Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-507-628/2013

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00452-2008-5

2013 m. lapkričio 25 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jūratės Damanskienės ir Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančauskienei, nukentėjusiajam J. V. B., nukentėjusiojo atstovei advokatei Indrei Panavaitei, vertėjai Irinai Siniavskai, nuteistajam R. Š., jo gynėjui ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovui advokatui Tomui Meidui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š. ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovo advokato Tomo Meidaus bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jolitos Kančauskienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 40, veikos padarymo metu galiojančio, MGL dydžio, t.y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda;pagal Lietuvos Respublikos BK 207 str. 1 d., 50, veikos padarymo metu galiojančio, MGL dydžio, t.y. 6500 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos baudos subendrintos ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 50 MGL dydžio, t.y. 6500 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.

Juridinis asmuo UAB „E.“ pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 40, veikos padarymo metu galiojančio, MGL dydžio, t.y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda;pagal Lietuvos Respublikos BK 207 str. 1 d., 50, veikos padarymo metu galiojančio, MGL dydžio, t.y. 6500 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos baudos subendrintos ir juridiniam asmeniui UAB „E.“ paskirta galutinė subendrinta bausmė - 50 MGL dydžio, t.y. 6500 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui J. V. B. solidariai iš nuteistųjų R. Š. ir UAB „E.“ priteista 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) nusikalstamomis veikomis padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiajam J. V. B. iš nuteistojo R. Š. priteista 2742 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt du litai) turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiajam J. V. B. iš nuteistojo UAB „E.“ priteista 2742 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt du litai) turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl kaltinamojo akto neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms, kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymo.

Akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti tik tariamą nuteistųjų kaltę pagrindžiantys duomenys, jame nenurodant kitų byloje esančių ir teismo posėdžio metu ištirtų duomenų, gynėjo, Lietuvos Respublikos BPK 48 str. tvarka, išreikalautų ir teismui pateiktų dokumentų, nenurodant nuteistuosius teisinančių aplinkybių, nenurodant, kodėl jos atmetamos, prioritetą teikiant kaltinančios pusės surinktiems, pateiktiems duomenims.

Pažymima, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusį teisėją bei civilinę bylą, susijusią su šia baudžiamąją byla, nagrinėjusios Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos teisėją P. J. sieja svainystės ryšiai, leidžiantys abejoti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teisėjo objektyvumu tiriant bei vertinant civilinėje byloje esančiame teismo sprendime padarytas išvadas.

Dėl BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, netinkamo taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. gynėjo ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovo Tomo Meidaus apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. Š. ir juridinio asmens UAB „E.“ kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. , veikų juridinis vertinimas teisingas.

Nuteistojo gynėjo ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovo argumentai dėl kaltinamojo akto neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms yra nepagrįsti ir atmetami. BPK 219 str. reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. Vienas iš reikalavimų yra tas, jog šiame procesiniame dokumente turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 3 p.). Iš R. Š. ir juridiniam asmeniui UAB „E.“ įteikto kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame aiškiai nurodyta visuma teisės aktų bei jų nuostatų, kurias pažeidė nuteistieji, taip pat nurodyta visuma jiems inkriminuotų veiksmų, aiškiai atskiriant kiekvieną atskirą epizodą, susijusį su BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymu. Kaltinime yra suformuluota, jog R. Š., pasitelkęs nenustatytą tyrimo metu asmenį, pagamino tris netikrus dokumentus, t. y. akcininkų susirinkimo protokolą, akcininkų registracijos sąrašą ir pranešimą akcininkams, registracijos žurnalą.

Visos šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad joks visuotinis akcininkų susirinkimas 2008 m. gegužės 6 d. nevyko, akcininkai nebuvo atvykę į jį registruotis, jokie pranešimai akcininkams nebuvo išsiųsti, tokiu būdu minėti dokumentai įtvirtino realybėje neegzistavusį faktą, taigi jie laikytini netikrais.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl netiksliai suformuoto kaltinimo, netikslaus nusikalstamos veikos aprašymo, dėl ko buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą, pažymėtina, kad, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 1 d. 3 p. reikalavimų tada, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Iš kaltinamojo akto turinio (b. t. 4, b. l. 139-150) matyti, jog, apibūdinant R. Š. ir UAB „E.“ inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymius, jame nurodyti tiek objektyvieji nusikaltimų, numatytų BK 300 str. 1 d., 207 str. 1 d., sudėties požymiai, tiek subjektyvieji. Nors kaltinime nėra tiksliai nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas bei asmenys, dalyvavę nusikaltimo padaryme, tačiau aplinkybės aprašytos tiksliai ir tiek, kiek jas buvo įmanoma nustatyti bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynėjas keletą kartų buvo pateikęs prašymą grąžinti bylą valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti (b. t. 5, b. l. 159-166, 66-68), tačiau teismas šių prašymų netenkino, argumentuodamas tuo, jog kaltinamasis aktas atitinka visus įstatymo keliamus reikalavimus, tuo tarpu nuteistojo R. Š. gynėjo ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovo argumentai pateikti prašymuose susiję su įrodymų vertinimu, kas pasisakytina tik teismui priimant apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį. Su šiais pirmosios instancijos teismo pateiktais prašymų atmetimo motyvais apeliacinės instancijos teismas sutinka visiškai. Prašymai buvo išnagrinėti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų, dėl jų teisiamajame posėdyje turėjo galimybę pasisakyti tiek valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, tiek gynyba.

Analizuodamas kaltinamojo akto atitikimą baudžiamajam įstatymui, apeliantas nurodo ir tai, kad jame nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp J. V. B. bei R. Š. parodymų dėl akcininkų sprendimų priėmimo tvarkos, dokumentų vežimo J. V. B. pasirašyti, 2008-04-16 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo priėmimo aplinkybių ir pan. Atsakydama į tokius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus, neįpareigoja kaltinamąjį aktą surašiusio prokuroro jame pašalinti visus prieštaravimus tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų, šias aplinkybes analizuoja, vertina ir esant galimybei pašalina teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Tuo tarpu kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jame smulkiai aptarti tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, nurodant, kodėl vienos ar kitos kaltinamųjų nurodytos aplinkybės vertinamos kritiškai, yra nepagrįstos ir, kodėl vadovaujamasi nukentėjusiojo nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi įmanomi veiksmai, siekiant pašalinti kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus – buvo atliktos akistatos, per kurias tiek nuteistieji, tiek jų gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus kitiems apklausiamiems proceso dalyviams. Pabrėžtina ir tai, kad tokią galimybę nuteistieji bei jo gynėjas turėjo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, apklausiant liudytojus bei nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes spręstina, kad proceso metu buvo imtasi visų galimų priemonių prieštaravimams tarp parodymų pašalinti. Natūralu, kad prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų išliko, teismas juos vertino.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai nebuvo nustatyta kaltinamojo akto trūkumų, tokių aplinkybių byloje neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, dėl netinkamo įrodymų vertinimo, rungimosi principo pažeidimo.

Nuosprendžio surašymo ir priėmimo tvarka įtvirtinta BPK 302-307 str. nuostatose. Pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, aiškinant nuosprendžio teisėtumą, dėmesys kreipiamas į nuosprendžio priėmimą ir surašymą, akcentuojant, kad šie veiksmai turi būti atlikti laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, priimtas ir surašytas pažeidžiant BPK 302-307 str. nuostatas, tačiau teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija sutikti negali. Vienas iš pagrindinių nuosprendžiui keliamų reikalavimų – jo logiškumas, aiškumas ir išsamumas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosprendyje, išdėstant kaltinamojo, liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus, nurodomos tik esminės šiems proceso dalyviams apie nagrinėjamą įvykį žinomos aplinkybės, jų pozicija dėl tiriamo įvykio. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad teismas nėra įpareigotas nuosprendyje pažodžiui išdėstyti proceso dalyvių kalbų ir jų pasakytų teiginių proceso metu. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančius nuteistųjų parodymus, spręstina, kad jų pozicija dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų yra aiški, suprantami jų nesutikimo su jiems pareikštais kaltinimais motyvai, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad į skundžiamą nuosprendį nėra įtraukti tam tikri nuteistojo R. Š. pasisakymai, laikytinas deklaratyviu ir atmetamas kaip nepagrįstas.

Vertinant nuosprendžio pagrįstumą, atsižvelgiama į tai, ar jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taigi nuosprendžio pagrįstumas iš esmės siejamas su ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų vertinimu.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, dėl ko skundžiamas nuosprendis laikomas nepagrįstu, tačiau nurodytus pažeidimus iš esmės (ir didžiąja dalimi) argumentuoja ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pateikia savą bylos įrodymų vertinimą.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 300 str. 1 d., BK 207 str. 1 d. buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. Š. ir juridinio asmens UAB „E.“ kaltę padarius jiems inkriminuojamus nusikaltimus. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste.

Apeliaciniame skunde ginčijamas pokalbio tarp nukentėjusiojo J. V. B. ir nuteistojo R. Š. garso įrašo, kaip įrodymo, leistinumas, nurodant, kad bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo būti nustatyta, kada ir su kieno žinia šis garso įrašas buvo padarytas. Vertinant įrodymų leistinumą, pažymėtina, kad jis siejamas su dvejomis aplinkybėmis: įrodymai turi būti gauti teisėtais būdais ir jų patikimumą galima patikrinti BPK priemonėmis. Analizuojant būdą, kuriuo buvo gautas aptariamas garso įrašas, pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo gautas J. V. B. pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimų R. Š. padarytų nusikalstamų veikų (b. t. 1, b. l. 1-3). 2009 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Jolita Kančiauskienė nutraukė ikiteisminį tyrimą R. Š. atžvilgiu, nenustačius pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. (b. t. 1, b. l. 33-35). Nesutikdamas su tokiu prokuratūros sprendimu, J. V. B. minėtą nutarimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Vyriausiajam prokurorui, kartu su skundu pateikdamas ir aptariamą garso įrašą (b. t. 1, b. l. 38-41). 2010 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Jolitos Kančiauskienės nutarimu buvo panaikintas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tyrimą nuspręsta atnaujinti, argumentuojant tuo, kad pareiškėjas skunde dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo nurodė aplinkybes, kurios nebuvo deramai įvertintos nutraukiant ikiteisminį tyrimą bei pateikta kompaktinė plokštelė, kurioje esantis garso įrašas, pareiškėjo vertinimu, patvirtina R. Š. padarytas nusikalstamas veikas (b. t. 1, b. l. 42-43). Iš aptartų aplinkybių matyti, kad garso įrašas buvo pateiktas po to, kai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą R. Š. atžvilgiu, nukentėjusysis J. V. B. savo iniciatyva, norėdamas įrodyti pastarojo kaltę, savarankiškai įrašė pokalbį su nukentėjusiuoju ir šį įrašą pateikė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, prašydamas atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinio skundo argumentas, kad įrašas buvo padarytas su pareigūnų žinia, konsultuojantis su jais, taip pažeidžiant BPK 20 str. įtvirtintą įrodymų leistinumo kriterijų, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi tai patvirtinančių duomenų byloje nenustatyta.

Šis garso įrašas buvo apžiūrėtas, pridėtas prie bylos, surašytas jo apžiūros protokolas, o teisminio nagrinėjimo metu, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, pilnai perklausytas. Nuteistasis, jo gynėjas, juridinio asmens atstovas galėjo teikti pastabas dėl aptariamo įrašo ir pasinaudoti visomis jiems garantuojamomis teisėmis. Garso įrašo, kaip įrodymo, patikimumas buvo patikrintas BPK nustatyta tvarka - 2011 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3068 (10), atlikus išsamų garo įrašo tyrimą, konstatuota, kad tyrimui pateiktame kompaktiniame diske „TDK“ įrašytas garso įrašas yra kopija, atitinkantis tyrimui pateiktame diktofone „Olimpus“ esantį garso įrašą. Tyrimui pateiktame kompaktiniame diske „TDK“ įrašytame garso įraše montažui būdingų požymių nenustatyta (b. t. 1, b. l. 150-156).

Be to, teismų praktikoje dėl galimybės naudoti tokį garso įrašą baudžiamajame procese, laikomasi nuomonės, kad privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais negali būti pripažįstami tik tais atvejais, kai tokie duomenys yra gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Pastebėtina, kad jokiais įstatymais ar teisės aktais nėra draudžiama privačiam asmeniui daryti savo ir kito privataus asmens pokalbio garso įrašus ir juos pateikti teisėsaugos pareigūnams. Tokių duomenų pateikimas į baudžiamąją bylą galimas bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje, ką šiuo atveju nukentėjusysis J. V. B. padarė kreipdamasis su skundu į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, prašydamas atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą R. Š. atžvilgiu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai dėl byloje pateikto garso įrašo, kaip įrodymo, leistinumo, atmetami kaip nepagrįsti, nenustačius jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotiną išvadą, kad šis įrodymas buvo gautas įstatyme draudžiamu būdu, ar jo patikimumas nebuvo patikrintas BPK nustatyta tvarka.

Vertinant nuteistojo R. Š. gynėjo ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovo argumentus, kad nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl liudytojų O. R. ir D. Š. nurodytų aplinkybių kad įmonėje visuotiniai akcininkų susirinkimai nebuvo šaukiami, visi aktualūs įmonės klausimai su akcininkais buvo derinami telefonu, kas rodo, kad ir šiuo atveju dėl planuojamo įkeisti žemės sklypo bei kredito J. V. B. buvo informuotas telefonu, pažymėtina, kad šios minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės buvo paneigtos ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 str. nuostatas, visuotiniai akcininkų susirinkimai skirstomi į eilinius ir neeilinius. Šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, tuo tarpu neeiliniai susirinkimai turi būti šaukiami tam tikrais aptariamame įstatyme numatytais atvejais. Ši teisės nuostata akcinėms bendrovėms nustato pareigą organizuoti eilinius visuotinius akcininkų susirinkimus bent jau vieną kartą per metus, neeilinius – esant įstatyme numatytiems atvejams. Remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 23 str., visuotinis akcininkų susirinkimas šaukiamas bendrovės vadovo sprendimu, kai: bendrovėje valdyba nesudaryta, arba yra ne daugiau kaip pusė įstatuose nurodyto valdybos narių skaičiaus, arba šio Įstatymo nustatytais atvejais ir terminais bendrovės valdyba nesušaukia visuotinio akcininkų susirinkimo. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „E.“ nebuvo sudaryta valdyba ir vadovaujantis aptartomis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 23 str. nuostatomis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju už visuotinių akcininkų susirinkimų sušaukimą buvo atsakingas UAB „E.“ vadovas – R. Š.. Tokia visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo tvarka numatyta ir UAB „E.“ įstatuose (b. t. 2, b. l. 161-164). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokie susirinkimai įmonėje nebuvo organizuojami dėl mažo akcininkų skaičiaus, visi įmonės aktualūs klausimai buvo sprendžiami telefonu, tačiau, pažymėtina, kad byloje pateiktas ne vienas visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurių spręstina, jog tokie susirinkimai įmonėje visgi vyko.

Tuo tarpu, analizuojant apeliacinio skundo argumentą, kad J. V. B. buvo žinoma apie įmonei priklausančio žemės sklypo įkeitimą bankui, apie tai jam buvo pranešta telefonu, pažymėtina, kad ši aplinkybė buvo paneigta byloje pateiktu ir jau aptartu garso įrašu. Iš J. V. B. įrašyto jo ir nuteistojo R. Š. pokalbio matyti, kad nuo pirmos pokalbio minutės R. Š. sako, jog jis žino, ko atėjo J. V. B., kad pinigų jis nepavogė, įdėjo juos į banką „ant depozito“, 2.700.000, siūlo parodyti dokumentus ir įsitikinti jo žodžiais. Įrašo 8-9 minutėse J. V. B. priekaištauja R. Š., kad šis nieko nesakė apie paimtą kreditą ir žemės įkeitimą. R. Š. atsako, kad nesakė jam, nes jis per daug plepa. Nuo 17 iki 19 minutės R. Š. sako, kad buvo beviltiškoje padėtyje ir jis tai padarė (įkeitė žemės sklypą), nes buvo priteista 360.000 Lt (buvo patenkintas ieškinys prieš R. Š.) ir jis tai padarė, kad išvengtų išieškojimo), tačiau J. V. B. neapgavo, pinigų nepasisavino. 80 iki 84 min. R. Š. pasakoja, kad tą „depozitą“ jis padarė, nes buvo apeliacinio teismo sprendimas (nepalankus jam) ir galėjo paimti visą turtą, todėl jis užstatė žemę bankui ir dabar patiria nuostolius, nes kreditas paimtas už 12 proc., o indėlis - už 8,5 proc. ir jis (R. Š.) per mėnesį netenka po 10.000 (litų). Tai jis padarė specialiai, iš jo nebūtų viskas atimta (b. t. 1, b. 1. 180-211).

Kaip vieną iš skundžiamo nuosprendžio trūkumų nuteistojo R. Š. ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovas nurodo ir tai, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepasisakė dėl gynybos pateikto rašto iš UAB „M. B.“, kuriame nurodoma, kad tokiu atveju, kai vadovas gali vienasmeniškai priimti visus su įmonės valdymu susijusius sprendimus, jo sprendimas kreiptis į banką dėl kreditavimo būtų pakankamas, kad jam būtų išduotas kreditas. Apelianto vertinimu, šis UAB „M. B.“ pateiktas raštas patvirtina, jog R. Š., kaip UAB „E.“ direktorius būtų gavęs kreditą iš minėto banko ir nepateikdamas byloje nustatytų suklastotų dokumentų, kas eliminuoja jo baudžiamąją atsakomybę pagal BK 207 str. 1 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą UAB „M. B.“ raštą bei kitą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad ši aplinkybė nėra esminė sprendžiant R. Š. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 207 str. 1 d. klausimą. Pažymėtina, kad esminė įrodinėtina aplinkybė, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą BK 207 str. 1 d., yra apgaulė. Ji suprastina kaip veikos padarymo būdas, kurią kaltininkas naudoja norėdamas išgauti teigiamą kredito, paskolos, subsidijos ar kitų įsipareigojimų davėjo (šiuo atveju banko) sprendimą. Apgaulės požymis apima tiek suklastotų dokumentų pateikimą ir kitokius melagingų duomenų pateikimo būdus, tiek ir nutylėjimą juridiškai svarbių aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą įstaigos sprendimą (pvz., kad kreditas imamas skoloms padengti).

Byloje neginčytinai nustatyta, kad juridinio asmens UAB „E.“ direktorius – R. Š., siekdamas iš UAB „M. B.“ gauti 3 000 000 litų kreditą, įkeičiant UAB „E.“ priklausantį žemės sklypą, suklastojo visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, pranešimų įteikimo akcininkams registracijos lapą bei UAB „E.“ akcininkų, dalyvavusių visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos lapą ir šiuos dokumentus pateikė UAB „M. B.“, teikdamas paraišką kreditui gauti. Nors šie dokumentai, remiantis minėtu UAB „M. B.“ raštu nebuvo būtini kreditui gauti, tačiau, nepaisant to, R. Š. bankui juos pateikė. Remiantis kredito linijos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytos tarp UAB „M. B.“ ir UAB „E.“, kurią pagal įmonės įstatus atstovauja R. Š., 8.1.4. punktu, kredito gavėjas (t.y. UAB „E.“, atstovaujamas vadovo R. Š.), pasirašydamas minėtą kredito linijos sutartį, pareiškė ir bankui garantavo, kad visi kredito gavėjo bankui pateikti dokumentai ir duomenys yra tikri ir teisingi (b. t. 3, b. l. 75-80). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, spręstina, kad, nors aptariami dokumentai UAB „M. B.” nebuvo būtini, siekiant UAB „E.“, atstovaujamai R. Š., suteikti kredito linijos paskolą, tačiau juos pateikdamas ir pasirašydamas aptariamą kredito linijos sutartį, R. Š. garantavo bankui, kad šie dokumentai yra tikri, t.y. pateikė kredito įstaigai žinomai melagingą informaciją, kas įtakojo teigiamą banko sprendimą dėl kredito suteikimo UAB „E.“. Šios aplinkybės yra pakankamos pagrįstai išvadai, kad R. Š., siekdamas gauti kreditą ir dėl to pateikdamas bankui netikrus dokumentus, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 207 str. 1 d., todėl apelianto argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaptarto išrašo iš UAB „M. B.“ atmetamas.

Dėl teisės į teisingą ir nešališką teismą suvaržymo.

Vienas iš asmens teisių užtikrinimo pagrindų, įtvirtintų BPK 44 str. 5 d., suponuoja teisę nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šio principo turinyje svarbiausia tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Teismų praktikoje teismo nešališkumas siejamas su dvejomis aplinkybėmis. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. nė vienas teisėjas negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, bylą nagrinėjantis teismas turi būti ir objektyviai nešališkas, t.y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo.

Vertinant skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą nagrinėjusį teisėją bei civilinę bylą juridinio asmens UAB „E.“ atžvilgiu nagrinėjusį teisėją sieja svainystės ryšiai, pažymėtina, kad kilus abejonėms dėl teisėjo nešališkumo proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui nušalinimą. Nuteistojo R. Š. gynėjas ir juridinio asmens UAB „E.“ atstovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šia procesine teise pasinaudojo ir šiuo pagrindu pateikė nušalinimą teisėjui Valdui Petraičiui, kuris 2013 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio metu išsamiai pasisakė dėl jį ir teisėją P. J. siejančių ryšių, atsakė į visus advokato pateiktus klausimus, nurodydamas, kad po skyrybų su savo sutuoktine, su uošviu P. J. nebendrauja (b. t. 6, b. l. 77-81). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjantis teisėjas turėjo svainystės ryšių su sprendimą civilinėje byloje vieno iš nuteistojo atžvilgiu priėmusiu teisėju, negali būti laikoma pagrindu, keliančiu abejonių teismo nešališkumu. Pažymėtina ir tai, kad bet koks teisėjui reiškiamas nušalinimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, tuo tarpu, vertinant teisėjui pareikšto nušalinimo motyvus, spręstina, kad jie nėra pagrįsti, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo pagrįstai atmesti pirmosios instancijos teisme.

Remiantis apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė dar ir tuo, kad teismas teisminio proceso metu buvo palankesnis valstybinį kaltinimą byloje palaikiusiai prokurorei, kadangi jai neatvykus į teismo posėdį apie neatvykimo priežastis nepranešus teismui, nebuvo imtasi jokių procesinių veiksmų jos atžvilgiu, nebuvo tenkinami nuteistųjų teismui pateikti prašymai. Tokie apelianto argumentai laikytini deklaratyviais, jie paneigti nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga. Kaip matyti iš 2013 m. vasario 1 d. teismo posėdžio protokolo, į teismo posėdį neatvykusi prokurorė K. Kančiauskienė apie savo neatvykimo priežastis informavo teismą (b. t. 5, b. l.124), tuo tarpu visi teismui pateikti nuteistųjų bei jų gynėjų prašymai – dėl neatvykimo į teismo posėdžius, dėl parodymų prijungimo, dėl papildomų liudytojų kvietimo į teismo posėdžius, dėl teisėjo nušalinimo, dėl bylos grąžinimo valstybinį kaltinimą palaikiusiai prokurorei ir pan., buvo nagrinėjami įstatymo nustatyta tvarka, nurodant jų atmetimo/tenkinimo motyvus.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, todėl apeliacinio skundo motyvai, kuriais grindžiama ši aplinkybė, atmetami.

Dėl bausmės skyrimo.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Įstatymo leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai – viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Jų buvimas atspindi nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Bausmės skyrimo taisyklės reglamentuotos BK 54-66 str. nuostatose.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. Š. ir juridiniam asmeniui UAB „E.“ bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

R. Š. ir juridinis asmuo UAB „E.“ skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteisti už nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. padarymą, pagal BK 11 str. nuostatas priskiriamų nesunkių nusikaltimų kategorijai. Kaip matyti iš šių straipsnių sankcijų, asmeniui, padariusiam minėtus nusikaltimus, gresia bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 54 str. numatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, nuteistojo R. Š. asmenybę – ankščiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirbantis, UAB „E.“ - ankščiau neteista, atsižvelgdamas į nuteistųjų finansinę padėtį, pagrįstai jų atžvilgiu skyrė švelniausią BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. sankcijose numatytą bausmės rūšį – baudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti neskyrus nuteistiesiems arešto ar laisvės atėmimo bausmių.

Apeliaciniu skundu neginčijama R. Š. ir UAB „E.“ paskirtos bausmės rūšis, tačiau nesutinkama su paskirtų baudų dydžiu, nurodant, kad paskirtos bausmės yra per griežtos. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią aplinkybę pagrindžiančius apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo aptartos ir įvertintos skundžiamame nuosprendyje, todėl švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad baudos dydis už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Nors baudų skyrimą reglamentuoja BK 47 str. nuostatos, tačiau konkretų baudos dydį nustato teismas, skirdamas tokią bausmės rūšį. Skirdamas baudą teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, o parinkdamas konkretų baudos dydį turi įvertinti kaltininko asmenybę, jo turtinę padėtį. Teismų praktikoje vienu esminių reikalavimų, keliamų teismams, už nusikalstamas veikas skiriantiems baudas – neskirti tokio dydžio baudos, kurio asmuo, objektyviai vertinant, negalės sumokėti. Šis reikalavimas konkrečiu atveju pažeistas nebuvo.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, spręstina, kad nuteistiesiems paskirtas bausmes, kurios savo dydžiu atitinka BK 47 str. įtvirtintas taisykles, vertinti kaip aiškiai per griežtas ir švelninti jas apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir teismo neįvertintų argumentų, nėra jokio pagrindo.

Dėl nepagrįstai tenkinto civilinio ieškinio, priteistos sumos.

Pagal BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su byla esant trims sąlygoms: kai padaryta fiziniam ar juridiniam asmeniui žala, kai kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kai tarp kaltinamojo veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, CK 6.250 straipsniu yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas J. V. B., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė solidariai iš nuteistųjų E. Š. ir UAB „E.“ prašė priteisti 10000 litų neturtinei žalai atlyginti, pripažinti jo advokatei už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu sumokėtus 2984 litus proceso išlaidoms ir šią sumą priteisti jam solidariai iš R. Š. ir UAB „E.“. Apylinkės teismas, įvertinęs J. V. B. patirtus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą bei nepatogumus, sukeltas nuteistųjų nusikalstamomis veikomis pasekmes, į nuteistųjų turtinę padėtį sprendė, kad nukentėjusiojo prašoma 10000 litų suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, neatitinkanti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, todėl priteisė nukentėjusiajam J. V. B. solidariai iš nuteistųjų 5000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijami civilinio ieškinio tenkinimo motyvai pateikti nuosprendyje, sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo argumentacija, ji yra pakankama ir pagrįsta.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis jokios neturtinės žalos negalėjo patirti, nes net ir turėdamas galimybę dalyvauti įmonės veikloje, jis to nedarė, pažymėtina, kad J. V. B. patirta neturtinė žala skundžiamame nuosprendyje buvo grindžiama remiantis ne tik šia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad didinant UAB „E.“ įstatinį kapitalą, tiek J. V. B., tiek nuteistasis R. Š. įnešė savo turtą, byloje nepaneigta, kad J. V. B. įnešta pinigų suma atitiko 180000 litų, tačiau net ir įnešęs nemažą pinigų sumą į įmonės, kurios visas valdymas buvo direktoriaus – R. Š. rankose, sąskaitą, jis buvo faktiškai eliminuotas iš įmonės valdymo – neturėjo galimybės ne tik spręsti dėl įmonės tam tikrų veiksmų, bet ir dalyvauti įmonės veikloje.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybė, jog J. V. B. neturėjo galimybės dalyvauti UAB „E.“ įmonės veikloje, nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, tačiau, pastebėtina, kad R. Š. buvo nuteistas dėl to, kad suklastojo nukentėjusiojo parašus ant įmonės dokumentų, siekdamas įmonės vardu gauti kreditą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pakanka pagrįstai išvadai daryti, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės dalyvauti įmonės valdyme ir spręsti reikšmingus bendrovės veiklai klausimus – jis nebuvo informuotas apie kredito gavimą, nežinojo, kam šie pinigai bus panaudoti.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų pobūdį bei pavojingumą, pasekmes, nuteistųjų kaltę, nuteistųjų materialinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, pagrįstai paskyrė 5000 litų dydžio neturinės žalos atlyginimą. Šis dydis, priešingai nei teigia apeliantas, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Jolitos Kančiauskienės apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. Š. ir juridinio asmens UAB „E.“ kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d., tinkamai individualizavo nuteistiesiems paskirtas bausmes, tačiau, sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, apylinkės teismas netinkamai pritaikė BK 63 str. nuostatose įtvirtintas bausmių bendrinimo taisykles, nepagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą, pripažindamas, kad minėtos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį.

Teismų praktikoje nusikaltimų sutaptis suvokiama kaip situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, savo požymiais atitinkančių veikas, numatytas keliuose BK specialiosios dalies straipsniuose. Pažymėtina, kad nusikaltimų sutaptis gali būti dviejų rūšių: realioji ir idealioji. Pagal baudžiamojo įstatymo prasmę realiosios sutapties atveju keliais savarankiškais veiksmais padaromi du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK (specialiosios dalies) straipsniuose. Idealioji sutaptis yra tada, kai esant vieningam tikslui, tais pačiais veiksmais, tuo pačiu metu padaroma veika, atitinkanti kelių skirtinguose BK straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtis. Atribojant realiąją ir idealiąją nusikaltimų sutaptis, turi būti remiamasi šiomis bendrosiomis nuostatomis, kurių turinį atskleidžia konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės.

Iš apkaltinamajame nuosprendyje aprašytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių matyti, kad, R. Š., būdamas UAB „E.“ direktoriumi, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytam asmeniui nurodė pagaminti tikrovės neatitinkančius dokumentus, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, nenustatytas asmuo, veikdamas R. Š. nurodymu, pagamino netikrus dokumentus, kurie 2008 m. gegužės 10 d. buvo pateikti UAB „M. B.“ kartu su 2008 m. balandžio 28 d. paraiška kreditui gauti. Taigi šiuo atveju nusikalstami veiksmai sudaro atitinkamų savarankiškų kelių nusikaltimų sudėtis, nėra padaryti vienu metu bei tomis pačiomis aplinkybėmis, skiriasi savo pobūdžiu, apimtimi. Vien dėl to, kad dokumentų klastojimas ir kreditinis sukčiavimas (BK 300 str. 1 d. ir 207 str. 1 d.) buvo susiję bendru tikslu gauti kreditą iš UAB „M. B.“, nėra pagrindas teigti esant minėtų veikų idealiajai sutapčiai.

Vertinant baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, matyti, kad nagrinėjamoje situacijoje tiek nuteistojo R. Š., tiek juridinio asmens „E.“ padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį, todėl BK 63 str. 5 d. 1 p. taikymas bendrinant paskirtas bausmes negalimas, šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo R. Š. gynėjo ir nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ atstovo advokato Tomo Meidaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jolitos Kančauskienės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį:

BK 63 str. 1 d. ir 4 d. pagrindu nuteistajam R. Š. pagal BK 300 str. 1 d. paskirtą 40 MGL (5200 litų) dydžio baudą subendrinti su 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda, paskirta pagal BK 207 str. 1 d., dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę R. Š. paskirti 70 MGL (9100 litų) dydžio baudą.

BK 63 str. 1 d. ir 4 d., pagrindu nuteistajam juridiniam asmeniui UAB „E.“ pagal BK 300 str. 1 d. paskirtą 40 MGL (5200 litų) dydžio baudą subendrinti su 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda, paskirta pagal BK 207 str. 1 d., dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę juridiniam asmeniui UAB „E.“ paskirti 70 MGL (9100 litų) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.