Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

dalyvaujant atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Kuršėnų autobusų parko atstovams advokatui Gintarui Žičkui ir A. Š. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. ir atsakovo Kuršėnų autobusų parko uždarosios akcinės bendrovės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-779-368/2009 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Z. Ž. ir Šiaulių rajono savivaldy, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad eismo įvykio metu ieškovė patyrė neturtinę žalą, nes dėl patirtų sužalojimų praradusi galimybę judėti, pasirūpinti savimi, dirbti, paryrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, didelius nepatogumus. Ieškovė potrauminę krizę išgyvena iki šiol. Eismo įvykio metu ieškovei padarytų sužalojimų pasekmės labai komplikuotos – jai sunkiai sutrikdyta sveikata, nepalanki ligos prognozė pasveikti. Visos šios aplinkybės įrodytos ieškovės paaiškinimu ir rašytiniais įrodymais. Nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė ir į atsakovo kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo turtinę padėtį, kad priteisiamas žalos dydis netaptų per sunki finansinė našta skolininkui ir jo nesužlugdytų finansiškai. Teismas atsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, įvertinęs 2009 metų trečiojo ketvirčio įmonės balaną (2009 m. trečiąjį ketvirtį atsakovas patyrė 225 631 Lt nuostolių, jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 494 054 Lt, o turimas turtas – 934 516 Lt vertės) ir sprendė, kad atsakovo finansinė padėtis sudėtinga, balansuojanti ties bankroto riba. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad patenkinus ieškovės reikalavimą, kurio atsakovas dėl sunkios finansinės padėties negalėtų įvykdyti, įmonė gali bankrutuoti ir dėl to sutrikti jos pagrindinė veikla – keleivių vežimas reguliariaisiais maršrutais. Ši aplinkybė, teismo įsitikinimu, neabejotinai pažeistų viešąjį interesą, todėl šalių interesų pusiausvyra, priteisiant ieškovės prašomą neturtinės žalos dydį, nebūtų išlaikyta. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į tai, kad turtinės žalos atlyginimu jau iš dalies yra atstatyta ieškovės turtinė padėtis, taip pat į trečiojo asmens Z. Ž. , kurio atžvilgiu galimi regresiniai ieškiniai ateityje, turtinę padėtį, sveikatos būklę (taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis) ir į tai, kad dėl sveikatos būklės jis (trečiasis asmuo) netekęs 60 proc. darbingumo. Atsižvelgęs į visas minėtas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ieškovės neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt.

Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl turtinės žalos turinio ir jos dydžio nustatymo kriterijus, nesivadovavo protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nukrypo nuo realybės ir neatsižvelgė į tikrąją apeliantės bei atsakovo turtinę padėlį, neįsigilino į nusikaltimo sukeltas sunkias pasekmes, patirtų moralinių praradimų dydį, nusikaltimu sukeltas sunkias pasekmes, sveikatos sužalojimo įtaką jos (apeliantės) darbinei veiklai, šeiminiam ir tolesniam gyvenimui, į tai, kad ji neteko bet kokios galimybės dirbti, į jos sužalojimų sunkumą ir kt. Civilinėje byloje yra nustatyta, kad apeliantė dėl šio sužalojimo neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio - darbo, 90 proc. darbingumo; padaryta ir bus daroma daug sudėtingų operacijų, ji (apeliantė) negali judėti, judinti rankų, jai reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra. Siekiant išvengti pragulų, ji (apeliantė) kas 2 valandos turi būti vartoma, kad kūnas įgautų kitą padėtį. Vaistams ir sveikatos grąžinimui reikalingos didelės lėšos ir turi neigiamos įtakos šeiminiams santykiams. Dėl patirtos traumos, prarastos galimybės bendrauti, išvaizdos, dėl liekamųjų reiškinių po patirtų sunkių sužalojimų, negalios ji (apeliantė) patyrė ir patiria ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, kasdien patiria stresą. Pirmos instancijos teismas nesidomėjo atsakovo nuostolingos veiklos priežastimis, ar tai yra dėl atsakovo prasto darbo organizavimo ir trečiojo asmens nenoro pertvarkyti savo valdomą bendrovę taip, kad ji būtų pelninga. Teismas neatsižvelgė į atsakovo nenorą gera valia padėti apeliantei bei kitiems nukentėjusiems asmenims ir bent dalinai atlyginti padarytą neturtinę žalą, neatsižvelgė į jos išgyvenimus dėl savo dabartinės sveikatos būklės, taip pat į formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje patyrus sunkius sužalojimus asmeniui priteisiamos neturtinės žalos dydis yra daug didesnis negu teismo sprendime (Lietuvos Aukščiausioje Teismo nutartys bylose Nr. 2K-1/2009, Nr. 2K-J 88/2009, Nr. 2K-237/2009, Nr. 3K-3-129/2009, Nr. 2K-59/2009, Nr. 2K- 29/2009, Nr. 2K-1/2009). Teismas nepakankamai įvertino trečiojo asmens padarytos veikos pavojingumo laipsnį, to, kad trečiojo asmens padaryti pažeidimai yra susiję su itin dideliu trečiojo asmens neatsargumu ir Kelių eismo taisyklių nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu. Tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad trečiojo asmens Z. Ž. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas pasižymėjo ypatingu šiurkštumu, nes jis autobusą vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą kitiems eismo dalyviams: važiuodamas keliu, buvo ypač neatidus, nesilaikė saugaus greičio reikalavimų, neatsižvelgė į kelio ypatumus, reljefą, oro sąlygas. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad dėl atsiradusių kelių eismo įvykio neigiamų pasekmių yra ir atsakovo kaltė, nes atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad prieš reisą buvo patikrintas vairuotojo trečiojo asmens Z. Ž. blaivumas, leido į reisą išvažiuoti techniškai netvarkingam autobusui. Teismas vadovavosi tik atsakovo ir trečiųjų asmenų turtiniais interesais. Apeliantė neįžvelgia teismo nurodyto proporcingumo, kai ji paralyžiuota iki smakro ir visas jos gyvenimas priklauso nuo kitų asmenų, kai gyvenimas tapo ištisine kančia, tiek fizine, tiek dvasine prasme, neįžvelgia proporcingumo teismo sprendime, kai atsakovas ir toliau vykdo veiklą ir kiekvieną mėnesį, be jokių pastangų, dirbdamas nuostolingai, gauna subsidijas, kai išlaiko didžiulį kiekį darbuotojų – maždaug tiek pat, kiek 10 kartų daugiau gyventojų turintis Šiaulių miestas. Neįžvelgia proporcingumo, kai trečiasis asmuo už itin šiurkštų KET nepaisymą ir nusikaltimo įvykdymą iki šiol yra nubaustas tik papeikimu. Teismas nusprendė, kad apeliantės prašoma priteisti neturtinei žalai atlyginti suma yra akivaizdžiai per didelė, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad jos gyvenimo kokybės nebeliko visiškai, o atsakovo ir trečiųjų asmenų veikia bei funkcijos liko be jokio pasikeitimo, tretieji asmenys ir atsakovas turi pilnavertį visomis prasmėmis gyvenimą ir veiklą. Spręsdamas apie padarytos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo pateiktus balansus, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad atsakovas 2009 metais vien nuostolingų reisų kompensavimui vieno mėnesio asignavimams iš Šiaulių rajono savivaldybės gavo 137 230 Lt. Trečiasis asmuo Šiaulių rajono savivaldybė savo puslapyje internete yra pasiskelbusi, kad jos biudžetas pernai metais buvo 103 mln. Lt, šiais metais planuojamas toks pat biudžetas. Ne apeliantės kaltė, kad Šiaulių rajono savivaldybė netinkamai organizuoja savo veiklą ir finansuoja nuostolį nešančias bendroves, jų neprivatizuoja ir nesistengia siekti pelno. Apie tai, kad atsakovą gali ištikti bankrotas, dėl ko gali sutrikti pagrindinė bendrovės veikla, nusprendė pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu jokių duomenų apie jokį gresianti bankrotą nepateikė nei atsakovas, nei trečiasis asmuo Šiaulių rajono savivaldybė.

Šiaulių rajono apylinkės teismas, nagrinėjantis Z. Ž. atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą Nr. 1-250-776/2007, nenustatė jo kaltės dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota ieškovė G. K. . Šiuo metu Z. Ž. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Taigi nei medikų, nei teismo išvados dėl Z. Ž. kaltės (pakaltinamumo) dėl eismo įvykio iki šiol nėra gauta. Todėl kyla klausimas, kokiu pagrindu teismas skundžiamame sprendime konstatavo Z. Ž. kaltę. Nusikalstamą Z. Ž. elgesį galėjo iššaukti jo psichologinė būklė. Yra pakankamas pagrindas manyti, kad įvykio metu Z. Ž. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl dėl įvykio nėra jo kaltės (nepakaltinamas). Žalos padarymas niekaip nėra susijęs su paties žalą padarančio asmens veiksmais, jo būklė yra sąlygota objektyvių aplinkybių. Tai reiškia, kad teismas, padaręs klaidingą išvadą dėl vairuotojo kaltės, neteisingai nustatė ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį ir iš atsakovo priteisė nepagrįstai didelę sumą. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino visų įstatyme numatytų žalos nustatymo kriterijų, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Atsakovas mano, kad teismas skundžiamu sprendimu iš jo priteisė per didelę sumą neturtinei žalai atlyginti, toks sprendimas neatitinka šalių interesų pusiausvyros. Ieškovė savo dabartinę padėtį vaizdžiai apibūdino kur kas blogiau, nei ji iš tiesų yra. Jos kalboje vyravo didžiulis pesimizmas, apatija. Tačiau paklausta apie psichologo pagalbą ieškovė pareiškė, jog psichologo pagalba nesinaudoja ir ji jai nereikalinga. Taigi ieškovės atpasakota jos būsena nėra pagrįsta medicininiais dokumentais. Šiuo metu yra realios galimybės pagerinti neįgaliųjų, taip pat ir ieškovės, gyvenimo kokybę ir taip sušvelninti jai padarytos žalos pasekmes. Europoje jau sukurta smegenų ir kompiuterio sąsajos (brain computer interface, BCI) technologija. Taigi jos naudotojai gali atlikti kasdienius veiksmus vien tik pagalvoję apie tai. Gavusi turtinės žalos atlyginimą bei gydymui skirtas kompensacijas, ieškovė turi visas sąlygas užsiimti tokia veikla, kuri padėtų užsimiršti, plėstų akiratį, teiktų informaciją, suteiktų teigiamų emocijų, paįvairintų kasdienybę. Vien tas faktas, jog žalos pasekmės ieškovės valia gali būti švelnesnės, yra pagrindas teismui mažinti atlygintinos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė nesilaikė medikų rekomendacijų. Ieškovei medikų buvo rekomenduota tęsti kineziterapijos pratimus, kartoti reabilitaciją VšĮ Palangos reabilitacijos ligoninėje. Tačiau kaip matyti iš pateiktų dokumentų bei pačios ieškovės parodymų, ieškovė medikų rekomendacijų nevykdė. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis psichologės R. A. išduota 2006 m. lapkričio 22 d. pažyma, kaip įrodančia neturtinės žalos ieškovei padarymo aplinkybę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ši psichologo konsultacija ieškovei buvo suteikta netrukus po įvykio. Tačiau byloje nėra medikų išvadų, jog ši slogi būsena ieškovę vargino ilgą laiką. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovės dvasiniai išgyvenimai nėra tiesiogiai susiję su autoįvykio metu jai padaryta žala. Ieškovė nurodė, jog ji blogai jaučiasi dėl to, kad sutuoktinis buvo priverstas atsisakyti darbo, ją slaugyti, vaikai turi derinti savo asmeninį gyvenimą ir darbą su jos poreikiais. Tai galimai būtent šios aplinkybės yra tiesioginė jos dvasinių negalavimų priežastis. Tačiau visokeriopa parama ir pagalba yra viena iš sutuoktinio pareigų (CK 3.27 str.), kurią jis privalo vykdyti. Ieškovės sutuoktinis gauna išmokas iš Sodros kaip neįgalų asmenį slaugantis asmuo. Pilnamečių vaikų prievolę išlaikyti savo nedarbingus tėvus bei jais rūpintis taip pat numato įstatymas (CK 3.205 str.), kurią šie taip pat privalo vykdyti. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo blogai jaustis dėl to, kad asmenys vykdo savo įstatymais nustatytas prievoles, nes jie privalo tą daryti. Teismas priteisė iš atsakovo per didelę sumą, nes iš atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų akivaizdu, jog atsakovo finansinė būklė bloga, didžiąją bendrovės turimo ilgalaikio turto dalį sudaro veikloje naudojamos transporto priemonės, o šis turtas yra mažai likvidus, jo buhalterinė vertė yra žymiai didesnė už rinkos vertę ir realaus išieškojimo atveju realizavus šį turtą nebūtų gauta buhalteriniuose dokumentuose nurodyta suma. Be to, šis turtas yra reikalingas tiesioginėms bendrovės funkcijoms vykdyti. Teisingumo ir protingumo principai lemia, jog siekiant įvertinti patirtos žalos dydį, reikalinga atsižvelgti ir į visos visuomenės gyvenimo lygį (pvz., per kiek laiko atitinkamą sumą uždirbtų vidutines pajamas gaunantis Lietuvos gyventojas bei pati ieškovė). Žala turi būti atlyginama nustatant protingą dydį, siekiant nukentėjusiojo ir atsakingo už žalos atlyginimą asmens interesų pusiausvyros. Tuo tarpu teismo priteista suma, palyginus su ieškovės iki žalos padarymo gautomis pajamomis bei jos buvusia turtine padėtimi, yra pernelyg didelė, sudaranti sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Todėl teismo sprendimas visiškai neatitinka bylos šalių interesų pusiausvyros. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visa ieškovei išmokėta suma yra išieškoma iš atsakovo regreso tvarka. AB „Lietuvos draudimas“ 2009 m. lapkričio 12 d. pretenzija Nr. R0000412417 reikalauja iš atsakovo sumokėti 154 915,61 Lt sumą, kurią draudimo bendrovė yra išmokėjo G. K. . Kompensuodamas ieškovei išmokėtas sumas, atsakovas jau ir taip patiria didelių finansinių sunkumų, todėl yra visiškai nepajėgus sumokėti dar ir teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Taip pat akivaizdu, kad vairuotojas yra finansiškai nepajėgus kompensuoti atsakovui G. K. naudai patirtas išlaidas turtinei bei neturtinei žalai atlyginti, kurios jau viršija 200 000 Lt. Taigi šių sumų atsakovas neatgaus. Atsakovo bendrovės direktorius ne kartą bandė susisiekti su ieškove, siūlė jai savo pagalbą, tačiau ši pagalbos kategoriškai atsisakė, nenorėjo susitikti. Minėtos aplinkybės liudija atsakovo pastangas atkurti teisinę taiką tarp šalių, jo siekį kiek įmanoma palengvinti nukentėjusiosios padėtį. Kuršėnų autobusų parkas UAB, kaip juridinis asmuo ir kaip Z. Ž. darbdavys, tiesiogiai dėl įvykio nekaltas. Paskutinė medikų 2005 m. gegužės 30 d. išduota Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma Nr. 883 liudija, kad Z. Ž. vairuoti galėjo. Bendraujant su vairuotoju darbo reikalais, iš jo elgesio ar veiksmų nebuvo pagrindo manyti esant kokių nors jo sveikatos sutrikimų. Kita vertus, dėl vairuotojo darbo specifikos, kuomet jis visą darbo dieną praleidžia kelionėse, su kitais bendradarbiais nedaug bendrauja, darbdaviui sunku pastebėti bei įvertinti jo sveikatos būklės pokyčius. Todėl Kuršėnų autobusų parko UAB (darbdavys) objektyviai negalėjo tikėtis, jog vairuotojo sveikatos būklė gali kelti pavojų eismo saugumui ar jo dalyvių sveikatai bei imtis atitinkamų priemonių. Atsakovas teisme įrodinėjo nukentėjusios (ieškovės) didelį neatsargumą. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai nepasisakė dėl šių atsakovo argumentų, teismas nenurodė kodėl juos atmeta. Pastebėjusi vairuotojo keistą elgesį, kilus įtarimams, jog vairuotojas gali būti apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų, ieškovė privalėjo stabdyti kelionę, neleisti Z. Ž. vairuoti transporto priemonės, o apie savo įtarimus pranešti Kuršėnų autobusų parko UAB ar policijos pareigūnams. Tai, jog tokių įtarimų buvo, pasisakė baudžiamojoje byloje liudytojais apklausti mokiniai. Pažymėtina, jog būdama vienintele nepilnamečius moksleivius lydinčia mokytoja, ieškovė privalėjo būti itin atidi, nes asmenims, veikiantiems profesinėje srityje, yra keliami padidinti jų veikos reikalavimai. Dauguma byloje apklaustų įvykio liudytojų aiškino, kad jų nuomone avarija įvyko todėl, kad vairuotojas nepasirinko saugaus greičio, t. y. greitai važiavo. Tuo tarpu ieškovė, ne tik kad neprašė vairuotojo sulėtinti greitį, bet dar ir ragino jį važiuoti kuo greičiau. G. K. aiškino vairuotojui, jog ji labai skuba grįžti į Gilvyčius, nes nori spėti į autobusą, važiuojantį į namus (ieškovė gyvena Jonelaičių kaime). Pagal ieškovės savybes (amžių, lytį, išsilavinimą, profesiją, įgūdžius ir kt.) reikia spręsti, kad ji galėjo ir turėjo suvokti gresiantį pavojų. Šiuo atveju galima vertinti, kad ieškovė prisiėmė žalos atsiradimo riziką, o tai, kaip jos didelis neatsargumas, yra pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba žymiai sumažinti atlygintinos žalos dydį. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Tenkindamas ieškinį iš dalies, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė per didelę sumą bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės visai nepriteisė bylinėjimosi išlaidoms padengti. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas grubiai prieštarauja teisingumo principui.

Atsiliepinu į ieškovės G. K. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Z. Ž. prašo šio skundo netenkinti, nurodo, kad ieškovei G. K. priteistos 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra per didelė ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.)

Nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 22 d., apie 15 val., kelyje Kuršėnai-Gilvyčiai-Sauginiai, trečiojo asmens Z. Ž. vairuojamas atsakovui Kuršėnų autobusų parko UAB priklausantį autobusas MB 309, valst. Nr. FSE 843, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Šio įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta autobuso keleivės ieškovės G. K. sveikata dėl stuburo kaklinės dalies 6 slankstelio kompresinio lūžio su išnirimu bei nugaros smegenų pažeidimu. Baudžiamoji byla, kurioje Z. Ž. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, kai tai padarė asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), Šiaulių rajono apylinkės teisme neišnagrinėta. Konstatavus, kad Z. Ž. psichika sutriko po autoįvykio, 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi bylos nagrinėjimas sustabdytas, pritaikius Z. Ž. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje; 2009 m. rugsėjo 9 d. teismo nutartimi stacionarinis gydymas pakeistas į priverstinį ambulatorinį gydymą.

Byloje taip pat nustatyta, kad autobusas išvyko į reisą be techninės apžiūros (tech. apžiūra jau negaliojo), vairuotojas Z. Ž. – atsakovo darbuotojas, įvykio metu ėjo darbines pareigas darbo sutarties ir autobuso nuomos sutarties pagrindais (1 t., b. l. 21, 24-25, 26-29,72-75.), buvo neblaivus (kraujyje rasta 1,21 prom. etilo alkoholio). Šios faktinės aplinkybės byloje nenuginčytos, jos įrodytos šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais. Byloje nustatyta, kad įvykio pasekmėje buvo sutrikdyta ieškovės G. K. sveikata – dėl stuburo traumos sutriko judėjimo, tuštinimosi funkcijos, jai būtina speciali nuolatinė slauga. Ji (ieškovė) neteko 90 procentų darbingumo, o kartu ir darbo, iš esmės pakito jos (ieškovės) gyvenimo būdas, dėl patirtos traumos, jos padarinių, sudėtingų operacijų iškentė ir kenčia iki šiol fizinį ir dvasinį skausmą. Šias faktines aplinkybes įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t. b. l. 8-20, 46, 107-136), jos nenuginčytos.

Apeliantai iš esmės nesutinka su teismo nustatytu atlygintinu neturtinės žalos dydžiu, t. y. ieškovė mano, kad jai turi būti atlyginta visa jos prašoma 500 000 Lt suma, o atsakovas sutinka su 10 000 Lt neturtinės žalos dydžiu. Ieškinys buvo grindžiamas dvejopo pobūdžio atsakovo pareiga atlyginti neturtinę žalą: 1) kaip darbdavio, kai žala atsiranda dėl darbuotojo, einančio savo darbines pareigas, kaltės (CK 6.264 str. 1 ir 2 d.); 2) kaip didesnio pavojaus šaltinio, kuriuo padaryta žala, valdytojo (CK 6.270 str.).

Apeliantė trečiojo asmens kaltę įrodinėja Baudžiamosios bylos medžiaga ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau, kaip minėta, baudžiamoji byla neišnagrinėta, jos nagrinėjimas sustabdytas, nuosprendis dėl trečiojo asmens nusikalstamos veikos įvertinimo nepriimtas. Todėl minėtos teismo nutarties faktai nagrinėjamam ginčui neturi prejudicinės galios (CPK 182 str.). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad civilinės ir baudžiamosios atsakomybės tikslai, jos atsiradimo pagrindai, taikymas, kaltės sąvoka, reikšmė ir jos (kaltės) įrodinėjimas yra skirtingi, civilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant kalinamojo akto (nuosprendžio), bet esant įstatyme nustatytoms civilinės atsakomybės sąlygoms.

CK 6.263 straipsnis nustato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigą elgtis rūpestingai, o pažeidęs šią pareigą ir padaręs žalos, privalo ją (žalą) atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokią civilinė atsakomybė negalima.

Kaip jau minėta, apeliantė (ieškovė) sunkai sužalota autoįvykio metu, t. y. nuo kelio sankasos apvirtus autobusui, kurį vairavo neblaivus trečiasis asmuo. Byloje nustatyta, kad atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo darbo santykiai (darbdavio ir darbuotojo), o taip pat ir tai, kad trečiasis asmuo įvykio metu (2006 m. rugsėjo 22 d.) ėjo darbines pareigas: darbo sutarties (1 t b. l. 27) ir 2006 m. rugsėjo 21 d. sutarties, sudarytos tarp darbdavio (atsakovo) ir Šiaulių rajono savivaldybės švietimo paslaugų centro (1 t., b. l. 26), pagrindu vairavo jam priskirtą darbdavio autobusą ir nustatytu maršrutu (Kuršėnai-Gilvyčiai-Raudėnai) vežė moksleivius ir juos lydinčią mokytoją (ieškovę). Visuotinai žinoma medicinos mokslo nustatyta aplinkybė, kad alkoholis žmogų svaigina, mažina jo psichinį ir fizinį pajėgumą, sutrikdo dėmesį, mąstymą, veiksmų koordinaciją. Todėl neatsitiktinai Kelių eismo taisyklių 14 punktas draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviems, o Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas darbuotojo neblaivumą darbo metu priskiria šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiasis asmuo Z. Ž. , vairuodamas autobusą neblaivus, pažeidė ir darbo drausmę, ir specialaus teisės akto draudimą. Nors byloje nėra rašytinio įrodymo, įrodančio, kad vairuotojo neblaivumas tiesiogiai susijęs su autoįvykiu ir jo pasekmėmis, tačiau alkoholio pobūdis, jo įtaka žmogaus organizmui be abejo turėjo neigiamos įtakos trečiojo asmens atidumui vairuojant. Šiuo atveju trečiasis asmuo pasielgė aplaidžiai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad autobuso vairuotojo sveikatos būklė, taip pat ir neblaivumas, nebuvo patikrinti. Apeliantas (atsakovas), neigdamas savo kaltę dėl trečiojo asmens neblaivumo, teigia, kad bendrovės mechanikas prieš reisą nepastebėjo jo (trečiojo asmens) elgesio pakitimų, nejuto alkoholio kvapo, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad mechanikas nėra medikas ir neturi pareigos konstatuoti vairuotojų sveikatos būklės faktą. Be to, į bylą nepateikta rašytinių įrodymų, kad mechanikui buvo priskirta tokia pareiga, o taip pat, kad buvo nustatyta vairuotojų sveikatos, o taip pat ir transporto priemonių techninės būklės patikrinimo prieš išvykstant į reisą tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra konkretizuota kada trečiasis asmuo vartojo alkoholį – prieš reisą, ar jo metu. Tačiau darbdavio pareiga taip organizuoti darbą ir darbuotojų kontrolę, kad viso darbuotojo darbo proceso metu būtų užtikrintas saugus bei patogus keleivių vežimas ir numatytos prevencijos priemonės, kurios leistų išvengti nelaimingų atsitikimų. Tai, kad atsakovas aplaidžiai atliko savo kontrolinę funkciją, veikė neatsakingai, įrodo ir atsakovo skirtas moksleiviams vežti autobusas – be galiojančio privalomo techninės apžiūros dokumento, tuo buvo pažeistas KET 16 punkto reikalavimas. Visos šios faktinės aplinkybės įrodo, kad darbdavys pažeidė pareigą, nustatytą DK 229 straipsnyje. Todėl yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, nustatytą CK 6. 264 straipsnyje. Be to atsakovas privalo atsakyti ir kaip didesnio pavojaus šaltinio, padariusio žalą, valdytojas (CK 6.270 str.), kurio atsakomybei kaltė nebūtina. Ginčo, kad atsakovas yra autobuso, kuriam apvirtus sužalota apeliantė (ieškovė), valdytojas, nėra. Priežasčių dėl kurių atsakovas (apeliantas) neturėtų atlyginti už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nenustatyta (CK 6.270 str. 3 d.).

Dėl neturtinės žalos dydžio

Apeliantė nesiekia turtinės žalos atlyginimo – pageidauja atlyginti tik neturtinę žalą.

Teismo pareiga nustatyti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismui nustatyta pareiga siekti, kad asmeniui už jo patirtą netutinę žalą būtų kuo teisingiau kompensuot. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, įvertinusi bylos duomenis, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bylai aplinkybes, apeliantės (ieškovės) sužalojimo laipsnį, ligos, gydymo eigą, pasveikimo perspektyvą, patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kitas faktines aplinkybes, o taip pat ir į apelianto (atsakovo) turtinę padėtį, kuri pagal pateiktus į bylą rašytinius įrodymus (1 t., b. l. 82-89, 212-213) dėl patiriamų nuostolių vertintina kaip sunki, jo vykdomą viešųjų paslaugų (keleivių vežimo) teikimo funkciją, kuri, be abejo, susijusi su viešuoju interesu, ir kt., nustatė teisingą ir pagrįstą apeliantei atlygintiną neturtinės žalos dydį – 50 000 Lt. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Dėl neturtinės žalos dydžio sprendžia teismas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu minėta suma pakankama kompensuoti sužalojimu apeliantei padarytą neigiamą poveikį, patirtus išgyvenimus, todėl mažinti ją ar didinti nėra pagrindo. Atsakovas (apeliantas) nepateikė naujų savo turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, dėl kurių teisėjų kolegija galėtų sumažinti ieškovei atlygintiną turtinės žalos dydį. Apelianto teiginiai, kad ieškovės dvasiniai išgyvenimai neįrodyti ir tiesiogiai nesusiję su autoįvykio metu patirtais sužalojimais, o kildinami iš jos vyro ir vaikų priverstinio rūpinimosi ja - nepagrįsti. Akivaizdu, kad ieškovės patirti sužalojimai, prarasta judėjimo funkcija, neaiški pasveikimo perspektyva, darbo netektis, sukėlė ieškovei ir sukelia iki šiol ne tik fizinį skausmą bet ir didžiulius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus.

Byloje nustatyta, kad ieškovė buvo moksleivius lydinti mokytoja (1 t. b. l. 181). Šiaulių rajono Gilvyčių pagrindinė mokyklos nuostatų 39.7 punktas nustato mokytojo pareigą užtikrinti mokinių saugumą ir saugoti jų sveikatą pamokų, neformaliojo ugdymo, išvykų, ekskursijų bei Mokyklos organizuojamų renginių; Gilvyčių pagrindinės mokyklos Vidaus darbo tvarkos taisyklių 23.1 punktas įpareigoja dirbti dorai ir sąžiningai, vykdyti pareigas, nustatytas mokyklos nuostatuose, vidaus darbo tvarkos taisyklėse, kituose norminiuose dokumentuose, reglamentuojančiuose darbo sąlygas, o 85 punktas konkretizuoja lydinčio mokytojo pareigas. Viena iš tokių pareigų – padėti vadovui organizuoti turistinį renginį ir jį vykdyti (85.1 p.). Turistiniam renginiui priskiriami ekskursija, išvyka, sąskrydis, varžybos, žygis (81 p.). Ieškovė su mokiniais vyko į sporto šventę ir ši išvyka patenka į jau paminėto turistinio žygio sąvoką. Byloje nustatyta, kad kito vadovo, išskyrus ieškovę, autobuse nebuvo, todėl ji (ieškovė) turėjo pareigą laikytis 84.5 punkto reikalavimo – susidarius situacijai, gresiančiai mokinių saugumui ir sveikatai, pakeisti maršrutą, sustabdyti arba nutraukti turizmo renginio vykdymą. Ginčo nėra, kad autobusą vairavo neblaivus trečiasis asmuo. Todėl ieškovė, kaip pareiginga ir rūpestinga mokytoja, privalėjo pastebėti tokią pavojingą vairuotojo būklę, nutraukti kelionę ir informuoti apie susidariusią situaciją atitinkamas teisėtvarkos institucijas, savo ir vairuotojo darbdavį, taip apsaugant ne tik vaikų, bet ir savo sveikatą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės (ieškovės) nerūpestingumas, didelis neatsargumas taip pat turėjo įtakos žalai. Apeliantės elgesys – vienas iš žalos dydį mažinančių kriterijų.

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta į Šiaulių rajono savivaldybės biudžetą, kuris pernai buvo 103 milijonai Lt ir šiais metais planuojamas tokio pat dydžio, nes savivaldybės biudžeto lėšos reikalingos ne tik ginčui aktualiai keleivių vežimo paslaugai subsidijuoti, bet ir kitoms Vietos savivaldos įstatymo nustatytoms funkcijoms ir savivaldybės tarybos patvirtintoms socialinėms, ekonominėms ir kitoms programoms įgyvendinti.

Apeliantė nepagrįstai sieja turtinės žalos dydį su lėšomis, reikalingomis vaistams ir sveikatos grąžinimui, nes šios išlaidos apima turtinę žalą, kurios šioje byloje ieškovė neprašo.

Nagrinėjamas ginčas civilinio pobūdžio. Apeliantės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys priimtos baudžiamosiose bylose, o vienos civilinės bylos faktinės aplinkybės visiškai nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Todėl vadovautis jomis (nutartimis) kaip kasacinio teismo praktika nėra pagrindo (CPK 4 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nepagrįstas apelianto (atsakovo) teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovo ieškovei priteisė per didelę sumą bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų visai nepriteisė. Iš teismo sprendimo ir jo rezoliucijos matyti, kad visos bylinėjimo išlaidos (žyminis mokestis, atstovavimo ir dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidos) priteistos iš atsakovo ne ieškovei, o valstybei. Atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidų teismas neturėjo pagrindo, nes atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad tokias išlaidas patyrė. Argumentų, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei yra neteisingos, nenurodė.

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, o kiti nėra esminiai.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Nepatenkinus šalių apeliacinių skundų, netenkinami prašymai priteisti apeliaciniame teisme jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 80 str. 4 d., 93, 96, 98 str.). Tačiau iš atsakovo priteisiami valstybei 3 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str.). Ieškovė nuo šių išlaidų atleista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Kuršėnų autobusų parko uždarosios akcinės bendrovės valstybei 3 Lt (tris litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.