Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas :

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Priteista solidariai iš M. R. ir K. R. S. L. 122,94 Lt turtinei ir 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas K. R. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 29 d. apie 20 val., veikdamas kartu su K. R., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje - parke, esančiame Anykščiuose, - demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliai prikibo prie S. L. – M. R. pribėgęs iš už nugaros spyrė po vieną kartą į kairę koją ir ranką, o nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės, pribėgęs K. R. ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajai S. L. minkštųjų audinių sumušimus veide, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą kairio kelio sąnario srityje ir kraujo išsiliejimą poodyje dešiniajame skruoste, kairiojo stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje, kairiojo pirmo apatinio prieškrūminio danties vainiko lūžį, taip nesunkiai sutrikdydami S. L. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį : jį išteisinti pagal BK 284 str. 1 d., į paskirtą bausmę įskaityti jau atliktą 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2007-12-10 nuosprendį, atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl S. L. priteistos žalos atlyginimo, nukentėjusiajai atsisakius ieškinio.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d., numatančią baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos sutrikdymą. Jis prisipažįsta sužalojęs nukentėjusiąją iš chuliganiškų paskatų, todėl jo veika pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kvalifikuota teisingai. Tačiau jis nepažeidė viešosios tvarkos, nes asmenys, galėję matyti nusikaltimą ir iškvietę policiją ir greitąją pagalbą, nenustatyti, todėl negalima tvirtinti, kad jie tikrai matė nusikaltimą.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį padarius šį nusikaltimą bendrininkų grupėje su K. R., nes jis su K. R. nesitarė padaryti šio nusikaltimo, nukentėjusiąją užpuolė spontaniškai, ir, sudavęs du smūgius, baigė savo nusikalstamus veiksmus, tik po to pribėgęs K. R. pradėjo spardyti nukentėjusiąją. Todėl jis (apeliantas) nežinojo, kad K. R. prisidės prie jo daromo nusikaltimo.

Teismas jo parodymus, kad jis nukentėjusiajai sudavė tik du smūgius, nepagrįstai vertino kaip trukdymą nustatyti tiesą byloje ir siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pažeisdamas jo teisę į gynybą, nes gynybinės pozicijos pasirinkimas yra jo teisė, kurios realizavimas negali įtakoti jo teisinės padėties. Be to, teismas nuosprendžiu nustatė, kad jis sudavė būtent du smūgius, o tai reiškia, kad jis sakė tiesą apie suduotų smūgių skaičių. Jis išdėstė nuomonę, kad nuo jo smūgių nukentėjusiosios rankos kaulas negalėjo lūžti, tačiau ir pati nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kurio iš nuteistųjų smūgiai lėmė kaulo lūžį. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė solidariai iš jo ir kito nuteistojo nukentėjusiajai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes ji teisiamojo posėdžio metu atsisakė jam pareikšto ieškinio, teismui pateikė rašytinį susitarimą, kuriame nurodyta, kad jis atlygino dalį nukentėjusiajai padarytos žalos ir ji atsisakanti jam pareikšto ieškinio. Teismas savo iniciatyva negali asmens patraukti civiliniu atsakovu, todėl nukentėjusiosios jam pareikštas ieškinys turėjo būti atmestas.

Teismas neteisingai išsprendė jam paskirtų bausmių subendrinimo klausimą. Skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2007-12-10 nuosprendžiu paskirta bausme, tačiau į galutinės bausmės laiką nepagrįstai neįskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Apelianto teigimu, skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną jis buvo neatlikęs tik 15 dienų iš ankstesniu nuosprendžiu paskirtos 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, todėl teismas turėjo į jam paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti 4 mėnesius 8 dienas ankstesniu nuosprendžiu atliktos bausmės ir skirti ne griežtesnę kaip 5 mėnesių 21 dienos galutinę subendrintą bausmę.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai netaikė jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prižiūri savo silpnos sveikatos senelę, neįvertino aplinkybių, kad jis pamokas praleidinėja dėl senelės slaugymo ir būtinybės pačiam užsidirbti pragyvenimui – jis dirba UAB ,,Alneda“, darbovietės pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai. Jis nukentėjusiajai atlygino dalį žalos, todėl teismas šią aplinkybę turėjo pripažinti lengvinančia jo atsakomybę, be to, jis susitaikė su nukentėjusiąja, kuri prašė teismo neskirti jam bausmės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas teigia, kad bausmės tikslai jam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl veikos kvalifikavimo ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Apeliantas nuteisimą pagal BK 284 str. 1 d. ginčija tais argumentais, kad pašaliniai asmenys, iškvietę nukentėjusiajai greitąją pagalbą ir pranešę apie įvykį policijai, nenustatyti, todėl jo veiksmais viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Šie nuteistojo teiginiai atmestini. Apelianto veika atitinka visus BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius. Nusikaltimas padarytas viešoje vietoje – Anykščiuose esančiame parke. Įvykį matė ne tik kartu su nuteistaisiais buvę jų pažįstami - liudytojai A. L. ir D. G., bet ir pašaliniai asmenys : tai patvirtina nukentėjusiosios S. L. parodymai, kad jai po sumušimo padėjo kiti parke buvę jaunuoliai, kurie iškvietė greitąją pagalbą ir policiją, A. L. ir D. G. parodymai, jog abu nuteistieji kabinėjosi ir prie kitų parke buvusių žmonių, pačių nuteistųjų M. R. ir K. R. įtariamųjų apklausose duoti parodymai, kad įvykio metu parke buvo daugiau žmonių. Nors bylos tyrimo metu asmenys, padėję nukentėjusiajai ir matę įvykį, nebuvo nustatyti ir apklausti, tačiau tai nepaneigia fakto, jog tokie asmenys įvykio vietoje buvo. Apeliantas, kitų asmenų akivaizdoje mušdamas nukentėjusiąją, ne tik demonstratyviai pažemino nukentėjusįjį ir ją sužalojo, bet ir savo įžūliu elgesiu parodė nepagarbą konflikte nedalyvavusiems, tačiau jį mačiusiems asmenims. Dėl šių apelianto veiksmų pašaliniai asmenys neabejotinai patyrė išgąstį, buvo sutrikdytas jų poilsis Apeliantas suprato, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir šių padarinių norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Savo tyčiniais veiksmais M. R. pažeidė šių asmenų teisę į ramią aplinką, sutrikdydamas visuomenės rimtį, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Apelianto skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, nes jis su kitu nuteistuoju K. R. nesitarė užpulti nukentėjusiąją ir nežinojo, kad po jo suduotų smūgių nukentėjusiajai K. R. taip pat ims ją spardyti. Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Susitarimas yra būtinas bendrininkavimo požymis, tačiau pagal BK 25 str. 2 d. susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ir galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje : nuo kėsinimosi iki užbaigimo. Susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas ne tik žodžiu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad apelianto ir kito nuteistojo tyčia įvykdyti nukentėjusiosios užpuolimą susiformavo staiga : apeliantui įspyrus nukentėjusiajai, tuo pat metu pribėgęs kitas nuteistasis taip pat ėmė spardyti pargriuvusią nukentėjusiąją. Tokia nusikaltimo eiga rodo, kad susitarimas tarp apelianto ir kito nuteistojo įvyko nukentėjusiosios užpuolimo metu, abiems nuteistiesiems suvokiant savo veiksmų bendrumą ir siekiant to paties tikslo – sužaloti nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, kad kiekvienas iš nuteistųjų, paeiliui spardydamas nukentėjusiąją, realizavo dalį nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų sudėties objektyviųjų požymių, pagrįstai pripažino, kad šią veiką jie padarė bendrininkų grupe. Apeliantas skunde teigia, kad ši teismo išvada pasunkino jo teisinę padėtį, tačiau iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų akivaizdu, jog šis apelianto teiginys yra neteisingas, nes teismas veikos padarymo bendrininkų grupėje nepripažino apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi, nes jis viso proceso metu teigė nukentėjusiajai sudavęs tokį smūgių skaičių, kokį nustatė ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. Apelianto prašoma pripažinti atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininkas duoda teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ir sugeba kritiškai įvertinti savo elgesį. M. R. pareikšto kaltinimo esmė yra ta, kad jis, kartu su kitu nuteistuoju sumušdamas nukentėjusiąją, nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R. iš tiesų prisipažino nukentėjusiajai sudavęs po vieną smūgį į koją ir ranką, tačiau teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog dėl jo smūgių negalėjęs lūžti nukentėjusiosios rankos kaulas, taigi, nukentėjusioji nesunkų sveikatos sutrikdymą patyrusi ne dėl jo nusikalstamų veiksmų. Tokie M. R. pozicija rodo, kad jis nepripažino jam pareikšto kaltinimo esmės, siekdamas sumažinti savo nusikalstamos veikos apimtį, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad M. R. savo gynybine pozicija siekė palengvinti savo teisinę padėtį. Apeliantas teisus teigdamas, kad jam, kaip kaltinamajam, suteiktų teisių realizavimas negali bloginti jo teisinės padėties, tačiau suprantama, kad gynybos būdas negali teikti kaltinamajam jokių teisinių privilegijų. Be to, M. R. elgesys proceso metu – jis neatsiprašė nukentėjusiosios, jos gydymo metu nesuteikė jai jokios pagalbos, tik teisminio nagrinėjimo metu atlygino nedidelę dalį žalos – rodo, kad jo gailėjimasis nebuvo nuoširdus. Todėl nustačius, kad apeliantas, realizuodamas teisę į gynybą, tik iš dalies pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai nesigailėjo, nėra pagrindo tenkinti jo skundo prašymą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Dėl žalos atlyginimo

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepatvirtino jo ir nukentėjusiosios S. L. sudaryto susitarimo dėl žalos atlyginimo, todėl nepagrįstai solidariai priteisė iš jo ir kito nuteistojo atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, teisingai vadovavosi CK normomis, reglamentuojančiomis solidariąją atsakomybę, nes BPK normos šių klausimų sprendimo nenumato (BPK 113 str. 2 d.). CK 1.80 str. 1 d. įtvirtintas principas, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kelių asmenų bendrai padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str. normos, pagal kurias tokiu atveju kyla solidarioji skolininkų pareiga atlyginti žalą. Šios normos yra imperatyviosios, todėl negali būti pakeistos šalių susitarimu. Byloje esantis nukentėjusiosios S. L. ir nuteistojo M. R. susitarimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriame nustatyta M. R. atlygintinos žalos dalis, taigi, įtvirtinta dalinė atsakomybė, prieštarauja minėtoms imperatyvioms CK normoms, todėl teismas pagrįstai šią sutartį pripažino niekine. Šiuo atveju nebuvo pažeistos nei CPK, nei BPK žalos atlyginimą reglamentuojančios normos.

Apeliantas skunde netiesiogiai išreiškia prašymą dalinį žalos atlyginimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiajai padaryta 122,94 Lt turtinė ir 6000 Lt neturtinė žala. M. R. atlygino dalį – 500 Lt - nukentėjusiajai padarytos žalos. BK 59 str. 2 d. suteikia teismui teisę pripažinti lengvinančiomis ir šio straipsnio 1 d. nenumatytas aplinkybes. pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad M. R. yra darbingas asmuo, tačiau per beveik metus trukusį ikiteisminį tyrimą nesuteikė jo sužalotai ir ilgai gydytai nukentėjusiajai jokios materialinės pagalbos, o bylą nagrinėjant teisme, atlygino tik nedidelę dalį padarytos žalos, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalinį žalos atlyginimą.

Dėl bausmių bendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo

Apelianto skundo argumentas, kad teismas, skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtas bausmes subendrindamas pagal BK 63 str. 9 d. nustatytas bausmių bendrinimo taisykles ir į atliktos bausmės laiką neįskaitydamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalies, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra teisingas. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė prieš priimant Anykščių rajono apylinkės teismo 2007-12-10 nuosprendį. Tokiu atveju, bendrinant dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, taikoma BK 63 str. 9 d. norma, numatanti, kad į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas skundžiamu ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2007-12-10 nuosprendžiu paskirtą bausmę, į galutinės bausmės laiką nepagrįstai neįskaitė apelianto pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitant apelianto pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2007-12-10 nuosprendį atliktą 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienom ( BPK 328 str. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p. b p.p.).

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galimas, tik nustačius visas BK 75 str. 1 d. numatytas sąlygas. M. R. padaryto nusikaltimo sunkumas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka šiame straipsnyje nurodytas dvi pirmąsias sąlygas. Trečioji būtina sąlyga – pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai apeliantui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo – yra vertinamojo pobūdžio. M. R., pirmas sudavęs smūgius nukentėjusiajai, buvo nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, iniciatoriumi. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R. po šių nusikaltimų įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Toks tyčinių smurtinių nusikaltimų padarymas per trumpą 2 mėnesių laikotarpį, panašiomis aplinkybėmis – sumušant nukentėjusiuosius iš chuliganiškų paskatų, M. R., kaip bendravykdytojo, akyvus vaidmuo nusikaltimų padaryme rodo, kad jis turi susiformavusį polinkį daryti smurtines nusikalstamas veikas.

Byloje esantys dokumentai patvirtina M. R. skunde nurodomus faktus - jis nusikaltimų padarymo metu mokėsi VšĮ ,,Alantos technologijos ir verslo mokykloje“, be to, nuo 2008-04-30 iki 2008-09-15 dirbo UAB ,,Alneda“ (1 t., 67, 174, b.l.; 2 t., 49 b.l.), tačiau iš mokymosi įstaigos pateiktos charakteristikos matyti, kad jis mokėsi blogai, o nuosprendžio priėmimo metu jau buvo atleistas iš darbo. Apeliantas savo prašymą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą sieja su būtinybe prižiūrėti senelę, tačiau iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad jo senelei nenustatytas neįgalumo lygis, ji serga lėtinėmis ligomis (2 t., 22-23), jai nėra nustatyta globa ar rūpyba, vadinasi, jai nėra būtina nuolatinė slauga. Atsižvelgiant į apelianto padarytus nusikaltimus, jo nenorą mokytis, tęsti darbo santykių, nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti, apeliantui realiai neatliekant paskirtosios bausmės, todėl jo prašymas atidėti bausmės vykdymą atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., M. R. į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nuosprendį.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.