Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal T. B. atstovaujamą advokato G. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nutarimo, kuriuo T. B. nubaustas:

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje, padarymą 1158 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems (3) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. 2015-12-22 19.20 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 9,00 km, vairavo automobilį KIA MOTORS SORENTO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,19 promilės ± 1,7%), nepasirinko saugaus greičio, žvyruotame kelyje nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į priešpriešais atvažiuojantį automobilį. Eismo įvyko metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir institucija surašiusi protokolą neturėjo duomenų apie jo teisės vairuoti įgijimą.

Tokiais savo veiksmais T. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 119, 127 punktų reikalavimus. Už šiuo pažeidimus atsakomybė yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje.

Skunde pažymima, kad pakankamai informatyvi yra ir eksperto išvada, jog labiau tikėtina, kad automobilių susidūrimas įvyko kelio pusėje link (duomenys neskelbtini) k., tai yra T. B. vairuojamo automobilio KIA MOTORS SORENTO judėjimo krypties kelio juostoje, nes išvada pagrįsta ne tik matavimais modeliuojant įvykį bet ir automobilio KIA MOTORS SORHNTO sugadinimais.

Administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese, kad asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visi nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai turi būti pašalinti, o nesant galimybės juos pašalinti - aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog šioje byloje nebuvo nustatyta objektyvių, neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių T. B. kaltę padarius inkriminuojamą pažeidimą, o abejones įvertinus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, skundžiamas nutarimas turėtų būti pakeistas. Kaip teisingai teismas nurodė skundžiamame nutarime, T. B. pripažino savo kaltę dėl to, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tačiau važiavo savo kelio puse, maždaug leistinu greičiu ir iš už posūkio staiga išniręs automobilis, vairuojamas K. G., su ilgosiomis šviesomis jį apakindamas išvažiavo į jo kelio pusę bei trenkėsi į jo automobilį. Šioje situacijoje, objektyviai galima daryti išvadą tik dėl to, kad T. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 1 d., už ką ir turėtų būti nubaustas.

T. B. atstovo apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad T. B. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Pažymėtina, jog apeliantas skundu kelia tuos pačius klausimus, kaip ir apylinkės teismui, į kuriuos jau buvo detaliai atsakyta. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus T. T. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, naikinti ar pakeisti ginčijamą nutartį, todėl apygardos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų V. P. ir D. V. teisme duotais parodymais, kurie yra aiškūs, nuoseklūs, detalūs, taip pat atitinka kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (V. P. tarnybinį pranešimą (6 b. l.), D. V. tarnybinį pranešimą (5 b. l.), pranešimą dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, transporto priemonės priverstinio nuvežimą aktą, K. G. 2015-12-22 paaiškinimą, administracinėn atsakomybėn traukiamos asmens 2015-12-22 paaiškinimą, pažymą dėl eismo įvykio, eismo įvykio schemą, fotolentelę, liudytojų K. G., Z. G. teisme duotus parodymus), ir kurie visumoje, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų T. B. padaryto administracinio teisės pažeidimo vaizdą. Policijos pareigūnai aiškiai ir detaliai paaiškino apie įvykusio eismo įvykio aplinkybes. Policijos pareigūnai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu. Aplinkybių, kad policijos pareigūnai būtų šališki, turėję pagrindą apeliantą apkalbėti ar suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti jį nebūtų teisės pažeidimų padarymu, taip pat nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats T. B.. Be to, policijos pareigūnai V. P. ir D. V. nurodė, kad T. B. po įvykio net nebuvo užsiminęs, kad jį apakino priešais važiavęs automobilis su įjungtomis ilgosiomis šviesomis, be to nurodė, kad ant kelio matėsi automobilių provėžos. Taigi nors viso proceso metu apeliantas neigė savo kaltę dėl kilusio eismo įvykio, nurodydamas, kad priešais važiavęs automobilis važiavo ne savo kelio pusėje, o arčiau kairės, t. y. buvo išvažiavęs iš savo eismo juostos ir važiavo kelio viduriu; jį apakino priešais važiavęs automobilis ir jis stengėsi išvengti susidūrimo, tačiau nepavyko ir jo automobilis apsivertė, o jis pats įvykio metu neteko sąmonės, tačiau pirmiau aptarti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją ir patvirtina, kad būtent jis vairuodamas automobilį KIA MOTORS SORENTO, dešine kelio puse, kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) k. link (duomenys neskelbtini) k., būdamas neblaivus nesuvaldė ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su priešais važiavusiu K. G. vairuojamu automobiliu PEUGEOT PARTNER, kurį apgadino, be to T. B., būdamas neblaivus, nesugebėjo imtis operatyvių veiksmų (stabdymas, vairo sukimas į dešinę pusę) atsiradus kliūčiai, kad išvengtų susidūrimo su priešinga eismo juosta dešiniau važiavusiu automobiliu, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 119, 127 punktus, t. y. padarė ATPK 127 str. 3 d. numatytą pažeidimą.

Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų tiesiogiai dalyvavusių eismo įvykyje, K. G., kuris vairavo automobilį PEUGEOT PARTNER, ir Z. G., kuri sėdėjo automobilio priekyje šalia K. G., duotais parodymais teisme. Minėti liudytojai teisme nurodė, kad važiavo arti dešinio kelio krašto 10-20 km/h greičiu, nes buvo labai duobėtas kelias; į juos atsitrenkė T. B. vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę kelio pusę; kelyje nebuvo staigaus posūkio, jiems nereikėjo niekur sukti (66-67 b. l.). Pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, kad liudytojai K. G. ir Z. G. nors yra sutuoktiniai, tačiau jie davė parodymus teisme, būdami prisiekę, todėl atmestinas administracinėn atsakomybėn traukimo asmens atstovo teiginys, kad minėtų liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir yra jų gynybinė pozicija, juo labiau, kad jų duoti parodymai sutampa su liudijusių teisme policijos pareigūnų V. P. ir D. V. duotais parodymais. Be to, liudytojo K. G. duoti parodymai teisme sutampa su eismo įvykio vietoje 2015-12-22 duotais rašytiniais paaiškinimais apie eismo įvykį, kurie, be ja, sutampa su iš karto po eismo įvykio policijos pareigūno surašytais T. B. paaiškinimais (po jais yra T. B. parašas), jog automobilis KIA MOTORS SORENTO tapo nevaldomas ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Nors T. B. teismo posėdžio metu teigė, kad jis nesuprato dokumentų turinio, kuriuos pasirašė būdamas policijos automobilyje, tačiau tiek liudytojai K. G., Z. G. ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. P. bei D. V. teigė, kad T. B. suprato lietuviškai ir su juo susikalbėjo kalbėdamas lietuviškai ir angliškai, be to, pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo patvirtina, kad Lietuvoje gyvena septynerius metus, todėl tikėtinas, kad jis žodžiu lietuvių kalbą supranta, todėl galėjo suprasti, kad pasirašė po paaiškinimu, kurį iš jo žodinių paaiškinimų surašė policijos pareigūnas.

Sutiktina su T. B. atstovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad ekspertizės akto išvada prieštarauja liudytojų K. G., Z. G., policijos pareigūnų V. P., D. V. parodymams duotiems teisme dėl buvusių automobilių greičių prieš eismo įvykį bei automobilio PEUGEOT PARTNER judėjimo po susidūrimo. Tačiau apeliacinės instancijos pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad ekspertizės akto išvados yra tikėtinos, nes nebuvo objektyvių duomenų, ir darant atitinkamas prielaidas buvo atsižvelgta į tam tikrų rodiklių vidurkį, bei šios išvados prieštarauja teisme duotiems liudytojų K. G., Z. G., policijos pareigūnų V. P., D. V. parodymams, kurie vieni kitiems neprieštarauja ir sudaro vientisą įrodomąją medžiagą, todėl šis ekspertizės aktas negali būti laikomas objektyviu, vieninteliu ir pakankamu įrodymu, kuris paneigtų T. B. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pačiame ekspertizės akte yra nurodoma, kad atliktų modeliavimų rezultatai leidžia daryti tokias apibendrintas išvadas:

Automobilių susidūrimas įvyko, tikėtina, apie 10 m atstumu, iki automobilio KIA galutinės padėties (kelio išilginių matmenų atžvilgiu). Modeliavimo būdu nustatyti, kurioje kelio pusėje (skirtoje važiuoti link (duomenys neskelbtini) k. ar link (duomenys neskelbtini) k.) įvyko susidūrimas, negalima, nes abu variantai yra galimi.Susidūrimo metu automobilio KIA greitis galėjo būti apie 51-53 km/h, o automobilio PEUGEOT – apie 48-50 km/h. (102 b. l.)

Tačiau ekspertizės akto išvadų pirmosios išvados ketvirtojoje pastraipoje jau yra nurodoma, kad betarpiškai prieš susidūrimą automobilis KIA judėjo apie 51-53 km/h greičiu, o automobilis PEUGEOT – apie 48-50 km/h (104 b. l.). Taigi, pačiame ekspertizės akte yra prieštaravimų vienu atveju nurodant tik tikėtiną išvadą, o kitu – kategorišką. Tai tik įrodo, kad šis ekspertizės aktas negali būti laikomas objektyviu, vieninteliu ir pakankamu įrodymu, kuris paneigtų T. B. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Ekspertizės akto MV 2016-22 išvadomis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas teisme savaime nėra įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi T. B. ir jo atstovas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą daroma išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir keisti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nutarimą nepakeistą ir T. B. atstovo advokato G. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.