Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2007-07-02 · Civilinė byla Nr. 2A-79/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-07-02
Bylos Nr.
2A-79/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas
A. M.
Atsakovas
draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos garantas“
Advokatai
Anatolijus Burinskas, Jaunis Sventickas
Kategorijos
  • 73.2.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-79/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.5.1.1, 114.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovei A. M., ieškovės atstovui advokatui Jauniui Sventickui,atsakovo atstovui advokatui Anatolijui Burinskui,Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos atstovui Dariui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-12-45/2006 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui draudimo uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui DUAB ,,Baltijos garantas” dėl draudimo išmokos, palūkanų bei nuostolių atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad šalys 1998 m. rugsėjo 2 d. sudarė turto draudimo sutartį, pagal kurią ieškovė apdraudė nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, esančius Kyviškių kaime, Šatrininkų seniūnijoje, Vilniaus rajone, nuo gaisro ir gamtinių jėgų bei nuo trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos. Ieškovė teigė, kad 1999 m. liepos 14 d. AB „Vilniaus komprojekto” atliktos ekspertizės metu buvo nustatyta, jog minėto namo sienose yra plyšiai ir trūkimai, o dėl pamatų nusėdimo namo sienos būklė yra avarinė. Ieškovės teigimu, namo pamatai nusėdo dėl grunto nusėdimo, o atsakovo DUAB „Baltijos garantas” 1997 m. liepos 31 d. Turto draudimo taisyklių Nr.006 (toliau Taisyklės) 3.1 punkte nurodyta, kad grunto nusėdimas yra draudiminis įvykis, todėl, po ekspertizės atlikimo, ieškovė pranešė atsakovui apie šį įvykį. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, teigdamas, jog tai yra nedraudiminis įvykis. Ieškovės nuomone, toks atsakovo atsisakymas mokėti yra nepagrįstas, todėl ji prašė priteisti 48 000 Lt draudimo išmoką bei 11 630,40 Lt dydžio palūkanas už praleistą draudimo išmokos sumokėjimo terminą nuo 1999 m. rugpjūčio 28 d. iki 2005 m. sausio l d.

Ieškovė taip pat prašė priteisti dėl laiku neišmokėtos draudimo išmokos patirtus nuostolius, tai yra 42 000 Lt. Tokį nuostolių dydį grindė būtinojo namo remonto kaina, nurodydama, jog dėl lėšų stygiaus name atsiradę defektai nėra pataisyti, neatstatinėjama namo būklė kasdien blogėja ir šiuo metu atlikti namo būtinąjį remontą reikia 90 036 Lt, o išmokėjus 48 000 Lt draudiminę išmoką, žalos dydis būtų 42 000 Lt.

Be to, ieškovė prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, motyvuodama tuo, jog dėl silpnos sveikatos ir gydymosi negalėjo kreiptis į teismą anksčiau.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, be kitų argumentų taip pat nurodė, jog ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino, ieškinio senaties terminą atnaujino ir perdavė bylą nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo (t. 2, b. l. 51). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad bylos esmę sudaro fakto, ar buvo grunto nusėdimas, nustatymas, o tam reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, todėl būtina svarstyti ekspertizės skyrimo klausimą. Teismo nuomone, ieškovės gyvenamojo namo pamatų nusėdimo priežastys turi esminę reikšmę sprendžiant šį ginčą.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, tai yra priteisė iš atsakovo ieškovei 48 000 Lt draudimo išmoką ir 11 630,40 Lt palūkanas, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad AB ,,Vilniaus komprojektas“ 1999 m. liepos 14 d. ekspertizės akte Nr. 9047 nepriklausomas ekspertas nustatė, jog ginčo gyvenamojo namo sienos sutrūkinėjo dėl dviejų priežasčių: pamatų nusėdimo arba statybos darbų nukrypimo nuo projekto (t. 1 b. l. 9-12). Vilniaus viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 1998 m. birželio 16 d. pažymoje Nr. 228 teigiama, kad esminių nukrypimų nuo suderinto projekto nėra ir šis faktas, teismo teigimu, yra nenuginčytas (Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutartis (t. 1, b. l. 160, 283). Taip pat teismas nurodė, kad ekspertizės akte konstatuota, jog pamatų nusėdimas priemolio gruntuose yra ilgalaikis procesas, galutinai pasireiškiantis 5-10 metų laikotarpyje, o ginčo namo sienose atsiradę įtrūkimai yra dėl pamatų nusėdimo. Teismas konstatavo, jog atsakovas ekspertizės akto išvados nenuginčijo. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, jog draudimo sutarties galiojimo metu vyko grunto nusėdimas dėl ko skilo sienos, todėl pripažino įvykį draudiminiu, atitinkančiu Taisyklių 3.1.8 punktą.

Taip pat teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas už nesumokėtą draudimo sumą. Nurodė, kad atsakovui apie draudiminį įvykį buvo pranešta 1999 m. liepos 27 d. ir nuo šios dienos atsakovas įgijo prievolę išmokėti draudimo sutartyje nurodytą draudimo išmoką, todėl teismas priteisė ieškovei 11 630,40 Lt palūkanas (1983 m. CK 236 str., 2000 m. CK 6.210 str.). Dėl senaties termino ir reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą teismas nepasisakė.

Apeliaciniu skundu atsakovas DUAB ,,Baltijos garantas“ pašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas nenurodė, kokia CK nuostata vadovavosi priteisdamas ieškovei draudimo išmoką, bei ignoravo draudimo sutarties sampratą, Draudimo įstatymą ir Draudimo taisykles (CK 6.987, 6.993, 6.1010, 6.1012, 6.1013, 6.1014).Teismas visiškai nesprendė ieškinio senaties atstatymo klausimo ir dėl to nepasisakė. Teismas rėmėsi tuo, kad nenuginčyta Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutartis, tačiau apeliantas nebuvo suinteresuota šalimi kviečiamas į teismą nagrinėjant bylą administraciniame teisme, todėl negalėjo nuginčyti akivaizdžių faktų. Teismas nevertino aplinkybių, jog ieškovės namas yra dviejų aukštų vietoj vieno aukšto, jog, kaip nurodė ekspertas, namo sienos perkrautos ne pagal projektą atlikus darbus ir pan. Be to, pati ieškovė 2006 m. birželio 3 d. televizijos laidoje ,,Paskutinė instancija“ teigė, kad pamatų sienos trūko todėl, kad namas buvo pastatytas ne pagal projektą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė savo pozicijos, nes draudiminį įvykį privalo įrodyti draudėjas. Teismas nepagrįstai sprendė buvus draudiminį įvykį, nes jokio grunto nusėdimo ar nuslinkimo nebuvo, tokios stichinės nelaimės nefiksavo jokios metrologijos stotys. Dėl šio apeliantui nebuvo reikalo prašyti skirti ekspertizę sprendžiant draudimo išmokos klausimą. Teismas neteisingai nustatė, kokio dydžio nuostolis buvo padarytas. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių, iš ko susidaro jos nuostolis dėl draudiminio įvykio, ji tik reikalauja išmokėti draudimo sumą, kuri turėtų būti išmokama tuo atveju, jei draudiminio įvykio metu būtų visiškai sunaikintas apdraustas turtas arba jo atstatymo darbų vertė viršytų draudimo sumą. Teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė laiku informavo draudiką apie draudiminį įvykį, nes byloje yra ekspertizės išvada ir tik po jos atlikimo ieškovė kreipėsi į draudimo bendrovę. Taigi ieškovė į draudiką kreipėsi praleidusi trijų dienų terminą pranešti apie draudiminį įvykį. Apie šį draudiminį įvykį ieškovė nepranešė jokioms institucijoms, todėl draudimo taisyklių pagrindu draudimo išmoka nemokama (13, 13.1.2, 13.1.4, 13.1.5 punktai). Teismas nepagrįstai priteisė nurodyto dydžio palūkanas, nes draudimo bendrovė įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką tik esant draudiminiam įvykiui, tačiau nagrinėjamu atveju tokio įvykio nebuvo. Be to, iš draudiko negali būti priteisiamos jokios palūkanos, nes tik skundžiamu sprendimu teismas įvykį pripažino draudiminiu.

Atiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. M. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nenurodo, kokia teisės norma remiasi, nes teismas aiškiai nurodo, kad apeliantui pareiga sumokėti draudimo išmoką kyla iš draudimo taisyklių trečiojo skyriaus nuostatų. Nepagrįsti apelianto argumentai ieškinio senaties klausimu, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartyje vienareikšmiškai nurodė, kad ieškinio senatis praleista dėl svarbių priežasčių ir šis terminas atnaujintinas. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nesivadovavo mokslo bei technikos žiniomis ir rėmėsi vien nelogiškomis nuomonėmis. Teismas sprendime vadovavosi AB ,,Vilniaus komprojektas“ 1999 m. liepos 14 d. ekspertizės aktu. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, todėl apeliantas galėjo paneigti šios ekspertizės akte pateiktas išvadas, tačiau to nepadarė. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog ieškovė nepateikė duomenų, iš ko susideda jos patirtas nuostolis. Bylos medžiagoje yra pateikta lokalinė sąmata, kurioje apskaičiuota, kiek kainuoja dėl draudiminio įvykio atsiradusių defektų pašalinimas, tai yra į sąmatą įtrauktų darbų vertė 2004 m. liepos mėnesio kainomis buvo 90 036 Lt (t. 2, b. l. 4-9). Prie sąmatos pridedamas defektų aktas Nr. 2, kuriame specialistas nurodo šalintinus defektus. Be to, pats draudikas, gavęs pranešimą apie draudiminį įvykį, privalėjo atvykti apžiūrėti namo bei apskaičiuoti nuostolių sumą, tačiau to nepadarė. Teismas pagrįstai priteisė palūkanas, nes draudiminis įvykis yra įvykęs, o apeliantas neįvykdė savo pareigos laiku sumokėti draudimo išmoką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 263 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių iš esmės yra kilęs dėl to, ar yra draudiminis įvykis, tai yra ar yra pagrindas konstatuoti esant Turto draudimo taisyklių 3.1 punkte numatytą bei 3.1.8 punkte apibūdintą grunto nusėdimą ar žemės nuslinkimą, ar ne. Teisėjų kolegija pažymi, kad norint išspręsti šį klausimą, svarbu turėti galvoje draudimo sutarties specifiką bei iš to išplaukiančius esminius draudiminio įvykio bruožus.

Skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, tai yra draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, nes jis perima iš draudėjo pastarojo riziką – nuostolių atsiradimo tikimybę ir tam tikro jų dydžio galimybę. Taigi draudimo sutartis yra rizikos sutartis, naudos gavimas ar šalių pareigos dydis priklauso nuo tam tikro įvykio – draudiminio įvykio – buvimo ar nebuvimo (CK 6.987 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. vasario 7 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-7-351/2002) išaiškino, kad draudimo sutarties sudarymo metu šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudiminis įvykis būtinai įvyks. Taigi draudimo sutartimi gali būti apdraudžiami tie turtiniai interesai (objektai), kurių vertės sumažėjimo rizika yra tik hipotetiškai numanoma, tačiau nėra akivaizdi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2004). Minėtą teismų praktikoje suformuotą poziciją patvirtina bei papildo ir nagrinėjant šią bylą Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 18 d. posėdyje duoti Draudimo priežiūros komisijos atstovo paaiškinimai, jog draudimo tikslas yra apdrausti nuo įvykių, kurie įmanomi, tačiau mažai tikėtini (t. 2, b. l. 133).

Draudimo sutartis gali numatyti draudiminius atsitikimus, juos išvardijant, arba išvardijant atitinkamus draudiminius įvykius ir juos individualizuojant. Nustačius konkrečias įvykio aplinkybes ir konstatavus, kad jos atitinka sutartyje ar įstatyme nustatytus požymius, įvykis kvalifikuojamas kaip draudiminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2004).

Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimus grindžia tuo, kad ginčo namo sienos sutrūkinėjo įvykus draudiminiam įvykiui, tai yra grunto nusėdimui, dėl kurio nusėdo jai priklausančio namo pamatai (Taisyklių 3.1, 3.1.8 p.). Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju minimas grunto nusėdimas negali būti laikomas draudiminiu įvykiu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant šį ginčą, pirmiausia būtina identifikuoti sienų sutrūkinėjimo priežastį. Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, nepriklausomas AB ,,Vilniaus komprojektas“ ekspertas 1999 m. liepos 14 d. ekspertizės aktu Nr. 9047 nustatė, kad gyvenamojo namo sienos sutrūkinėjo dėl dviejų priežasčių: pamatų nusėdimo arba statybos darbų nukrypimo nuo projekto (t. 1, b. l. 9). Iš bylos medžiagos matyti, jog klausimas dėl ginčo namo statybos darbų atitikimo projektui buvo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I16 -306/2003 pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai dėl moralinės žalos atlyginimo. Šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. spalio 23 d. nutartyje nepaneigė aplinkybės, kad 1998 m. birželio 16 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažyma Nr. 288, kurioje teigiama, jog ginčo namas statomas be esminių nukrypimų nuo suderinto ir patvirtinto projekto, yra teisinga. Taigi, kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paneigė dalį minėto ekspertizės akto. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju sienų trūkinėjimo priežastis buvo pamatų nusėdimas, o duomenų, paneigiančių šią išvadą, byloje nėra (CPK 185, 178 str.). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, lieka išsiaiškinti, ar pamatų nusėdimas įvyko dėl tokio grunto nusėdimo, kuris gali būti laikomas draudiminiu įvykiu, aprašytu Taisyklių 3.1.8 punkte.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Draudimo taisyklių 3.1.8 punkte, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą, draudiminis įvykis ,,grunto nusėdimas ar žemės nuslinkimas“ apibrėžiamai kaip vietovės taško absoliučios altitudės sumažėjimas dėl lietaus, podirvio vandens ar cheminių procesų dirvoje veikimo, dėl ko nuslenka kalvų ar krantų šlaitai ar sėda pastatų pamatai, skyla sienos. Taigi draudiminiu įvykiu laikomas ne bet koks grunto nusėdimas, neišvengiamai lemiantis pamatų sėdimą, o tik nurodytus požymius atitinkantis grunto nusėdimas, tai yra nusėdimas, atsiradęs dėl minėtų priežasčių - dėl lietaus, podirvio vandens ar cheminių procesų dirvoje veikimo. Atsižvelgdama į tokį grunto nusėdimo, kaip draudiminio įvykio, apibūdinimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas skunde teisingai nurodė, kad draudimo taisyklėse numatytas grunto nusėdimas yra sąlygotas stichinės nelaimės. Tokį aiškinimą patvirtino ir Draudimo priežiūros komisijos atstovas, apeliacinės instancijos teismo 2007 m. birželio 18 d. posėdžio metu nurodęs, jog toks įvykis turi būti netikėtas, greitas, o ne prognozuotinas, reiškinys. Be to, šią išvadą sustiprina sisteminis draudimo taisyklių aiškinimas: grunto nusėdimas, kaip draudiminis įvykis, įtrauktas į ,,A“ grupės draudiminių įvykių sąrašą – gaisras bei gamtinės jėgos, šalia tokių įvykių, kaip žaibas, audra, viesulas, potvynis, liūtis, kruša, sniego slėgis ir pan. Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių 3.1.8 punkte numatytas draudiminis įvykis yra toks grunto nusėdimas, kurį sukelia gaivališkos gamtos jėgos, stichijos reiškiniai, jis turi būti netikėtas, neprognozuojamas reiškinys.

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tokį gamtinių jėgų pasireiškimą ar apie tokio pobūdžio reiškinio fiksavimą metrologijos stotyse. Priešingai, byloje esantys duomenys nepaneigia atsakovo atstovo argumentų, kad ginčo namo pamatai galėjo nusėsti dėl grunto nusėdimo, kuris yra natūralus, prognozuojamas su statybomis susijęs procesas. Minėtame ekspertizės akte nurodoma, jog pamatų nusėdimas priemolio gruntuose yra ilgalaikis procesas, galutinai pasireiškiantis 5-10 metų laikotarpyje. Taigi, kaip paaiškino Draudimo priežiūros komisijos atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, iš ekspertizės akto galima daryti išvadą, kad toje vietoje, kurioje pastatytas ginčo namas, gruntas sėda, o tai yra akivaizdus, numatomas procesas ir į tai turėjo atsižvelgti namo projektuotojai ir statytojai. Be to, byloje yra duomenų, kad vietovė, kurioje pastatytas ginčo namas, yra nusausinta pelkė, todėl joje statomiems pastatams gali būti būdingos problemos, susijusios su pamatų sėdimu, sąlygotu grunto nusėdimo (t. 2, b. l. 30, 122-124). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčo namas yra dviejų aukštų, taigi krūvis pamatams, gruntui yra didelis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas spręsti, jog ginčo namo pamatai nusėdo dėl natūralaus proceso, vykstančio pastačius kiekvieną pastatą, o atsižvelgiant į vietovės grunto ypatybes bei namo dydį, toks procesas galėjo lemti sienų trūkinėjimą. Įrodymų, paneigiančių šias išvadas ir patvirtinančių, jog grunto nusėdimas prilygo draudimo taisyklėse aptartam neįprastam ir neprognozuojamam gamtos reiškiniui, ieškovė nepateikė, nors įrodinėjimo našta dėl draudiminio įvykio buvimo tenka jai (CPK 185, 178 str.).

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog draudimo sutarties galiojimo metu vyko grunto nusėdimas, kuris pripažįstamas draudiminiu įvykiu, atitinkančiu Taisyklių 3.1.8 punktą. Draudimo bendrovė įsipareigojo sumokėti draudimo išmoką tik esant draudiminiam įvykiui, o tokio įvykio nesant, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo draudimo išmokos (CK 6.987 str.). Konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti buvus draudiminį įvykį, kitų apelianto argumentų, susijusių su nuostolių dydžio įrodymu, terminu pranešti apie draudiminį įvykį, palūkanų priteisimu, nagrinėjimas teisiškai netikslingas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus ieškinio senaties klausimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, remdamasis tuo, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (t. 2, b. l. 34). Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino, o bylą grąžino nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (t. 2, b. l. 51). Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog sutrūkinėjus ginčo pastato sienoms ieškovė 2000 m. gegužės 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu namo pardavėjai dėl gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių iš pardavėjos priteisimo. Kasacine tvarka ši byla išnagrinėta 2002 m. vasario 20 d (t. 1, b. l. 86). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė, gindama savo teises, turėjo realų pagrindą kreiptis į teismą prašydama nutraukti gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį dėl statybos trūkumų, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovė pasirinko aiškiai netinkamą ir neprotingą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad ieškovė savo teises dėl pirkto gyvenamojo namo statybos trūkumų gynė ir administraciniame teisme (t. 1, b. l. 81, 283), tačiau jos reikalavimai buvo atmeti. Teismams atmetus minėtus ieškovės reikalavimus kitose byloje, ji kreipėsi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo. Atsižvelgdama į tai bei į ieškovės pateiktus įrodymus dėl jos sveikatos problemų, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti senaties terminą. Taigi iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutarties teksto yra akivaizdu, kad Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė ieškinio senaties klausimą ir šį terminą atnaujino.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo DUAB ,,Baltijos garantas“ apeliacinį skundą patenkina, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės A. M. ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo atmeta (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Kaip matyti iš šios nutarties, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą patenkina: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą ir ieškinį atmeta (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, atsakovui turi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas sumokėjo 1 800 Lt žyminio mokesčio paduodamas apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 97), todėl ši suma jam priteistina iš ieškovės (CPK 93, 80). Atsakovas neprašė atlyginti išlaidų, turėtų advokato pagalbai.

Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Nagrinėjamu atveju tokių išlaidų buvo 88,5 Lt (t. 1, 1; t. 2, b. l. 112), todėl teisėjų kolegija iš ieškovės priteisia šią sumą valstybei išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (CPK 93, 88, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos garantas“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovės A. M. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. M. atsakovui draudimo uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos garantas“ 1 800 Lt (tūkstantis aštuoni šimtai litų) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės A. M. valstybei 88,5 Lt (aštuoniasdešimt aštuoni litai, 50 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisVigintas Višinskis