Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d., ir jam paskirtas laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2014 m. sausio 16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti ir M. R. bei A. A., bet nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad kartu su M. R. ir A. A. 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pastatu, t. y. viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu, rodydami aiškų visuomenės ir asmens negerbimą, t. y. tyčia suduodami V. N. rankomis ir kojomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir tuo padarydami poodinę kraujosruvą nosies srityje ir krūtinės ląstos sumušimą su paraudimu kairėje krūtinės pusėje, dėl to nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo V. N. ir jo artimos draugės N. B. parodymais – nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įsitikinęs, kad būtent jis (apeliantas) jam sudavė smūgius. Liudytoja N. B. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad nežino, kas pirmas sudavė smūgius.

Apelianto nuomone, teismo išvada, kad jis žalos nukentėjusiajam neatlygino, yra nepagrįsta, nes taikant solidariąją atsakomybę, jei M. R. atlygino kitų kaltinamųjų bendrai padarytą žalą nukentėjusiajam V. N. ir Šiaulių teritorinei ligonių kasai, tai M. R. turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. Be to, apeliantas pažymi, kad jis per savo tėvus M. R. dalį materialinės žalos – 20 Eurų sumokėjo po teismo posėdžio, todėl prašo materialinės žalos dalies atlyginimą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat skunde apeliantas pastebi, kad nuosprendyje nepasisakyta ir nemotyvuota, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatytas jo bendrininkavimo darant nusikaltimą faktas, jei jokio susitarimo sumušti V. N. nebuvo. Apelianto nuomone, jei ši aplinkybė apeliacinio teismo būtų nustatyta, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus ir jo padarytų veiksmų nesunkų pobūdį, jo pasyvumą konflikto metu, teismas bendrininkavimo ir bendrininkų grupės aplinkybės neturėtų pripažinti sunkinančia (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Skunde apeliantas teigia, kad nors jis smūgių nei rankomis, nei kojomis V. N. nesudavė, sutinka, kad sukėlė triukšmą viešoje vietoje, stumdėsi su V. N. ir šiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. savo kaltę pripažįsta iš dalies. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas ignoravo aplinkybę, kad smurtą panaudojo abi konflikto šalys, taip pat tinkamai neatskleidė ir neišanalizavo surinktų įrodymų, o tai sukliudė paskirti jam adekvačią bausmę. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad palyginus su bausmėmis, paskirtomis A. A. ir M. R., jam paskirta neproporcingai didelė ir griežta laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas pažymi, kad anksčiau laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas tik kartą, nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. P. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, tai, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu (BPK 20 str.). Iš skundžiamo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžio matyti, kad Telšių rajono apylinkės teismas nurodė, kodėl ir kokia apimtimi remiasi nuteistųjų V. P., M. R. ir A. A. duotais parodymais.

Nors nuteistasis V. P. neigia naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau tokia nuteistojo pozicija apylinkės teismo pagrįstai buvo vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Nukentėjusysis V. N. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad susitikimą iniciavo V. P., paskambinęs telefonu, jis (V. N.) su N. rūkė lauke, kai jie išlindo iš už parduotuvės kampo, jam smūgius sudavė visi trys, smūgius sudavė kumščiais ten, kur kliuvo, kai dar buvo susikibęs su tais dviem, priėjo M., sudavė jam ir atsitraukė (2 t., 13–15 b. l.). Nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja N. B., kuri teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paskambino iš nežinomo numerio, iš balso atpažino, kad tai V. P., ji su nukentėjusiuoju rūkė ant laiptų, kai iš už parduotuvės galo atėjo V., M. ir kitas kaltinamasis, daugiausia muštynės vyko tarp V., V. ir kito kaltinamojo (A. A.), P. su A. V. puolė vienas po kito, M. buvo prišokęs, tik ji nežino, ką pastarasis konkrečiai darė (2 t., 15–16 b. l.). Liudytojos N. B. parodymai laikytini patikimais ir jais remiasi, nes ši liudytoja buvo įvykio vietoje, pati matė įvykį ir davė detalius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu (1 t., 21–25 b. l., 2 t., 15–16 b. l.). Be to, šios liudytojos ir nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir nuteistasis M. R.. Teisiamojo posėdžio metu M. R. parodė, kad būdami garaže paskambino V., pakvietė pastarąjį ateiti, pripažino, kad pribėgęs trenkė V. N. į galvą, nes padėjo draugams, pažymėdamas, kad prieš tai V. N. jau mušėsi su V. P. ir A. A., taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pripažindamas, kad visi trys bendrai sumušė nukentėjusįjį (2 t., 10–11 b. l.). Be to, ir nuteistasis A. A. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad jie visi trys kontaktavo su nukentėjusiuoju (2 t., 12 b. l.). Išanalizavusi šių asmenų parodymus, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo nuomonei, kad konflikto iniciatoriai buvo nuteistieji, o V. P. teiginys, kad V. N. pirmasis puolė, o jis (V. P.) smūgių nesudavė, vertintinas kaip gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės.

Nuteistojo V. P. apeliacinio skundo teiginiai apie tariamą tyrėjos vertimą pasirašyti 2014 m. rugpjūčio 8 d. protokolą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Apeliantas savo parašu patvirtino, kad jo parodymai surašyti teisingai (1 t., 137–138 b. l.). Dėl apeliacinio skundo argumento, jog 2014 m. rugpjūčio 8 d. į apklausą nebuvo pakviestas advokatas, pastebėtina, kad vadovaujantis BPK 51 str. nuostatomis, gynėjo dalyvavimas procese nebuvo privalomas, o byloje esantis teisių įtariamajam išaiškinimo protokolas, pasirašytas paties V. P., patvirtina, jog 2014 m. rugpjūčio 7 d. jam buvo tinkamai išaiškinta teisė į gynybą, nurodant, kad jis turi teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją ( 1 t., 133 b. l.). Taigi, šiuo atveju pats įtariamasis savo nuožiūra ir laisva valia sprendė, naudotis gynėjo teisine pagalba ar nesinaudoti. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje atsiradus aplinkybėms, dėl kurių gynėjo dalyvavimas tapo būtinas, 2015 m. kovo 17 d. nutarimu BPK 51 str. 1 d. 7 p. pagrindu V. P. buvo paskirtas Telšių rajono valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas iki išnyks aplinkybės, darančios gynėjo dalyvavimą būtinu (1 t., 147 b. l.). Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis, minėtas apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmestinas ir V. P. apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Viena iš įstatyme numatytų bendrininkavimo formų yra bendrininkų grupė. Bendrininkų grupė pagal BK 25 str. 2 d. yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Vykdytojas yra asmuo, ne tik tiesiogiai realizavęs visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir toks asmuo, kuris realizavo bent dalį jų.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tarp V. P., M. R. ir A. A. nebuvo bendrininkavimo, nes nebuvo jokio susitarimo sumušti V. N., su tokiu skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ikiteisminio tyrimo metu M. R. nurodė, kad jam paskambinęs V. P. paprašė pagalbos, t. y. sumušti V. N., nes su pastaruoju susipyko (1 t., 52–54 b. l.). Nuteistasis A. A. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kai ėjo prie parduotuvės, žinojo, ko eina, t. y. ėjo su kaimynu V. P. „pastovėti dėl skaičiaus“, žinojo, kad ten ateis kažkoks pilietis (2 t., 12 b. l.). Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad V. P. dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, veikdamas kartu su M. R. ir A. A., visi nuteistieji naudojo smurtą prieš V. N., pritardami vienas kito veiksmams. Tai patvirtina ir M. R. teiginys, kad suduodamas smūgį V. N. padėjo savo draugams (2 t., 10 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji V. P., M. R. ir A. A. veikė bendrai, visi trys buvo nusikaltimo vykdytojai, t. y. veikė bendrininkų grupe, ir tai pagrįstai pripažino nuteistojo V. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-369-942/2015). BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2014, 2K-560/2014 ir kt.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. N. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 70 Lt žalos atlyginimo (1 t., 19 b. l.), o Šiaulių teritorinė ligonių kasa – dėl 26,26 Eur žalos atlyginimo (1 t., 32–33 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad M. R. atlygino žalą Šiaulių teritorinei ligonių kasai, 2015 m. kovo 27 d. pervesdamas 26,26 Eur (1 t., 34 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad M. R. jo atsiprašė, kai buvo atvykęs po įvykio, ir vienintelis atlygino žalą – 200 Lt už suplėšytus rūbus. V. N. pažymėjo, kad M. R. atsiprašė savo vardu, paduodamas pinigus sakė, kad sumoka už drabužius (2 t., 14 b. l.). Nors apeliantas M. R. per tėvus po teismo posėdžio sumokėjo 20 Eur (M. R. turi regreso teisę į V. P.), esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad žala per M. R. buvo atlyginta apelianto valia, kad jis dėjo nuoširdžias pastangas atlyginti žalą, t. y. nėra pagrindo V. P. atžvilgiu pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 3 p.

BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostata reikalauja, kad nuosprendyje teismas nurodytų bausmės skyrimo motyvus. BK 54 str. nurodyta, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos manymu, Telšių rajono apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų BK 54 str. 2 d., nepažeidė, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai individualizavo bausmę. Teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad veikė bendrininkų grupėje ir nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.), į tai, kad apeliantas nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (1 t., 121–123 b. l.), taip pat įvertino kitus V. P. asmenį charakterizuojančius duomenis: nors yra dar jauno amžiaus, praeityje teistas tris kartus (1 t., 103–108, 124–129 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t., 98–102 b. l.), nevedęs, žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė, nesigaili. Remdamasis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti V. P. turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, nes paminėtos aplinkybės rodo didesnį jo asmenybės ir neteisėto elgesio pavojingumą, bausmės dydį nustatant mažesnį už BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 1 m. 1 mėn. 15 d.), todėl teigti, kad paskirta bausmė yra per giežta, nėra pagrindo. Taip pat pastebėtina, kad V. P. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dar dėl 2 analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d. Nors minėtas nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tai vėlgi neigiamai charakterizuoja nuteistąjį V. P.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš aptartų aplinkybių aišku, jog nuteistasis V. P. savo elgesiu nesistengia įrodyti, jog siekia pasitaisyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad teisei priešingas elgesys buvo atsitiktinio pobūdžio, o tai, vertinant BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir BK 41 str. numatytus bausmės tikslus, suponuoja išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog V. P. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.