Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-12-06 · Civilinė byla Nr. 2S-1504-467/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-06
Bylos Nr.
2S-1504-467/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Danutė Kutrienė, Marijonas Greičius
Skolininkas
UAB “Agaso“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-1504-467/2010Procesinio sprendimo kategorijos 110.1.; 122.3.; 122.4.; 122.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),kolegijos teisėjai Danutė Kutrienė, Marijonas Greičius,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo skolininko UAB “Agaso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Lietuvos energija“ pareiškimą skolininkui UAB „Agaso“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius AB „Lietuvos energija“ 2010-06-07 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Agaso“ 30197,58 Lt skolos, 1074,57 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 235 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko piniginių lėšų, o jų nesant – kilnojamojo turto, areštą. Prašymą grindė tuo, kad skolos suma yra didelė, pasiūlius sudaryti skolos grąžinimo grafiką bei pateikti veiksmų planą, skolininkas paslaugos atsisakė ir išvežė visą kreditoriaus patalpose laikytą įrangą, todėl yra pagrindo manyti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. birželio 8 d. nutartimi teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą skolininko UAB „Agaso“ nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui 31272 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti. Vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir ekonomiškumo principu, teismas konstatavo, kad prievolė yra turtinė, reikalavimo suma didelė, skolininkas vengia atsiskaityti už suteiktas paslaugas, nerodo iniciatyvos spręsti skolos grąžinimo klausimą geruoju, kas sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Agaso“ prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad kreditoriaus duomenys neatitinka tikrovės, kadangi skolininkas siūlė kreditoriui atidėti skolos apmokėjimą, atsiskaitymo variantus, pripažindamas tam tikrą skolos dalį, tačiau kreditorius su siūlomais variantais nesutiko. Įranga iš kreditoriaus patalpų buvo išvežta abipusiu susitarimu, kadangi kreditorius turėjo kitų klientų, kurie pretendavo į minėtas patalpas. Kreditorius savo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais. Teismas kreditoriaus paaiškinimus vertino formaliai, nenagrinėjo jų atitikimo tikrovei, dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo atsižvelgti į skolininko interesus, jo turtinę padėtį, tokių priemonių taikymo pasekmes skolininkui ir kitiems su jo veikla susijusiems asmenims. Skolininko turto areštas gali žymiai apsunkinti įmonės veiklą ir atsiskaitymą su kreditoriais. Skolininkas užsiima informacinių technologijų paslaugų pardavimu, didesnė pajamų dalis gaunama iš pardavimų viešojo sektoriaus įmonėms. Skolininkas aktyviai dalyvauja viešuosiuose konkursuose, tuo tarpu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkirs kelią dalyvauti ir laimėti juose, dėl to gali neigiamai paveikti įmonės pajamas ir rezultatus. Skolininko finansinė padėtis yra gera, bendrovė turi ilgalaikio turto už 237050 Lt, trumpalaikis turtas sudaro 631077 Lt. Bendrovės pardavimo pajamos 2010-05-31 sudarė 744369 Lt, o bendrasis pelnas – 198508 Lt, todėl kreditoriui ir ateityje pareiškus ieškinį bei jo ieškinį patenkinus, skolininkui pakaktų lėšų su juo atsiskaityti. Teismas nutartimi taip pat pažeidė proporcingumo, teisingumo, šalių lygiateisiškumo principus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB „Lietuvos energija“ prašo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skolininkas atskirajame skunde nurodytų aplinkybių apie skolos apmokėjimo atidėjimą, atsiskaitymo variantus, nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Skolininkas nuo 2009 metų neapmoka įsiskolinimo, su kreditoriumi bendradarbiauti atsisakė, išsivežė iš kreditoriaus patalpų jam priklausančią įrangą, kas rodo, jog skolininkas geranoriškai skolų nemoka ir aktyviai vengia galimo kreditoriaus interesų gynimo. Skolininko teiginiai, kad jo finansinė padėtis yra gera yra prieštaringi, kadangi nuo 2009 metų neatsiskaito už suteiktas paslaugas. Skolininkas nepateikė jokių kitų dokumentų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad skolininko finansinė padėtis yra gera.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Kreditorius UAB „Lietuvos energija“ kreipėsi į teismą su pareiškimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus nustatyta tvarka. Sutinkamai su CPK 432 straipsniu, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės. Viena iš tokių taisyklių yra CPK XI skyriaus 5 skirsnyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimas

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, yra pagrįsta tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kreditoriaus AB „Lietuvos energija“ reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 21272,15 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 str. 1 d.), kadangi byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamų įrodymų apie skolininko UAB „Agaso“ (apelianto) finansinę padėtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).

Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad jis siūlė kreditoriui atidėti skolos apmokėjimą, atsiskaitymo variantus, pripažindamas tam tikrą skolos dalį, tačiau kreditorius su siūlomais variantais nesutiko. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, kadangi pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui buvo ne aplinkybė, kad skolininkas delsė atsiskaityti su kreditoriumi, bet tai, kad kreditoriaus nurodytų aplinkybių visuma (kad įsiskolinimo suma yra didelė, skolininkas vengia atsiskaityti ir kt.) sudarė pagrindą padaryti išvadai, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Iš esmės apeliantas neneigia, kad yra skolingas kreditoriui. Todėl pripažindamas skolą, siūlydamas atidėti mokėjimą, bet vis dėlto neatsiskaitydamas su kreditoriumi ilgą laiką, skolininkas, kolegijos vertinimu, tokiais savo veiksmais tik patvirtina, jog yra reali grėsmė, kad teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

Dar vienu atskirojo skundo argumentu, dėl ko apelianto nuomone, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, yra tai, kad, skolininko teigimu, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis kreditoriaus prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones visiškai neįrodytomis aplinkybėmis. Šie apelianto argumentai taip pat atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, ir neprivalo turėti įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje galima įžvelgti realią grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas, o šiuo atveju teismo įsakymas, gali būti neįgyvendinamas, t.y. kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Apeliantas UAB „Agaso“, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį, iš esmės atskirąjį skundą grindžia savo gera finansine padėtimi. Šiems teiginiams pagrįsti apeliantas pateikė 2010-05-31 įmonės balansą (b.l. 47). Tačiau pateikti duomenys patys savaime nereiškia, jog apeliantas yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus. Be to abejoti apelianto gaunamomis pajamomis verčia ir kreditoriaus prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikti duomenys apie UAB „Agaso“ finansinę padėtį bei turimus ir sumokėtus įsiskolinimus (b.l. 54-61), kurie patvirtina, jog skolininko trumpalaikis turtas yra beveik lygus jo mokėtinoms sumoms ir įsipareigojimams, o per finansinius metus turimas turtas sumažėjo, kas leidžia daryti išvadą, jog skolininko finansinė būklė nėra stabili, todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus apie jo gerą turtinę padėtį atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad skolininko turto areštas gali žymiai apsunkinti įmonės veiklą ir atsiskaitymą su kreditoriais, kadangi jis užsiima informacinių technologinių paslaugų pardavimu, didesnė dalis pajamų gaunama iš pardavimų viešojo sektoriaus įmonėms, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkirs kelią dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kas neigiamai paveiks įmonės pajamas ir rezultatus. Tačiau tokie skolininko argumentai kaip tik ir patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, kad konkrečiu atveju pareiškimą užtikrinti buvo būtina, nes skolininko turtinė padėtis nėra gera. Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais skolininko atžvilgiu, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo, šiuo atveju teismo įsakymo, pagal pareikštą ieškinį (pareiškimą) konkrečioje byloje užtikrinimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama, kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, ir tai garantuotų galutinio sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitinka pareikšto pareiškimo esmę ir yra tiesiogiai susijusios su būsimu galimai palankaus kreditoriui teismo įsakymo įvykdymu.

Apeliantas UAB „Agaso“ nurodo, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones konkrečiu atveju, pažeidė proporcingumo, teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių dėl didesnės, nei nurodyta pareiškime, piniginės sumos (CPK 145 str. 2 d.). Tokiu būdu laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinus tik tokią pinigų sumą, kuria būtų patenkintas kreditoriaus reikalavimas teismui priėmus jam palankų sprendimą, yra išlaikyta ir šalių interesų pusiausvyra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškovo turtinius interesus ir būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t.y. jų taikymu siekiama, kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, ir tai garantuotų galutinio sprendimo įvykdymą. Šių aplinkybių apeliantas nepaneigė.

Dėl kitų skolininko UAB „Agaso“ atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.

Atmetus atskirąjį skundą, iš skolininko valstybei priteistinos 5,80 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš skolininko UAB „Agaso“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 5 (penkis) litus 80 centų pašto išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Danutė KutrienėMarijonas Greičius