- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-516-280/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-01339-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- S. Busarev
- Atsakovas
- Zarasų rajono savivaldybės viešajai įstaigai Zarasų ligoninė
Pirmosios intancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-516-280/2012
Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-01339-2011-4
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laimutė Sankauskaitė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Busarev IĮ apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-731/2012 pagal ieškovo S. Busarev IĮ ieškinį atsakovui Zarasų rajono savivaldybės viešajai įstaigai Zarasų ligoninė dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. Busarev IĮ 2012-01-26 ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo VĮ Zarasų ligoninė 1 782 Lt skolos, 51,3 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-12-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 645,60 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir 70 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Ieškovas nurodė, kad 2010-12-20 sudarė su atsakovu sutartį Nr. F5/76, pagal kurią S. Busarev IĮ įsipareigojo pagaminti ir parduoti atsakovui lietus dantis, o VĮ Zarasų ligoninė įsipareigojo juos nupirkti ir sumokėti sutartyje sulygtą kainą – 18 Lt už vienetą. Minėtoje sutartyje nustatytas 90 dienų atsiskaitymo už gaminius terminas, skaičiuojamas nuo prekių pristatymo dienos. Ieškovas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio iki 2011 m. birželio mėnesio pagamino ir perdavė atsakovui 99 gaminius, skirtus dantų protezavimui. Ieškovas pažymėjo, kad gaminių perdavimo faktą patvirtina VĮ Zarasų ligoninė priėmimo – perdavimo aktai. S. Busarev IĮ pateikė atsakovui už parduotas prekes sąskaitą – faktūrą Nr. BUS 10007, 1 782 Lt sumai, tačiau VĮ Zarasų ligoninė atsisakė apmokėti minėtą sąskaitą ir 2011-09-14 raštu ją grąžino ieškovui. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, vienašališkai atsisakydamas atsiskaityti už gautas prekes, iš esmės pažeidė pirkimo – pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2012-05-08 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš S. Busarev IĮ valstybės naudai 38,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2010-12-20 šalių sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. F5/76 numatyta, kad pardavėjas prekes pristato savo lėšomis po užsakymo gavimo pirkėjo nurodytu laiku ir adresu bei garantuoja pristatomų prekių kokybę, pateikdamas pirkėjui kokybės sertifikatus arba jų kopijas, išrašant PVM sąskaitą – faktūrą, o prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjo atstovas prekių pristatymo vietoje, sąskaitoje – važtaraštyje įrašydamas savo vardą, pavardę, pareigas ir parašą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. Busarev IĮ nepateikė jokių duomenų, kad VĮ Zarasų ligoninė gavo užsakytus 99 gaminius, skirtus dantų protezavimui. Teismas konstatavo, kad atsakovo pareiga sumokėti už prekes, siejama su PVM sąskaitos – faktūros pasirašymo faktu. Įvertinęs tai, kad VĮ Zarasų ligoninė nepasirašė nei PVM sąskaitos – faktūros, nei priėmimo – perdavimo aktų ar kitų dokumentų, patvirtinančių prekių gavimą, o ieškovas nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių gaminių perdavimo atsakovui faktą, Zarasų rajono apylinkės teismas nusprendė, kad S. Busarev IĮ ieškinys yra neįrodytas ir negali būti tenkinamas.
Šalies argumentai
Ieškovas S. Busarev IĮ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-05-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo visas ieškovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir neteisingai išsprendė bylą. Ieškovas pažymėjo, kad šalys susitarė, jog S. Busarev. IĮ už atlyginimą tieks lietus dantis VĮ Zarasų ligoninė, minėtų gaminių priėmimas – perdavimas bus įforminamas sąskaita – važtaraščiu. Apeliantas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio atsakovas užsakė 99 vnt. gaminių, skirtų dantų protezavimui. Užsakymus patvirtina byloje esantys VĮ Zarasų ligoninė pasirašyti priėmimo – perdavimo aktai, kuriuose nurodyta kokią produkciją ieškovas turi pagaminti. Apeliantas S. Busarev IĮ pabrėžė, kad liudytojas E. M., buvęs VĮ Zarasų ligoninė darbuotojas, patvirtino, kad atsakovas užsakytus gaminius gavo, o dokumentai apie prekių priėmimą – perdavimą buvo perduoti VĮ Zarasų ligoninė buhalterijai. Už pagamintą ir perduotą produkciją S. Busarev IĮ pateikė VĮ Zarasų ligoninė PVM sąskaitą – faktūrą. Ieškovas pažymėjo, kad atliko visas savo, kaip pardavėjo, pareigas laikydamasis pirkimo – pardavimo sutarties Nr. F5/76 nuostatų, todėl pirkėjas VĮ Zarasų ligoninė neturėjo jokio pagrindo nevykdyti pareigos atsiskaityti su ieškovu. Apeliantas nurodė, kad pagal 2010-12-20 sutarties Nr. F5/76, 3.2 punktą dokumentas, patvirtinantis prekių (gaminių) priėmimą – perdavimą, yra sąskaita – važtaraštis. Ieškovo teigimu, šalys susitarė, kad prekės bus perduodamos pateikiant sąskaitą – faktūrą, neišrašant atskiro prekių gabenimo dokumento – važtaraščio. Apeliantas nurodė, kad remiantis LR buhalterinės apskaitos įstatymu, sąskaita – faktūra yra dokumentas, įrodantis prekių perdavimą. Asmens prievolė įforminti prekių tiekimą sąskaita – faktūra paprastai atsiranda jau pateikus prekes. Ieškovas pažymėjo, kad pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį pirkėjo parašas nėra privalomas sąskaitos – faktūros rekvizitas. Ieškovas apeliaciniame skunde pabrėžė, kad pagal 2010-12-20 sutarties Nr. F5/76 ir LR buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, sąskaita – faktūra yra prekių priėmimą – perdavimą patvirtinantis dokumentas, todėl joks kitas dokumentas, patvirtinantis prekių (gaminiu) priėmimą – perdavimą nėra būtinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės viešoji įstaiga Zarasų ligoninė atsiliepimu prašė ieškovo S. Busarev IĮ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-05-08 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-33-731/2012 palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad pagal šalių sudarytos sutarties Nr. F5/76, 3.2 punktą dokumentas, įrodantis prekių (gaminių) priėmimo – perdavimo faktą, yra ne sąskaitą – faktūra, o prekių pristatymo važtaraštis. Pasak atsakovo VĮ Zarasų ligoninė, ieškovas tinkamo dokumento, patvirtinančio gaminių perdavimo faktą, nepateikė. Be to, apelianto pateikta sąskaita – faktūra neatitinka teisės aktų reikalavimų: nenurodytas paslaugos kodas, nedetalizuotas paslaugos pavadinimas, nėra pirkėjo atstovo vardo, pavardės, parašo, antspaudo. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių (gaminių) perdavimo faktą, o liudytojas E. M. nepatvirtino, kad VĮ Zarasų ligoninė gavo gaminius, nurodytus 2010-12-20 sutartyje Nr. F5/76.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad ieškovas S. Busarev IĮ ir atsakovas VĮ Zarasų ligoninė 2010-12-20 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. F5/76, pagal kurią S. Busarev IĮ įsipareigojo pagaminti ir parduoti atsakovui lietus dantis (medžiaga: metalas Cr-Co), o VĮ Zarasų ligoninė įsipareigojo juos nupirkti ir sumokėti sutartyje sulygtą kainą – 18 Lt už vienetą (b. l. 3-4). Šalys pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto neginčijo. Minėtos sutarties 2.1 punktu ieškovas įsipareigojo pristatyti prekes savo lėšomis atsakovo numatytu laiku ir adresu. Sutarties 3.1 punktu apeliantas taip pat įsipareigojo garantuoti prekių kokybę, pateikiant pirkėjui prekių kokybės sertifikatus arba jų kopijas ir kokybės analizės dokumentus arba jų kopijas bei išrašyti už pateiktus atsakovui gaminius sąskaitą – faktūrą. (b. l. 3). Šalys sutarties 3.2 punktu susitarė, kad gaminius pagal kiekį ir kokybę, prekių pristatymo vietoje priims pirkėjo VĮ Zarasų ligoninė atstovas, sąskaitoje – važtaraštyje įskaitomai įrašydamas pavardę, vardą, pareigas ir savo parašą patvirtindamas antspaudu (b. l. 3). Ieškovas pateikė atsakovui 2011-08-31 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. BUS 10007, 1782 Lt sumai, po to kai atsakovas pranešė, kad sutartį su juo nutraukia nuo 2011 -10 -01 (b. l. 21). VĮ Zarasų ligoninė atsisakė apmokėti minėtą PVM sąskaitą – faktūrą ir ją 2011-09-14 grąžino S. Busarev IĮ. (b. l. 36). Įvertinus šalių paaiškinimus ir byloje esančius procesinius dokumentus, nustatyta, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2011-01 iki 2011-06 išrašytais priėmimo-perdavimo aktais VĮ Zarasų ligoninė perdavė S. Busarev IĮ vaško modelius, pagal kuriuos ieškovas turėjo išlieti dantis. Minėti priėmimo – perdavimo aktai yra užsakymą patvirtinantys dokumentai. Nėra iš esmės jokių duomenų apie tai, kad užsakymai buvo atlikti ir perduoti. Kodėl tokie dokumentai neįforminti pagal sutarties 3.2 reikalavimus, ieškovas paaiškinti negalėjo.
Ieškovas apeliaciniame skunde pabrėžė, kad sąskaita – faktūra yra dokumentas, patvirtinantis prekių priėmimo – perdavimo faktą. PVM sąskaita – faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita – faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. Sistemiškai nagrinėjant LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita – faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Prekių tiekimu yra laikoma prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Taigi, PVM sąskaita-faktūra turi būti įformintas prekių perdavimas kitam asmeniui. Tačiau PVM sąskaita – faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. Analizuojant PVM sąskaitos – faktūros reikšmę reikia turėti omenyje, kad šis dokumentas visų pirma yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Pagal LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra. Sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos-faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Bet kokiu atveju vien išrašytos PVM sąskaitos – faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų iš skolininko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad PVM sąskaitos – faktūros išrašymas patvirtina, kad tarp šalių yra susiklostę tam tikri sutartiniai santykiai, tačiau savaime neįrodo, kad pardavėjas įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, jeigu tai nėra atžymėta šiame dokumente Remiantis LR CK 6.317 str. 1 d. pardavėjas privalo pagal pirkimo – pardavimo sandorį realiai perduoti prekes pirkėjui. Kilus ginčui teisme dėl prekių (paslaugų) pagal konkrečias sąskaitas – faktūras neperdavimo pirkėjui, pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo-perdavimo kvitus ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kėtis“ v. T. R., bylos Nr. 3K-3-454/2011). Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, jog sąskaitos – faktūros išrašymas ir jos pateikimas pardavėjui neįrodo realaus prekių perdavimo užsakovui fakto.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis).Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė, ir pareiga, Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (115, 138 str.), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (142 str. 3 d., 181 str. 2d., 227 str. 2 d.), arba, išnagrinėjęs bylą, atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą. Pažymėtina, kad ieškovas S. Busarev IĮ savo reikalavimą iš esmės grindė tik PVM sąskaitos – faktūros Nr. BUS 10007 išrašymo ir pateikimo atsakovui faktu bei liudytojo E. M. parodymais. Kaip nustatyta anksčiau, PVM sąskaitos – faktūros išrašymas ir pateikimas neįrodo prekių perdavimo pirkėjui fakto. E. M. teismo posėdžio metu neįvardijo gautų gaminių, skirtų dantų protezavimui, skaičiaus, nurodė, kad prekių priėmimo iš S. Busarev IĮ procese nedalyvavo, negalėjo nurodyti, kokia tiksliai buvo prekių priėmimo – perdavimo VĮ Zarasų ligoninė tvarka, todėl laikytina, kad liudytojo E. M. parodymai yra nepatikimi ir jais remiantis negalima pagrįsti prekių perdavimo fakto (b. l. 85-88). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, naudodamasis kvalifikuota teisininko pagalba, buvo pasyvus įrodinėjimo procese, nes nereikalavo iš atsakovo buhalterinių dokumentų, patvirtinančių gautų prekių priėmimą – perdavimą, nepasinaudojo galimybe kviesti liudytojus, galinčius patvirtinti ieškovo argumentus (dantų technikai, vairuotojai), nereikalavo dokumentų iš Valstybinės ligonių kasos apie protezavimo paslaugų, suteiktų VĮ Zarasų ligoninė, kompensavimą. Minėtos aplinkybės įrodo, kad ieškovas S. Busarev ĮI netinkamai įgyvendino įrodinėjimo pareigą.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. Busarev IĮ ieškinys yra atmestinas, kaip neįrodytas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.