Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-09-21 · Administracinė byla Nr. P-403-81-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-21
Bylos Nr.
P-403-81-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Gintaras Kryževičius, Algirdas Taminskas (pran.)
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto
Kategorijos
  • 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P6-81/2006Procesinio sprendimo kategorija 66.1; 66.8(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2006 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I4-1090/2002 pagal AL. M. pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

AL. M. (toliau – ir Pretendentė) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 1999 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 79-5721 dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. M. į 2,04 ha žemės sklypą, kompensuojant pinigais, įpareigojant priimti sprendimą pagal jos 2001 m. gruodžio 19 d. prašymą. Pareiškime nurodė, kad ji yra vienintelė 1996 m. mirusio tėvo teisių paveldėtoja po jo mirties priėmusi palikimą. Norėtų įkurti ūkį ir jame dirbti. Todėl su prašymu pakeisti paminėtą sprendimą kreipėsi į VAVA. Ši institucija atsisakė grąžinti žemę natūra. Pareiškėja manė, kad atsakovo atsisakymas patenkinti jos prašymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1274 10 punktui. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytą poziciją, patikslinusi reikalavimus, prašė panaikinti sprendimą ir įpareigoti atsakovą pakeisti nuosavybės teisių į žemę atstatymo būdą iš natūros į ekvivalentinę natūrą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą VAVA prašė atmesti skundą, akcentavo, jog po tėvo mirties AL. M. paveldėjo iš jo reikalavimo teisę dėl kompensacijos išmokėjimo, bet ne į nuosavybės teisių atkūrimą natūra ir ne į teisę pakeisti I. M. valią. Proceso metu atsakovų atstovas prašė netenkinti skundo, nes palikimo perėmėja negali pakeisti mirusiojo valios.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I4-1090/2002 Pretendentės skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 79-5721 1.4 punktą.

Teismas nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m liepos l d. įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr.VIII-1181 redakcija) 21 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr.1274 “Dėl LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 “Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų dalinio pakeitimo" patvirtintos “LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos” 10 punktas numatė, kad priimtas ir pradėtas vykdyti sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti panaikintas tik teismine tvarka. Pareiškėjos prašymas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatoms ir kitiems norminiams teisės aktams neprieštarauja, kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų nepažeidžia. Pareiškėjos pasirinktas išpirkimo būdas – ekvivalentinė natūra – atitinka įstatymo reikalavimams. Pareiškėjos valios dėl kompensavimo būdo už valstybės išperkamus 2,04 ha žemės pakeitimas turi būti įformintas Vilniaus apskrities viršininko administracijai priimant administracinį aktą dėl žemės sklypų pareiškėjai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn ekvivalentine natūra.

III.

2006 m. sausio 17 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I4‑1090/2002. Prašymo pagrindu nurodomas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 7 punktas (jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų).

Šalies argumentai

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad jis 2000 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių jam atkūrimo į senelio B. M. Afindzevičių kaime Vilniaus mieste 6,10 ha turėtos žemės dalį. Į minėtą 6,10 ha ploto žemę prašymus atkurti nuosavybės teises jau anksčiau buvo padavę pareiškėjo senelio B. M. vaikai Elena, Ivanas ir Stanislovas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius savo 2005 m. balandžio 26 d. rašte Nr. 31/05/22-1258 nurodė, kad senelio B. M. turėta žemė radosi ne Afindevičių, o Kadriškių kaime ir nuosavybės teisės į ją jau yra atkurtos I., E. ir S. M. Tik dabar paaiškėjo, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėją klaidino. Paaiškėjo, kad E. M. nuosavybės teisės į 2,03 ha ploto žemės dar nėra atkurtos. E. M. laisva valia atsisakė nuo jam tenkančios 0.5 ha ploto dalies ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius jau pradėjo nuosavybės teisių jam į šią žemę atkūrimo procedūras. Todėl dėl šios žemės dabar ginčo nėra. Bet ginčas iškilo dėl grąžintinos kitos 0,5 ha ploto žemės dalies, į kurią, kaip nurodo Žemėtvarkos skyrius, nuosavybės teisės jau yra atkurtos I. M. 2005 metų spalio mėnesio gale pareiškėjui pateko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimo kopija, iš kurio matyti, kad I. M. teisių perėmėja, AL. M., atsisakė nuo piniginės kompensacijos ir pareikalavo žemės grąžinimo natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 31/05/20-4304 pranešė, kad yra atkurtos nuosavybės teisės I. M. po mirties Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 79-5721, bet šis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-07-02 sprendimu (administracinė byla Nr. I4-1090/02) dalinai panaikintas taip, kad sprendimas neįvykdytinas. Pareiškėjas teigia, kad dėl to, kad minėtas teismo sprendimas neįvykdytinas ir kad priimtas sprendimas turi galią taip pat ir jo atžvilgiu, tai yra įtakoja jo teises bei teisėtai pagrįstus lūkesčius susigrąžinti jam tenkančią žemės dalį, nors apie šį teismo procesą jis niekaip nebuvo informuotas, taigi ir niekaip negalėjo apginti savo pažeidžiamų interesų. Nurodo, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo termino nėra praleidęs, nes, mano, kad jis turi būti skaičiuojamas nuo 2005 m. spalio 29 d., kada jam pavyko gauti teismo sprendimą arba nuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. lapkričio 25 d. rašto gavimo, nes tik iš šio rašto jis sužinojo apie pažeidžiamus įstatymu ginamus jo interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinamas tada, kai teismo sprendimu nusprendžiamas neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų klausimas, t. y. kai priimtu teismo sprendimu nusprendžiama dėl į bylą neįtraukto asmens tam tikrų veiksmų atlikimo bei pareigų atsiradimo. Taigi tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas nurodytu pagrindu paprastai būtina nustatyti, kad priimtas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasibaigimo ar išnykimo. Šiuo atveju taip pat būtina įvertinti, kokią įtaką šio asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo spendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas pasisakė dėl jo kaip neįtraukto į bylą asmens teisių ar pareigų. Visų pirma, pareiškėjas nenurodė kaip konkrečiai priimtas teismo sprendimas įtakojo jo teises ir pareigas, t. y. nenurodė kokias jo teises ar pareigas sukūrė, panaikino ar pakeitė priimtas teismo sprendimas. Antra, iš pareiškėjo prašymo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas mano, jog jam turi būti atkurta nuosavybės teisė į dalį (0,5 ha žemės) I. M. atkurtos nuosavybės (žemės). Tačiau pareiškėjas nenurodo nei įstatyminio, nei kitokio teisinio pagrindo (pavyzdžiui, sandorio), kuris patvirtintų, jog jis turi teisę į paminėtos nuosavybės dalies atkūrimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra I. M. (turto savininko B. M. vaiko), kuriam administracinėje byloje Nr. I4‑1090/2002 ginčytu sprendimu po jo mirties buvo atkurta nuosavybės teisė į 2,04 ha žemės sklypą atlyginant už ją pinigais, įpėdinis, turintis teisę į atitinkamą nuosavybės dalį. Taigi pareiškėjas nepagrindė, kad jis turi pagrįstą teisinį interesą į I. M. atkurtos nuosavybės dalį. Nesant tokių įrodymų negalima daryti išvados, kad paminėtas teismo sprendimas objektyviai galėjo įtakoti pareiškėjo teises ir pareigas. Trečia, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų, kurie atnaujinus procesą galėtų lemti kitokį teismo sprendimą, t. y. pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir aplinkybių, kuriomis remdamasis atnaujintame procese siektų apginti savo neva pažeistas teises ir teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegijos nuomone, proceso atnaujinimas byloje, kurioje sprendimas buvo priimtas prieš daugiau kaip 4 metus, vien tik tam, kad pareiškėjas galėtų dalyvauti procese, nors jokių argumentų kodėl priimtas teismo sprendimas turėtų būti kitoks (panaikintas) jis ir nenurodo, prieštarautų protingumo principui, galėtų pažeisti teismo sprendimu patvirtintų teisinių santykių stabilumo lūkestį, kitų paminėtoje byloje dalyvavusių asmenų teisėtus lūkesčius.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ABTĮ 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas. Pareiškėjas nurodė, kad apie priimtą teismo sprendimą sužinojo tik 2005 m. spalio 29 d., nes jo teigimu tik 2005 m. spalio 29 d. jis teismo sprendimą gavo. Tačiau pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti pakankamai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas išties teismo sprendimą gavo tik 2005 m. spalio 29 d.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir nuostatas bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimis, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

B. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I4-1090/2002.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiGintaras KryževičiusNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas