- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-25
- Bylos Nr.
- 2K-256/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikinta apygardos teismo nutartis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Jonas Prapiestis (pran.), Josifas Tomaševičius
- Nukentėjusysis
- T. M.
- Nuteistasis
- V. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Rimanto Baumilo, teisėjo Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė bausmė V.S. paskirta laisvės atėmimas septyniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, V. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš V. S. priteista 800 Lt nukentėjusiajam T. M. neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajam T. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl turtinės žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiojo prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas pagal:
BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2003 m. kovo 28 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini) namo esančiame sode (fondinėje žemėje), nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. M. sveikatą, t. y. vieną kartą tyčia spyrė nukentėjusiajam T. M. į dešiniąją koją ir dėl to plyšo nukentėjusiojo dešiniojo kelio vidinis–šoninis raištis;
BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2003 m. kovo 28 d., apie 12.00 val., toje pačioje vietoje, iš nukentėjusiojo T. M. rankų nenustatytu būdu išmušęs vaizdo kamerą „Panasonic“, ją sugadino, taip padarė nukentėjusiajam 1200 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir nevertino jų, vertino ne visus arba teismo posėdyje netirtus įrodymus, kai kuriuos įrodymus vertino neobjektyviai, visas abejones aiškino ne jo naudai, todėl buvo priimtas neteisėtas nuosprendis, o vėliau – ir neteisėta apeliacinė nutartis. Kasatoriaus nuomone, taip abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 6, 7 straipsnių, 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Byloje taip pat nėra ir duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo pastangas išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, nors tai yra jų pareiga (BPK 2, 18 straipsniai).
Kasatorius skunde nurodo, kad tai, jog jis šlaite, fondinėje žemėje, baltino ten augančius medelius, nėra nusikaltimas ar neteisėti veiksmai, todėl nukentėjusiojo T. M. veiksmai prieš jį turi būti vertinami kaip užpuolimas arba savavaldžiavimas. Kasatorius teigia, kad dėl tarp jo žmonos ir nukentėjusiojo T. M., kaip namo bendraturčių, vykstančių ginčų, susijusių su žemės naudojimosi tvarka, jo ir nukentėjusiojo T. M. tarpusavio santykiai nėra geri, todėl jis (kasatorius) turėjo pagrindą įtarti, kad bus sumuštas. Šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo žmona M. M., pripažindama, kad laikė savo vyrą apglėbusi, jog šis nepultų muštis, bei liudytojas R. A., parodydamas, kad jį (kasatorių) prispaudė prie medžio, taip pat teismo medicinos ekspertizės išvada, kurioje konstatuotas jam (kasatoriui) kairiojo dilbio srityje padarytas sužalojimas. Todėl jei jis (kasatorius) ir būtų spyręs, tai tik gindamasis. Tuo tarpu teismai nepagrįstai jo (kasatoriaus) veiksmus įvertino kaip tyčinius, nes, pasak kasatoriaus, nei jis konflikto siekė, nei norėjo ką nors nusikalstamo padaryti ir juo labiau nesiekė sužaloti nukentėjusiojo T. M. Priešingai, būtent nukentėjusysis su savo bendrais, turėdami filmavimo kamerą, atėjo prie jo (kasatoriaus), siekdami nubausti ar pagąsdinti jį dėl tariamų nukentėjusiojo teisių suvaržymų. Kasatoriaus nuomone, teismai, neįvertinę šių aplinkybių, neteisingai išsprendė jo kaltės bei kaltės formos klausimą ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Pasak kasatoriaus, teismas šališkai ir neobjektyviai įvertinto nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, ignoravo ir iškraipė liudytojo M. V. K. parodymus, patvirtinančius jo (kasatoriaus) nurodytas aplinkybes, o teismo išvada, kad liudytojai M. M., Z. K. ir R. A., kaip asmenys, nesuinteresuoti bylos baigtimi, davė objektyvius parodymus, yra nepagrįsta, nes liudytoja M. M. yra nukentėjusiojo žmona, liudytojai Z. K. bei R. A. – kartu nuomojasi nukentėjusiojo T. M. namo dalį. Glaudžius nukentėjusiojo ir liudytojų Z. K. bei R. A. tarpusavio santykius patvirtina ir tai, kad: minėti liudytojai gerai žinojo ginčų dėl žemės detales; liudytoja Z. K., pamačiusi jį (kasatorių) baltinantį vaismedžių kamienus, informavo apie tai nukentėjusįjį T. M. telefonu; liudytojas R. A. buvo aktyvus konflikto dalyvis, padaręs jam (kasatoriui) nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, nukentėjusysis T. M. ir minėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias įvykio aplinkybes nei teisme, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad jų parodymai nuoseklūs.
Kasatorius teigia, kad to, jog jis spyrė nukentėjusiajam T. M., nepatvirtina teismo medicinos ekspertizės išvada, nes pagal šią išvadą dešiniojo kelio vidinis–išorinis raištis galėjo plyšti ir einant nelygiu paviršiumi, kryptelėjus kelio sąnarį į vidinę pusę, o konfliktas kaip tik ir vyko nelygioje vietoje. Pasak kasatoriaus, nukentėjusysis T. M., norėdamas jam suduoti, bandė ištrūkti iš žmonos glėbio bei suklupo, o po to pats, be pagalbos, kopėčiomis nulipo nuo šlaito ir, kaip teigia pats nukentėjusysis, skausmą pajuto gerokai vėliau, vairuodamas automobilį, todėl koją galėjo susižaloti ir po konflikto. Tuo tarpu teismai net nebandė aiškintis šių aplinkybių ir tikrino tik kaltinamajame akte pateiktą versiją, taip pažeisdami jo (kasatoriaus) teisę į gynybą.
Kasatoriaus nuomone, teismo šališkumą, patvirtina ir tai, kaip teismai vertino nukentėjusiojo T. M. pateiktą vaizdo įrašą. Vertinat minėtą vaizdo įrašą buvo pažeisti BPK 20, 301, 305 straipsnių reikalavimai. Kasatorius pabrėžia, kad šis vaizdo įrašas patvirtina būtent jo, liudytojos B. N. S. ir M. V. K. parodymus. Šiame vaizdo įraše užfiksuota tai, kad jis (kasatorius) ir nukentėjusysis T. M. stovėjo vienas priešais kitą 4–5 m atstumu, skirtingose šlaito terasose (kasatorius buvo aukščiau, o T. M. iš apačios filmavo); kad jis (kasatorius) rankose laikė šepetį (nors teismo įvardyti nesuinteresuoti asmenys iš pradžių aiškino, kad jis (kasatorius) rankose turėjo šepetį, o vėliau – metalinį vamzdį), ir nesiartino prie nukentėjusiojo T. M., neva pasiruošęs jam suduoti. Iš liudytojų parodymų matyti, kad pirmiausia buvo išmušta kamera ir tik po to buvo spyris į koją, o, pasak nukentėjusiojo, – pirma spyris, po to – iš rankų išmušta kamera. Todėl bet kuriuo atveju bent jau kuris nors vienas iš šių veiksmų vaizdo įraše turėjo būti užfiksuotas. Kasatorius pabrėžia, kad būtent šiuo vaizdo įrašu paneigiama nukentėjusiojo T. M. gynybos versija, nes iš karto po įvykio jam (kasatoriui) buvo suteikta medicinos pagalba ir, atvykus policijai, jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl bylos iškėlimo nukentėjusiajam T. M. Tuo tarpu šis į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik po to, kai sužinojo apie tai, kad dėl jo veiksmų yra paduotas pareiškimas policijai. Sujungus abi bylas į vieną, nukentėjusysis tapo įtariamuoju. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis T. M. atsisakė pateikti vaizdajuostę ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nes žinojo, kokios įvykio aplinkybės joje užfiksuotos ir kad jas patvirtina liudytojų M. V. K., B. N. S. parodymai. Todėl nukentėjusysis T. M. teisme iškėlė versiją, kad tuo metu namuose buvo liudytojos Z. K. brolis R. M. ir kieme stovėjo jo automobilis. Ši versija buvo reikalinga norint suklaidinti teismą dėl liudytojo M. V. K. parodymų patikimumo – neva šis liudytojas negalėjo būti netoli įvykio vietos ir matyti įvykį, nes nepastebėjo tokio svarbaus dalyko kaip R. M. automobilis.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole yra užfiksuota, jog vaizdo įrašas peržiūrėtas ir pridėtas prie bylos, tačiau šis įrodymas nuosprendyje nėra aprašytas bei įvertintas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl šio įrodymo netyrimo, tik nurodė, kad vaizdajuostės turinio neanalizavimas nelaikomas BPK pažeidimu, nes joje negalėjo būti neužfiksuotas spyris. Neperžiūrėjus vaizdo įrašo, kolegijos padaryta išvada, kad vaizdo įrašas neturi įrodomosios galios, yra išankstinė teismo nuomonė, prieštaraujanti BPK 6, 20 ir 301 straipsnių reikalavimams bei parodanti, jog ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą, kad šią nusikalstamą veiką padarė jis (kasatorius).
Kasatorius nesutinka ir su teismo išvada, kad jis sugadino svetimą turtą, nes ši išvada pagrįsta ne konkrečiais įrodymais, o prielaidomis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustačius, kokiu būdu iš nukentėjusiojo rankų buvo išmušta kamera, negalima konstatuoti ir to, kad jis (kasatorius) padarė šią nusikalstamą veiką. Kasatorius tvirtina, kad jis kameros neišmušė, nes nukentėjusysis T. M., prieš suduodamas jam smūgį, perdavė kamerą liudytojui R. A., o, šiam suklupus, kamera iškrito iš rankų. Be to, pasak kasatoriaus, nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad jis (kasatorius) savo veiksmais nukentėjusiajam T. M. padarė 12 000 Lt turtinę žalą, nes byloje nėra jokių nuosavybės ar įsigijimo dokumentų, todėl nėra jokių garantijų, jog tai tikrai ta kamera, kuria buvo filmuotas konfliktas. Niekas negali paneigti tikimybės, kad 1993–1994 m. gamybos vaizdo kameros pažeidimai padaryti anksčiau ar kad jie nereiškia, jog kamera sugadinta, arba kad tie išorės pažeidimai atsirado būtent nenustatytu būdu išmušus kamerą iš rankų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo teiginių apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, pažeidimus
1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai. Be to, turi būti vertinamas įrodymų visetas, o ne atskiri duomenys.
2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos faktinių aplinkybių, nuo kurių priklauso V. S. veikos teisinis įvertinimas, nustatymą.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. V. S. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog atstumas tarp jo ir T. M. buvo 4– 5 m. T. M., perdavęs vaizdo kamerą R. A., pradėjo lipti šlaitu link jo ir, palypėjęs šlaitu aukščiau, trenkė jam iš nugaros kumščiu per pakaušį ir sprandą, todėl jis neteko sąmonės ir nuriedėjo nuo šlaito. Jis T. M. nei karto nespyrė ir nesudavė. R. A. per veidą taip pat netrenkė. Jo rankose laikytas šepetys iškrito iš rankų po T. M. smūgių. Per vaizdo kamerą jis taip pat nesudavė, nes T. M. ją buvo perdavęs R. A., kuris stovėjo šiek tiek toliau. R. A., su vaizdo kamera rankose bėgdamas link jo (V. S.), pargriuvo ir išmetė vaizdo kamerą. Nukritusią vaizdo kamerą paėmė R. A. Iš esmės analogiškus parodymus V. S. davė ir pirmosios instancijos teisme.
2.2. Liudytoja B. N. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. M., perdavęs vaizdo kamerą R. A., trenkė jos vyrui į sprandą ir V. S. nukrito be sąmonės. R. A. su vaizdo kamera rankose bėgo link jos vyro, tačiau paslydo ir išmetė vaizdo kamerą. T. M. nuo laiptų lipo pasišokinėdamas, o nuo paskutinių dviejų laiptelių – tiesiog nušoko. Pirmosios instancijos teisme liudytoja B. N. S. parodė, kad T. M., perdavęs vaizdo kamerą R. A., palipo link jos vyro ir ji atsisukusi pamatė sutuoktinį gulintį ant žemės. R. A. paslydus, jis išmetė vaizdo kamerą. Nusileisdamas nuo kalno T. M. nešlubavo.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Liudytojas M. V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. M., atidavęs vaizdo kamerą stambiam vyriškiui, V. S. trenkė per sprandą. V. S. 4–5 m nusirito šlaitu žemyn. Prie V. S., laikydamas rankose vaizdo kamerą, priėjo stambus vyriškis. Šiam vyriškiui pradėjus bėgti, jis (šis vyriškis) pargriuvo. Kai šis vyriškis atsistojo ir vėl bėgo link V. S., vaizdo kameros jau neturėjo. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas nurodė, kad T. M., perdavęs kamerą stambiam vyriškiui, V. S. smogė iš nugaros į dešinę pusę. V. S. pargriuvo ir nusirito nuo šlaito. Stambus vyriškis puolė prie V. S., tačiau paslydo ir nukrito.
2.4. Nukentėjusysis T. M. savo paaiškinime ir pirmos apklausos metu teigė, jog V. S. jam spyrė į koją, ir jam (nukentėjusiajam) suklupus, V. S. išmušė vaizdo kamerą. Vėlesnėje apklausoje nukentėjusysis T. M. tvirtino, kad juos su V. S. skyrė apie 1 m atstumas ir, V. S. trenkus per vaizdo kamerą, ši iškrito jam (T. M.) iš rankų ir nuriedėjo šlaitu žemyn. V. S., trenkdamas per vaizdo kamerą, kartu jam spyrė į dešiniąją koją ir pataikė į kelio sąnarį. R. A. stovėjo šalia ir rankose nieko neturėjo. Nematė, kaip V. S. trenkė R. A. R. A., nusivalęs nuo veido kalkes, paėmė nukritusią vaizdo kamerą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis T. M. teigė, jog V. S. jam spyrė į dešiniąją koją, todėl jis suklupo, o vaizdo kamera iškrito iš rankų ir nuriedėjo šlaitu žemyn. V. S. trenkė šepečiu R. A. per veidą. R. A. nusileido šlaitu žemyn ir paėmė nukritusią vaizdo kamerą.
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Liudytoja M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. S. ir jos vyrą skyrė apie 1,5 m atstumas. V. S. spyrė jos vyrui į dešiniąją koją bei ranka ar šepečiu trenkė per vaizdo kamerą, tačiau, kuo tiksliai, nematė. Vaizdo kamera jos vyrui iškrito ir nusirito šlaitu žemyn. Vaizdo kamerą paėmus R. A., V. S. jam šepečiu trenkė per galvą. Pirmosios instancijos teisme liudytoja M. M. parodė, kad V. S. spyrė jos vyrui į dešiniąją koją bei ranka trenkė per vaizdo kamerą. Jos vyras suklupo, vaizdo kamera iškrito iš rankų ir šlaitu nusirito žemyn. Jos vyras V. S. nesudavė.
2.6. Liudytoja Z. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. S. užsimojo ranka. Ką jis turėjo rankoje, negali pasakyti. V. S. su rankoje turėtu daiktu trenkė per vaizdo kamerą, kuri iškrito T. M. iš rankų, po to pastarajam spyrė koja, tačiau, kur pataikė, nematė. T. M. suklupo. R. A. pribėgus prie V. S., šis šepečiu jam trenkė per veidą. R. A. pakėlė vaizdo kamerą ir pasakė, jog V. S. „suvarė“ kamerą. T. M. nulipo šlubuodamas. Pirmosios instancijos teisme liudytoja Z. K. parodė, kad T. M. lipant į šlaitą V. S. pasileido link jo žemyn. V. S. turėjo šepetį ir juo trenkė per vaizdo kamerą bei spyrė T. M. T. M. suklupo. Vaizdo kamera iškrito T. M. iš rankų ir nusirito šlaitu žemyn. V. S. kažkuo trenkė per veidą R. A.
2.7. Liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. S. įspyrė T. M. į koją. T. M. suklupo. V. S. T. M. iš rankų išmušė vaizdo kamerą, kuri nukrito ant žemės. Jam priėjus prie V. S., šis jam šepečiu brūkštelėjo per veidą. V. S. nurimus, jis (R. A.) nuėjo namo. Pirmosios instancijos teisme R. A. nurodė, kad V. S. įspyrė T. M. ir su šepečiu, kuriuo baltino medžius, T. M. iš rankų išmušė vaizdo kamerą, kuri nukrito ant žemės. Jam priėjus prie V. S., šis jam šepečiu brūkštelėjo per veidą. Pakėlęs vaizdo kamerą nuo žemės, pastebėjo, kad ji ištepta kalkėmis ir kažkas sulaužyta. Matė T. M. šlubuojant.
2.8. Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKG 14/05 (02) nurodyta, kad T. M. dešiniojo kelio sąnario vidinis raištis galėjo plyšti „nuo trauminio poveikio į išorinę kelio sąnario sritį arba einant nelygiu paviršiumi ir kryptelėjus kelio sąnarį į vidinę pusę“.
2.9. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje prie bylos buvo pridėtas ir teismo posėdyje peržiūrėtas T. M. atstovės pateiktas vaizdo įrašas, tačiau nuosprendyje apie šį įrašą net neužsiminta.
2.10. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nepašalindamas esminių prieštaravimų tarp kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, tarp nukentėjusiojo, tų pačių liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tarp nukentėjusiojo, tų pačių liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuosprendyje remdamasis nurodytu dviprasmišku teismo medicinos aktu ir neaptardamas, neįvertindamas ar nenurodymas teismo posėdyje prie bylos pridėto ir tirto vaizdo įrašo motyvų, iš esmės netyrė ir nevertino dalies byloje esančių duomenų, negalinčių neturėti esminės reikšmės konstatuojant faktines bylos aplinkybes. Kolegijos nuomone, tai vertintina kaip baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), kad teismo posėdyje turi būti imamasi visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kad byloje turi būti motyvuotai pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų duomenų apie faktines bylos aplinkybes (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), pažeidimas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, įrodymų tyrimo neatliko ir nurodytų prieštaravimų taip pat nepašalino, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus įrodymus“.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas).
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir nuteistojo V. S. skundo nepatikrino tiek, kiek to prašoma skunde bei nutartyje, nenurodė įtikinančių motyvų, kodėl skundas atmetamas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
4. Kolegija, nenurodydama, kad šioje nutartyje išdėstytais įrodymais yra nustatomos ar paneigiamos bylos faktinės aplinkybės, reikšmingos V. S. veiksmų teisiniam įvertinimui, minėtus BPK normų reikalavimų pažeidimus pripažįsta esminiais pažeidimais, suvaržiusiais įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kolegijos nuomone, neištyrus ir nepašalinus šioje nutartyje nurodytų esminių prieštaravimų, nėra pakankamų ir patikimų prielaidų konstatuoti, kokios yra tikrosios faktinės bylos aplinkybės, bei spręsti apie šių aplinkybių baudžiamąjį – teisinį įvertinimą, t. y. apie baudžiamojo įstatymo nuostatų tinkamą ar netinkamą taikymą. Todėl kolegija neanalizuoja nuteistojo V. S. skundo argumentų apie jo veiksmų, kaip tyčinių, nepagrįstą įvertinimą, t. y. BK 138 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių buvimą ar nebuvimą V. S. veiksmuose. Kita vertus, analizuodamas nurodytus argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 8 d. nutartį V. S. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.