Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-265-64/2009 m.

Teisėja Silva Gerybienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.5.; 1.1.7.2.6.; 1.1.8.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.1.8.7.3.; 1.1.8.7.4.; 1.1.8.7.6.; 1.1.9.5.; 1.2.4.8.1.; 1.2.4.8.2.; 2.1.7.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2009 m. rugsėjo 24 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. ir nukentėjusiojo-privataus kaltintojo A. Č. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui.

Iš S. S. priteista 49 Lt turtinės žalos, 3000 Lt neturtinės žalos ir 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajam A. Č..

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugpjūčio 27 d. tarp 13-14 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), smurtaudamas įspyrė A. Č. į lytinius organus ir kelis kartus į kairę koją, taip sukeldamas A. Č. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo 2009-05-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai yra įvertinti netinkamai ir vienpusiškai, t.y. apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymais, A. Č. tariamai padarytų sumušimų ir sužalojimų nepatvirtina jokie objektyvūs ir nešališki įrodymai. Teigia, kad pastaruosius keletą metų A. Č. ir jo sutuoktinė - D. Č. jam reiškia įvairius kaltinimus, rašo nepagrįstus skundus ir visaip terorizuoja jį ir jo šeimą bei mamą - S. S. tuo pagrindu, kad S. S. jam, o ne jiems (A. Č. ir D. Č.) paliko savo turtą, dėl ko tarp A. Č., D. Č. ir jo nuolat kyla ginčai dėl naudojimosi žemės sklypu, bandoma apriboti jo (S. S.) ir brolio A. S. lankymąsi pas mamą, nuolat provokuojami konfliktai arba patys juos išgalvoja, privataus kaltinimo tvarka kelia jam ir broliui bylas, teikia įvairius kaltinimus, siekdami, kad jiems būtų perleista, tariamai jiems priklausanti žemė. Mažeikių rajono apylinkės teisme pagal A. Č. ir D. Č. kaltinimus ne kartą buvo išteisintas, nors išteisinamieji nuosprendžiai jo atžvilgiu buvo skundžiami Šiaulių apygardos teismui. Taip pat nurodo, kad dėl 2007-08-27 įvykusio sumušimo buvo pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai pagal A. ir D. Č. skundus, jog jis tą pačią dieną sužalojo juos abu. Tyrimas pagal A. Č. skundą buvo nutrauktas ir jis kreipėsi privataus kaltinimo tvarka, o tyrimas pagal D. Č. skundą vyko iki 2009-05-18, tačiau tyrimas, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., buvo nutrauktas. Teigia, kad A. Č. ir D. Č. siekia jį melagingai apkalbėti ir apkaltinti, jie ne kartą yra jam grasinę, jog persekios jį ir neduos jam ramybės kol nepasieks savo tikslų, nuolat daro psichologinį spaudimą teismui: bylą nagrinėjusiai teisėjai reiškė keletą nušalinimų, kaltindamas vos ne sąmokslu su juo (S. S.) ir jo gynėju, šališkumu ir netgi tuo, kad prieš tai ta pati teisėja kitoje byloje jį išteisino, dėl ko mano, kad bylą nagrinėjusiam teismui tokio spaudimo įtakoje buvo sunku nepadaryti klaidų ir teisingai išnagrinėti bylą. Taip pat skunde nurodo, kad A. Č. skundas paduotas privataus kaltinimo tvarka, neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 412 str. reikalavimų ir teismas turėjo jo nepriimti arba įpareigoti A. Č. jį sukonkretinti ir suformuluoti konkrečius kaltinimus, nurodyti esmines aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, nes to nepadarius, buvo pažeista jo teisė į gynybą. Be to, teismo nuosprendžio motyvuose nurodoma, kad teismas pripažindamas jį kaltu vadovaujasi vidiniu įsitikinimu ir trijų asmenų - paties nukentėjusiojo, jo žmonos D. Č. ir jų dukters I. Č. parodymais, tačiau dėl aukščiau skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo D. Č. parodymus laikyti objektyviais ir teisingais, bei teigti, kad ji gali būti nešališka, bet priešingai, ji yra tiesiogiai suinteresuotas asmuo daryti spaudimą jam ir jo mamai S. S. dėl turtinio suinteresuotumo, bylose A. Č. ir D. Č. vienas kitam būna pagrindiniais liudytojais, o jų vaikai duoda tokius parodymus, kurie ir yra reikalingi jų tėvams, mano, kad vaikai prieš teismą yra specialiai ruošiami ir mokomi. Jam žinant šią Č. šeimos situaciją neįtikinamai atrodo teismo išvada, kad teismas šiuos vaiko parodymus laiko teisingais, nes tokios pat nuomonės yra vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė, kuri su mažamete liudytoja I. Č. prieš teismą nebendravo ir net nežino kokioje aplinkoje ji auga, kaip yra auklėjama, neaišku kokiu pagrindu teigiama, kad tokio amžiaus vaiko negalima išmokyti kalbėti taip, kaip ir yra reikalinga tėvams. Be to, šios liudytojos parodymai yra neinformatyvūs ir teisiškai nereikšmingi, nes ji negalėjo tiksliai nurodyti metų laiko, konkrečių įvykio aplinkybių, jos parodymų esmė – „dėdė S. spardė tėtį“. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad išvadą dėl kaltumo padarė remdamasis įrodymų visumos įvertinimu ir vidiniu įsitikinimu, tačiau šioje byloje teismas jam daromo spaudimo įtakoje šio principo iš esmės nesilaikė, nes nepastebėjo akivaizdžių liudytojų parodymų nesutapimų, vertinant juos kitų įrodymų kontekste. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G296/07/07 teigiama, kad sveikatos sutrikdymas A. Č. galėjo būti padarytas ne mažiau dviejų trauminių faktorių poveikyje, I. Č. parodė, kad ji matė, kaip yra spardomas jos tėvas į kojas, apie tai pasakė D. Č., kuri atėjusi taip pat matė, kaip A. Č. buvo spardomas, todėl jis daro išvadą, kad A. Č. turėjo būti spardomas intensyviai kelias minutes, nors pats A. Č. nurodė, kad jam buvo įspirta gal 2-3 kartus. Teismas net nesiaiškino kiek truko pats konfliktas, per kiek laiko galima 2 kartus įspirti į koją ir ar D. Č. ir I. Č. galėjo matyti jų nurodomą konfliktą. Šių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų aplinkybių neišsiaiškinimas ir nevertinimas teismo nuosprendyje rodo, kad A. Č. šeimos nariai aiškiai galėjo susitarti tvirtinti vieną bylai reikšmingą faktą – jog jis spardė A. Č., kai galimo įspyrimo faktą patvirtina ir ekspertas, tuo pačiu sukuriant vaizdą, kad iš kelių įrodymų šaltinių gaunama informacija yra pakankama išvados dėl jo kaltės padarymui. Teismas neatsižvelgė į jo ir A. Č., D. Č. tarpusavio santykių pobūdį, taip vadinamo nukentėjusiojo ir liudytojos siekius ir padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltumo, nuosprendžio motyvai yra neįtikinantys ir neatitinka Lietuvos Respublikos BPK nustatytų įrodymų vertinimų kriterijų, todėl mano, kad nuosprendis jo atžvilgiu turi būti panaikintas ir Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p. numatytais pagrindais byla turi būti nutraukta.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis-privatus kaltintojas A. Č. prašo 2009-05-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo priimtą nuosprendį dalyje dėl S. S. nuteisimo panaikinti ir šioje byloje priimti naują nuosprendį: S. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir paskirti aukščiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, priteisti 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, 49 Lt turtinės žalos, 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad yra S. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės: 1) S. S. jį sumušė iš savanaudiškų paskatų; 2) S. S. fizinį smurtą naudojo prieš asmenį, kuris dėl turimos fizinės negalios negalėjo pasipriešinti, be to, S. S., naudodamas prieš fizinį smurtą, tyčiodamasis iš jo (A. Č.) neįgalumo, žinojo ir matė, kad jo nusikalstamus veiksmus mato jo (A. Č.) mažametė dukra I. Č., kas dar labiau pažemino jo garbę ir orumą, sukėlė jam ir jo dukrai daug dvasinių kančių, fizinio smurto naudojimas jos akivaizdoje prieš jos tėvą jos tolesniam psichikos formavimuisi padarė neatitaisomą žalą, nors S. S. nepripažinimas savo kaltės rodo jo (nuteistojo) požiūrį į jo vykdomą nusikalstamą veiką kaip normalų, savaime suprantamą dalyką. Nesutinka, su S. S. paskirta viešųjų darbų bausme, kuri yra pati mažiausia už tokį padarytą nusikaltimą. Be to, mano, kad neteisinga, jog jam iš kaltininko priteista tik 3000 Lt neturtinės žalos, tai labiau panašu į kompensaciją už jo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Mano, kad priteista neturtinės žala yra neteisinga, nes nebuvo žinomas S. S. gaunamų pajamų dydis, be to, tik jis gali objektyviai pinigais įvertinti jam padarytą neturtinę žalą, dėl ko mano, kad turėjo būti priteista visa jo prašoma suma – 10000 Lt. Taip pat prašė teismo išreikalauti duomenis apie S. S. gaunamas pajamas, tačiau buvo atsisakyta tai padaryti. Teigia, kad gal 10000 Lt neturtinė žala S. S. būtų didelė finansinė našta, tuomet reikėtų skirti griežtesnę bausmę, nesusijusią su piniginėmis lėšomis, nes svarbu, kad bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui. Mano, kad teismo paskirta pati mažiausia bausmė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 str. yra neteisinga asmeniui, kurio padarytoje veikoje yra sunkinančių aplinkybių ir nėra lengvinančių. Jei teismas mano, kad jam (A. Č.) priteisti 10000 Lt neturtinės žalos yra per daug, tai dalį lėšų galima priteisti į „Nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų fondą“.

Teismo posėdyje nuteistasis S. S. ir jo gynėja prašė S. S. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo-privataus kaltintojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis–privatus kaltintojas A. Č. ir jo atstovas prašė A. Č. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo S. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Dėl pareiškimo atitikimo Lietuvos Respublikos BPK 412 str. reikalavimų

Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiojo-privataus kaltintojo A. Č. pareiškimas teismui dėl privataus kaltinimo bylos pradėjimo neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 412 str. reikalavimų, nes nesuformuluotas konkretus kaltinimas, nenurodytos esminės aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, dėl ko buvo pažeista jo teisė į gynybą, tačiau iš bylos matyti, kad klausimas dėl A. Č. pareiškimo priėmimo buvo išspręstas. Šiaulių apygardos teismas 2008-09-16 nutartyje pasisakė, jog A. Č. pareiškimas atitinka Lietuvos Respublikos BPK 412 str. reikalavimus, dėl ko Mažeikių rajono apylinkės teisme nukentėjusiojo-privataus kaltintojo A. Č. skundas dėl 2007-08-27 įvykio – jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo – buvo priimtas nagrinėti privataus kaltinimo tvarka. Lietuvos Respublikos BPK 412 str. numato, kad nukentėjusiojo skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla pavadinimas, nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės, gyvenamoji vieta. Iš A. Č. pareiškimo turinio matyti, jog jis nurodė ne tik laiką (2007-08-27 tarp 13-14 val.), vietą (kieme adresu (duomenys neskelbtini)), bet ir padarinius (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas),taip pat kitas esmines aplinkybes (buvo spirta į lytinius organus ir kelis kartus į kairę koją). Taigi, iš šių A. Č. pareiškime nurodytų esminių aplinkybių matyti padaryta nusikalstama veika. Tai, kad pareiškime A. Č. nenurodė liudytojų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog pareiškimas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 412 str. reikalavimų, nes liudytojus nukentėjusysis-privatus kaltintojas nurodė taikinamojo posėdžio metu ir juos prašė iškviesti. Pareiškime A. Č. nurodė, jog tuo pačiu metu sužalojimai buvo padaryti ir D. Č., dėl ko yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Be to, pastebėtina, kad teisėjas, įvertinęs skunde aprašytos veikos aplinkybes, pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir inkriminuoja kaltinamajam reikiamą baudžiamąjį įstatymą. Taigi, iš A. Č. skundo turinio matyti, kad veikos esmė yra išdėstyta ir iš skundo galima suprasti, kokia veika padaryta ir kokiais duomenimis ji patvirtinama. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje sukonkretino S. S. pareikštą kaltinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, jog pradėjus įrodymų tyrimą nukentėjusysis-privatus kaltintojas A. Č. paskelbė savo pareiškimą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos BPK 415 str. 3 d. Teismas pripažįsta, jog padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas, tačiau jis nelaikytinas esminiu, kuris sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą ar dėl to būtų pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, kadangi prieš kaltinamojo apklausą S. S. parodė, jog kaltinimą suprato, kaltės nepripažino bei sutiko duoti parodymus, kuriuos davė dalyvaujant jo pasirinktam gynėjui. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo nuosprendžio panaikinti dėl nurodyto formalaus baudžiamojo proceso taikymo netikslumo.

Dėl kaltės

Nors nuteistasis S. S. neigia savo kaltę sužalojus nukentėjusįjį A. Č., teigia, kad byloje nėra surinkta A. Č. padarytą sužalojimą patvirtinančių objektyvių ir nešališkų įrodymų bei, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai ir vienpusiškai, tačiau nuteistojo S. S. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė visuma byloje ištirtų duomenų, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką, objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant, laužant, šaldant, kaitinant, veikiant dujomis ar panaudojant gyvūnus ar gyvius ir pan. Šis nusikaltimas apima smurtavimą tiek nepaliekant žymių, tiek sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant (kraujosruvos, negilios žaizdos), tiek trumpam susargdinant.

Nukentėjusysis A. Č. nurodė, jog 2007-08-27 S. S. koja sudavė jam kelis smūgius į koją bei į lytinius organus. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog A. Č. kairės šlaunies ir kapšelio sumušimai padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau dviejų trauminių faktorių poveikyje ir galėjo gautis A. Č. nurodomu laiku, tam neprieštarauja poodinės kraujosruvos spalva bei įrašai mediciniuose dokumentuose (b.l. 41-42, t. 1). Taigi matyti, jog dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis A. Č. iš karto kreipėsi medicininės pagalbos į medikus, tai patvirtina ne tik teismo medicinos specialisto išvadoje esantys įrašai iš medicininių dokumentų, bet ir liudytojos D. Č. parodymai. Taip pat teismo medicinos specialistas išvadoje nurodė, jog minėti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiojo sveikata bus sutrikdyta trumpiau nei 10 dienų. Taip pat nukentėjusiajam padarytus sužalojimus patvirtino liudytojos D. Č. bei I. Č., kurios parodė mačiusios kaip S. S. kelis kartus sudavė smūgius A. Č.. Nors liudytojos yra artimos nukentėjusiojo giminaitės, tačiau tai nėra pagrindas netikėti jų duotais parodymais, nes liudytoja D. Č. parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o liudytoja I. Č. yra mažametė ir, apklausiama dalyvaujant ne tik Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei bei atstovei pagal įstatymą D. Č., patvirtino faktą, jog matė, kaip S. S. spardė jos tėtį, t.y. spyrė į kojas. Kitų duomenų, kurie paneigtų šių liudytojų, o taip pat ir nukentėjusiojo, parodymus byloje nėra. Pats nuteistasis S. S. parodė, jog jis neprisimena, ką 2007-08-27 veikė ir tvirtino, kad nukentėjusiojo A. Č. nėra mušęs. Tačiau esant byloje teismo medicinos specialisto išvadai, kuri nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyta, t.y. joje pateikta išvada niekas nesuabejojo, dėl ko būtų pagrindas šia specialisto išvada nesiremti grindžiant S. S. kaltę. Taip pat iš prie bylos pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog 2007-08-27 iš (duomenys neskelbtini) centrinės ligoninės buvo gautas informacinis pranešimas apie tai, kad dėl sumušimo kreipėsi A. Č., jog po kelių dienų A. Č. kreipėsi ne tik pas teismo medicinos specialistą, bet ir į policiją prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo sužalojimo 2007-08-27 bei policijos pareigūno tarnybiniame pranešime esanti informacija.

Nuteistasis S. S. apeliuoja į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai A. Č. buvo padaryti ne mažiau dviejų trauminių faktorių poveikyje, kas nesutampa su liudytojų I. Č., D. Č. bei paties nukentėjusiojo parodymais dėl suduotų smūgių. Nors liudytojos I. Č. bei D. Č. parodė mačiusios kaip S. S. sudavė smūgius A. Č., o nukentėjusysis parodė, jog smūgių jam buvo suduota apie 3-4, tačiau teismas šių asmenų parodymus gretindamas su teismo specialisto išvada, nenustatė prieštaravimų, nes teismo medicinos specialistas nustatė, jog sužalojimai A. Č. padaryti ne mažiau 2 trauminių faktorių poveikyje, t.y. smūgių galėjo būti suduota ir daugiau, tačiau kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. apima smurtavimą tiek nepaliekant žymių, tik sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas neturi pagrindo netikėti byloje esančių duomenų visuma, kad nukentėjusiajam nebuvo suduota daugiau smūgių, kurie, tikėtina, nepaliko jokių sužalojimo požymių. Kadangi byloje esantys duomenys gauti teisėtais būdais, juos galima patikrinti ir jie patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl jo sužalojimo, pagrįstai teismas juos pripažino įrodymais ir jais grindė S. S. kaltę nežymiai sužalojus nukentėjusįjį A. Č..

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog S. S. pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK140 str. 1 d. už nežymaus sveikatos sužalojimo padarymą nukentėjusiajam A. Č..

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. S. bausmę, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nes teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes.

Nukentėjusysis A. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad nusikaltimą S. S. padarė esant jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms: nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų, nusikalstama veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės, bei veika padaryta tyčiojantis iš nukentėjusiojo, matant jo mažametei dukrai (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 3 p., 4 p., 6 p.).

Pagal teismų praktiką savanaudiškos paskatos paprastai laikomos asmens siekiais gauti bet kokios turtinės naudos (daiktų, pinigų, turtinių teisių ir pan.) arba išvengti materialinių išlaidų (grąžinti skolą, atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ir pan.). Byloje nėra duomenų, jog S. S. būtų siekęs kokios nors turtinės naudos iš A. Č. ar būtų jam skolingas, taigi nukentėjusiojo A. Č. prašymas pripažinti S. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų yra nepagrįstas.

Taip pat nepagrįstas A. Č. prašymas ir dėl kitų S. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, nes byloje nenustatyta, jog S. S. atliko tokius veiksmus, kuriuos būtų pagrindas pripažinti iš esmės prieštaraujančiais moralės bei dorovės principams, šiukščiais ar ciniškais, siekiančiais pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą ar sukelti jam daug dvasinių ar papildomų fizinių kančių. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo ir S. S. nesutarimai yra asmeninio pobūdžio. Be to, pagal teismų praktiką bejėgiškumo būsena – tai tokia būsena, kai dėl savo fizinės ar psichinės būklės nukentėjusysis negali suprasti savo ar kaltininko daromų veiksmų pobūdžio ir reikšmės arba negali pasipriešinti kaltininkui. Į šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę galima atsižvelgti tik tuomet, jei kaltininkas žinojo apie bejėgišką nukentėjusiojo būklę ir darydamas nusikalstamą veiką tyčia tuo pasinaudojo. Nukentėjusysis pateikė darbingumo lygio pažymą, kurioje nurodyta, jog A. Č. iš dalies darbingas (35 procentai). Taip pat darbingumo lygio pažymoje nurodytas diagnozės kodas G35 ir byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis dėl savo neįgalumo negalėjo pasipriešinti S. S. veiksmams, ar jų nesuprato.

Pastebėtina, kad nuo privataus kaltinimo bylos pradžios nukentėjusysis tvirtino, jog nusikalstamą veiką S. S. jo atžvilgiu padarė iš chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką, chuliganiškas paskatas apibūdina tyčiniai asmens veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys viešąją tvarką ir rodantys aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, pasinaudojant savo veiksmais bet kokia, net mažareikšme dingstimi. Iš bylos medžiagos matyti, jog nenustatyta, kad S. S. savo veiksmais būtų pažeidęs viešąją tvarką, nedemonstravo niekinamojo požiūrio į visuomenę. Taigi, pagrįstai nepripažinta ir ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nenustatyta nei viena S. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatyta eilė alternatyvių bausmių: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Lietuvos Respublikos BK 55 str. numato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. S. S. teisiamas pirmą kartą už nesunkų nusikaltimą, tai, sutinkamai su minėta baudžiamojo įstatymo nuostata, S. S. pagrįstai neparinkta nei laisvės atėmimo, nei arešto bausmė. Atsižvelgiant į nuteistojo S. S. darbo pobūdį (dirba užsienyje), paskyrus laisvės apribojimo bausmę – įpareigojimus ir draudimus, būtų suvaržyta jo konstitucinė teisė į darbą. Taigi, įvertinus paminėtas visas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas S. S. paskyrė švelniausią Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus.

Remiantis išdėstytu, nuteistajam S. S. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo paskirtos bausmės griežtinti.

Dėl neturtinės žalos

Nepagrįstas nukentėjusiojo-privataus kaltintojo A. Č. prašymas priteisti visą jo pareiškime nurodytą neturtinę žalą – 10000 Lt, nes tik jis gali objektyviai įvertinti jam padarytą neturtinę žalą.

Neturtinę žalą Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (Lietuvos Respublikos CK 1.5 str.) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Byloje nustatyta, kad A. Č. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai sukėlė fizinį skausmą, duomenų, kad padarytų sužalojimo pasekmės būtų jaučiamos ilgesnį laiką po nusikalstamos veikos padarymo, nėra. Teismas negali įvertinti nukentėjusiojo argumentų, jog po patirtų sužalojimų „jis kelias dienas negalėjo turėti lytinių santykių, praleidęs progą, kurios nebesugražinsi“ (b.l. 83, t. 1), nes negali priskirti trumpalaikį lytinių santykių neturėjimą prie teisiškai reikšmingų kriterijų, kurios leistų nustatyti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytą nusikalstamą veiką, jos pobūdį, sukeltas pasekmes, pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies, neturtinės žalos dydį sumažindamas iki 3000 Lt.

Nukentėjusiojo prašymas išreikalauti duomenis apie S. S. gaunamas pajamas yra nepagrįstas ir nesusijęs su byla, nes aplinkybė, jog nuteistasis dirba užsienyje ir jo atlyginimas yra ženkliai didesnis nei Lietuvoje dirbančių asmenų, nėra pagrindas prašyti priteisti pilnai pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes būtent teismui įstatymas suteikė teisę nuspręsti kokio dydžio neturtinę žalą kaip piniginę satisfakciją, priteisti. Be to, nukentėjusysis apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kas leistų teismui iš naujo spręsti klausimą dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos yra teisėtas ir pragrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jo keisti.

Pastebėtina, kad nepagrįstai nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad jei teismas mano, kad 10000 Lt priteisti yra per daug, tai dalį lėšų būtų galima priteisti į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes tokia įmoka, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, skiriama asmenims, kurie teismo nuosprendžiu yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba nuo bausmės. Šioje byloje S. S. yra nuteistas ir nuo jam paskirtos bausmės neatleistas Lietuvos Respublikos BK X skyriuje numatytais pagrindais.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis S. S. atžvilgiu yra pagrįstas ir nekeistinas.

Iš nuteistojo S. S. priteistinos nukentėjusiojo turėtos išlaidos kelionei ir už nukentėjusiojo atstovavimą teisme (Lietuvos Respublikos BPK 103-106 str.), o paties nuteistojo S. S. turėtos išlaidos advokatui nepriteistinos, nes pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso įstatymą, įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis turi teisę pasirinkti pageidaujamą advokatą, kuris jį gintų teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p., 103 str., 106 str., 367 str.3d.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. S., nukentėjusiojo-privataus kaltintojo A. Č. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš S. S. nukentėjusiajam-privačiam kaltintojui A. Č. 100 Lt (vieną šimtą litų) už kelionės išlaidas bei 500 Lt (penkis šimtus litų) už advokato paslaugas atstovaujant A. Č. teisme.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.