Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimo, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 187² straipsnyje, ir nubaustas 1500 litų bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. kovo 20 d. 13.45 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, pasirašytinai būdamas įspėtas dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, galimai melagingai teismo posėdžio metu davė parodymus, kad 2013-02-06 0.55 val. (duomenys neskelbtini), automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne M. L., o R. P., po automobilio sustojimo policijos pareigūnai nebuvo privažiavę prie minėto automobilio apie 9 minutes. Tokiais savo veiksmais A. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187² straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 187² straipsnyje numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. suvokiant, kad asmens parodymai yra melagingi ir žinant, kad už tai gresia atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas tyčios pasireiškimą panašiose savo esme bylose (dėl Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio „Melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas“) yra išaiškinęs, jog tiesioginė tyčia šio pobūdžio neteisėtose veikose pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-616/2006; 2K-164/2010).

Apeliantas skunde nepagrįstai tvirtina, kad jo teisme duoti parodymai apie 2013-02-06 įvykį, jog automobilį vairavo ne vyras, o moteris, kad policijos pareigūnai iš karto prie sustojusio automobilio neprivažiavo apie 9 minutes, nėra melagingi. Iš administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-701-771/2013 esančio pasižadėjimo (30 b. l.) bei 2013-03-20 teismo posėdžio protokolo (23–29 b. l.) matyti, kad A. J. įstatymo nustatyta tvarka teismo buvo pasirašytinai įspėtas dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, jis suvokė teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus bei suprato atsakomybę už tokios pareigos nevykdymą.

Taip pat iš bylos matyti, jog Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-23 nutarimu, kuris Šiaulių apygardos teismo 2013-06-11 nutartimi paliktas nepakeistas, nustatyta, jog 2013-02-06 0.55 val. automobilį „Renault Espace“ vairavo M. L., kadangi liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. M. ir R. P., tiesiogiai matę teisės pažeidimo aplinkybes – pavojingai gatvėje manevruojantį automobilį, kurį sekė 20 metrų atstumu, iki kol tas automobilis sustojo (duomenys neskelbtini), kieme, kad priėjus prie automobilio, matė, jog už vairo sėdėjo ne moteris, kaip teismo posėdžiuose tvirtino M. L. bei liudytojai R. P., A. J., S. A., o M. L., kad automobiliui riedant į priekį apie 2-3 metrus, M. L. iš vairuotojo vietos persėdo į keleivio vietą, t. y. susikeitė su R. P. vietomis. Kadangi tokius liudytojų R. M. ir R. P. parodymus patvirtino kiti byloje esantys duomenys, apylinkės teismas bei M. L. apeliacinį skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo netikėti liudytojų R. M. ir R. P. parodymais, jog automobilį vairavo M. L., ir kad policijos pareigūnai prie M. L. automobilio atvažiavo iš karto, nepraėjus nei 3 sekundėms nuo to, kai automobilis, įsukęs į (duomenys neskelbtini), kiemą, sustojo. Taigi, liudytoju 2013-03-20 apklausto A. J. parodymai, jog jis matė, kaip į kiemą įvažiavusi „miniveną“ vairavo moteris, kad iš paskos nevažiavo joks policijos automobilis, prieštarauja M. L. atžvilgiu išnagrinėtoje administracinėje byloje surinktiems ir įsiteisėjusiu teismo nutarimu įvertintiems įrodymams, todėl pagrįstai tokius A. J. parodymus apylinkės teismas vertino kaip melagingus. Be to, pastebėtina, kad liudytoją A. J. į teismą liudyti pasikvietė administracinį teisės pažeidimą padaręs M. L. bei 2013-03-20 posėdyje pats A. J. nurodė, jog M. L. nepažinojo iki tol, kol jam nepaskambino (26 b. l.). Dėl to daroma išvada, kad A. J. įvykio aplinkybes sužinojo iš M. L., ir teismo posėdyje nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, siekė padėti draugo, kurio neįvardino teisme, kaimynui M. L. išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, duodamas tokius parodymus A. J. suvokė, jog teisme duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprato ir norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai A. J. pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187² straipsnyje. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.