Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-07 · Administracinė byla Nr. A-261-2317-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-07
Bylos Nr.
A-261-2317-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
V. J.
Trečiasis asmuo
R. M.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Eduardas Kudriavcevas
Administracinė byla Nr. A261-2317/2011Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. J., atsakovo atstovei Irenai Zaliauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens R. M. atstovui advokatui Eduard Kudriavcev,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Nacionalinės žemės tarnybos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. procesinio sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A261-2317/2011 pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. J., A. J., I. P. (I. P.), V. P. (V. P.), I. G., J. B., Z. L., T. B., A. K., E. C., V. L., A. V., R. V., M. B., J. T. (J. T.), M. A. T., J. N., J. R. (J. R.), A. R. (A. R.), Č. R. (Č. R.), M. Ž., E. R. (E. R.), S. B. (S. B.), A. L., J. B. (J. B.), G. D., S. B., H. D., R. G., A. F. (A. F.), J. K., I. G., O. T., M. J., G. L., S. R., F. R., Z. B., I. U., V. B., P. B., M. B., I. T., J. S., E. A., A. B., V. R. (V. R.), L. D., A. Ž., A. K., J. R. (J. R.), J. S., J. S., I. N., L. P., A. V., S. L., Z. G., V. Ž., D. T., L. C., D. J., J. M. (J. M.), V. Č..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1. Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises į 0, 6326 ha žemės ploto dalį laisvuose, neužstatytuose ir detaliaisiais planais patvirtintų teritorijų esamuose sklypuose buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje (ribose).

2. Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises iš viso į 0, 6326 ha žemės ploto dalį žemės sklypuose Nr. 34, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu ir žemės sklype Nr. 10 suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu.

3. Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises iš viso į 0, 6326 ha žemės ploto dalį, sklype Nr. 34 į 0, 3727 ha, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu ir žemės sklype Nr. 10 į likusius 0, 2612 ha suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu.

4. Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises į 0,4996 ha žemės sklypo ploto dalį žemės sklypuose Nr. 10, 23, 32 ir 34 suformuotose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu.

5. Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises į 0,4995 ha žemės ploto dalį, paskirstant jai tenkančias žemės plotų dalis žemės sklypuose Nr. 10, 23, 32, 34, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, apskaičiuotas proporcingai pagal kiekvienam pretendentui likusios grąžinti žemės plotą, kuriems dar liko neatkurtos nuosavybės teisės pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr. V-217, t. y. žemės sklypuose: Nr. 10-1573 kv. m. žemės ploto dalį, Nr. 23- 335 kv. m. žemės ploto dalį, Nr. 32 – 1426 kv. m. žemės ploto dalį ir Nr. 34 – 1661 kv. m. žemės ploto dalį.

Pareiškėjas skunde (t. I, b. l. 2–5) ir patikslintuose skunduose (t. I, b. l. 104–108, 183–187, t. II, b. l. 153–158, t. III, b. l. 15–17) nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) Vilniaus žemėtvarkos skyrius, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punkto reikalavimų, teikdamas pretendentams svarstyti, o vėliau ir paskirstydamas teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių (buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje) detaliuosius planus, dar negavęs iš savivaldybės administracijos direktoriaus reikalingos medžiagos, prisiėmė atsakomybę už šių sklypų ir teritorijų žemės tikslinę paskirtį ir naudojimo pobūdį, pateiktų pretendentams svarstyti teisingumą, garantavo, kad šios teritorijos nepriskirtos valstybės išperkamai.

Atsakovui nepateikus duomenų apie tai, kad žemės sklypams Nr. 14 ir 15 nustatytas rekreacinis žemės naudojimo būdas, ir neinformavus pareiškėjo, kad jie priskirti valstybės išperkamai žemei, dėl VAVA kaltės pareiškėjo motinai S. J. iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės į jų proporcingą 0, 6339 ha žemės sklypo dalį. Tokiais veiksmais VAVA pažeidė teisėtų lūkesčių teisingumo, sąžiningumo ir kitus pamatinius teisės principus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, nepateikdamas pareiškėjui informacijos apie tai, jog prie Rygos ir Justiniškių gatvių suformuotiems 14 ir 15 žemės sklypams nustatytas rekreacinis žemės naudojimo būdas, ir kad jie priskirti valstybės išperkamai žemei, jis buvo suklaidintas, ką nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-479-5/06, rašydama atsiliepimą į apeliacinį skundą, patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri atsiliepime nurodė, kad pagal 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintą teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detalųjį planą, suformuoti 14 ir 15 žemės sklypai yra valstybės išperkami ir negrąžintini natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327, patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, suformuoti 14 ir 15 žemės sklypai yra skirti ir numatyti pramogų ir laisvalaikio centrui statyti bei parko aptarnavimo infrastruktūrai įrengti, šią žemę numatoma naudoti visuomeninei statybai bei rekreacijai, ji priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri natūra piliečiams negrąžinama.

Pareiškėjas pabrėžė, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr. V-217 2005 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V3-14 iš dalies buvo pakeistas ir pretendentams S. B., F. R., Z. B. ir I. U. 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 jiems nustatytos žemės sklypų dalys buvo padidintos, o S. J. iki šios dienos nuosavybės teisės nėra atkurtos apskritai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad iš VAVA gavo 2008 m. sausio 8 d. raštą Nr. 20-6, kur nurodoma, kad šiuo metu yra nepaskirstyti: žemės sklypas Nr. 10 patvirtintu 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, žemės sklypas Nr. 34 patvirtintu 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu ir žemės sklypas Nr. 23 patvirtintu 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. liepos 20 d. raštu Nr. A51-16711 (3.3.15.4-PD4) pareiškėją informavo, kad žemės sklypo Nr. 32 teritorijoje prie T. Narbuto gatvės tęsinio duomenys ir planai patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 30-1145, o įsakymas ir žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos perduotos Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2009 m. liepos 7 d. lydraščiu Nr. A51-15597 (2.14.2.12-MP8). Kadangi nurodyti žemės sklypai liko nepaskirstyti, todėl, pareiškėjo manymu, nėra jokių kliūčių nepažeidžiant kitų pretendentų teisių, juos paskirstyti ir pareiškėjui.

Pareiškėjas mano, kad atsižvelgiant į tai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui V. Č., kuri 2004 m. spalio 5 d. pretendentų susirinkime nedalyvavo, nes tuo metu ji dar nebuvo pretendentė, teismui tenkinant pareiškėjo reikalavimą, jos interesai nebūtų pažeisti.

Pareiškėjas nurodė, kad iš VAVA 2008 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. (31)-1.2-3494-(3.31) matyti, kad iš viso pagal 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 paskirstymą buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje detaliaisiais planais suformuotuose žemės sklypuose, norint patenkinti visų pretendentų reikalavimus, trūksta 14222 kv. m žemės ploto, o esant 11208 kv. m. laisvos žemės plotui, tai nuosavybės teisių atkūrimui pagal šį įsakymą Viršuliškių rėžinio kaimo pretendentams nepakanka 3014 kv. m., kas sudaro 78,8 procentus visiems pretendentams tenkančio žemės sklypų ploto, todėl pareiškėjas, vengdamas pažeisti kitų pretendentų teises, jam skirtą 0, 6339 ha plotą taip pat proporcingai mažina iki 0,4996 ha, o kadangi rėžiniame kaime nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos nepriklausomai nuo savininko turėtos žemės vietos, tai pareiškėjas savo reikalavimą ir nukreipia į šiuo metu esančius laisvus nurodytus žemės sklypus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė skundo dalies atsisakymą, kuriame nurodė, kad atsisako visų reikalavimų, išskyrus paskutinįjį, t. y. prašo bylą nagrinėti pagal 2010 m. rugsėjo 15 d. pateiktą patikslintą skundą, patvirtino, kad atsisakymo nuo dalies skundo pasekmės jam yra žinomos (t. III, b. l. 47–49). Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir atkurti nuosavybės teises proporcingai tiems pretendentams, kuriems pagal susitarimą jos nebuvo atkurtos, jau nenurodydamas konkrečių ploto dalių konkrečiame sklype.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į patikslintą skundą (t. III, b. l. 22–27) prašė bylą spęsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad iki 1940 m. nacionalizacijos Viršuliškių kaime išliko rėžinė žemės valdymo sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę, turėtą minėtame kaime, vadovaujamasi Tvarkos 106 punktu. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime įvykdytas tiems pretendentams, kuriems paskirstytų žemės sklypų kadastrinių matavimų bylas yra perdavusi Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 piliečiams paskirti žemės sklypai, kurie suformuoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu; 1997 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 94IV ir 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 138V patvirtintu teritorijos Laisvės pr. 60 detaliuoju planu; 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto g. tęsinio detaliuoju planu; 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2297, patvirtintu teritorijos A. P. Kavoliuko ir Sietyno g. sankirtoje nedidelių veiklos mastų detaliuoju planu; 2002 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 560, patvirtintu teritorijos prie Pilaitės kelio detaliuoju planu.

Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog VAVA nebuvo pateikti žemės sklypo Nr. 14 kadastriniai matavimai bei į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2007 m. gegužės 23 d. raštu Nr. A51-9261-(2.5-MPD-O) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių informavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327, patvirtintu detaliuoju planu, suformuoti žemės sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 yra rekreacinėje teritorijoje, < ... >, sprendimai dėl minėtų žemės sklypų grąžinimo piliečiams priimti nebuvo.

Pažymėjo, kad dėl buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje suprojektuotų žemės sklypų papildomų dokumentų pateikimo VAVA 2006 m. birželio 29 d. raštu Nr. (31)-1.2-2565-(3.31), 2007 m. vasario 5 d. raštu Nr. (31)1.2-815-(3.31) ir 2007 m. birželio 29 d. raštu Nr. (31)1.2-3031-(3.31) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių.

Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime turėtą žemę išnagrinėta daug ginčų (teisminių ir kitų), kas turi įtakos nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymui. 2006 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I-3779-8/2006 ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui įvykdžius teismo įpareigojimą, nuosavybės teisių atkūrimas buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime įvykdytas tiems pretendentams, kuriems paskirstytų žemės sklypų kadastrinių matavimų bylas yra perdavusi Vilniaus miesto savivaldybė.

Nurodė, kad žemės sklypai Nr. 10, Nr. 23, Nr. 34 Valstybės įmonės Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu, o žemės sklypas Nr. 32 neregistruotas. Atsižvelgiant į tai, kad neskiriama lėšų žemės sklypų įregistravimui Lietuvos Respublikos vardu Valstybės įmonės Nekilnojamojo turto registre, todėl nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 32 galės būti atkurtos per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tik pretendentams sutikus savo lėšomis minėtą žemės sklypą įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose (t. I. b. l. 40–42, t. III. b. l. 32–34) nurodė, kad prašo skundą spręsti teismo nuožiūra.

Pažymėjo, kad buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje visų pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintus detaliuosius planus suformuotų žemės sklypų, tarp jų ir pareiškėjo nurodomų Nr. 10, 23, 32, 34, kadastriniai matavimai yra atlikti ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai bei patvirtinti žemės sklypų planai buvo perduoti atsakovui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (t. I, b. l. 38, 127–132) nurodė, VAVA Žemėtvarkos skyrius, neturėdamas žemės sklypų duomenų bylų, sąmoningai suklaidino pretendentus paskirstydamas detaliaisiais planais suformuotus sklypus ir iki 2007 m. nuosavybės atkūrimas nebuvo vykdomas, nes iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nebuvo gautos šių sklypų duomenų bylos. Suformuotų sklypų paskirstymas piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje, turėjo būti atliktas iš naujo, vadovaujantis Tvarkos 106 punktu, susirinkimo dėl žemės gražinimo buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje 2004 m. spalio 5 d. protokolu ir atsižvelgus į piliečių išreikštą valią. Toks naujas paskirstymas buvo būtinas, nes pasikeitė dalinamos žemės sklypų plotas ir sumažėjo rėžinio kaimo atkuriamos nuosavybės atkūrimo procentinis dydis, nes 2004 m. spalio 5 d. pretendentų susirinkimo metu atkuriamos žemės dydis proporcingas likusiai atkurti sudarė 23 procentus, teismui nustačius, kad sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 yra išperkama žemė, atkūrimo procentas sumažėjo iki 21procento.

Tretieji suinteresuotieji asmenys J. B., T. B. ir Z. L. nurodė, kad joms VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 paskyrė po 0,1160 ha ploto žemės sklype Nr. 14, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327, patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu. Jos mano, kad turėtų būti tikslinamas 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymas tose dalyse, kuriose nurodytos S. J., J. B., A. B., T. B. ir Z. L. žemės dalys, tenkančios žemės sklype Nr. 14, vietoje jų įrašant žemės sklypuose Nr. 10, Nr. 34 ir Nr. 23 tenkančias žemės dalis, apskaičiuotas proporcingai pagal kiekvienam pretendentui likusios grąžinti žemės plotą (t. I, b. l. 166–167).

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo H. D. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. I, b. l. 195–197) nurodė, kad jam buvo paskirta 0,1824 ha žemės sklypo dalis, esanti buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje žemės sklype Nr. 15, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327, patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu.

Pažymėjo, kad 2004 m. spalio 5 d. vykusio pretendentų susirinkimo metu nebuvo pateikta informacija apie žemės sklypus Nr. 10 ir Nr. 34, suformuotus 1999 m. gruodžio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, į kuriuos pareiškėjas prašo jam atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgiant į tai, pretendentai neturėjo galimybės svarstyti žemės grąžinimo juose klausimo.

Šalies argumentai

H. D. nurodė, kad šiuo metu yra paruoštas Vilniaus miesto savivaldybės įsakymas dėl žemės sklypų Nr. 10, Nr. 34, likusios 8 a dalies žemės sklype Nr. 23, žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 Kavoliuko g. duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo. Žemės grąžinimas šiuose sklypuose prieštarauja 2004 m. pretendentų susirinkimo nuostatoms, nes informacijos apie juos pretendentų susirinkimo metu pateikta nebuvo, todėl vadovavimasis šio susirinkimo nuostatomis ne tik prieštarautų teisės aktams, bet ir pažeistų teisėtų lūkesčių, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus.

H. D. nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006 atėmė jam ir kitiems pretendentams galimybę susigrąžinti žemę natūra žemės sklypuose Nr. 14 ir Nr. 15, susiformuotuose teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, esančiuose buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje, nes patvirtino, kad ši teritorija priskirta rekreacinei zonai ir yra valstybės išperkama, o įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises tik vienam iš pretendentų susigrąžinti žemę buvusio rėžinio kaimo teritorijoje.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Č. nurodė, kad ji nuo 2005 m. lapkričio 29 d. taip pat yra viena iš pretendenčių į nuosavybės teisių atkūrimą buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime. Nurodė, kad palaiko pareiškėjo argumentus dėl nepagrįsto VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vilkinimo atkurti nuosavybės teises į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje turėtą žemę bei neinformavimo ir neįprastai ilgo prašymų sprendimo buvo pažeistos asmenų teisės (t. II, b. l. 39–42).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą patenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises, iš viso į 0,4995 ha žemės ploto dalį, paskirstant jai tenkančias žemės plotų dalis žemės sklypuose Nr. 10, 23, 32, 34, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, apskaičiuotas proporcingai pagal kiekvienam pretendentui likusios grąžinti žemės plotą, kuriems dar liko neatkurtos nuosavybės teisės pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr. V-217.

Bylą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises į 0,6326 ha žemės ploto dalį laisvuose, neužstatytuose ir detaliaisiais planais patvirtintų teritorijų esamuose sklypuose buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje (ribose); įpareigoti atsakovę Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises iš viso į 0,6326 ha žemės ploto dalį žemės sklype Nr. 34, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu ir žemės sklype Nr. 10, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu; įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises iš viso į 0,6326 ha žemės ploto dalį, sklype Nr. 34 į 0,3727 ha, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu ir žemės sklype Nr. 10 į likusius 0,2612 ha, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu; įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą per vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti S. J. nuosavybės teises į 0,4996 ha žemės sklypo ploto dalį žemės sklypuose Nr. 10, 23, 32 ir 34, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, nutraukė.

Kadangi pareiškėjas atsisakė dalies savo skundo reikalavimų ir nurodė, kad atsisakymo pasekmės jam žinomos, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu ir 201 straipsnio 3 dalimi, toje dalyje bylą nutraukė.

Teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis byloje esančiais duomenimis (t. I, b. l. 74–80, 77, Administracinė byla Nr. I-3779-8/2006, t. II, b. l. 72–79). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006 buvo konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327, patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, ginčo sklypai (Nr. 14 ir Nr. 15) yra skirti rekreacijai ir numatyti pramogų ir laisvalaikio centrui statyti bei parko aptarnavimo infrastruktūrai įrengti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri natūra piliečiams negrąžinama.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas daug kartų su prašymais kreipėsi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t. I, 24-25, 26, 28, 30, 31-32, 33), tačiau nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos.

Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį S. J. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Ginčo dėl teisės S. J. atkurti nuosavybės teises į 0, 4995 ha žemės ploto dalį buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime nėra.

Teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 5 d. susirinkimo metu pasiektas susitarimas buvo įvykdytas iš dalies, nes nuosavybės teisės atkurtos ne visiems pretendentams. Kadangi jokio naujo susitarimo, pagal kurį pretendentai būtų susitarę dėl grąžinamos žemės ploto, nėra, ji turi būti grąžinama, kaip numato Tvarkos 106 punktas, proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

Teismas nustatė, kad šiuo metu yra dar nepaskirstyti šie žemės sklypai: Nr. 10 patvirtintas 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, žemės sklypas Nr. 34 patvirtintas 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, žemės sklypas Nr. 23 patvirtintas 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu bei žemės sklypas Nr. 32, suformuotas teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 (t. II, b. l. 61–64). Pagal 2004 m. susitarimą nuosavybės teisės buvo atkurtos ne visiems pretendentams. Teismo posėdyje atsakovės atstovas nurodė, kad nuosavybės teisės visiškai iki šiol nėra atkurtos 9 pretendentams (t. III, b. l. 48 ).

Teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs dėl veiksmų neatlikimo, t. y. dėl nuosavybės teisių neatkūrimo S. J. Ginčo dėl atkurtino žemės ploto dalių dydžio nurodytuose sklypuose byloje nėra, nes iki šiol nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės atkūrimo į 0, 4995 ha žemės ploto dalį buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime, todėl šiuo metu teismas gali pasisakyti tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. tenkinti skundą iš dalies, nenurodydamas konkrečios žemės ploto dalies konkrečiame sklype. Institucijos, kurios diskrecijos teisė apskaičiuoti ir atkurti nuosavybės teises į nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, yra pareiga pareiškėjui apskaičiuoti atkurtiną žemės plotą atskiruose sklypuose proporcingai su visais pretendentais ir priimti dėl to sprendimą, kuris galės būti skundžiamas.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (t. III, b. l. 68-72) grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas klaidingai nurodė, kad V. Č. palaiko pareiškėjo skundą, kadangi ji sutiko tik dėl tos skundo dalies, kurioje buvo teigiama, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius vilkino atkurti nuosavybės teises į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje turėtą žemę, o dėl neinformavimo bei nepagrįstai ilgo prašymų sprendimo buvo pažeistos asmenų teisės.

2. V. Č. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo atnaujintas praleistas įstatymų nustatytas terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. spalio 14 d. nutartimi nustatytas juridinis faktas, kad po R. P. mirties, 0,956 ha žemės sklypo, esančio Viršuliškių kaime, Vilniaus aps. paveldėjo ir valdė jos vyras J. P. ir 2,868 ha žemės sklypo paveldėjo ir valdė jo dukra, V. P. (Č.). 2005 m. lapkričio 29 d. šie dokumentai buvo pateikti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuris konstatavo, jog pakanka dokumentų nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti.

V. Č. vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais visus reikalingus dokumentus pateikė iki administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo ir tapo teisėta pretendente atkurti nuosavybės teises į sklypus Nr. 10, 23, 32, 34, kurių dokumentaciją Vilniaus miesto savivaldybės administracija perdavė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Šias aplinkybes patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m. balandžio 22 d. atsakymą į skundą (t. II, b. l. 48-49).

3. Pareiškėjo skundas ir teismo sprendimas prieštarauja 2004 m. spalio 5 d. susirinkimo protokolui. Susirinkime buvo nuspręsta, kad žemės sklypus paskirsto Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ir tik esant galimybei (tam tikroms sąlygoms) atsižvelgiama į išreikštą pageidavimą.

4. Visi pretendentai turi lygias teises. V. Č. nors ir nedalyvavo 2004 m. spalio 5 d. susirinkime, konkliudentiniais veiksmais prisijungė prie šio susitarimo ir išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į sklypą Nr. 10. duomenys apie tai buvo pateikti šioje administracinėje byloje (t. II, b. l. 39-52).

Žemesnės instancijos teismas

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-693/2010 konstatavo, kad atsižvelgiant į Tvarkos 106 punkte nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo į rėžinio kaimo žemę ypatumą, toks atsakovo įpareigojimas atkurti nuosavybės teises ir suformuoti žemės sklypą būtent pareiškėjui, pažeistų minėtoje teisės normoje įtvirtintą proporcingumą ir visų pretendentų į rėžinę kaimo žemę lygiateisiškumo principą.

Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, jog Viršuliškių rėžiniame kaime esantys sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 priskirti valstybės išperkamai žemei, nereiškia, kad pareiškėjui yra sudaroma kliūtis pretenduoti į žemės sklypą pagal Tvarkos 106 punkte nustatytas taisykles.

6. Susirinkimo metu priimtas susitarimas, jog žemės sklypus paskirsto Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, įgyvendintas 2004 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos įsakymu Nr. V-217, kuriuo buvo paskirstyti grąžintini sklypai tarp pretendentų. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3779-8/2006 patvirtino tokio susitarimo buvimą ir galiojimą. Joks naujas įsakymas dėl grąžintinų žemės sklypų paskirstymo tarp pretendentų nebuvo parengtas, jokie nauji susitarimai pakeičiantys susirinkimo metu priimtus susitarimus nebuvo sudaryti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, esą žemė turi būti grąžinama proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

7. Nuosavybės teisės keletui pretendentų iki šiol nėra atkurtos dėl kilusių teisminių ir kitokių ginčų. Nacionalinė žemės tarnyba, kaip institucija atkurianti nuosavybės teises, negali atlikti savo tiesioginių funkcijų ir likusiems pretendentams atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančias žemės sklypų dalis, kadangi šis procesas buvo sustabdytas dėl pareiškėjo V. J. kreipimosi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Dėl tos pačios priežasties Nacionalinė žemės tarnyba negali parengti naujo įsakymo, kuriuo būtų paskirstomi grąžintini žemės sklypai tarp pretendentų, nors yra duomenų, kad Nacionalinė žemės tarnyba tokį įsakymą rengė.

8. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog tai, kad valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija.

Vadovaujantis aplinkybe, jog nuosavybė iki šiol nėra atkurta keliems pretendentams ir susitarimai įvykdyti iš dalies, nėra pagrindo teigti, jog susirinkimo metu priimti susitarimai negalioja, t. y. šis faktas pats savaime nedaro susirinkimo metu priimtų susitarimų negaliojančiais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. J. su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 76-80) nurodė, kad:

1. V. Č. neprieštaravo pareiškėjo reikalavimams, nenurodė teismui, kad reikalavimas turėtų būti atmestas.

2. 2004 m. spalio 5 d. pretendentų susitarime apeliantė nedalyvavo ir susitarimo pagrindu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakyme Nr. V-217 nebuvo numatyta ir paskaičiuota žemės sklypo ploto dalis, į kurią apeliantė pretenduoja atkurti nuosavybės teises ir šiuo metu jos dalis šiame susitarime nėra nustatyta. Apeliantė minėto įsakymo neginčija.

3. Nuosavybės teisės apeliantei gali būti atkurtos pagal Tvarkos 106 punktą kituose laisvuose suformuotuose žemės sklypuose proporcingai jai priklausančiai daliai, kuris nebuvo įtrauktas į pretendentų anksčiau susitarime ir įsakyme numatytą suformuotų žemės sklypų bendrą plotą.

4. Pareiškėja, reikalaudama atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris buvo suprojektuotas pagal 2004 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos įsakymą Nr. V-217 turi nuginčyti pretendentų susitarimą ir šį įsakymą tam, kad būtų galima paskirstyti žemės sklypų plotus proporcingai visiems pretendentams į jiems priklausančią atkurti nuosavybės teisę dalį.

5. Ginčo, kad apeliantė yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į nurodytą šioje byloje vietovę, nėra, tačiau atsakovas nėra nurodęs, kad apeliantei nuosavybės teisės bus atkurtos į konkrečiai nurodytus žemė sklypus Nr. 10 ir 34. Atsakovas apeliantę tik informavo, kad vykdant tolimesnę nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, ji bus pakviesta į susirinkimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime turėtą žemę, kurio metu bus supažindinta su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktais dokumentais ir bendra nuosavybės teisių atkūrimo tvarka.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 82-86) nurodė, kad:

1. Vadovaujantis Tvarkos 106 punktu, susirinkimo dėl žemės grąžinimo buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje 2004 m. spalio 5 d. protokole patvirtintais kriterijais, išnagrinėjus pretendentų pareikštas valias ir siekiant kuo racionaliau patenkinti piliečių pageidavimus, 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 patvirtintas buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje detaliaisiais planais suformuotų žemės sklypų paskirstymas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3779-8/2006 pripažino, kad pretendentai pasinaudojo Tvarkos 106 punkte numatyta galimybe patiems susitarti dėl grąžintinos žemės paskirstymo, susitarimas buvo pasiektas ir įtvirtintas Žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217, sklypų ribos buvo apibrėžtos, minėtas susitarimas yra galiojantis, įsakymas dėl žemės sklypų paskirstymo nepanaikintas.

2. Apeliantė 2004 m. spalio 5 d. susirinkime nedalyvavo, nes tuo metu dar nebuvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą esantį buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje.

3. Tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, tiek jos globėja, tiek atstovė turėjo galimybę teikti paaiškinimus, reikšti savo nuomonę dėl pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, tačiau procese dalyvavo pasyviai. Trečiojo suinteresuoto asmens pasyvumas nėra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi V. Č. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Konstatavo, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr. V-217 patvirtina, kad šiuo įsakymu buvo paskirstytos žemės sklypų piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje, dalys. Šiuo įsakymu S. J. buvo nustatyta priklausanti žemės sklypo dalis, į kurią šiuo metu pretenduoja pareiškėjas. Minėtas įsakymas nebuvo nuginčytas ar pakeistas pareiškėjo nenaudai, todėl jis yra privalomas atsakovui ir turi būti vykdomas. Susitarimas apima detaliai suplanuotas teritorijas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą atkurti S. J. nuosavybės teises į žemę, proporcingai jai tenkančią dalį.

Apeliantė 2004 m. spalio 5 d. pretendentų susitarime nedalyvavo ir todėl savo teisės į žemės atkūrimą 2004 m. spalio 5 d. susitarimo pagrindu kelti neturi pagrindo. Byloje yra įrodyta, kad apeliantė pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą tapo vėliau, t. y. po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo jai buvo atnaujintas terminas pateikti nuosavybes teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Todėl jos teisės į nuosavybės atkūrimą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 nebuvo pažeistos.

Tačiau padarė išvadą, kad atsakovas privalo pagal V. Č. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo jos pasirinktu būdu. Jos teisė dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintose Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje ir sąlygose.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija galiojanti nuo 2006 m. lapkričio 21 d.) yra nustatyta, kad piliečiams, kuriems teismo sprendimu yra atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę natūra teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema, jeigu šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžintinų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punktu nustatyta, kad piliečiams, kuriems teismo sprendimu yra atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę natūra teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema, jeigu šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo.

Minėti teisės aktai garantuoja asmeniui teisę atkurti nuosavybės teises perduodant žemės sklypą natūra, jei pretendentė prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžintinų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo. Esant šiam teisiniam reguliavimui V. Č. turi teisę pretenduoti į tuos žemės sklypus, kurie numatyti detaliuose planuose, apimančiuose Viršuliškių rėžinio kaimo teritoriją ir kurių dar nepatvirtinti gražintinų natūra pretendentams žemės sklypų planai bei turi būti sudaryta pirmumo teisė pasirinkti naujai suformuotą sklypą, nes jos teisė į nuosavybę nebuvo pradėta realizuoti lyginant su kitais pretendentais, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės.

Suformavus naujus žemės sklypus, tokia teisė lieka ir kitiems pretendentams, kurie pasirinko žemės sklypo dalis patvirtintas 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217, bet nuosavybės teisės pilnai nebuvo atkurtos, o taip pat asmenims, tapusiems pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą po 2004 m. spalio 5 d. pretendentų susirinkimo. Atsakovas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka privalo pranešti piliečiui apie galimybę grąžinti žemės sklypą natūra.

IV.

Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-2317/2011 išaiškinimo.

Prašyme (t. IV, b. l. 34-39) nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, kaip turėtų būti įgyvendinta V. Č. pirmumo teisė pasirenkant buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje naujai suprojektuotus žemės sklypus, t. y.:

- ar pretendentams, vėliau (po pirmojo pretendentų 2004 m. spalio 5 d. susirinkimo, bet iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo patvirtinti pagal detaliuosius planus suprojektuotų grąžintinų natūra žemės sklypų planus) pateikusiems prašymus ir (ar) dokumentus, reikalingus nuosavybės teisėms atkurti (tarp jų ir V. Č.), nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus turėtų būti atkuriamos proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui kartu su visais likusiais pretendentais, pageidaujančiais atkurti nuosavybės teises į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo žemę, nustatant visiems pretendentams vienodas proporcijas (dalis naujai suprojektuotuose žemės sklypuose, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Žin., 1997, Nr. 90-2256, 1999, Nr. 97-2807) 106¹ punkte, tik nuo naujai suprojektuotų žemės sklypų ploto;

- ar turi būti įvertinta, kokia anksčiau suprojektuotų žemės sklypų dalis (procentais) būtų tekusi pretendentei, jeigu ji būtų pateikusi dokumentus, reikalingus nuosavybės teisėms atkurti, iki 2004 m. spalio 5 d. pretendentų susirinkimo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymo, kuriame buvo nustatytos pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo žemę, dalys (proporcijos) pagal detaliuosius planus suprojektuotuose žemės sklypuose, ir V. Č. tuo metu būtų atkurtos nuosavybės teisės į anksčiau suprojektuotus žemės sklypus, atitinkamai šiuo metu atkuriant nuosavybės teises padidinant pretendentei tenkančias atkurti į naujai suprojektuotus žemės sklypus dalis iki dalių (procentais), kurios buvo nustatytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2004 m. lapkričio 2 d. įsakyme ir į kurias kitiems pretendentams jau atkurtos arba atkuriamos nuosavybės teisės, dydžio.

Pažymi, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (nuo 2011 m. balandžio 2 d. – pavadinimas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius), vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-631 S. J. (mirusios 2000 m. gruodžio 13 d.) vardu atkūrė nuosavybės teises į 0,4995 ha ploto žemės dalį, paskirstant jai tenkančias žemės plotų dalis žemės sklypuose Nr. 10, 23, 32, 34, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480, patvirtintu teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detaliuoju planu (0,1573 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,3529 ha žemės sklype prie T. Narbuto g. tęsinio, skl. Nr. 10, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 0,0335 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,2300 ha žemės sklype prie T. Narbuto g. tęsinio, skl. Nr. 23, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 0,1426 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,3200 ha žemės sklype prie T. Narbuto g. tęsinio, skl. Nr. 32, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 0,1661 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,3727 ha žemės sklype prie T. Narbuto g. tęsinio, skl. Nr. 34, Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau klausimas dėl nuosavybės teisių į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo žemę atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui V. Č. pagal 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje pateiktą nurodymą neišspęstas, t. y. nėra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Šios normos aiškinimui bei taikymui yra aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatos, bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nustatė, kad Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalį, grindžiama nuostatomis, kad ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai.

Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009).

Atsakovo prašymas išaiškinti teismo procesinį sprendimą grindžiamas argumentais, kurie siejasi su teismo procesinio sprendimo motyvacija bei su procesinio sprendimo vykdymo tvarka, atkuriant V. Č. nuosavybės teises į žemę. Kaip minėta teismas oficialiai paskelbęs baigiamąjį teismo aktą negali keisti jo turinio ar kitaip koreguoti jo argumentų. Taip pat teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra įpareigojimo dėl V. Č. nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nėra neaiškumo dėl šio sprendimo taikymo. Remiantis šiais argumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos prašymas dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. procesinio sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A261-2317/2011 netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasStasys GagysRomanas Klišauskas