Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

suinteresuotų asmenų Valstybės turto fondo atstovei Rūtai Kurienei, Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Neringai Aleksonytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, valstybės įmonei Valstybės turto fondui, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Registrų centrui, R. Š. , V. Š. , V. Č. , S. B. , J.K. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė, kad pareiškėjas A. M. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 80,77 kv.m. negyvenamąją patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pažymėtą Nr. 48-1, 48-2, 48-3, užregistruotą Valstybės įmonė „Registrų centras“ Vilniaus filiale Nr. 10/373630, esančią pastate 3A2p, (duomenys neskelbtini) . Teismas, nustatęs, kad daiktinės teisės į ginčo patalpas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo registruotos jokio asmens vardu, pareiškėjas dėl patalpų įsigijimo nėra sudaręs jokio sandorio, padarė išvadą, kad pareiškėjo valdymo teisė atsirado CK 4.25 str. 2 d. numatytu pagrindu, t.y fiziškai užvaldant daiktą. Teismas atmetė suinteresuotų asmenų argumentus, kad ginčo patalpos yra viešos nuosavybės objektas, priklauso valstybei, kad jas administravo savivaldybė, kad jas buvo ketinama privatizuoti, nes jiems pagrįsti nėra pateikta jokių įrodymų. Teismas į bylą suinteresuotais asmenimis įtraukė visus pastato 3A2p, kuriame yra ginčo patalpa, savininkus, tačiau niekas interesų į ginčo patalpą nepareiškė ir neginčijo pareiškėjo valdymo teisės į patalpą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių įstatyme nurodytas prezumpcijas, todėl padarė išvadą, kad A. M. ginčo patalpas pradėjo valdyti bei valdo teisėtai ir sąžiningai, visiškai atvirai, kadangi byloje nėra nustatyta kokių nors aplinkybių, kad pareiškėjas slėpė ginčo patalpų valdymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įgyjamąją senatį reguliuojančias materialinės teisės normas, taip pat procesinės teisės normas, nukrypstant nuo teismų formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 80,77 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Pylimo g. 60, Vilniuje, kadangi nenustatė visų sąlygų, kurioms esant konstatuojamas nuosavybės teisės įgijimas įgyjamąja senatimi. Teismas neįvertino, kad pareiškėjo pareiškimas grindžiamas nepagrįstais teiginiais, prielaidomis.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad tai, jog negyvenamosios patalpos, esančios Pylimo g. 60, Vilniuje, niekam nepriklauso ir nėra įregistruotos kito asmens vardu, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjo valdymo teisė atsirado fiziškai užvaldant daiktą, kadangi, pasak apelianto, ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad šios patalpos neturi savininko apskritai, tai tik patvirtina, kad šis faktas nėra išviešintas. Faktiškas patalpų savininkas yra valstybė.

Teismas nenustatė, kad ginčo patalpų valdymas prasidėjo sąžiningai ir kad pareiškėjas visą laiką iki kreipimosi į teismą dėl šių patalpų įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė šias patalpas. Teismas taip pat nenustatė, kad patalpas pareiškėjas valdė teisėtai. Pareiškėjai neįrodė, kokiu pagrindu pradėjo valdyti negyvenamąsias patalpas. Vien faktas, kad niekas neprieštaravo patalpų naudojimuisi, nėra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškimą.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju valdymo įregistravimas viešame registre neturi teisinės reikšmės. Nurodo, kad teismas nenustatė valdymo pradžios, todėl vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartimi nepagrįstai. Teismas byloje iš esmės vadovavosi tik bendro pobūdžio pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimais, nevertindamas rašytinių įrodymų, gautų iš Vilniaus apskrities archyvo, iš kurių matyti, kad ginčo patalpų pusrūsyje buvo įsikūrę atitinkami subjektai, kas rodo, kad šiomis patalpomis buvo naudojamasi, o pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepagrindžia, kad patalpos niekam nepriklausė ir jomis niekas nesinaudojo.

Teismas nesiaiškino šioje byloje buvusio patalpų valdytojo asmenybės, neišreikalavo visų būtinų įrodymų. Teismas privalėjo bent išreikalauti iš VĮ Registrų centro ginčo patalpų archyvinę bylą, iš kurios būtų galima nustatyti buvusius ir esamus šios patalpos valdytojus bei imtis priemonių šių asmenų dalyvavimui procese užtikrinimui, tačiau sprendimą grindė iš esmės tik paties pareiškėjo ir jo pakviestų liudytojų paaiškinimais.

Akivaizdu, kad pareiškimas yra grindžiamas tik prielaidomis, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo valdymo fakto pradžios, todėl teismo padarytoms išvadoms, kad valdymo terminas prasidėjo 1993 m. birželio mėn., nėra jokio pagrindo.

Sutinka su apeliantais, kad nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patalpomis naudojasi atvirai daugiau kaip 10 metų, kadangi Civilinio kodekso 4.68 str. 1 d. nustatytas 10 m. terminas nesuėjo iki 2003-07-01, ir daikto valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre, taigi toks neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį. Pareiškėjas valdymo faktą turėjo įregistruoti viešame registre po 2003-07-01, nes jos buvo valdomos 9 metus ir 8 mėnesius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, kurios reguliuoja įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis), netinkamai aiškino Civilinio kodekso 4 knygos V skyriaus trečiojo skirsnio nuostatas, reguliuojančias įgyjamąją senatį (Civilinio kodekso 4.68.- 4.71 straipsniai), dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 d., 330 straipsnis).

Nustatyta, kad pareiškėjas A. M. nuo 1993 m. naudojasi 80,77 kv.m. ploto negyvenamosiomis patalpomis plane pažymėtomis 48-1, 48-2, 48-3, negyvenamajame pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l. 10,11). Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis minėtas patalpas pagal įgyjamąją senatį valdo nuosavybės teise.

Pagal Civilinio kodekso Ketvirtosios knygos trečiojo skirsnio (4.68–4.71 straipsniai) normas, taip pat kitas su įgyjamosios senaties institutu susijusias Civilinio kodekso normas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (Civilinio kodekso 4.22, 4.68 straipsniai; 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (Civilinio kodekso 4.68, 4.70 straipsniai); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (Civilinio kodekso 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė; 4) daikto atviro valdymo sąlyga (Civilinio kodekso 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (Civilinio kodekso 4.68, 4.71 straipsniai). Daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Pagal Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3345/2005, konstatavo, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, teisėtai valdyti kaip savą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo patalpomis naudojasi nuo 1993 metų birželio mėn. nepertraukiamai iki šiol. Jose laiko statybines medžiagas ir įrankius. Patalpomis pareiškėjas pradėjo naudotis gavęs patalpų raktus iš nenustatyto asmens, kuriam pareiškėjas avansu sumokėjo 600 USD ir kuris žadėjo įforminti pirkimo – pardavimo sandorį, tačiau to nepadarė. Liudytojai Jurgis Kęstučio Kaziūnas bei M. M. patvirtino šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pirmos instancijos teismas nustatęs šias aplinkybes, neteisingai sprendė, kad naudojimasis nekilnojamu daiktu pasibaigus ikisutartiniams santykiams ir neįvykus tarp pareiškėjo ir nežinomo asmens sutartiniams santykiams yra teisėtas daikto valdymas, kuris yra pagrindas pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį. Įgyjamosios senaties esmė yra ta, kad asmuo siekia įgyti daiktą nuosavybėn, nes nėra ir nebuvo jo įgijęs kitu Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Nagrinėjamu atveju, teismas pripažino, kad pareiškėjas teisėtai užvaldė daiktą pradėjęs daikto pirkimo-pardavimo procedūrą, tačiau šios procedūros nebaigęs asmuo negali teisėtai daikto valdyti ir galvoti, kad daikto savininkas neturi daugiau teisių į daiktą negu pareiškėjas. Savo teisėto valdymo faktą susiedamas su nežinomo asmens teisėtu daikto perdavimu jam, kartu pareiškėjas pripažįsta, kad įvardintas nežinomas asmuo yra patalpų savininkas, kuris jam leido patalpomis naudotis. Naudojimas pagal prasmę yra žymiai siauresnė sąvoka negu valdymas (Civilinio kodekso 4.22 straipsnis). Asmuo naudodamasis daiktu neturi tikslo jo valdyti kaip savo. Pareiškėjas nurodo, kad jis valdo patalpas kaip savo, nes laiko, kad dėl jų pradėtas pirkimo-pardavimo sandoris su nežinomu asmeniu, tačiau sandoris nėra baigtas, nes nesudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir nesumokėta dalis pinigų pagal sandorį, tačiau savo valdymo jis neįrodė, nes byloje nėra pateikta dėl to įrodymų. Byloje apklausti liudytojai nepatvirtino pareiškėjo nurodyto valdymo fakto. Todėl pareiškėjas net ir sąžiningai naudodamasis daiktu bei juo naudodamasis ilgesnį kaip 10 metų laiką negali pretenduoti į naudojamo daikto nuosavybę pagal įgyjamąją senatį.

Kaip jau minėta aukščiau, ginčo patalpa priklausė valstybei, o vėliau patikėjimo teise jį valdė Vilniaus miesto savivaldybė, todėl tokį nekilnojamąjį daiktą pareiškėjas, net ir jį valdydamas, negali įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį (Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalis.).

Be to, kolegija sprendžia, kad yra pagrindas išvadai, kad ginčo patalpos priklauso valstybei. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis apie tai, jog nuosavybė į pastatą, kuriame yra ginčo patalpos, nuosavybė nėra registruota, pastato kadastriniai duomenys yra nustatyti 1978-11-15, o įvertinus nurodytą laikotarpį šio turto nuosavybė priklausė valstybei, kadangi iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo tik viena nuosavybės forma – valstybinė nuosavybė. Tai, kad pagal architektės 1988 metų spalio mėn. aiškinamąjį raštą yra duomenų, kad rašto surašymo metu, kai buvo atliekami Vilniaus m. Senamiesčio kvartalų išankstiniai žvalgomieji tyrimai, ginčo pastatu naudojosi valstybinė įmonė Lietuvos geležinkeliai, pastate buvo geležinkelio stoties restorano sandėliai (t 2, b.l. 67-70), tai tik patvirtina kolegijos nustatytą faktą, kad patalpos priklauso valstybei. Byloje nenustačius, kad nuosavybės teisė į ginčo daiktą buvo perduota kitiems asmenims, ji liko valstybės nuosavybė, kuri negali pereiti kitų asmenų nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį (Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalis), nežiūrint į tai, kad nekilnojamojo turto registre nėra registruota valstybės nuosavybė, nes tokios registracijos neatlikimas nepanaikina valstybės nuosavybės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl išdėstyto pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 2 p.) – pareiškimas atmestinas pareiškėjui neįrodžius prašomo nustatyti fakto (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Kolegija dėl kitų apeliacinių skundų argumentų nepasisako, nes atmetus pareiškimą, tuo tenkinus apeliacinius skundus, kiti skundų argumentai tapo nereikšmingi.

Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Tai sprendžiama pagal tai, kaip yra išspręsta dėl materialinių ieškovo reikalavimų atsakovui konkrečioje teismo instancijoje. Kolegijai netenkinus pareiškimo pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnį ir 96 straipsnio 1 d. nuostatas iš pareiškėjo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu proceso dalyviams pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose (35 Lt + 29,75 Lt =) 64,75 Lt valstybei į surenkamąją sąskaitą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

n usprendė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškimą atmesti.

Priteisti iš A. M. 64,75 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teisme valstybei (įmokos kodas 5660).