- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-26
- Bylos Nr.
- 2A-191/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- A. D.
- Trečiasis asmuo
- G. D.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Advokatai
- Gintaras Makšimas
- Kategorijos
- 21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-1406-565/2009 patenkintas ieškovo A. D. ieškinys atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo ir atmestas atsakovo priešieškinis dėl iškeldinimo. Trečiasis asmuo byloje G. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. D. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad LR Vyriausybės 1992-10-08 nutarimu Nr. 740 buvo numatyta galimybė perleisti Lietuvos gyventojų nuosavybėn jų lėšomis suremontuotus, rekonstruotus ir restauruotus valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus. Vilniaus miesto valdybos 1997-05-15 sprendimu Nr. 895V ieškovas buvo įtrauktas į gyventojų, pageidaujančių remontuoti butus, sąrašą. 1997-06-11 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis dėl lėšų panaudojimo butui (duomenys neskelbtini), remontuoti. Pradėjus remontą paaiškėjo, kad buto būklė prastesnė nei manyta, įlūžo perdanga. Kadangi atlikti nenumatytus darbus reikėjo papildomai laiko ir lėšų, Naujininkų seniūno potvarkiu terminas suremontuoti butą buvo pratęstas iš pradžių iki 2000-06-11, vėliau iki 2001-04-01. Naujininkų seniūnijos žinybų komisija 2001-01-17 surašė apžiūros aktą, kuriame konstatavo, kad butas suremontuotas 95 proc. ir yra tinkamas gyventi. Ieškovas pažymėjo, kad yra surinkti visi parašai, reikalingi statybos darbų atlikimo akto įforminimui, išskyrus vieną – Vilniaus miesto savivaldybės atstovo – parašą. Nurodė, jog atsakovas atsisako perduoti ieškovui suremontuotą butą nuosavybėn teigdamas, kad neįvykdytos šalių sutarties sąlygos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal 1997-06-11 sutartį ieškovas įsipareigojo butą suremontuoti iki 1999-06-11, tačiau to nepadarė. Ši aplinkybė lėmė pagrįstą atsisakymą perleisti ieškovui nuosavybės teises į paskirtą remontuoti butą. Atsakovas pažymėjo, kad sutarties sąlygas galima keisti tik rašytiniu šalių susitarimu, kurio šiuo atveju nebuvo, todėl terminas remonto darbams atlikti pratęstas be teisinio pagrindo. Atsakovas nurodė, kad nei pagal Vilniaus miesto valdybos 1997-05-15 sprendimą Nr. 895V, nei pagal 1997-06-11 sutartį nuosavybės teisė ieškovui pereiti negali, tam turi būti priimtas atitinkamas sprendimas arba sudaryta sutartis. Byloje atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovą, kadangi butu jis naudojasi be teisinio pagrindo.
Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, teigė, kad butu nesinaudoja.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino - pripažino ieškovo nuosavybės teisę į ginčo butą, o priešieškinį atmetė. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad panaikinus Vyriausybės 1992-10-08 nutarimą Nr.740, nebeliko teisinio pagrindo perleisti suremontuotą butą ieškovo nuosavybėn. Nurodė, kad pagal CK 1.7 straipsnio 2 dalį civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai atgal negalioja, todėl šalių teisės ir pareigos, panaikinus Vyriausybės 1992-10-08 nutarimą Nr.740, turi būti toliau vykdomos pagal 1997-06-11 sutarties sąlygas. Teismas konstatavo, kad ieškovui pradėjus vykdyti 1997-06-11 sutartį, atsirado nenumatytos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą pratęsti nustatytą remonto terminą. Teismas pripažino, kad ieškovo ir trečiojo asmens rašytiniai prašymai pratęsti remonto terminą bei atitinkami Naujininkų seniūno potvarkiai yra tinkamas 1997-06-11 sutarties sąlygų pakeitimas. Naujininkų seniūnijos žinybų komisijos 2001-01-17 aktą Nr. 17 teismas įvertino kaip tinkamą rašytinį įrodymą, patvirtinantį remonto atlikimo terminus ir apimtį.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Skunde išdėsto argumentus:
1. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadas, susijusias su 1997-06-11 sutarties vykdymo aplinkybėmis. Teismas klaidingai konstatavo, kad ieškovas įvykdė sutartį ir kad atsakovas atsisako įforminti sutartį notarine tvarka.
2. Sudarydamas sutartį ieškovas žinojo apie tikrąją buto būklę ir prisiėmė įsipareigojimus sutartyje nustatytu terminu atlikti remonto darbus. Ieškovas atliko stogo keitimą, todėl perdangos įgriuvimas buvo sąlygotas netinkamo darbų atlikimo ir negali būti laikomas nuo ieškovo nepriklausančiu įvykiu bei pagrindu pratęsti darbų atlikimo terminą.
3. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 1412V patvirtintus ,,Gyventojų (įmonių) lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“ nuostatus, sutartimi nustatomas remonto terminas negali būti ilgesnis nei treji metai. Per nustatytą terminą ieškovas remonto darbų neužbaigė, sutartiniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę.
4. Naujininkų seniūnijos žinybų komisijos 2001-01-17 aktas Nr. 17 negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu remonto pabaigą. Nustatyti faktą, kad remontas baigtas ir objektą galima eksploatuoti, galėjo tik valstybinė, o ne seniūnijos sudaryta komisija. Pripažinimo tinkamu naudoti akto Vilniaus miesto statybos valstybinės priežiūros specialistas nepasirašė, nes remontas atliktas ne pagal suderintą projektą. Šio veiksmo (atsisakymo patvirtinti aktą) ieškovas įstatymų nustatyta tvarka neskundė.
5. Teismas netyrė atsakovo nurodytų aplinkybių, jog 1997-06-11 sutartis sudaryta tik dėl darbų atlikimo, kurios 2.10 punktas numato, kad nuosavybės teisė į patalpas perleidžiama atskira sutartimi. Jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutarties sąlygas, turėjo būti priimtas atitinkamas papildomas sprendimas ir sudaryta atskira buto perleidimo sutartis.
6. Teismas ieškovui priteisė nepagrįstai didelį sumokėtą žyminį mokestį. Mokestis apskaičiuotas pagal ginčo turto vertę, tačiau turto vertinimo ataskaitoje (pagal kurią skaičiuotas mokestis) ir Nekilnojamojo turto registro ataskaitoje buto plotas nesutampa.
Atsiliepimas
Ieškovas A. D. ir trečiasis asmuo G. D. pateiktais atsiliepimais prašo skundą apeliacinį atmesti, o apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Ieškovas tinkamai įvykdė 1997-06-11 sutarties sąlygas, ką patirtina Naujininkų seniūnijos žinybų komisijos 2001-01-17 aktas, buto kadastrinių matavimų byla ir turto vertinimo ataskaita.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamas sprendimas yra be motyvų, t. y. teismo išvada, kad „ieškovui pradėjus vykdyti 1997-06-11 sutartį, atsirado nenumatytos aplinkybės, dėl kurių žymiai užsitęsė remonto darbai: 1998 m. rudenį įkrito perdanga, perdangos remontui reikėjo gauti leidimą vykdyti statybos darbus, iš naujo suderinti buto remonto projektą“, ir kad „ieškovas remontą vykdė pagal atsakovo pateiktą sąmatą“, nepagrįsta įrodymais. Argumentas atmetamas. Civiliniame procese laikomasi rungimosi principo – kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas aplinkybę, kad pradėjus remonto darbus atsirado būtinybė pratęsti jų terminą, pirmiausia grindė savo ir trečiojo asmens paaiškinimais. Tai leistini įrodymai (CPK 177 str. 2 d.). Ieškovo bei trečiojo asmens nurodomą aplinkybę patvirtina byloje esantys sutarties termino pratęsimo dokumentai – Vilniaus m. Naujininkų seniūnijos 1999-06-01 potvarkis Nr. 66 ir 2000-09-05 potvarkis Nr. 83. Įrodymų, patvirtinančių kokią nors kitokią termino pratęsimo priežastį, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad šį terminą, tenkindama ieškovo ir trečiojo asmens prašymus, pratęsė įstaiga, atsakovo įgaliota pasirašyti sutartį. Tuo pačiu pažymėtina, kad ieškovo ir trečiojo asmens rašytinius prašymus ir atsakovo įgaliotos įstaigos priimtus potvarkius apygardos teismas, vadovaudamasis CK 1.73 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai pripažino tinkamu sutarties pakeitimu – sulygto termino pratęsimu. 1999-11-15 reikalingų darbų sąmatoje įrašytas tik perdenginio įrengimas su apšiltinimu, o 2000-01-28 leidime vykdyti darbus jau yra nurodytas sudegusio perdenginio keitimas. Apelianto teiginiai, kad ieškovas, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus, buvo supažindintas su buto būkle ir prisiėmė riziką sutartu laiku atlikti darbus, rašytiniais įrodymais nepagrįsti, o ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai, kad butas jiems buvo parodytas tik po sutarties pasirašymo, nepaneigti. Esant tokiai procesinei situacijai pirmosios instancijos teismas, taikydamas tikimybių pusiausvyros taisyklę, pagrįstai nusprendė esant įrodyta, jog šalių sutartyje sulygtas remonto terminas buvo pratęstas ne dėl ieškovo aplaidumo ar nerūpestingumo, o dėl objektyvių priežasčių.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Vilniaus miesto valdybos 1996-09-05 sprendimu Nr. 1412V patvirtintų Gyventojų (įmonių) lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus Nuostatų 29 p. įrašyta, jog „nustatomas terminas ne ilgesnis kaip treji metai, per kurį gyventojas turi suremontuoti patalpas“. Šis atsakovo argumentas nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Minimame Nuostatų punkte įtvirtintas maksimalus trejų metų galimas sutarties terminas, tačiau nėra draudimo šį terminą pratęsti ir nėra numatytos termino praleidimo pasekmės. Todėl teigti, kad praėjus trims metams po sutarties pasirašymo sutartiniai santykiai savaime pasibaigė, nėra teisinio pagrindo. Juolab, kad, kaip minėta, sutartas terminas buvo tinkamai pratęstas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai vertino šalių sutarties 2.11 punktą: „patalpos laikomos baigtomis remontuoti, kai jos priimamos eksploatuoti pagal priėmimo metu galiojančius teisės aktus, o jei toks priėmimas nenumatytas – savivaldybės sudarytai komisijai pripažinus patalpas tinkamomis naudotis“. Apelianto teigimu, kadangi pagal LR Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį ir STR 1.11.01:2002, statinį pripažinti tinkamu naudoti gali tik valstybinė komisija, tai ieškovas tinkamai įvykdęs sutarties sąlygas t. y. suremontavęs butą, gali būti pripažintas tik tuomet, kai pateiks valstybinės komisijos aktą. Argumentas atmetamas. Šalių sutarties 2.11 punkte kalbama apie patalpų priėmimą eksploatuoti, o apelianto nurodomuose LR Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje ir STR 1.11.01:2002, taip pat priėmimo metu (Vilniaus m. Naujininkų seniūnijos 2000-09-05 potvarkiu Nr. 83 ieškovui remonto atlikimo terminas pratęstas iki 2001-04-01) galiojusiuose LR Statybos įstatymo (2000 m. rugpjūčio 31 d. įstatymo Nr. VII-1909 redakcija) 21 straipsnyje bei LR Aplinkos ministro 2000-09-14 įsakymu Nr. 383 patvirtintame reglamente STR 1.11.01:2000 yra reglamentuota statinių pripažinimo tinkamais naudotis tvarka. Terminas „priėmimas eksploatuoti“ nebuvo naudojamas ir iki įsigaliojant paminėtiems norminiams aktams - LR Statybos įstatymo originalioje (1996 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. I-1240) redakcijoje bei LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-08-23 įsakymu Nr. 108 patvirtintame STR 1.11.01:1996. Turint omenyje specifinį darbų objektą ir jo remonto finansavimo būdą, atsižvelgiant, kad terminijos nesutapimai sutartyje neaptarti, negalima daryti kategoriškos išvados, jog iš atsakovo ruošto sutarties teksto ieškovui turėjo būti neginčijamai aišku, kad vienintelis būdas konstatuoti (įrodyti) remonto darbų pabaigą yra valstybinės komisijos aktas pripažinti statinį tinkamu naudoti. Esant abejonėms dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Be to, šalių sutarties 2.11 punkte įrašyta, jog savivaldybės sudaryta komisija dėl patalpų tinkamumo naudotis gali spręsti tuomet, jei nėra numatytas jų priėmimas eksploatuoti pagal priėmimo metu galiojančius teisės aktus. Kaip minėta, priėmimas eksploatuoti teisės aktuose nenumatytas. Kita vertus, jei „priėmimą eksploatuoti“ suprasti kaip statinio pripažinimą tinkamu naudoti, tai tokia procedūra teisės aktuose buvo reglamentuota (pvz. LR Statybos ir urbanistikos ministro 1993-06-21 įsakymas Nr. 114 ir kt.), yra reglamentuota ir nenumatoma jos atsisakyti, todėl situacija, kai statinio pripažinimas tinkamu naudoti iš vis nereglamentuotas norminiuose aktuose, nėra galima. Vadinasi šalių sutarties 2.11 punkto išlyga dėl priėmimo eksploatuoti numatymo, reiškia ne procedūros reglamentavimą norminiuose aktuose, o tokios priėmimo tvarkos privalomumo nustatymą šalių sutartyje ar kitame susitarime. Tokio šalių susitarimo nėra. Esant tokiai teisinei situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad sutarties 2.11 punkte numatytos komisijos patalpų pripažinimas tinkamomis naudotis yra pakankamas pagrindas laikyti patalpas baigtomis suremontuoti. Tokiai išvadai turi įtakos ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Ieškovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad butas faktiškai yra suremontuotas: Naujininkų seniūnijos žinybų komisijos 2001-01-17 aktą Nr.17, buto pripažinimo tinkamu naudoti aktą (nepasirašytas komisijos pirmininko), kadastrinių matavimų bylą, šią aplinkybę taip pat patvirtina ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai. Atsakovas buto suremontavimo fakto neginčija, jo būkle nesidomi, įrodymų šiuo klausimu neteikia, o savo poziciją byloje gina formaliu pagrindu – akto dėl pastato pripažinimo tinkamo naudoti nepateikimu. Toks atsakovo procesinis elgesys yra perdėm formalus ir negali būti pripažintas atitinkančiu CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus universalius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus. Reikšminga byloje yra aplinkybė, liečianti buto pripažinimą tinkamu naudoti. Iš į bylą pateikto vieno kambario buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti akto matyti, kad butas buvo pateiktas apžiūrėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos paskirtai komisijai. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto šio akto originalo matyti, kad jį pasirašė visi komisijos nariai, išskyrus jos pirmininką – atsakovo atstovą – Vilniaus miesto statybos valstybinės priežiūros tarnybos vyriausiąjį specialistą. Pagal komisijos veikimo metu galiojusio STR 1.11.01:2002 nuostatas (21 punktas) komisijos narys, nesutinkantis pasirašyti komisijos akto, prieštaravimų motyvus išdėsto raštu. Toks raštas į byla nepateiktas, atsakovas savo atstovo motyvų pasirašyti aktą nepaaiškino, o skunde nurodoma priežastis – projekto pažeidimas – yra tik įrodymais neparemtas vienos ieškovo versijos atkartojimas. Tokiu būdu pasivirtina ieškovo teiginys, kad ginčo butas nėra pripažintas tinkamu naudoti dėl atsakovo darbuotojų veiksmų. Akto nepasirašymo apskundimas ar neapskundimas administracine tvarka teisiškai nėra reikšmingas nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes šioje nutartyje jau konstatuota, jog buto suremontavimo faktas yra įrodytas Naujininkų seniūnijos žinybų komisijos aktu ir kitais paminėtais įrodymais.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė atsakovo nurodytų aplinkybių, jog nei pagal Vilniaus miesto valdybos 1997-05-15 sprendimą Nr. 895V, nei pagal 1997-06-11 sutartį nuosavybės teisė ieškovui savaime pereiti negali. Tik tuo atveju, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs 1997-06-11 sutartį dėl darbų atlikimo, būtų atsiradęs pagrindas sudaryti kitą – sutarties 2.10 punkte nurodytą nuosavybės teisių perleidimo sutartį. Skundo argumentas nepagrįstas. Šalių sutarties 1.1 punktu savivaldybė įsipareigojo, nustačius remonto pabaigą, perleisti nuosavybės teises į suremontuotas patalpas, o 2.10 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė perleidžiama atskira sutartimi, kuri turi būti tokios formos, kurią įstatymai numato sandoriams dėl nuosavybės teisių perleidimo į nekilnojamąjį turtą. Pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą (iki 2001-07-01 galiojusio CK 255 str. 1 d., 282 str. 1 d.) teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis turi būti notarinės formos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 1997-06-11 sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė – atliko remonto darbus, tačiau atsakovas jam nuosavybės teisės į suremontuotą butą neperleidžia. Esant tokiai teisinei situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Aptariama norma neturi būti suprantama siaurinamai, t. y. taip, kad teismas gali patvirtinti tik konkrečią, raštu surašytą, bet vienos iš šalių atsisakomą pasirašyti sutartį. CK 1.93 straipsnio 4 dalis leidžia teismui sprendimu pripažinti vienos sandorio šalies nuosavybės teisę. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu ieškovui pripažinta nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), šis sprendimas pakeičia notariškai tvirtinamą sutartį, yra nuosavybės įgijimo pagrindas (CK 4.47str. 12 p.) ir kokia nors dar viena papildoma sutartis, kurią turėtų tvirtinti teismas ar sudaryti šalys, nėra reikalinga.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog teismas ieškovui priteisė nepagrįstai didelį sumokėtą žyminį mokestį, apskaičiuotą pagal ginčo turto vertę, nes turto vertinimo ataskaitoje ir Nekilnojamojo turto registro ataskaitoje nurodytas buto plotas nesutampa. Argumentas nepagrįstas. CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma, pagal kurią apskaičiuojamas žyminis mokestis, nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Ieškovo vertinimo ataskaitoje ir nustatyta būtent rinkos vertė. Atsakovo argumentas, paremtas Nekilnojamojo turto registro 2000 metų duomenimis, įtakos vertintojų nustatytai rinkos vertei neturi, juolab, kad kokių nors įrodymų apie kitokią ginčo buto vertę apeliantas nepateikė.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinant apeliacinio skundo, iš atsakovo ieškovui priteisiamos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 98 str.). Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis prašoma priteisti 3327,5 Lt suma mažinama iki 1320 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui A. D. priteisti 1320 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) atstovavimo išlaidų.