Šiaulių apygardos teismo sprendimas

2012-03-13 · Civilinė byla Nr. 2-448-372/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-13
Bylos Nr.
2-448-372/2012
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00586-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
V. J.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 113.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2-448-372/2012Teisminio proceso Nr.2-58-3-00586-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1; 63.1; 113.1; 113.9; 116.9; 126.8 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 13 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo teisėja Birutė Simonaitienė,sekretoriaujant Dianai Tarozienei,dalyvaujant ieškovės atstovui A. S.,atsakovui V. J., jo atstovei adv. S. B.,trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, R. P.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios UAB „Plusta“ ieškinį atsakovui V. J., trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, R. P. dėl finansinių įsipareigojimų tenkinimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Šalių ir jų atstovų paaiškinimai ir motyvai

Ieškovės atstovas prašė pripažinti negaliojančiu finansinių įsipareigojimų tenkinimą kreditoriui V. J., taikyti restituciją ir priteisti iš jo grąžinti neteisėtai išmokėtas 86471 Lt pinigines lėšas ieškovės naudai. Atstovas nurodė, kad atsakovas įmonei 2006 metais suteikė paskolą bendrai 1000000 Lt sumai. Pagal turimus buhalterinius dokumentus jam buvo išmokėta 73000 Lt skolos ir 13471 Lt palūkanų pagal paskolos sutarties sąlygas. Suma buvo išmokėta 2009 m. gegužės 4 d. Kasos pajamų orderiais Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini), pažeidžiant tuo metu galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. Išmokant šias lėšas, įmonė buvo iš dalies nemoki, t.y. neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Pagal 2008.12.31 balansą įmonė buvo skolinga kreditoriams 633484, o 2009.06.05 ši skola sumažėjo, kadangi nepaisant šio įstatymo reikalavimų, direktorius grąžino paskolą fiziniams asmenims ir bankui. Buvo neatsiskaityta su darbuotojais, nesumokėti mokesčiai valstybei ir VSDF. Praėjus 6 dienoms nuo skolos išmokėjimo, vienas iš kreditorių 2009.05.12 pateikė ieškinį teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi bankroto byla buvo iškelta. Įmonė neteisėtai atsiskaitė su atsakovu kaip su vienu iš kreditorių, pažeisdama kitų kreditorių interesus bei įstatymo normas. Ieškovo atstovas nurodo, kad atsakovas turi grąžinti išmokėtas lėšas įmonei.

Atsakovas su ieškiniu nesutinka. Jis nurodė, kad keliomis paskolos sutartimis 2005-2006 metais UAB „Plusta“ paskolino stambias sumas. Tiksliai pasakyti jų dydį nebegali. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. teismo įsakymu jam buvo priteista 73000 Lt skolos, 19,08 Lt delspinigių ir 547,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Jos vadovas R. P. buvo pažįstamas, todėl vykdomojo dokumento antstoliams neperdavė. P. jam 2009 metų pavasarį išmokėjo skolą ir palūkanas. Iš kur įmonė gavo pinigų, atsakovas nežino, jis tuo nesidomėjo. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad bankroto administratorius praleido 1 metų ieškinio senaties terminą.

Trečiasis asmuo nesutiko su ieškiniu. Jis nurodė, kad bankroto administratorius šį ieškinį pateikė tik todėl, kad jis tikisi gauti administravimo išlaidų. 2003 metais iš pareigų buvo atleistas direktorius E. S.. Tada buvo nustatyta, kad įmonės įmonė realiai buvo ant bankroto ribos. 2004 metais tapus vadovu, trečiasis asmuo ėmėsi skolintis pinigus, siekdamas tęsti įmonės veiklą. Paskolą iš atsakovo jis ėmė apyvartinių lėšų gavimui, nes parduotuvei reikėjo prekių. Trečiasis asmuo nurodė, apie 2007 metų sausio 4 d. priimtą teismo įsakymą žinojo, nes dar 2006 metais žadėjo su juo atsiskaityti. 2009 metų gegužį atsakovui buvo išmokėta skola ir palūkanos. Trečiasis asmuo prašo taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo argumentai ir išvados

Ieškinys atmestinas.

Nors ieškovas ieškinyje nesuformulavo reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, tačiau jis nurodė, kad ginčijamu sandoriu, t.y. atsiskaitymu, pažeidžiant Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatos, buvo pažeisti kreditorių interesai, kuriuos bankroto bylos iškėlimo atveju gina administratorius. Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu, būtina, be kita ko, nustatyti aplinkybę dėl atsakovo sąžiningumo ar nesąžiningumo, sudarant sandorį, t.y. iš trečiojo asmens gaunant ieškovo įsiskolinimo padengimą. Šiuo atveju reikalavimas galėjo būti reiškiamas CK 6.66 straipsnio pagrindais, todėl gindamas viešąjį interesą, teismas pasisako dėl šių aplinkybių. Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios 1. kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2. Ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3. Nėra suėjęs vienerių metų senaties terminas; 4. Skolininkas neprivalo sudaryti ginčijamo sandorio; 5. skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 6. trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7. Kreditoriaus reikalavimas nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas nesąžiningai atgavo 86471 Lt piniginių lėšų. Nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neginčijo to fakto, kad atsakovas niekada nebuvo dirbęs UAB „Plusta“, buvęs jos akcininku ar kitokiu būdu detaliau įsigilinęs ir analizavęs šios įmonės finansinę padėtį tiek, kad žinotų, kiek ir kokių skolų ji turi kitiems kreditoriams. Teismas pripažįsta, kad atsakovas neturėjo realių galimybių sužinoti tikrąją UAB „Plusta“ finansinę būklę, pareikalauti tai patvirtinančių dokumentų iš UAB „Plusta“ vadovo. Nenuginčytas tas faktas, kad atsakovas turi tik vidurinį išsilavinimą, Pinigai ieškovei buvo paskolinti labai seniai, ginčas dėl jų grąžinimo jau buvo spręstas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. teismo įsakymu. Teismas sprendžia, kad nėra nustatyta, jog atsakovas buvo nesąžiningas, atgaudamas skolą, t.y. neatliko jokių veiksmų, kurie leistų taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas. Taip pat nėra aplinkybių, kurios preziumuotų atsakovo nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnis).

Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, nustatant, ar nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas, pagal kurį administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008). Esant svarbioms priežastims, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šioje byloje bankroto administratorius teigia, kad ieškinio senaties nepraleido, kadangi vienerių metų terminą skaičiuoja nuo tos dienos, kai buvo nustatytas tyčinio bankroto faktas ir administratoriui buvo pavesta peržiūrėti sandorius už 5 metus. Teismas sprendžia, kad toks ieškovo teiginys yra nepagrįstas. Apie iškeltą bankroto bylą bankroto administratorius sužinojo mažiausiai 2009.05.26, kai jam buvo išsiųsta Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Plusta“. Pinigai buvo sumokėti 2009.05.04. Administratorius ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik 2011-09-29 (1 b.l., 1 t.). Tas faktas, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, neleidžia daryti išvados, kad bankroto administratorius neturėjo galimybės ginčyti pirkimo-pardavimo sandorio per 1 metų terminą. Bankroto administratoriaus įgaliotinio pakeitimas šiuo atveju situacijos nekeičia, kadangi įmonės bankroto administratorius yra juridinis asmuo. Teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinus ieškinio senaties termino nustatymo aplinkybes, teismas sprendžia, kad šiuo atveju jis negali būti tiek aktyvus, kad gindamas viešąjį interesą bankroto byloje, pats savo iniciatyva atnaujintų terminą ieškinio pateikimui, nors atsakovas ir trečiasis asmuo reikalauja taikyti šį terminą, o bankroto administratorius nemano, kad jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių. .

Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. VIII-1463; neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 m. liepos 1 d.) 3 straipsnyje, reglamentuojančiame mokėjimų eilės tvarką, nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Remiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado. Šiuo gi atveju atsakovas niekaip negalėjo įtakoti trečiojo asmens valios išmokėti paskolą ir palūkanas būtent jam, todėl atsakovo kaltės tame, kad buvo pažeistas minėtas įstatymas, o tuo pačiu – ir kitų kreditorių interesai, nėra. Atsižvelgiant į Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis), sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovui buvo ir/ar turėjo būti žinoma apie sunkią ieškovo finansinę padėtį ir apie tai, kad jam taikytina Laikinajame mokėjimų tvarkos įstatyme nustatytą mokėjimų eilės tvarka, kurios nesilaikant būtų pažeidžiamos kitų ieškovo kreditorių teisės. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų žinojęs, jog toks atsiskaitymas sukels ar sustiprins ieškovo nemokumą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti apie atsakovo nesąžiningumą ir konstatuoti, kad atliktas mokėjimas, kaip sandoris, yra negaliojantis dėl to, kad pažeidžia ieškovo kreditorių interesus. Nenustačius aplinkybės dėl atsakovo nesąžiningumo, dėl kitų sąlygų, sudarančių pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, pasisakyti nera pagrindo. Teismas taip pat neturi pagrindo analizuoti trečiojo asmens veiksmų ir jų pasekmių teisėtumo, kadangi reikalavimai jam nepareikšti.

Atsakovas dokumentų dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti šio klausimo. Ieškovė yra bankrutavusi įmonė, todėl ji atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Atmetus metus ieškinį, lasikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos atsakovo turtui, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 263, 265, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės UAB „Plusta“ ieškinį atsakovui V. J. atmesti.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo V. J. (a.k(duomenys neskelbtini) turtui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Teisėja B.Simonaitienė