- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-04
- Bylos Nr.
- 2S-907-392/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- AB „SEB lizingas“
- Ieškovas
- UAB „Evekas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Evekas“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl finansinio lizingo sutarčių pakeitimo ir nepagrįsto nutraukimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Evekas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „SEB lizingas“ dėl finansinio lizingo sutarčių pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas finansinio lizingo sutartis bei šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui uždrausta pradėti išieškojimą iš ieškovo vykdymo procese bei uždrausta pradėti neteisminius išieškojimus (įskaitant inkaso operacijų vykdymą, bei ieškovo iš atsakovo turimo išpirkti turto perdavimą atsakovui).
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartimi ieškovo prašymu civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4215-104/2010. Vilniaus apygardos teismo 2010-12-08 nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „SEB lizingas“ pateikė prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-05 priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011-02-18 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4215-104/2010, kuriuo ieškovo UAB „Evekas“ ieškinys atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas prašė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Taip pat, prašė panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, tuo labiau, kad ieškovo ieškinys kitoje byloje dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu buvo atmestas kaip nepagrįstas. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas yra suformavęs naują praktiką, jog turtas, gautas pagal lizingo sutartį, turi būti perduodamas saugoti jo savininkui. Taip pat, pabrėžė, kad ieškovas nuo pat 2009 m. neatsiskaito su atsakovu ir neatlygintinai naudojasi transporto priemonėmis, dėl ko atsakovas patiria ženklių nuostolių. Jeigu teismas atsisakytų panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė prašė užtikrinti galimus atsakovės nuostolius – įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 10 dienų sumokėti 399 518 Lt sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją ne mažesnei nei 399 518 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi atsisakė atnaujinti civilinę bylą, atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei ieškovo įpareigojimo užtikrinti galimus atsakovo nuostolius, atmetė. Teismas nurodė, kad nors Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-05 nutartimi ir paliko Vilniaus apygardos teismo 2011-02-18 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4215-104/2010 nepakeistą bei ieškovo apeliacinį skundą atmetė, tačiau ieškovas minėtą sprendimą ir nutartį apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2011-12-15 nutartimi priėmė kasacinį skundą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kasacinis teismas gali skundžiamą sprendimą ar nutartį pakeisti, panaikinti ar grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui, taip pat į tai, kad kasacinės instancijos teismo motyvai ir teisės normų išaiškinimas turės įtakos ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjamai bylai, sprendė, kad byla yra sustabdytina iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės ieškovo skundą. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas pažymėjo, kad ir pasikeitus CPK straipsnio formuluotei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis vis tiek yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti nevykdomas. Nagrinėjamas ieškinys yra daugiau susijęs su teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimais, o ne su ieškovės pateiktų faktinių aplinkybių vertinimu, todėl teismas sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstai. Taip pat, teismas atsisakė įpareigoti ieškovą užtikrinti galimus atsakovo nuostolius, motyvuodamas tuo, kad ieškinio atmetimo atveju, atsakovas turės galimybę pagal CK 6.574 str. reikalauti išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtų, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „SEB lizingas“ atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismas nevertino tos aplinkybės ar ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Teismų praktikoje yra suformuota pozicija, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turi nustatyti, ar yra tikmybė, kad ieškovui bus priimtas palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir įvertinus pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo vykdymas. Pažymėjo, kad tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ieškovo ieškinį atsakovui dėl finansinio lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, todėl akivaizdu, kad esant tokiai situacijai, šioje byloje ieškovui palankus teismo sprendimas taip pat nebus priimtas. Nors ieškovas dėl tokių procesinių sprendimų ir pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau atsakovas teigia, kad kasaciniame skudne yra keliami tik fakto klausimai, kurie jau buvo nagrinėjami ir tiriami, ir kurie nėra kasacijos nagrinėjimo dalyku. Todėl ieškovo kasacinis skundas bus atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad išnyko sąlyga, kuri buvo pagrindas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat neatsižvelgė į formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, jog turtas, gautas pagal lizingo sutartį, turi būti perduodamas saugoti jo savininkui. Teismas taip pat nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Pažymėjo, kad teismas supainiojo du skirtingus CK ir CPK institutus, kurių paskirtis ir atsakovo teisių apsaugos apimtis visiškai skiriasi viena nuo kitos. CK 6.574 str. įtvirtina tik abstrakčią teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, tuo tarpu CPK 146 str. įtvirtintas nuostolių užtikrinimas, kuris įtvirtina ne tik teisę reikalauti nuostolių, bet ir atitinkamo mechanizmo pagalba užtikrina, jog nuostoliai bus realiai atlyginti. Pabrėžė, kad ieškovui ir toliau naudojant/ eksploatuojant lizinguojamą turtą, jis dėvisi žymiai labiau, negu jis būtų nenaudojamas ir saugomas atsakovo, todėl lizinguojamas turtas nuvertėja. Be to, ieškovas neatsiskaito su atsakovu ir neatlygintinai naudojasi transporto priemonėmis, dėl ko atsakovas patiria ženklių nuostolių. Grynasis nuostolis dėl turto eksploatavimo sudaro 399 518 Lt. Todėl teismas turėjo užtikrinti jau realiai patirtą minėto dydžio nuostolių sumą. Ieškovo finansinė padėtis yra sudėtinga, kadangi beveik visas ieškovui priklausantis kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas yra įkeistas tretiesiems asmenims, o likęs balanse apskaitomas turtas yra lizinguojamas, todėl atsakovo patirti nuostoliai gali realiai nebūti atlyginti.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Evekas“ atsiliepimu į atskirąjį su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos siekiant užtikrinti procesinio sprendimo byloje įvykdymą ir nustatytos galutine Vilniaus apygardos teismo 2010-05-18 nutartimi. Atsakovas nenurodė jokių naujų pagrindų bei argumentų, kurie nebūtų buvę sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo anksčiau. Tuo tarpu vien ieškovo ieškinio dėl finansinio lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetimas nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, tuo labiau, kad sprendimas yra apskųstas kasacinės instancijos teismui. Pažymėjo, kad kasacinis skundas yra priimtas. Priimdamas kitokį procesinį sprendimą, teismas būtų sprendęs kasacinio skundo kitoje byloje teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, tuo peržengdamas savo kompetenciją. Atsakovo keliamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo taip pat jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010-12-08 nutartimi. Be to, jokių naujų aplinkybių atsakovas šiuo klausimu nenurodė, todėl toks jo prašymas buvo pagrįstai atmestas. Taip pat, bylą, dėl kurios sustabdyta ši civilinė byla, nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, kasacinis teismas gali priimti įvairius procesinius sprendimus – tarp jų ir grąžinti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą, kadangi jis būtų peržengęs savo kompetenciją bei išsprendęs kito teismo byloje spręstiną klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą bei atmesti atsakovo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimo bei ieškovo įpareigojimo užtikrinti galimus atsakovo nuostolius, teisėtumo ir pagrįstumo.
Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas. Teismas bylos sustabdymo pagrindus turi taikyti, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes. Tai reiškia, kad būtina atsižvelgti ir į civilinio proceso tikslus – kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu, nesudarytų sąlygų bylą vilkinti. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 163 straipsnio 3 punktą, kurio pagrindu pirmosios instancijos teismas sustabdė šios bylos nagrinėjimą, teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pažymėtina, kad negalimumas išnagrinėti civilinę bylą kol bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sustabdyti bylą minėtu pagrindu galima tik tada, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra taip susijusios, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai. Tokiu atveju sustabdžius bylą galima išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, sutaupyti byloje dalyvaujančių asmenų, kitų proceso dalyvių ir teismo laiko ir lėšų, operatyviau išnagrinėti bylą, nes nereikia tų pačių faktų nustatyti kelis kartus. Taigi būtinumą sustabdyti bylą, kol teisme bus išnagrinėta kita byla, lemia tiek faktų prejudicinė reikšmė ir įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumas, tiek kiti įsiteisėjusių teismo sprendimų res judicata galios aspektai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-07-09 nutartimi ieškovo prašymu civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4215-104/2010 (b. l. 19 – 20, t. 3). Vilniaus apygardos teismo 2010-12-08 nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista (b. l. 38 – 42, t. 3). Vilniaus apygardos teismo 2011-02-18 sprendimu ieškovo ieškinys atsakovui dėl finansinio lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu buvo atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-05 nutartimi minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-09 nutartimi minėtas teismo sprendimas ir nutartis panaikinti ir byla grąžinta Vilniaus apygardos teismui kaip pirmajai instancijai nagrinėti iš naujo. Be to, šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga spręsti bylų pagal kasatoriaus reikalavimus pakeisti ginčijamų lizingo sutarčių sąlygas (nagrinėjamos Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme) ir pripažinti vienašališką lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu (nagrinėtinos iš naujo Vilniaus apygardos teisme) sujungimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ir pagrįstai atsisakė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą, kadangi byloje, dėl kurios ji buvo sustabdyta, buvo priimtas kasacinis skundas ir jis nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiajam Teisme, tačiau šiuo metu byla kasacinės instancijos teisme jau yra išnagrinėta ir yra spręstinas klausimas dėl dviejų nagrinėjamų civilinių bylų sujungimo į vieną, todėl sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina šioje dalyje (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimo. Savo skundą grindžia tuo argumentu, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo. Be to, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ieškovo ieškinį atsakovui dėl finansinio lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, todėl akivaizdu, kad esant tokiai situacijai, šioje byloje ieškovui palankus teismo sprendimas taip pat nebus priimtas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad išnyko sąlyga, kuri buvo pagrindas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones bei neatsižvelgė į formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, jog turtas, gautas pagal lizingo sutartį, turi būti perduodamas saugoti jo savininkui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo atskirojo skundo argumentais nesutinka ir vertina juos kritiškai.
Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-11-09 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui uždrausta pradėti išieškojimą iš ieškovo vykdymo procese bei uždrausta vykdyti neteisminius išieškojimus (įskaitant inkaso operacijų vykdymą bei ieškovo iš atsakovo turimo išpirkti turto perdavimą atsakovui) (b. l. 88, t. 2). Vilniaus apygardos teismo 2010-05-18 nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista (b. l. 72 – 75, atskirojo skundo medžiaga). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas jau yra įgyvendinęs savo teisę apeliacine tvarka patikrinti minėtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą bei teisėtumą, tačiau atsakovo atskirasis skundas kaip nepagrįstas buvo atmestas bei pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ieškovas pateikdamas ieškinį teismui, kartu pateikė ir įrodymus, galimai pagrindžiančius savo ieškinio reikalavimą (b. l. 15 – 237, t. 1, 1 – 73, t. 2). Tokiu būdu, net ir pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismo nuomone neatsiranda pagrindų naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis, net ir pasikeitus įstatyminei jų taikymo formuluotei vis vien išlieka tokia pati, t. y. siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Taigi, visi šie minėti apspektai ir yra užtrikrinami pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien atsakovo nurodomas pagrindas, jog ieškovo ieškinys atsakovui dėl finansinio lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimu neteisėtu buvo atmestas tiek Vilniaus apygardos teisme, tiek Lietuvos apeliaciniame teisme, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovo ieškinys dėl finansinio lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo yra nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-05-09 nutartimi civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011-02-18 sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-12-05 nutartį ir nutarė bylą grąžinti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir pagrįstai atsakovo prašymą atmetė, todėl skundžiama nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovas atskiruoju skundu taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovo prašymas dėl ieškovo įpareigojimo užtikrinti galimus atsakovo nuotolius, patirtus taikant laikinąsias apsaugos priemones, atmestas. Atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, kad teismas supainiojo du skirtingus CK ir CPK institutus, kurių paskirtis ir atsakovo teisių apsaugos apimtis visiškai skiriasi viena nuo kitos. CK 6.574 str. įtvirtina tik abstrakčią teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, tuo tarpu CPK 146 str. įtvirtintas nuostolių užtikrinimas, kuris įtvirtina ne tik teisę reikalauti nuostolių, bet ir atitinkamo mechanizmo pagalba užtikrina, jog nuostoliai bus realiai atlyginti. Pabrėžė, kad ieškovui ir toliau naudojant/eksploatuojant lizinguojamą turtą, jis dėvisi žymiai labiau, negu jis būtų nenaudojamas ir saugomas atsakovo, todėllizinguojamas turtas nuvertėja. Be to, ieškovas neatsiskaito su atsakovu ir neatlygintinai naudojasi transporto priemonėmis, dėl ko atsakovas patiria ženklių nuostolių. Grynasis nuostolis dėl turto eksploatavimo sudaro 399 518 Lt sumą. Taip pat, pažymėjo, kad ieškovo finansinė padėtis yra sudėtinga. Su tokiais atsakovo atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies.
Vadovaujantis CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostata teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo instituto įtvirtinimas atspindi šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą civiliniame procese (CPK 17 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra tarpusavyje susiję. Įprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su atsakovo tam tikrų turtinių teisių ar interesų apribojimu, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, garantuoja ieškovo ir atsakovo teisėtų interesų pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo proporcingumą siekiamiems tikslams. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, kai teismas, preliminariai įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimo galimybę. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis gali būti nustatytas atsižvelgiant į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertinant laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių pasekmes ribojant šią veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-12 nutartyje teismas atsisakė įpareigoti ieškovą užtikrinti galimus atsakovo nuostolius, motyvuodamas tuo, kad ieškinio atmetimo atveju, atsakovas turės galimybę pagal CK 6.574 str. reikalauti išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtų, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimą, preliminariai neįvertino svarbių bylos aplinkybių ir apskritai iš esmės nenagrinėjo bei nepasisakė dėl atsakovo nuostolių atsiradimo, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, galimybės bei tikimybės. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turės galimybę kreiptis į teismą ir reikalauti iš ieškovo nuostolių atlyginimo CK 6.574 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau, kaip teisingai atskirajame skunde nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas supainiojo skirtingus CK ir CPK reglamentuojamus nuostolių atlyginimo institutus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.574 straipsnis reglamentuoja tiesiogiai iš lizingo sutarčių nutraukimo kylančių nuostolių atlyginimo tvarką, tačiau ne CPK 146 straipsnyje įtvirtintą atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo klausimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje, kuria atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, atmestas panaikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo klausimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir minėtas klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Taip pat, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje, kurioje buvo atsisakyta atnaujinti civilinę bylą ir klausimą išsprendžia iš esmės – civilinės bylos nagrinėjimą atnaujina (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 2 p., 3 p., 338 str., teismas
nutarė:
Atsakovo AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties dalį, kuria civilinės bylos nagrinėjimą atnaujinti atsisakyta, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – civilinės bylos nagrinėjimą atnaujinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties dalį, kuria atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo atmestas, panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.