iš E. J. priklausančio kompiuterio 2008-04-20, pasinaudojant J. G. elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, per banką buvo prisijungta prie VMI elektroninės deklaravimo sistemos ir tą pačią dieną deklaruotos J. G. pajamos. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad E. J. pasinaudojo J. G. elektroninėmis mokėjimo priemonėmis jam nežinant ar be J. G. leidimo, juolab, kad tuo metu E. J. neatliko jokių neteisėtų finansinių operacijų, o tiesiog deklaravo J. G. pajamas VMI. Taigi, konstatuoti, kad E. J., iš jam priklausančio kompiuterio neteisėtai pasijungė J. G. elektroninių mokėjimo priemonių pagalba prie J. G. elektroninės deklaravimo sistemos ir tokiu būdu neteisėtai rinko informaciją apie jo privatų gyvenimą, nėra pagrindo.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog panaudojant J. G. elektronines mokėjimo priemones buvo prisijungta ne prie J. G. sąskaitos, o prie 3 kitų asmenų sąskaitų, kas realiai nėra įmanoma, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas iš esmės priėmė neteisingą nuosprendį. E. J. prie trijų kitų asmenų sąskaitų galėjo prisijungti tik turėdamas tų asmenų elektroninės bankininkystės pasijungimo kodus ir žinodamas slaptažodžius, tačiau šioje byloje E. J. nepareikšti kaltinimai dėl neteisėto informacijos rinkimo apie tų trijų asmenų privatų gyvenimą, o duomenų, kad E. J. būtų rinkęs informaciją apie privatų J. G. gyvenimą, byloje nėra.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog E. J. neteisėtai rinko duomenis apie J. G. asmeninį gyvenimą, todėl apylinkės teismas pagrįstai nusprendė E. J. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 167 str. 1 d. požymių.

Kolegijos nuomone, tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo J. G. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jie grindžia E. J. kaltę dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 214 str. 1 d. ir 167 str. 1 d., nepatvirtintos jokiais bylos faktiniais duomenimis.

Kolegija, padariusi išvadą, kad E. J. pagrįstai išteisintas iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 214 str. 1 d. ir 167 str. 1 d., išnagrinėjus pagrindinius prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentus, sutinkamai su teismine praktika, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį skundų motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės (nekaltumo) ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, išteisinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad E. J. nepadarė veikų, turinčių LR BK 167 str. 1 d. ir 214 str. 1 d. požymių. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį E. J. atžvilgiu apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Pauliaus Jablonsko ir nukentėjusiojo J. G. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.