- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-725-581-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00068-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Pranas Šimkus, Jolanta Raščiuvienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. M., Ž. L.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir Ž. L., tačiau dėl jos apeliacinis skundas nėra gautas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. ir Ž. L. buvo nuteisti už tai, kad bendrininkų grupe pasikėsino apgaule užvaldyti svetimą turtą. T.y. V. M. ir Ž. L. tarpusavyje susitarę ir bendrai dalyvaudami, t. y. V. M. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio mėn. - 2013 m. sausio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, telefoninio pokalbio metu, iš anksto žinodamas, kad to nevykdys, tačiau ketindamas apgaule užvaldyti R. L. turtą, pinigus, prisistatė išgalvotu „L. B.“ vardu bei R. L. pasiūlė už 10 000 Lt atlygį padėti suorganizuoti duomenų iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinės duomenų bazės, įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistų registro apie pastarojo teistumą panaikinimą, po ko 2013 m. sausio 27 d. 22.15 val. skambindamas telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) į Ž. L. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ji iš R. L. turės paimti 3000 Lt bei susirasti automobilį kelionei į Kupiškio miestą,
2013 m. sausio 28 d. skambindamas kelis kartus telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) į Ž. L. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ji turi prisistatyti išgalvotu asmeniu, - „R. G.“, pasiimti rankinę, nurodė asmens, iš kurio ji turės paimti pinigus vardą, instruktavo, kaip ji turės bendrauti su R. L., informavo, kad R. L. atvažiuos į Utenos miestą susitikti su ja, informavo, kad jis R. L. pasakė jos telefono numerį ir perspėjo, kad R. L. gali jai paskambinti, nurodė telefonu paskambinti R. L., bendrininkę Ž. L. informavo, kad jis pats nukentėjusiajam R. L. prisistatė išgalvotu „L. B.“ vardu, instruktavo Ž. L., kaip ji turės elgtis tuo atveju, jei R. L. pareikalaus teistumo panaikinimo iš LR VRM duomenų bazių įrodymų, nurodė, kad ji R. L. turės meluoti, neva kompiuterį turės kitą kartą ir tada jam parodys, kad jo teistumas ištrintas, nurodė, kad ji su R. L. turi kalbėti rimtai, solidžiai, aptarinėjo su Ž. L. jos ir R. L. būsimo susitikimo vietą, tą pačią dieną 16.29 val. trumpojoje SMS teksto žinutėje nurodė, kad ji turi pasakyti R. L., kad jis kito susitikimo metu Ž. L. turės parduoti likusius pinigus, po ko Ž. L. vykdydama jo nurodymus 2013 m. sausio 28 d. kelis kartus skambindama iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į R. L. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) susitarė su R. L. dėl susitikimo laiko 16.50 val. ir vietos prie AB „DNB“ banko pastato, adresu J. B. g. 61, Utenos m., prisistačiusi išgalvotu advokato padėjėjos „R. G.“ vardu, susitiko su R. L. sutartoje vietoje, pareikalavo iš jo už duomenų iš LR VRM duomenų bazės apie teistumą panaikinimo paslaugą 10 000 Lt, tačiau šiam tuo metu tiek pinigų neturėjus ir jai perdavus 2 800 Lt, Ž. L. paėmus 2 800 Lt, pasikėsino užvaldyti R. L. turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes Ž. L. buvo sulaikyta policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. M. prašo išnagrinėjus bylą priimti teisingą sprendimą. Nurodo, kad 2013 m. birželio 12 d. apie 10 val. išėjus iš Kybartų pataisos namų, prie jo priėjo policijos pareigūnai, uždėjo antrankius, nuvežė į Utenos VPK, taip buvo pažeistas suėmimo vykdymo įstatymas. Pareigūnai jį sulaikė 10 val., o iš apklausos išėjo 16 val. Tyrėja pradėjusi apklausą pažeidė BPK 51 str., nes jam nebuvo išaiškintos jo teisės, nebuvo pasiūlyta gynėjo.
Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nėra D. M. duotų esminių parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kur ji sako „R. L. jau 2012 m. galia įkyriai prašė, - surask advokatą, kuris galėtų už pinigus panaikinti teistumą. Šis prašymas trunka ne vieną kartą ir ne vieną savaitę“. R. L. parodymai buvo iškraipyti, nes jis nurodė, kad „Jį nusivedė į kabinetą ir liepė rašyti, nors jis lyg ir nenorėjo, tačiau jam liepė ir diktavo ką rašyti“. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu turėjo būti apklaustas M. K., kuris buvo kartu atvykęs su R. L. perduoti pinigus.
Nurodo, kad nei viename posėdyje nedalyvavo nukentėjusysis, pats nukentėjusysis primigtinai prašė D. M., kad ji surastų jam advokatą, kad panaikintų jam teistumą. Taip pat nenustatyta, ar R. L. turi teistumą. Būtent R. L. organizavo ir finansavo nusikaltimą. Ne jis, o pats R. L. surado jį, tačiau atsisakius su juo susitikti buvo pasiūlyta „Asistentė“. Teigia, kad pareigūnai klausydami telefoninius pokalbius nestabdė rengiamo nusikaltimo, o toleravo, ir laukė, kol R. L. perduos pinigus. Teigia, jog Utenos apylinkės teismas neįžvelgė nei BPK pažeidimų, nei R. L. kaltės.
Nuteistojo V. M. gynėja advokatė L. B. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas skunde ginčija savo kaltę, bandydamas sumenkinti dalies įrodymų įrodomąją vertę, teigia, kad dalis įrodymų yra prieštaringi, nepatikimi, neteisėti arba iš vis neturintys įrodomosios vertės.
Apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio, jo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu, apeliantas savo skunde analizuoja kiekvieną įrodymą atskirai ir daro išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių nebuvimo. Tačiau apeliaciniame skunde ginčijami duomenys teismo buvo vertinami kartu su kitais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktos įrodymų turinio analizės matyti, kad V. M. kaltė įrodyta nukentėjusiojo R. L. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, liudytojos D. M. parodymais, daiktinių įrodymų apžiūros protokolu, asmens atpažinimo pagal fotonuotrauką protokolais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo protokolu, daiktų apžiūros protokolais.
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remiantis buvo V. M. pripažintas kaltu.
Apelianto iškelta versija, kad pats nukentėjusysis R. L. organizavo ir finansavo nusikaltimą veiką yra deklaratyvi ir prieštaraujanti virš surinktiems ir teismo posėdyje ištirtiems bei įvertintiems įrodymams. Pažymėtina, kad šią versiją nuteistasis V. M. iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų šią apelianto versiją, todėl šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. O tai, kad R. L. nevyko į teismo posėdžius, jam buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – atvesdinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad R. L. organizavo ir finansavo nusikaltimą veiką. Be to, iš Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. įsiteisėjusio prokuroro S. D. nutarimo matyti, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nesant R. L. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 t. b.l. 14).
Apeliantas akcentuoja tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo apklaustas liudytojas M. K.. Taip teigdamas apeliantas yra neteisus, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. buvo apklaustas (1 t. b.l. 70). Liudytojas M. K. buvo kviečiamas ir į teismo posėdį, tačiau jam teismo šaukimas grįžo neįteiktas ir teismas, atsižvelgęs į nuteistųjų V. M. ir Ž. L. gynėjų advokatų V. K. ir V. B. nuomonę bei siekdamas nevilkinti bylos nagrinėjimo, nusprendė liudytojo nekviesti (3 t. b.l. 43), o priimant nuosprendį, šio liudytojo parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, nesivadovavo. Iš BPK normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamųjų procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Akivaizdu, jog ir šis apelianto argumentas niekuo nepagrįstas.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai atlikę operatyvinius veiksmus ir šių veiksmų atlikimo metu sužinoję apie galimai daromą nusikalstamą veiką būtų veikę neteisėtai, nes jų atliekami veiksmai buvo sankcionuoti (1 t. b.l. 20).
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškintos jo teisės bei nebuvo skirtas gynėjas. Kolegija nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą ir V. M. apklausą įtariamuoju, jam buvo išaiškintos BPK 44 straipsnio 8 punkte ir BPK 50 straipsnyje numatytos teisės. Apie tai yra tyrėjos surašyti ir apelianto pasirašyti protokolai, kur jam paaiškinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Tačiau gynėją turėti jis nepageidavo ir protokoluose apie tai padarė įrašus savo ranka (1 t. b.l. 177, 221). Nenustatyta aplinkybių, kurioms esant gynėjo dalyvavimas buvo būtinas (BPK 51 straipsnio 1 dalis). Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo pažeista apelianto teisė į gynybą. Taip pat pranešime apie įtarimą V. M. buvo išaiškintos jo teisės, t.y. tai, kad įtariamasis turi teises numatytas BPK 21 straipsnio 4 dalyje: žinoti kuo įtariamas, nuo sulaikymo ar pirmos apklausos momento turėti gynėją, duoti parodymus, pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus ir apie tai, kad jam teisės yra išaiškintos jis padarė įrašus savo ranka (1 t. b.l. 178-179, 222). Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad V. M. buvo įtariamojo teisės išaiškintos tinkamai.
Esant nurodytų aplinkybių visumai, V. M. skundas laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.