Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-08-21 · Civilinė byla Nr. 2-652/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-21
Bylos Nr.
2-652/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-652/2008Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Oruva“ ir KO atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-532-267/2008 pagal restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Oruva“ ir KO ieškinį atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ dėl įpareigojimo priimti valstybinio socialinio draudimo įmokas, pasirašant skolos perkėlimo ar reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas RUAB „Oruva“ ir KO pateikė teismui ieškinį, prašydamas įpareigoti atsakovus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrių (toliau - VSDFV Mažeikių skyrius) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) priimti ieškovo valstybinio socialinio draudimo įmokas, pasirašant su ieškovu ir trečiuoju asmeniu UAB „FF Lizingas“ skolos perkėlimo ar reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovo skola VSDFV Mažeikių skyriui būtų perleista be mokesčių sumažinimo trečiajam asmeniui UAB „FF Lizingas“. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovams ieškovo įsiskolinimą VSDFV Mažeikių skyriui išieškoti inicijuojant RUAB „Oruva“ ir KO bankroto bylą, administracines bylas ir ikiteisminius tyrimus dėl mokesčių sumokėjimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius ketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Iškėlus bankroto bylą pablogėtų ieškovo santykiai su tiekėjais, apie 80 ieškovo darbuotojų taptų bedarbiais. Ieškovo manymu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nutartyje nurodė, kad iš ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės formuluotės matyti, kad ieškovas siekia suvaržyti atsakovų teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Toks suvaržymas pažeistų teisminės gynybos prieinamumo principą. Kadangi teismas negali apriboti teisės kreiptis į teismą, ieškovo nurodyta laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikoma.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas RUAB „Oruva“ ir KO prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Skunde nurodo, kad LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas suteikia atsakovams išskirtines teises išieškoti skolas neteismine tvarka, o bankroto bylos inicijavimas yra kraštutinė priemonė. Prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, ieškovas siekia apriboti atsakovų veiksmus dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovų teisės kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo nebus apribotos. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo prašymo uždrausti atsakovams inicijuoti administracines bylas bei ikiteisminius tyrimus dėl ieškovui priklausančių mokesčių sumokėjimo, todėl skundžiama nutartis naikintina CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas ėmėsi visų įstatymuose numatytų priemonių ieškovo įsiskolinimui likviduoti, tačiau turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, ieškovas neturi, todėl skolos likviduoti nėra galimybių. Draudimas atsakovui kreiptis į teismą prieštarautų viešąjai tvarkai, teisminės gynybos prieinamumo, teisingumo principams. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės leistų ieškovui nepaisyti socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarkos ir išvengti atsakomybės. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neturi pareigos surinkti socialinio draudimo įmokas pasirašant skolos perkėlimo ar reikalavimo teisės sutartis. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų ieškovo prašomų taikyti priemonių, kadangi visos jos susijusios su teisės į teisminę gynybą suvaržymu.

Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas VSDFV prašo ieškovo skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus nurodytus VSDFV Mažeikių skyriaus atsiliepime.

Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „FF Lizingas“ prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad UAB „FF Lizingas“ nesuinteresuotas bankroto bylos iškėlimu ieškovui, todėl su atskirojo skundo argumentais sutinka. Trečiasis asmuo negali išsamiai pasisakyti dėl atskirojo skundo, kadangi nėra susipažinęs su skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartimi bei RUAB „Oruva“ ir KO ieškiniu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.

Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.).

Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsaugojimu, negali būti taikoma. Be to, tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas atsakovui pažeidžia ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje, tarp šalių kilusį ginčą dėl socialinio draudimo įmokų išieškojimo reglamentuoja viešosios teisės normos. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekonomine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių, turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas. Taigi, valstybinio socialinio draudimo išmokų mokėjimas yra siejamas su dirbančių asmenų teise į įstatymo nustatytas išmokas. Šiai ir kitoms socialinėms teisėms įgyvendinti yra sukurtas Valstybinio socialinio draudimo fondas, grindžiamas ekonomiškai aktyvių (dirbančių) asmenų lėšomis, kurios sumokamos kaip privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Šios nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje tenkinus ieškovo prašymą ir uždraudus atsakovams VSDFV ir VSDFV Mažeikių skyriui išieškoti RUAB „Oruva“ ir KO priklausančias mokėti socialinio draudimo įmokas bus pažeistas viešasis interesas valstybinio socialinio draudimo santykių srityje.

Ieškovas RUAB „Oruva“ ir KO pateiktu ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovus priimti RUAB „Oruva“ ir KO valstybinio socialinio draudimo įmokas, pasirašant su ieškovu ir trečiuoju asmeniu UAB „FF Lizingas“ skolos perkėlimo ar reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovo skola VSDFV Mažeikių skyriui būtų perleista be mokesčių sumažinimo trečiajam asmeniui UAB „FF Lizingas“. Šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovams RUAB „Oruva“ ir KO įsiskolinimą VSDFV Mažeikių skyriui išieškoti inicijuojant RUAB „Oruva“ ir KO bankroto bylą, administracines bylas ir iki teisminius tyrimus dėl šių mokesčių sumokėjimo. Ieškovo teigimu, LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 31 straipsnio 1 punkte ir 36 straipsnyje numatytos atsakovų VSDFV ir VSDFV Mažeikių skyriaus teisės administruoti ieškovo draudimo įmokas ir išieškoti skolas neteismine tvarka, todėl, pritaikius minėtą laikinąją apsaugos priemonę, atsakovų teisė į teisminę gynybą apribota nebus. Su šiuo apelianto argumentu sutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo būdus, taikomus draudėjams nemokant nustatytų draudimo įmokų: 1. duoti nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje Civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka; 2. duoti nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos ar pašalpos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas į Fondą; 3. duoti nurodymą kredito įstaigai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas nurašyti iš draudėjo indėlių kredito įstaigoje ir priklausančių palūkanų; 4. inicijuoti bankroto bylų iškėlimą. Iš prie atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus atsiliepimo ir prie jo pridėto antstolio S. Degimo rašto seka, kad šis atsakovas ėmėsi įstatyme numatytų ikiteisminių priverstinio skolos išieškojimo ir išieškojimo užtikrinimo priemonių, sprendimai dėl ieškovo skolos priverstinio išieškojimo buvo perduoti antstoliui S. Degimui, tačiau ieškovo skola nelikviduota (b.l. 152). Minėto rašto turinys liudija, kad ieškovas neturi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas, todėl kreiptis dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos, įkeitimo ar areštuoti draudėjui priklausantį turtą, atsakovas neturi pagrindo. Iš šių bylos aplinkybių matyti, kad atsakovai nepasinaudojo tik viena įstatyme numatyta priverstinio išieškojimo priemone – inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas vienas iš pagrindinių civilinio proceso teisės principų – teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Galimybę įgyti šią subjektinę teisę turi kiekvienas asmuo esant įstatyme numatytiems pagrindams. Nagrinėjamoje byloje atsakovų, kaip viešojo administravimo institucijų užtikrinančių privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą, teisę kreiptis į teismą inicijuojant bankroto bylos iškėlimą numato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 36 straipsnio 3 dalies 7 punktas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pritaikius ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę, bus apribota atsakovų teisę į teisminę gynybą.

Pažymėtina ir tai, kad CPK 145 straipsnis nenumato laikinosios apsaugos priemonės – teisės kreiptis į teismą ar inicijuoti ikiteisminius tyrimus ribojimo. Nors CPK 145 straipsnio pirmojoje dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas ir nėra galutinis, tačiau ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nenumato nei Įmonių bankroto, nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymai, nei kiti teisės aktai.

Teisėjų kolegija atmeta ieškovo atskirojo skundo argumentus dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovams RUAB „Oruva“ ir KO įsiskolinimą VSDFV Mažeikių skyriui išieškoti ieškovo nurodytais būdais, t.y. inicijuojant RUAB „Oruva“ ir KO bankroto bylą, inicijuojant administracines bylas ir inicijuojant ikiteisminius tyrimus dėl šių mokesčių išieškojimo. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pasisakė ne dėl vieno iš ieškovo prašyme išvardintų mokesčių išieškojimo uždraudimo būdų, o dėl pačios atsakovų teisės išieškoti socialinio draudimo įmokas įstatymų nustatyta tvarka ir šios teisės ribojimo negalimumo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėGintaras Pečiulis