Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, e2-1266-650/2018

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-03-14
Bylos Nr.: e2-1266-650/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-09083-2017-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Alma Jurgelienė
Ieškovas: R. D.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Averita“, UAB „A.“
Advokatai: Dalius Vaičiulis, Drąsutis Narmontas

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-1266-650/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-09083-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.6; 1.3.2.9.6; 1.3.2.11; 3.2.3.1; 3.2.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 14 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Alma Jurgelienė,sekretoriaujant Daivai Girdenienei,dalyvaujant ieškovei R. D., ieškovės atstovui advokatui Daliui Vaičiuliui,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Averita“ direktoriui V. K., atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui UAB „A.“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė pateikė ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui UAB „A.“, prašydama pripažinti atsakovo UAB „A.“ 2017-09-08 įsakymą Nr. 1909 dėl ieškovės R. D. atleidimo iš darbo neteisėtu, negrąžinant ieškovės į jos eitas pareigas; priteisti iš atsakovo ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017-09-08 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti 142,15 Eur už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą laikotarpiu nuo 2017-09-08 iki 2017-09-13, priteisti 300,00 Eur dydžio neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodo, kad ieškovė sudarė su atsakovu darbo sutartį ir pradėjo vykdyti darbo funkcijas restorane „Ž.“ vadovės pareigose, nuo 2017-06-13, nustatant bandomąjį - trijų mėnesių laikotarpį. 2017-08-23 pranešimu atsakovas informavo ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą, darbo sutartį nutraukta 2017-09-08 atsakovo įsakymu Nr. 1909 (pirmą ieškovės darbo dieną, po buvusio nedarbingumo). Atsakovo motyvai nutraukiant darbo sutartį buvo jo netenkinantys ieškovės išbandymo rezultatai. Ieškovė nesutikdama su atsakovo sprendimu nutraukti su ja darbo sutartį, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kuri ieškovės reikalavimų netenkino.

Ieškovė teikia argumentus, kad jos teisės buvo pažeistos ir lėmė darbo sutarties nutraukimo nepagrįstumą, kadangi jai nebuvo tinkamai atskleista, dėl kokių priežasčių atsakovas vertino, kad jos išbandymo rezultatai yra neigiami. Nors ikiteismine tvarka sprendžiant ginčą atsakovas ir teigė, kad jis priėmė ieškovės atliktų darbų įvertinimo aktą, tačiau su juo ieškovė nebuvo supažindinta, nors tai buvo privaloma. Pranešimu apie darbo sutarties nutraukimą, kuris buvo įteiktas ieškovei, nėra nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis. Vien formalus atsakovo konstatavimas, kad neišlaikytas bandomasis laikotarpis, nėra tinkama įspėjimo forma ir laikytina atleidimo iš darbo procedūros pažeidimu. Žodžiu atsakovas neįvardijo ieškovei darbo sutarties nutraukimo priežasčių, o jas pradėjo teikti ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka metu.

Ieškovės ieškinyje nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai laikosi pozicijos, jog jos darbas buvo neefektyvus ir ji nereaguodavusi į darbdavio pastabas. Šie teiginiai yra deklaratyvūs ir negali būti laikomi pakankamais konstatuoti, jog ieškovė neišlaikė išbandymo sąlygų. Klaidinantis argumentas, kad ieškovė beveik kasdien vyko į UAB „Sanitex“, kadangi yra tik 9 sąskaitos faktūros, kurios rodo pirkimą iš UAB „Sanitex“, bet tai nėra reguliarių veiksmų rezultatas. Be to į UAB „Sanitex“ ji vykdavo tik esant būtinumui ir neplanuotam tam tikrų prekių stygiui, dėl kitų tiekėjų kaltės, kuomet perkama prekė buvo tik UAB „Sanitex“ ar kainos požiūriu pigesnė. Prekybos centre „Kubas“ nebuvo galimybės iškart gauti sąskaitos faktūros už prekes, o ji reikalinga maisto produktų apskaitai, pagrįsti išleistus grynuosius pinigus. Ieškovė niekada kelionės trukmės „Sanitex“ į darbo laiką netraukė, visos kuro sąnaudos buvo patiriamos jos asmeniškai. Atsakovui buvo žinoma apie vykimą ir prekių pirkimą iš šio prekybos centro, tačiau niekada darbo metu esminių pastabų ar reikalavimų pateikta nebuvo dėl to. Ir kiti atsakovo darbuotojai vyksta ir kartais perka prekes šiame prekybos centre, todėl nėra žinoma, kodėl ieškovės pirkimai, atlikti su atsakovo žinia šiame prekybos centre tapo pagrindu pripažinti jos išbandymą nepasiteisinusiu.

Ieškovė taip pat nurodo, kad neturėjo tikslo bloginti mikroklimato darbo vietoje ir neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti, kaip neteisingus ar neatitinkančius keliamų standartų ar reikalavimų. Nors vertinama, kad ieškovė galėjo siekti trikdyti darbo procesą, atvykti į darbą nenumatytu laiku ir panašiai, tačiau nei ieškovei, nei ikiteisminei institucijai nebuvo pateikti atsakovo duomenys - aktai, grafikai, žurnalai, kas leistų spręsti, kada turėjo būti darbo vietoje ieškovė, ar ji laikėsi keliamų reikalavimų, ar ne. Be darbinės veiklos vertinimo akto, analizuojamas ir vertinamas kitas atsakovo dokumentas, kuris taip pat negalėjo turėti jokios juridinės reikšmė - tai pareiginiai nuostatai, su kuriais ieškovė net nebuvo oficialiai supažindinta.

Atsakovas darbo sutartį su ieškove nutraukė 2017-09-08, tačiau atsiskaitymas atliktas tik 2017-09-13, tokiu būdu be pateisinamų priežasčių vėluota sumokėti užmokestį 5 dienas ir pažeistas DK 146 str. 2 d. Ieškovė taip pat teigia, kad neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sumažėjo savęs asmeninis vertinimas ir pasitikėjimas. Neigiama emocinė savijauta tęsiasi jau ilgą laiką. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovė mano, kad 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas būtų simbolinė, tačiau pagrįsta kompensacija.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti, paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos teiktuose procesiniuose dokumentuose. Papildomai paaiškino, kad iki sutarties pasirašymo su atsakovo direktoriumi ji bendravo kelis kartus asmeniškai, ji turi dokumentų restauravimo specialybę, bet iš jos nebuvo reikalaujama turėti profesinį aukštąjį išsilavinimą, darbdaviui buvo svarbi tik jos darbinė patirtis „P.“, kur ji vykdė analogiškas funkcijas. Ji pasirašė darbo sutartį, darbdavio įtikinta, kad tai tipinė jo bendrovėje dirbančių asmenų darbo sutartis, nustatant 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį ir žodžiu susitariant, kad jai bus mokamas iki 700-800,00 Eur darbo užmokestis, kurį sudarytų minimali alga ir priedai už gerą darbą. Jai pradėjus dirbti „Ž.“, buvo ruošiamasi dar tik atidaryti restoraną, todėl akivaizdu, kad buvo problemų darbe, reikėjo kolektyvo nariams susigyventi, priprasti vienam prie kito, be to buvo priimta kita vedėja A., kuri buvo atsakinga už restorano barą, salės aptarnavimą, o ji - už virtuvės darbą. Tas darbų ir atsakomybės pasiskirstymas buvo tik žodinis, ieškovė nebuvo supažindinta su pareiginiais nuostatais ir tiksliai nežinojo savo visų funkcijų. Sutinka su aplinkybe, kad darbdavio jai buvo pavesta sudaryti restorano meniu, sutvarkyti pagal gaminamus patiekalus technologines korteles ir jas įvesti į apskaitą, tačiau nebuvo nustatytas galutinis terminas, kada tai turi sutvarkyti, ir per savo darbo laiką ji tikrai negalėjo sutvarkyti visu kortelių. Mano, kad pats darbdavys nebuvo pakankamai organizuotas ir tinkamai paskirstęs funkcijas abiem vedėjoms, be to prie restorano veiklos pastoviai prisidėdavo ir bendrovės direktoriaus žmona Tatjana, todėl ieškovei nebuvo aišku, kas ir už ką iš tiesų yra atsakingas. Tuo klausimu ji kalbėjosi su direktoriumi, galimai keliamos problemos jam nepatiko. Be to ieškovė mananti, kad būtent jos pokalbis su direktoriumi 2017 m. rugpjūčio viduryje dėl sutarto darbo užmokesčio nesumokėjimo iš tiesų ir lėmė jos atleidimą iš darbo.

Atsakovas UAB „A.“ atsiliepimu į ieškinį su reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo ieškovę atleisti iš darbo pagal DK 36 straipsnio 3 dalį. Nuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK 36 straipsnio 3 dalis nustato, jog pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. Iki 2017-07-01 galiojusio DK 107 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos. Susitarimas dėl išbandymo laikotarpio laikomas papildoma darbo sutarties sąlyga, skirta užtikrinti darbdavio interesus pasirenkant darbuotojus. Atsakovo nuomone, jis turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog ieškovė neišlaikė išbandymo, išbandymo rezultatai nepatenkinami, ką pripažino ir Darbo ginčų komisija spręsdama šalių ginčą bei 2017-10-19 priimdama sprendimą darbo byloje Nr. DGKS-5513.

Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovės R. D. darbų, atliktų išbandymo laikotarpiu, įvertinimo akte yra fiksuota, kad ieškovė per išbandymo laikotarpį blogino restorano „Ž.“ darbuotojų mikroklimatą primygtinai reikalaudama atleisti kitą restorano vadovę, nurodydama, kad restorano vadove turi būti tik ji viena. Ieškovė piktybiškai, nežiūrint į jokius darbdavio perspėjimus, atvykdavo į restoraną tuomet, kai jos pamainos metu vadovaudavo kita restorano vadovė, trukdydavo kitai vadovei dirbti, keisdavo jos nurodymus, kenkdavo jos darbui, kitiems restorano darbuotojams sudarydama įspūdį, kad kita restorano vadovė nesugeba atlikti savo pareigų. Tokie ieškovės veiksmai, bloginę mikroklimatą (darbo atmosferą) tarp darbuotojų, vertintini kaip pakankama priežastis pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais.

Be to ieškovės darbas buvo neefektyvus, į darbdavio pastabas pasitaisyti ji nereaguodavo. Restorano veiklai reikalingų maisto produktų įsigyti bendrovei priklausančiu transportu ieškovė važiuodavo ne į artimiausiai nuo restorano (1 km. esančią maisto prekių parduotuvę „Kubas“, o į UAB „Sanitex“, esančią Šiauliuose, Karaliaučiaus g. 41, t.y. 15 kilometrų atstumu nuo restorano, tokiu būdu neefektyviai išnaudodama ne tik savo darbo laiką, bet be reikalo eikvodama bendrovės resursus (automobilio amortizacija, kuro sąnaudos). Į pastabas nevažiuoti į UAB „Sanitex“, o maisto produktus įgyti artimiausioje maisto prekių parduotuvėje, ji nereaguodavo. Pati ieškovė darbo bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jai atsakovo direktorius buvo nurodęs vengti UAB „Sanitex“ kaip nuolatinio tiekėjo, kadangi šis tiekėjas nesuteikia nuolaidų. Toks nereagavimas į direktoriaus pastabas prilygintinas darbo tvarkos taisyklių 20 punkto pažeidimui - teisėtų administracijos nurodymų nevykdymui. Atsakovo direktorius norėjo kitokių ieškovės veiksmų, o būtent siekti, kad reikiama produkcija būtų pristatyta pačių tiekėjų. Tinkamo reagavimo į pastabas nebuvimas menkino direktoriaus autoritetą kitų darbuotojų atžvilgiu, todėl ši aplinkybė irgi laikytina svarbia ieškovės išbandymo rezultatus vertinant nepatenkinamai.

Ieškovės R. D. darbų, atliktų išbandymo laikotarpiu, įvertinimo akte yra fiksuota, kad 2017-08-15 atlikus restorano reviziją buvo nustatytas prekių, kurios buvo įgytos už grynuosius pinigus restorano veiklos sąskaita, tačiau restorano veikloje nenaudojamų, trūkumas. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitose - faktūrose nurodyta, kad šias prekes įsigijo ieškovė, darbdaviui kilo pagrįstų įtarimų, kad dėl prekių trūkumo atsakinga ši darbuotoja. Taip pat buvo nustatyta, jog ieškovės darbo restorane metu, kai restorane pagal užsakymus būdavo organizuojami pobūviai, ieškovė, neatsiklausus administracijos leidimo, savivaliaudama leido savo vyrui restorano „Ž.“ patalpose užsiimti komercine veikla, tai yra fotografuoti svečius už atlygį.

Be to R. D. darbų, atliktų išbandymo laikotarpiu, įvertinimo aktas yra priimtas kompetentingo asmens, turinčio teisę tokį dokumentą priimti, o tai, jog ant akto nėra ieškovės parašo, nedaro jo negaliojančiu ar neturinčio juridinio pagrindo. Jame objektyviai fiksuojama, dėl ko ieškovės išbandymo rezultatai nepatenkinami. Ieškovei apie jos išbandymo nepatenkinamus rezultatus buvo išsamiai paaiškinta, todėl jos teiginiai apie tokių aplinkybių nežinojimą yra tik jos gynybinė versija, neatitinkanti tikrųjų faktinių aplinkybių.

Taip pat atsiliepime teigiama, kad kaip matyti iš atsakovo 2017-08-22 pranešimo, adresuoto ieškovei, jame įspėjama, kad ieškovė bus atleista iš darbo, vadovaujantis DK 36 straipsnio 3 dalimi, neišlaikius išbandomojo laikotarpio. Dar iki šio pranešimo išsiuntimo darbdavys išaiškino ieškovei, dėl kokių priežasčių jos išbandymo rezultatai nepatenkinami, ji netinka darbui. Taigi darbdavys elgėsi sąžiningai, informavo ieškovę apie reikšmingas aplinkybes bei apie priimtą sprendimą dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, kuris atitinka tiek faktines aplinkybes, tiek galiojantį teisinį reguliavimą.

Atsakovas elgėsi teisėtai, pagrįstai atleido ieškovę iš darbo, o viena iš būtinųjų sąlygų atsirasti darbdavio atsakomybei yra darbo pareigų pažeidimas. Atsakovas kontroliuodamas darbuotojus, ar jie tinkamai vykdo darbo pareigas, ar yra lojalūs darbdaviui, ar nepainioja savo interesų su darbdavio interesais, darbo pareigų nepažeidžia, todėl ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra taip pat nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovo direktorius V. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios nurodytos atsiliepime į ieškinį. Papildomai paaiškino, kad jų bendrovė 2017 m. gegužės mėnesį ieškojo naujai atsidarančio restorano vedėjo, kuris turėtų visų pirma maisto technologo kvalifikaciją, todėl dar prieš pasirašant 2017 m. birželio 12 d. darbo sutartį, jis tą akcentavo pokalbiuose su ieškove, ir pastaroji užtikrino, kad turi patirties šioje srityje (dirbo „P.“) ir sugebės tinkamai parengti restorano meniu bei sutvarkyti technologines korteles, įvedant į įmonės buhalterinę apskaitą. Jis, kaip bendrovės direktorius pasitikėjo ieškove bei jos gyvenimo draugo teikiama rekomendacija, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, ieškovė neturėjo nei tinkamo išsilavinimo, nei patirties šioje vienoje iš svarbiausių darbinių funkcijų. Bandomasis laikotarpis ieškovei buvo nustatytas darbdavio iniciatyva, nes tokia yra bendrovės darbinė praktika, ir ieškovė apie tai buvo informuota. Priimant į darbą, ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta su įmonės darbo vidaus tvarkos taisyklėmis, savo pareiginiais nuostatais, kurie yra taikomi visoms viešbučio - restorano vedėjoms.

Taip pat bendrovės direktorius paaiškino, kad iš pradžių (apie kokį mėnesį) ieškovei nebuvo teikiamos esminės pastabos, nurodymai, atsižvelgiant į reikalingą laiką ieškovei apsiprasti kolektyve, suvokti naujai atidaryto restorano darbo specifiką, tačiau vėliau pastebėta, jog ieškovė buvo linkusi vertinti tik savo nuomonę, ignoruoti kitų atsakingų darbuotojų darbą restorane, taip pat ji nereagavo tinkamai į jo, kaip bendrovės direktoriaus, pastabas daugiau bendradarbiauti su kita restorano vedėja A., restorano kuratore T., taip pat su virtuvės pamainų vyr. virėjomis dėl užsakomų prekių kiekių, dėl neekonomiško važinėjimo į UAB „Sanitex“. Be to ieškovei vis buvo primenama, kad reikia galutinai sutvarkyti pagal parengtą meniu maisto produktų technologines korteles, pastaroji vis žadėdavo tai padaryti, bet iš tiesų tinkamai tų visų kortelių taip ir nesutvarkė. Be to ieškovė ir toliau ignoravo darbdavio nurodymą nevykti pirkti atsitiktinių prekių iš „Sanitex“, kol tai sąlygojo neeilinį virtuvės prekių sutikrinimą rugpjūčio viduryje, po ko pastebėti neatitikimai faktiniuose prekių likučiuose, ir ieškovei buvo pasakyta, kad ieškotųsi kito darbo, nes darbdavio netenkina bandomojo laikotarpio rezultatai, jai bus surašytas įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Po tokio pokalbio ieškovė netikėtai susirgo ir daugiau į darbą nebeatėjo, ieškovė buvo atleista pirmą dieną po pasibaigusio nedarbingumo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Šalių teiktais paaiškinimais, rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad 2017-06-12 ieškovė sudarė su atsakovu UAB „A.“ darbo sutartį ir pradėjo vykdyti darbo funkcijas restorane „Ž.“ adresu Poilsio g. 16, Šiauliai, restorano vadovės pareigose nuo 2017-06-13, nustatant bandomąjį 3 mėnesių laikotarpį. Darbo sutarties 3 p. nustatytas darbo užmokestis - pagal 2017-06-12 direktoriaus įsakymą Nr. 1782 mokėti LR Vyriausybės nustatytą MMA plius priedai už darbo rezultatus, išmokant du kartus per mėnesį 15 d. ir 01 d. Darbo sutarties 5 punktu nustatytas darbo laikas - 5 darbo dienos, 40 valandų per savaitę. Darbo sutarties 4 punktu nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. 2017-08-22 pranešimu atsakovas informavo ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą, darbo sutartį nutraukiant DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, t.y. esant nepatenkinamiems išbandymo.

Pagal DK 36 straipsnio 1 dalį, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti jam išeitinės išmokos. Remiantis šia teisės norma atleidžiant darbuotoją iš darbo išbandymo laikotarpiu yra būtinos dvi sąlygos: 1) darbuotojo neigiami išbandymo rezultatai ir 2) darbuotojo įspėjimas apie atleidimą raštu prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo. Prieš nutraukdama darbo sutartį DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, atsakovė ieškovei įteikė (registruotu laišku) raštišką pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą (darbo ginčo bylos 5, 28 lapai), kurį ieškovė paaiškino gavusi 2017-08-23. Remiantis Sodros duomenimis ( darbo ginčo bylos 88 lapas), ieškovė turėjo nedarbingumą nuo 2017-08-23 iki 2017-09-08. Darbo sutartis buvo nutraukta 2017-09-08, t.y. laikantis 3 darbo dienų įspėjimo termino.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant ir aiškinant šias teisės normas, išaiškinta, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-632-611/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma, t.y. jis negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti, tačiau, atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojas gali teisme ginčyti jo atleidimą iš darbo pagal DK 36 straipsnio nuostatas. Tokiu atveju darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t.y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir/ ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Kilus tokiam ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei pagrįstumo, teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka.

Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais.

Be to DK 231 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad jeigu teismas tai laiko tikslinga, nagrinėjant darbo ginčą dėl teisės teisme gali būti remiamasi daro ginčų komisijos surinktais ar jai pateiktais įrodymais. Teismas pažymi, kad proceso metu apklaustų liudytojų K. K. (ieškovės prašymu), S. M., N. S., T. K. (atsakovės prašymu) parodymai teismo posėdžio metu yra iš esmės analogiški parodymams, kuriuos šie liudytojai teikė ginčo nagrinėjimo Šiaulių teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijoje metu (byla Nr. APS-36-18646/2017), todėl teismas pakartotinai jų sprendime neišdėsto, vertindamas tas pačias ieškovės ginčijamas atleidimo iš darbo aplinkybes.

Patikslintu ieškiniu ieškovė nurodo, kad darbo sutartis nutraukta nesupažindinus su jos atliktų darbų įvertinimo aktu, o apsiribota vien formaliu darbdavio konstatavimu, kad ji neišlaikė bandomojo laikotarpio.

DK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu DK ar kiti įstatymai nustato darbdavio pareigą įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, šis įspėjimas turi būti pateiktas raštu. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įspėjime nutraukti darbo sutartį turi būti nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastis ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. DK 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais.

Iš 2017-08-22 pranešimo ieškovei apie atleidimą (darbo ginčo komisijos bylos – 3 lapas) matyti, kad ieškovė apie atleidimą informuota vienu sakiniu, pranešant kad ji neišlaikė bandomojo laikotarpio. Teismas šiuo atveju pritaria darbo ginčų komisijos sprendime padarytai išvadai, kad nors konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis pranešime nenurodyta, tačiau iš pačios ieškovės, atsakovo ir liudytojų paaiškinimų galima spręsti, kad prieš įteikiant įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą dėl išbandymo rezultatų, bendrovės direktorius žodžiu buvo nurodęs esmines priežastis, dėl kurių ieškovės tinkamumas darbui išbandymo laikotarpiu įvertintas neigiamai.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus DK 36 straipsnio 3 dalyje nustatytos atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį tvarkos pažeidimas, neįspėjus apie būsimą atleidimą, nesuteikia pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2015), todėl ieškovės rašytinis nesupažindinimas su jos darbo įvertinimo aktu, surašytu 2018-08-21, laikytinas formaliu atleidimo tvarkos pažeidimu, nedarančiu savaime darbo sutarties nutraukimo neteisėtu.

Iš R. D. darbų, atliktų išbandymo laikotarpiu, įvertinimo akto (darbo ginčo komisijos bylos 27 lapas) matyti, kad ieškovės atleidimo priežastimi įvardijamos sekančios priežastys: darbuotojų mikroklimato bloginimas; neefektyvus darbas ir nereagavimas į darbdavio pastabas; revizijos metu nustatytas prekių trūkumas; leidimas K. K. užsiimti komercine veikla restorane be administracijos pritarimo.

Dėl darbuotojų mikroklimato bloginimo

Ieškovės darbo įvertinimo akte ( darbo ginčų komisijos byla, 27 lapas ) nurodoma, kad ieškovė per išbandymo laikotarpį blogino restorano „Ž.“ darbuotojų mikroklimatą, primygtinai reikalaudama atleisti kitą restorano vadovę, nurodydama, kad restorano vadove turi būti tik ji viena. Greičiausiai vedama noro restoranui vadovauti vienasmeniškai ieškovė piktybiškai, nežiūrint į jokius darbdavio perspėjimus, atvykdavo į restoraną tuomet, kai jau pamainos metu vadovaudavo kita restorano vadovė. Trukdydavo kitai vadovei dirbti, keisdavo jos nurodymus, kenkdavo jos darbui, kitiems restorano darbuotojams sudarydama įspūdį, kad kita restorano vadovė nesugeba atlikti savo pareigų.

Pati ieškovė patvirtino kai kurias atsakovo nurodytas aplinkybes, kad yra atvykusi į darbą ir ne darbo grafike nustatytu laiku, kai tuo metu dirbdavo kita restorano vadovė A. J., tačiau neigė tarp jų buvus kokių nors nesutarimų, konfliktinių situacijų. Aplinkybes, kad abi restorano vadovės vienu metu yra buvusios darbo vietoje patvirtino ir liudytojai D. M., T. K.. Liudytoja T. K. nurodė, kad būdama paskirta kuruoti visų bendrovės restoranų veiklą, talkino ieškovei tiek darbu, tiek patarimais ir norėjo padėti ieškovei kuo greičiau susiorientuoti pavesto vadovavimo specifikoje, tačiau ieškovei netiko nei jos pagalba, nei kitos restorano vadovės veikla, taip pat ji sulaukusi skundų dėl ieškovės elgesio ir iš kitų virtuvės darbuotojų. Ieškovės veiksmais darbuotojų mikroklimato bloginimą patvirtino ir liudytojos N. S., S. M., kurios teismui davė parodymus apie ieškovės reikštus nusiskundimus kitos restorano vadovės (A. J.) nesugebėjimą dirbti; buvus tokių konfliktinių situacijų tarp abiejų vedėjų, kurių metu A. J. apsiverkdavo. Nors kiti apklausti liudytojai D. M. ir I. P.-B. nepastebėjo konfliktinės atmosferos darbe tarp ieškovės ir kitų darbuotojų, tačiau tai gali būti paaiškinama kiekvieno darbuotojo subjektyviu vertinimu, be to D. M. nurodė, kad santykiai su virtuvės darbuotojais buvo tik formalūs ir tiksliai nežinantis, kokie buvo ieškovės darbiniai santykiai su virtuvės darbuotojais, o I. P. – B. nurodė nesigilinusi į restorano vedėjų tarpusavio santykius.

Teismas daro išvadą, kad ieškovės darbo restorane „Ž.“ laikotarpiu tarp darbuotojų vis dėl to buvo susidaręs netinkamas mikroklimatas (neigiama darbo atmosfera). Ieškovės pareiginių nuostatų (darbo ginčo komisijos bylos 82-83 lapai) 14 punkte nustatyta, kad vadovės pareiga kontroliuoti ir reikalauti, kad būtų laikomasi darbo tvarkos taisyklių reikalavimų, o pareiginių nuostatų 33 punkte nustatyta, kad vadovė atsakinga už darbo tvarkos palaikymą. Darbo tvarkos taisyklių 19.4 punkte nustatyta, kad turi būti palaikoma dalykinė darbo atmosfera, taisyklių 20 punkte nustatyta, kad visi darbuotojai turi vykdyti teisėtus administracijos nurodymus. Nors ieškovė teigia, kad apskritai nebuvo supažindinta su savo pareiginiais nuostatais ir darbo tvarkos taisyklėmis, tačiau iš darbuotojų, supažindintų su įmonės vidaus ir darbo tvarkos taisyklėmis, registracijos žurnalo ir įsakymo, dėl darbuotojų pareiginių nuostatų patvirtinimo, matyti, kad ieškovė yra savo parašu patvirtinusi susipažinimą su šiais dokumentais ( I t. 22-24 b.l.)

Teismas pritaria Darbo ginčų komisijos padarytai išvadai, kad ieškovė, pavaldiems darbuotojams kalbėdama „už akių“ apie kitų darbuotojų ( restorano vedėjų, virėjų ) darbo trūkumus, elgėsi netinkamai ir prisidėjo prie neigiamos darbo atmosferos kūrimo. Atsakovo direktorius, matydamas neigiamą darbo atmosferą, susiklosčiusią tarp darbuotojų, ir neigiamą atmosferą kuriantį asmenį (ieškovę), turėjo teisę šią problemą spręsti, pasirinkdamas atitinkamas jo požiūriu tinkamas ir įstatymų nustatytas priemones (tarp jų neigiamai vertindamas išbandymo rezultatus ir kt.), todėl ieškovės veiksmai, bloginę mikroklimatą (darbo atmosferą) tarp darbuotojų, vertintini kaip pakankama priežastis pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais.

Dėl ieškovės neefektyvaus darbo ir nereagavimo į pastabas

Ieškovės darbo įvertinimo akte nurodoma, kad ieškovės darbas per išbandymo laikotarpį buvo neefektyvus, o į pastabas pasitaisyti ji nereagavo. Restorano veiklai reikalingų maisto produktų įgyti beveik kiekvieną dieną bendrovei priklausančiu transportu važiuodavo ne į artimiausiai nuo restorano (1 km) esančią maisto prekių parduotuvę „Kubas“, o į UAB „Sanitex“, esančią Šiauliuose, Karaliaučiaus g. 41, 15 kilometrų atstumu nuo restorano, tokiu būdu neefektyviai išnaudodama ne tik savo darbo laiką, bet be reikalo eikvodama bendrovės resursus (automobilio amortizacija, kuro sąnaudos). Į direktoriaus pastabas nevažiuoti į UAB „Sanitex“, o maisto produktus įgyti artimiausioje maisto prekių parduotuvėje, nereaguodavo.

Atsakovas į bylą pateikė PVM sąskaitų- sąskaitų (I t. 41-107 b.l.), kuriomis buvo vykdyti prekių apsipirkimai iš UAB „Sanitex“, kopijas, tačiau kai kurios sąskaitos nėra pasirašytos grafoje „prekes gavau“, iš ko būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad būtent ieškovė vykusi į UAB „Sanitex“ pirkti tų prekių, kai kurios sąskaitos yra neįskaitomos arba grafa „prekes gavau“ pasirašyta tik neįskaitomu parašu, dėl ko vėlgi negalima identifikuoti prekes pirkusio asmens. Taip pat atsakovui pateikus pakartotinai PVM sąskaitų- sąskaitų kopijas (1 t., 170-200, 2 t.1-33 b.l.), atkreiptinas dėmesys, kad dalis tų sąskaitų yra pasirašyta kito asmens - T. K., dalis - R. D., todėl teismas konstatuoja, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovė į UAB „Sanitex“ vykdavo beveik kiekvieną darbo dieną pirkti prekių ir taip neefektyviai išnaudojo darbo laiką, darbinį automobilį nėra visiškai pagrįsti.

UAB „A.“ darbo tvarkos taisyklių 20 punkte numatyta, kad visi darbuotojai turi vykdyti administracijos teisėtus reikalavimus. Byloje abi šalys patvirtino aplinkybę, kad ieškovei buvo išsakyti direktoriaus nurodymai vengti pirkimų už grynus pinigus UAB „Sanitex“ kaip nuolatinio tiekėjo, kadangi šis tiekėjas nesuteikia nuolaidų. Nors ieškovė ir pateikė priežastis, kodėl ji priimdavo sprendimą vykti virtuvei skubiai reikalingu prekių pirkti į UAB „Sanitex“, kaip ir kita bendrovės darbuotoja – T. K., tačiau vis dėl to tai laikytina ieškovės nereagavimu į darbdavio pastabas, jo labiau, kad T. K. vykdytas prekių pirkimas buvo sąlygotas tos aplinkybės, jog UAB „Sanitex“ buvo jai pakeliui vykstant į kitą bendrovės restoraną Bubiuose ar grįžtant iš jo. Teismas pritaria Darbo ginčų komisijos sprendime išdėstytiems argumentams, kad šiuo atveju, aktualus vykimo į UAB „Sanitex“ aspektas yra ne būtinybė vykti būtent pas šį tiekėją, o faktas, kad atsakovo direktorius norėjo racionalinių ir ekonomiškų ieškovės veiksmų, ir ieškovė turėjo siekti, kad reikiama produkcija būtų pristatyta į restoraną turimų nuolatinių tiekėjų pagal sąrašą, išvengiant laiko gaišaties kelionėje ir nereikalingų darbo sąnaudų perkant nedidelius prekių kiekius iš UAB „Sanitex“. Darytina išvada, kad tinkamo reagavimo į pastabas nebuvimas laikytina svarbia aplinkybe atsakovui vertinant ieškovės išbandymo rezultatus neigiamai.

Dėl 2017-08-15 inventorizacijos akto ir prekių trūkumų

Ieškovės darbo įvertinimo akte nurodoma, kad 2017-08-15 atlikus restorano reviziją, buvo nustatytas prekių, kurios buvo įgytos už grynuosius pinigus restorano veiklos sąskaita, tačiau restorano veikloje nenaudojamų, trūkumas. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitose - faktūrose nurodyta, jog šias prekes įgijo ieškovė, darbdaviui kilo įtarimų, kad dėl prekių trūkumo atsakinga ši darbuotoja. Teismas įvertinęs šalių paaiškinimus bei pateiktus rašytinius duomenis, konstatuoja, kad darbo ginčų komisija, nagrinėdama iš esmės šias darbdavio nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo savo sprendime, jog atsakovas neįrodė aplinkybių apie prekių trūkumą dėl ieškovės kaltės.

Teismas taip pat konstatuoja, kad inventorizacijos (revizijos) atlikimo tvarka yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintose inventorizacijos taisyklėse, kurių 26 punkte nustatyta, kad kai tikrinami atsargų ir pinigų kasoje likučiai, privalo dalyvauti materialiai atsakingi ir (arba) atsakingi asmenys, išskyrus atvejus, kai šie asmenys negali dalyvauti dėl pateisinamų priežasčių.

2017-08-15 aktas, kuriame nurodytas prekių trūkumas yra pasirašytas vienos UAB „A.“ darbuotojos – vyr, virėjos N. S. (darbo ginčų komisijos byla, 20 l.). Liudytojos N. S. ir S. M. patvirtino, kad 2017-08-15 virtuvės prekių inventorizaciją atliko iš ryto, nedalyvaujant pačiai R. D. ir byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų kviesta dalyvauti, nors tą dieną ji dirbo. Konstatuotina, kad atsakovas, atlikdamas tokį prekių sutikrinimą, pažeidė inventorizacijos taisykles, todėl neįrodė ieškovės darbo įvertinimo akte nurodytos aplinkybės apie prekių trūkumą, ir darytina išvada, kad tai nesudarė pagrindo darbdaviui konstatuoti neigiamų ieškovės išbandymo rezultatų.

Dėl ieškovės leidimo gyvenimo partneriui K. K. užsiimti komercine veikla be administracijos pritarimo

Ieškovės darbo įvertinimo akte nurodoma, kad ieškovė darbo restorane metu, kai restorane pagal užsakymus būdavo organizuojami pobūviai, ieškovė, neatsiklausus bendrovės administracijos leidimo, savivaliaudama leido savo vyrui ( K. K.) restorano „Ž." patalpose užsiimti komercine veikla, tai yra fotografuoti svečius už atlygį.

Nors pats liudytojas K. K. patvirtino buvus 3 fotografavimo epizodus, tačiau tiek ieškovė, tiek K. K. tvirtino vykus bandomiesiems fotografavimams, nesutikdami su atsakovo argumentais, kad jis vykdė komercinę veiklą restorano patalpose be direktoriaus leidimo. Teismas dėl šių aplinkybių konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog K. K. būtų fotografavęs restorano svečius be leidimo, taip pat kad už nuotraukas ėmęs iš klientų pinigus. Apklausti teisme liudytojai taip pat nepatvirtino aplinkybių, kad K. K. būtų fotografavęs restorane pobūvių metu, ir kad tai būtų daręs už atlygį, todėl laikytina, kad atsakovas neįrodė aplinkybių dėl ieškovės leidimo savo gyvenimo draugui (sugyventiniui) K. K. užsiimti komercine veikla be administracijos pritarimo, ir tai nesudarė pagrindo konstatuoti neigiamų ieškovės išbandymo rezultatų.

Todėl teismas iš dalies sutikdamas su ieškovės argumentais ginče ir atmesdamas atsakovo nurodytus du pagrindus, kuriais buvo konstatuoti neigiami ieškovės išbandymo rezultatai, visgi daro galutinę išvadą, kad pripažinus galiojančiais kitus du atsakovo nurodytus pagrindus neigiamam išbandymui, negalima konstatuoti, jog ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Teismo nuomone, ieškovės teiginiai apie tai, kad atsakovas atleido ją iš darbo už pareikštą pretenziją dėl nepakankamo darbo užmokesčio laikytini deklaratyviais, sąlygotais subjektyviu gerų savo darbo rezultatų vertinimu, todėl nėra pagrindo juos laikyti įrodytais. Šiame ginče atsakovas įrodė ir teismas konstatuoja buvus faktines aplinkybes, jog kad ieškovė nereagavo į darbdavio (bendrovės direktoriaus) jai teikiamas žodines pastabas dėl bendradarbiavimo su restoranų kuratore T. K. ir darbo funkcijų dalinimosi su kita restorano vedėja A. J., dėl neefektyvaus darbo laiko planavimo, dėl technologinių maisto kortelių nesutvarkymo ir jų nesuvedimo bendrovės apskaitą, ką iš pradžių pripažino ir pati ieškovė bei patvirtino liudytojos - vyr. virėjos N. S., S. M., ir šios aplinkybės yra iš esmės reikšmingos sprendžiant, kad ieškovė neišlaikė darbdavio iniciatyva nustatyto išbandymo, todėl ieškovės atleidimas DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu laikytinas teisėtu. Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtu, nėra pagrindo tenkinti išvestinį ieškovės reikalavimą, t.y. priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl pavėluoto darbo užmokesčio priteisimo

Patikslintu ieškiniu ieškovė pateikė reikalavimą priteisti 142,15 Eur už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą 2017-09-08 iki 2017-09-13. Atsakovas pripažino šį reikalavimą ir aplinkybę, kad neatsiskaitė galutinai su ieškove jos atleidimo dieną, tačiau negalėjo tiksliai įvardyti neatsiskaitymo priežasčių. Be to 2018-02-28 vykusio teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pateikė rašytinius duomenis, kad 2018-02-27 ieškovei sumokėjo 142,15 Eur, t.y. visiškai patenkino šį ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą ( 2 t., 65 b.l.). Ieškovė proceso metu neatsisakė nustatyta CPK 140 str. tvarka nuo šio ieškinio reikalavimo, todėl konstatavus, kad šis reikalavimas atsakovo yra pripažintas ir patenkintas bylos nagrinėjimo metu, nėra pagrindo priteisti prašomos sumos ieškovei, ir toje dalyje ieškinys taip pat atmestinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

DK 151 straipsnio nuostatose įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl kurios kaltės kitai sutartis šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. DK 218 straipsnio 2 dalis numato neturtinės žalos atlyginimo galimybę, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo, ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas savaime nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt.

Ieškovė remiasi naujojo Darbo kodekso 218 straipsnio nuostatomis ir neturtinę žalą kildina iš neteisėto jos atleidimo iš darbo. Patikslintu ieškiniu ieškovė apsiriboja konstatavimu, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jos savivertė ir pasitikėjimas savimi, analogiškai ieškovė paaiškino ir teismo posėdžio metu. Ieškovės teiginiai apie sumažėjusią savivertę ir neigiamus dvasinius išgyvenimus laikytini deklaratyviais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovei buvo aiškiai žinoma, jog ji priimta bandomajam laikotarpiui darbdavio iniciatyva, kas bet kokiu atveju lemia jos tinkamumo darbui įvertinimą išbandymo laikotarpio pabaigoje ir galimybę, kad darbo sutartis gali būti nutraukta. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kad darbdavys su ja elgėsi nepagarbiai, būtų išreiškęs kokius nors žeminančius teiginius kitų darbuotojų akivaizdoje apie jos gebėjimus dirbti, kas leistų manyti, kad ieškovės savivertė buvo menkinama. Ieškovė pati patvirtino, kad pokalbiai apie jos darbą, santykius su kita vedėja ir virėjomis vyko asmeniškai bendraujant bendrovės direktoriumi, kas vertintina kaip normali praktika darbo santykiuose. Byloje nenustačius neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo fakto, nėra pagrindo konstatuoti ir neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Pagal naujojo darbo kodekso 231 straipsnio nuostatas, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, todėl tikslinga tai konstatuoti sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė rašytinius duomenis, kad patyrė 605,00 eurų bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas atstovaujant teisme (II t. 67-68 b.l.). Nors ieškovės ieškinys atmestas, tačiau reikalinga atsižvelgti į tai, kad ieškovė laikytina silpnesniąja darbo santykių šalimi, kad vieną turtinį reikalavimą iš reiškiamų keturių patikslinto ieškinio pagrindu atsakovas visgi pripažino ir atlygino ieškovei bylos nagrinėjimo eigoje, todėl teismas turi pagrindą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų bendrųjų taisyklių, ką numato CPK 93 str. 4 d., ir atsakovo naudai priteisti ketvirtadaliu mažesnę sumą - 454,00 Eur bylinėjimo išlaidų.

Proceso metu susidariusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, iš ieškovės valstybės naudai nepriteistinos, nes ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, 284 straipsniu,

nusprendžia:

ieškovės R. D. ieškinį atsakovui UAB „A.“ atmesti.

Priteisti atsakovui UAB „A.“ (juridinio asmens kodas 145223012) iš ieškovės R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 454,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Konstatuoti, kad įsiteisėjus teismo sprendimui šioje byloje, 2017 m. spalio 19 d. darbo ginčo komisijos sprendimas netenka galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Alma Jurgelienė