Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-653-820/10 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas V. P. prašė priteisti iš atsakovo VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 9 914,08 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; atnaujinti senaties terminą ieškiniui pateikti ir priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovo įmonėje dirbo nuo (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. 19/g buvo paskirtas į vyresniojo inžinieriaus pareigas, nustatytas 565 Lt atlyginimas. Atsakovo patvirtintoje kolektyvinėje sutartyje buvo nustatyta, kad darbo užmokestis skaičiuojamas už atliktus darbus pagal Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2001 m. sausio 31d. įsakymu Nr. 3 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos darbų kainyno" patvirtintą kainyną, atskaičiuojant instituto išlaikymui skirtas išlaidas. Nuo 2007 m. gegužės mėn. iš ieškovo atliktų darbų ataskaitos atsakovas nepagrįstai atskaitė 154 Lt (pritaikius infliacijos koeficientą - 223 Lt). 2007 m. gegužės 29 d. ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti iš ieškovo atliktų darbų išskaičiuotus 223 Lt. Tačiau jokio atsakymo negavo, nebuvo grąžinti ir iš ieškovo darbo užmokesčio išskaičiuoti pinigai, o iš ieškovo atliktų darbų ataskaitų toliau buvo daromi nepagrįsti atskaitymai. 2008 m. liepos 14 d. ieškovas pakartotinai raštu kreipėsi į atsakovą, tačiau vėl negavo jokio raštiško atsakymo. Iš viso iki 2009 m. balandžio be ieškovo sutikimo, nenurodant priežasties ir taisant ranka ieškovo atliktų darbų ataskaitas, už atliktus darbus ieškovui nebuvo sumokėta 9 914,08 Lt. Iš darbo ieškovas buvo atleistas 2009 m. balandžio 17 d., vadovaujantis DK 125 straipsniu, tačiau iš ieškovo darbo užmokesčio išskaičiuotos sumos ieškovo atleidimo dieną nebuvo išmokėtos.

Atsakovas VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas prašė ieškovo reikalavimo dėl ieškinio senaties atnaujinimo netenkinti, taikyti ieškinio senatį. Jei senaties terminas būtų atnaujintas, ieškinio prašė netenkinti. Nurodė, kad įmonės direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 227/p buvo pakeistos visų įmonės darbuotojų darbo apmokėjimo taisyklės, kurios taikomos apmokant už atliekamus darbus iki šiol. Pagal minėtu įsakymu patvirtintų nuostatų II dalies 1 punktą Filialų, gamybinių skyrių gamybiniam personalui (vykdytojams) darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo realizuotų (aktuotų) darbų apimties. V. P. darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal nurodytas nuostatas, o pagrindas skaičiavimui buvo realizuoti (aktuoti) darbai. Ieškinyje minimos darbuotojų ataskaitos yra įmonės vidinė pagalbinė informacija, pagal kurios duomenis rengiami atsiskaitymų dokumentai, jie tikslinami ir pateikiami užsakovams. V. P. netiksliai parengė minėtas ataskaitas. Rengiant aktus buvo patikslinami nustatyti netikslumai ir užsakovams pateikiami teisingai parengti darbų aktai. V. P. ieškinį grindžia savo ataskaitomis, kuriose jis nurodė netikslias atliktų darbų vertes ir kurios nėra susiję su darbo užmokesčio skaičiavimu. Apie darbų apmokėjimo taisykles V. P. buvo paaiškinta 2007 ir 2008 metais. Raštiški išaiškinimai nerengti, kadangi papildomų pretenzijų po paaiškinimo V. P. nereiškė. Buvo išaiškinta, kad jei netenkina darbo apmokėjimo tvarka, yra galimybė nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Tačiau ieškovas atsisakė tartis dėl darbo santykių nutraukimo, tai yra sutiko nustatytomis sąlygomis vykdyti darbus toliau bei juos vykdė. Apie darbo užmokesčio paskaičiavimą V. P. buvo informuojamas kiekvieną mėnesį įteikiant darbo užmokesčio lapelius. Darbo santykiai yra nutraukti šalių susitarimu. Tariantis dėl darbo santykių nutraukimo V. P. nepareiškė jokių pretenzijų dėl darbo apmokėjimo sąlygų, skolų, neišmokėto darbo užmokesčio ar kitokių netesybų. Todėl laikytina, kad nutraukus darbo santykius šalių susitarimu šalys yra visiškai atsiskaičiusios.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė valstybei iš ieškovo V. P. 13,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad ginčas yra kilęs ne dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, bet dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo, kuriam taikytinas trejų metų senaties terminas. Jis nėra praleistas, todėl atsakovo reikalavimą taikyti senatį atmetė. Nurodė, kad pagal atsakovo įmonėje galiojančius teisės aktus kiekvieno darbuotojo atlygis priklauso nuo realizuotų darbų apimties atlikus ir perdavus darbus užsakovui atėmus visas išlaidas, įskaitant ir mokėjimus už dalinai pirminio projektavimo metu atliktus darbus. Reali darbų kaina nustatoma tik atlikus darbus, todėl gavus galutinį atsiskaitymą iš užsakovo, gali nesutapti galutinė suma su suma, išmokėta darbuotojams avansu. Todėl atsakovo nuostatose nustatytas darbo užmokesčio apskaičiavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo pateiktos atliktų darbų ataskaitos yra pirminiai dokumentai, skirti apskaičiuoti atliktus ieškovo darbus pirminio projekto rengimo etapu. Kadangi faktinis darbo užmokesti tiesiogiai priklauso nuo užsakovo priimtų bylų pasirašant aktus ir apmokėjimo pagal juos, todėl pirminio (ne galutinio, faktinio) skaičiavimo duomenys nėra tikslūs ir būdavo koreguojami pagal faktiškai atliktus ir perduotus užsakovui darbus. Atsižvelgiant į tai, duomenų neatitikimas ieškovo pateiktuose dokumentuose su faktiškai išmokamu atlyginimu nėra pagrindas teigti, kad atsakovas netinkamai skaičiavo atlyginimą ieškovui. Pirminio projektavimo metu buvo panaudota (ieškovui išmokėta) 16 689 Lt suma (13 351+1762+1576=16 689), vėliau atskaityta 16 362 Lt (13257+1529+157=16362). Taigi ne atsakovas liko skolingas, bet ieškovui galėjo būti permokėta 327 Lt (94 Lt 6-osios darbų temos projekto darbų bei 233 Lt – 5-osios darbų temos projekto rengimo darbams).

Apeliaciniu skundu ieškovas V. P. prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti; priteisti iš atsakovo VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 9 914,08 Lt, neteisėtai atskaitytų iš ieškovo atliktų darbų ataskaitų. Ieškovas nesutiko su pačia darbo užmokesčio apskaičiavimo metodika, teigė, kad jis turėjo būti skaičiuojamas už atliktus darbus pagal Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos 2001 m. parengtą žemės reformos žemėtvarkos darbų kainyną. Nurodė, kad teismas nepagrįstai ieškovo ataskaitas vertino kaip netiksliai parengtas, nes netiksliai nurodytos atliktų darbų vertės, tačiau nei vienas faktas nebuvo nustatytas. Sprendime nurodyta, kad ieškovui buvo paaiškinta 2007 ir 2008 metais apie darbų apmokėjimo taisyklės, tačiau reikšminga yra tai, kad atsakovas neteisėtai mažino oficialaus kainyno kainas. Teismas rėmėsi tik skaičiavimais iš atsakovo pateiktų paaiškinimų, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, kad pateikta net parašais nepatvirtinta sąmata.

Teismas nurodė, kad buvo įteikiami darbo užmokesčio lapeliai, tačiau tuose lapeliuose nebūdavo jokios informacijos, kiek ir už ką daromi atskaitymai. Sudarant projekto 2-ą papildymą lėšų ieškovas neavansavo, tačiau atsakovas darė atskaitymus. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė „buvo išmokėta“, nors atsakovas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių išmokėjimo faktą. Nors byla buvo nagrinėjama visus metus, tačiau teismui nepavyko iš atsakovo išreikalauti lokalinių teisės aktų dėl infliacijos koeficientų pasikeitimo. Ieškovas pateikti kopijų negali, nes jie buvo tvirtinami Vilniaus apskrities administracijos viršininko įsakymais, su kuriais jis nebuvo supažindintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, ieškinio netenkinti. Nurodė, kad V. P. ieškinį grindė savo ataskaitomis, kuriose nurodytos netikslios vertės ir jos nėra susiję su darbo užmokesčio skaičiavimu. Ieškovas pateikė klaidinančią informaciją dėl kainyno ir infliacijos koeficientų taikymo. Projektų rengimo darbų apmokėtai apimties daliai infliacijos koeficientai netaikomi, šie koeficientai netaikomi ir iš galutinio atsiskaitymo darbų vertės minusuojamai daliai. Apie darbų apmokėjimo taisykles V. P. buvo paaiškinta 2007 ir 2008 m. Raštiški atsakymai nebuvo rengti, kadangi po paaiškinimų V. P. papildomų pretenzijų nepareiškė. Ieškovas atsisakė tartis dėl darbo santykių nutraukimo, t.y. sutiko su nustatytomis sąlygomis ir toliau vykdė darbus. Apie darbo užmokesčio paskaičiavimą ieškovas buvo informuojamas kiekvieną mėnesį įteikiant darbo užmokesčio lapelius. Tariantis dėl darbo santykių nutraukimo V. P. nepareiškė jokių pretenzijų dėl darbo apmokėjimo sąlygų, skolų, neišmokėto darbo užmokesčio ar kitokių netesybų. Kadangi darbo santykiai nutraukti šalių susitarimu, laikytina, kad šalys yra visiškai atsiskaičiusios. Atsakovas pažymėjo, kad visos (pirminės ir patikslintos) sąmatos yra patvirtintos rangovo ir užsakovo parašais, teisingos, jomis vadovautasi ir rengiant darbų perdavimo – priėmimo aktus.

Ieškovo V. P. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

Ieškiniu V. P. prašė iš atsakovo VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto priteisti 9 914,08 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Teigė, kad nepriemoka susidarė per laikotarpį (duomenys neskelbtini), kada jis buvo atleistas iš darbo vadovaujantis Darbo kodekso 125 str. (šalių susitarimu). Ieškovas įrodinėjo, kad remiantis atsakovo patvirtinta kolektyvine sutartimi, darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas už atliktus darbus pagal Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos 2001 m. parengtą žemės reformos žemėtvarkos darbų kainyną, atskaičiuojant instituto išlaikymui skirtas išlaidas. Atsakovas iš ieškovo parengtų darbų ataskaitų, pažeisdamas Darbo kodekso 224 str. 1 d., nepagrįstai darė atskaitymus.

Atsakovas atsikirsdamas teigė, kad VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktoriaus 1999-08-16 įsakymu Nr. 227/p buvo pakeistos visų įmonės darbuotojų darbo apmokėjimo taisyklės, kurios taikomos apmokant už atliekamus darbus iki šiol, pradėta taikyti apmokėjimą pagal galutinius darbo rezultatus – ūkiskaitą (t. 1, l. 93-98). Pagal minėtu įsakymu patvirtintų VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatų II dalies 1 punktą filialų, gamybinių skyrių gamybiniam personalui (vykdytojams) darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo realizuotų (aktuotų) darbų apimties. Realizuotų darbų apimtis nustatoma pagal užsakovų pasirašytus darbų aktus, tokios darbo apmokėjimo sąlygos atitinka kolektyvinės sutarties 3.2.1. p. (t. 1, l. 99-105). Detalios darbų vertės yra nustatomos įmonės ir užsakovų sudaromose sutartyse (ar sąmatose prie sudarytų sutarčių).

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktoriaus 1999-08-16 įsakymu Nr. 227/p patvirtintus nuostatus, įvertino ieškovo pateiktas ataskaitas, atliktų darbų aktus bei sąmatas ir padarė išvadą, kad ieškovui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas teisingai. Nustatė, kad pirminio projektavimo metu 2005 m. – 2009 m. buvo panaudota 16 689 Lt suma, vėliau atskaityta 16 362 Lt.

Tokių pirmosios instancijos teismo išvadų (kad darbo užmokestis buvo apskaičiuotas remiantis VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktoriaus 1999-08-16 įsakymu Nr. 227/p patvirtintais nuostatais, pagal byloje pateiktus atliktų darbų aktus ir sąmatas) ieškovas iš esmės neginčijo, tačiau apeliaciniu skundu nesutiko su pačia darbo užmokesčio apskaičiavimo metodika, teigė, kad jis turėjo būti skaičiuojamas už atliktus darbus pagal Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos 2001 m. parengtą žemės reformos žemėtvarkos darbų kainyną. Šis apelianto teiginys nėra įrodytas (CPK 178 str.). Ieškovas nepateikė argumentų, kuriais paneigtų VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktoriaus 1999-08-16 įsakymo Nr. 227/p ir juo patvirtintų nuostatų teisėtumą, tai galiojantis įmonėje teisės aktas, kuriuo remiantis buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis. Detalias darbų vertes lemia įmonės ir užsakovų sudaromose sutartyse (ar sąmatose prie sudarytų sutarčių) suderinti įkainiai, kurie gali skirtis nuo rekomenduojamų kainyne, infliacijos koeficientų taikymas taip pat priklauso nuo konkretaus sutarties šalių susitarimo. Kai nėra paneigtos šios atsakovo nurodytos aplinkybės ir jomis grindžiamos teismo išvados, nėra faktinio pagrindo vertinti kitus apelianto argumentus, jie neturi esminės reikšmės sprendžiant ginčą, nes ieškovas savo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo grindžia kitokia darbo užmokesčio skaičiavimo metodika, kitais darbų įkainiais (pagal Žemės reformos žemėtvarkos darbų kainyną, parengtą 2001 m., įsakymais dėl infliacijos koeficientų). Ginčo dėl pirminių darbų apmokėjimo apskaitos duomenų – atliktų darbų apimčių, skirtų avansu lėšų, byloje nėra. Apelianto argumentas, kad į civilinę bylą buvo pateiktos nepasirašytos sąmatos, ir jomis rėmėsi teismas, neturi įtakos sprendime padarytoms išvadoms, nes jos pagrįstos visuma byloje ištirtų įrodymų, tame tarpe užsakovų patvirtintais darbų priėmimo aktais, kurie patvirtina sąmatose numatytų lėšų faktinį panaudojimą.

Apelianto argumentas, kad atsakovas nepateikė duomenų apie ieškovui išmokėtus pinigus, yra naujas byloje, nebuvo nurodytas ieškinyje, jo netyrė pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo tokią aplinkybę vertinti apeliacinėje instancijoje.

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui nėra darbo užmokesčio skolos, remiantis apelianto argumentais, skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, į valstybės biudžetą iš apelianto priteistina 5,70 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 96 str. 88 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti į valstybės biudžetą iš apelianto V. P. 5,70 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje instancijoje išlaidų.