Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-635-283/2014

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-04-22
Bylos Nr.: I-635-283/2014
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00434-2013-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje
Atsakovas: Ignalinos rajono savivaldybės tarybos

Kategorijos

1.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-635-283/2014Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00434-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.; 17.2.; 74. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje atstovui I. U.,atsakovės Ignalinos rajono savivaldybės tarybos atstovams I. A. ir G. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje skundą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo atsakovei Ignalinos rajono savivaldybės tarybai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas ) prašymu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas ištirti:

Žemesnės instancijos teismas

1) ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintos Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos (toliau – ir Plėtros programa) 5 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra ūkininkai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo ( toliau – ir Verslo plėtros įstatymas) 2 straipsnio 10 daliai ( 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija); Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktui ( 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) 6 straipsniui ir 7 straipsnio 23 punktui, 24 punktui ir 25 punktui (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-971 redakcija) ir Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) 10 straipsnio 1 daliai, 2 daliai ir 3 daliai (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1250 redakcija);

2) ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintos Plėtros programos 17.1 punktas ir 17.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Aktų rengimo tvarkos įstatymas) 10 straipsnio 2 ir 3 dalims (1995 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. I-872 redakcija);

3) pripažinus Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintos Plėtros programos 5 punktą, 17.1 punktą ir 17.2 punktą prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos teisės aktams, laikyti juos panaikintais (b. l. 2-5).

Šalies argumentai

Vyriausybės atstovas teismui pateiktame pareiškime nurodė, kad Ignalinos rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo ir Verslo plėtros įstatymo nuostatomis, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T-83 1 p. patvirtino Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą. Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2013 m. spalio 3 d. teikimu Nr. 10-115(1.12.) pasiūlė Ignalinos rajono savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje apsvarstyti Plėtros programos 5 punkto, 17.1 ir 17.2 punktų pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Atsakovei 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. T-145 nusprendus šio teikimo netenkinti, Vyriausybės atstovas pareiškimu dėl norminio akto tyrimo kreipėsi į administracinį teismą. Vyriausybės atstovas nurodė, jog kilo abejonių dėl Plėtros programos 5 punkto teisėtumo, kadangi nei Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija), nei kitos Verslo plėtros įstatymo nuostatos nenumato, jog pagal šį įstatymą kaip smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas suprantamas ir ūkininkas ir kad jam parama turi būti teikiama iš savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programos lėšų. Be to, Vyriausybės atstovas abejones dėl Plėtros programos 5 punkto teisėtumo, grindė ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), nustatančiu, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-04 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-438-560/2009 pateiktu išaiškinimu, akcentavo, kad atsakovės veikla yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, šioje veikloje privaloma vadovautis principu „Draudžiama viskas, kas nėra leista“. Ignalinos rajono savivaldybės taryba, į Plėtros programos 5 punktą įtraukdama ir ūkininkus, išplėtė Verslo plėtros įstatyme nustatytą smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sąrašą. Taip pat Vyriausybės atstovas, atsižvelgęs į tai, kad Vietos savivaldos įstatymas, nustatantis savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, šioms funkcijoms nėra priskyręs paramos teikimo ūkininkams, daro išvadą, kad Plėtros programos 5 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsniui (galiojanti aktuali 2013-07-23 redakcija). Vyriausybės atstovo teigimu, Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-971 redakcija) 23, 24 ir 25 punktuose nurodytos funkcijos, nors ir yra susijusios su ūkininkais bei žemės ūkiu, tačiau nenumato savivaldybės funkcijos teikti ūkininkams paramą smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Taip pat pareiškėjas teigė, kad Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1250 redakcija) 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtintos nuostatos nenumato, jog ūkininkams gali būti teikiama parama iš savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programos ir (ar) pagal Verslo plėtros įstatymo nuostatas. Vyriausybės atstovas, remdamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (toliau – ir Kaimo plėtros įstatymas) 6 straipsnyje įtvirtintų paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai teikimo principų, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje išvardintų paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai šaltinių ir 2 dalyje numatytų šios paramos įgyvendinimo priemonių analize, teigė, kad parama ūkininkams, vykdantiems žemės ūkio veiklą, ir parama smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, teikiama skatinant smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą, nėra tapatūs dalykai. Taip pat Vyriausybės atstovas nurodė, kad Verslo plėtros programos 17.1. punkte nustatytas paramos gavėjų pateiktų paraiškų vertinimo kriterijus - verslo svarba rajonui - yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo teigimu, šioje teisės normoje nėra aiškiai nurodyta, kas yra svarbu Ignalinos rajonui, arba kokiame teisės akte ta svarba yra nustatyta. Verslo plėtros programos 17.2. punkte įtvirtintas kitas paramos gavėjų pateiktų paraiškų vertinimo atrankos kriterijus - sukuriamų naujų darbo vietų skaičius - yra nekonkretus, nes šiame punkte nėra nustatyta, kiek turi būti sukurta naujų darbo vietų, kad paraiškos teikėjas įgytų teisę gauti paramą pagal Verslo plėtros programą. Taip suformuluoti paramos gavėjų pateiktų paraiškų vertinimo kriterijai kelia abejonę dėl jų teisėtumo, kadangi Aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio (1995 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. I-872 redakcija) 2 dalis reikalauja, jog teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus, o 3 dalis – kad tekste neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų ir dviprasmybių ( b. l. 2-5).

Teismo posėdyje Vyriausybės atstovas I. U., prašydamas tenkinti pareiškimą, iš esmės rėmėsi teismui pateiktame prašyme išdėstytais argumentais ir motyvais. I. U. akcentavo, kad Ignalinos rajono savivaldybės tarybai teisės aktai nesuteikė įgaliojimų prie subjektų, gaunančių paramą pagal Verslo plėtros įstatymą, priskirti ir ūkininkus. Akcentavo, kad pagal Plėtros programos 5 punkto konstrukciją, pati atsakovė ūkininkus ir verslininkus supranta kaip atskirus subjektus.

Atsiliepimas

Atsakovė Ignalinos rajono savivaldybės taryba atsiliepimu prašė Vyriausybės atstovo prašymo netenkinti. Ignalinos rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, 3 straipsnyje, 14 straipsnyje bei Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktų smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto, verslininko bei ūkininko sąvokų aiškinimu, išdėstė nuomonę, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nenurodė skirtumų tarp fizinių asmenų (verslininkų), užsiimančių ūkine komercine veikla, ir fizinių asmenų (ūkininkų), kurie verčiasi žemės ūkio veikla. Ūkininkas, kaip ir verslininkas, laikytinas vykdančiu ūkinę komercinę veiklą ir turinčiu teise gauti paramą pagal Verslo plėtros įstatymą bei į papildomas Kaimo plėtros įstatymo numatytas lengvatas. Remdamasi išdėstytais motyvais, Ignalinos rajono savivaldybės taryba teigė, kad Verslo programos 5 punktas Ūkininko įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims neprieštarauja. Be to, atsakovė, nurodžiusi, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 38 punktas nustato savivaldybės savarankišką funkciją - sudaryti sąlygas verslo ir turizmo plėtrai ir skatinti šias veiklas, bei atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje pateiktą verslo sąvokos aiškinimą, tvirtino, kad ūkininko veikla visiškai atitinka verslo sąvoką, teigė, jog Ignalinos rajono savivaldybės taryba, vykdydama aukščiau nurodytą jai priskirtą funkciją, gali taikyti Verslo plėtros įstatyme numatytas priemones. Atsakovė, tvirtindama Plėtros programą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkte įtvirtintu visuomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principu, veikė, vadovaudamasi įsipareigojimų visuomenei ir jos interesams vykdymo bei konstitucinių lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principais, todėl siekė teikti paramą, kaip ekonominę paskatą, visiems savivaldybės teritorijoje ūkinę komercinę veiklą vykdantiems subjektams. Tvirtino, kad Plėtros programos 5 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 23, 24 ir 25 punktams, nes šiomis teisės normomis tvirtinant Plėtros programą apskritai nebuvo vadovautasi. Pasisakydama dėl Plėtros programos 17.1 ir 17.2 punktų atitikties Aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalims, Ignalinos rajono savivaldybės taryba nurodė, kad numatyti konkrečius paramos gavėjų vertinimo kriterijus yra sunku, nes jie užsiima labai įvairia veikla, skiriasi įmonių dydis ir apyvarta, todėl gali iškilti įvairių aplinkybių. Ignalinos rajono ekonomikos ir verslo plėtros komisija, kuriai pavesta vertinti pateiktas paramos gavėjų paraiškas, yra sudaryta iš įvairių sričių atstovų; ši komisija sprendimą siūlyti finansuoti paraišką priima atviru balsavimu. Atsakovės teigimu, pateiktas paraiškas paramai gauti vertinant pagal balais apibrėžtus kriterijus, netektų prasmės aukščiau įvardintos komisijos veikla, nes pakaktų vienasmenio vykdomosios institucijos sprendimo skirti paramą. Atsižvelgus į nurodytus motyvus, Ignalinos rajono savivaldybės taryba teigė, kad Plėtros programos 17.1 ir 17.2 punktuose nustatytas paramos gavėjų vertinimas yra aiškus ir pagrįstas (b. l. 45-48).

Teismo posėdyje Ignalinos rajono savivaldybės tarybos atstovė I. A., iš esmės remdamasi atsiliepime pateiktu teisės normų aiškinimu ir pakartodama atsiliepime nurodytus argumentus bei samprotavimus, prašė Vyriausybės atstovo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė I. A. papildomai paaiškino, jog įtraukiant į smulkaus ir vidutinio verslo subjektų kategoriją ūkininkus, buvo atsižvelgta į tai, kad ūkininkai pasižymi verslumu, t. y. sugebėjimu organizuoti gamybą ir komerciją, todėl laikytini verslininkais. Teikdama paaiškinimus dėl Verslo programos 17.1 ir 17.2 punktų atitikties, nurodė, kad jų nešališką taikymą užtikrina Ignalinos rajono ekonomikos ir verslo plėtros komisija (toliau – Komisija). Pažymėjo, kad šios komisijos objektyvią veiklą garantuoja tai, jog komisija savivaldybėje veikia daugiau kaip 10 metų, ją sudaro įvairių institucijų atstovai, komisijos veiklą reglamentuoja 2007-05-27 sprendimu Nr. T-32 patvirtinti nuostatai. Akcentavo, kad galimybių proteguoti kurį nors ūkininką nėra, nes siekiančių gauti paramą ūkininkų yra nedaug, o visos pateiktos paraiškos praktiškai yra patenkinamos. Pažymėjo, kad Ignalinos rajono savivaldybėje nėra daug įmonių ir verslininkų, kurie atitiktų Verslo plėtros įstatymo nustatytus reikalavimus, teikiamos paramos suma nėra didelė - sudaro apie 50 000 Lt, paramos teikimo procedūros yra viešinamos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ignalinos rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtino Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą. Ignalinos rajono savivaldybės taryba Plėtros programą patvirtino, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 41 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, Verslo plėtros įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6 straipsniu (b. l. 8, 9). Apie 2013 m. gegužės 30 sprendimą Nr. T-83 ir juo patvirtintą Plėtros programą buvo paskelbta 2013 m. birželio 7 d. Ignalinos rajono vietos laikraščio „Mūsų Ignalina“ (Nr. 43(835), b. l. 14).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalis nustato, kad pareiškimu dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams į administracinį teismą turi teisę kreiptis savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis kaip norminį teisės aktą apibrėžia įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų, juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai yra adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdinamų rūšiniais požymiais; jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-5-63/2003; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-403-3/2007; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-210/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 patvirtinta Plėtros programa atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas; šis aktas skirtas reglamentuoti tam tikros rūšies visuomeninius santykius; akte įtvirtintos teisės normos nustato elgesio taisykles, skirtas rūšiniais požymiais apibūdinamai subjektų grupei. Atsižvelgus į išvardintus argumentus, daroma išvada, kad Plėtros programos teisėtumas gali būti tiriamas ABTĮ II skyriaus šešioliktojo skirsnio nustatyta tvarka ir toks reikalavimas teismingas apygardos administraciniam teismui.

Dėl Plėtros programos 5 punkte įtvirtintos nuostatos, kad smulkaus ir vidutinio verslo paramos gavėjams priskiriami ir ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir vykdantys ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, teisėtumo

Ignalinos rajono savivaldybės taryba, patvirtindama Plėtros programą, įgyvendino Verslo plėtros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies numatytą reikalavimą valstybės paramą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams teikti pagal savivaldybių smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programas. Plėtros programoje nurodyta, kad ji nustato smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimo tikslus, uždavinius, prioritetus, remiamas veiklas bei lėšų naudojimo tvarką ( 1 punktas), o jos tikslas yra finansiškai remti smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, finansuoti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas ir projektus (7 punktas). Ignalinos rajono savivaldybės taryba Plėtros programos 5 punkte išvardino kategorijas subjektų, kurie turi teisę gauti pagal Plėtros programą teikiamą paramą (toliau – paramos gavėjai). Šiame punkte yra nurodyta, kad: „Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai (toliau – SVV subjektai) – labai mažos, mažos įmonės ar vidutinės įmonės, atitinkančios Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, fiziniai asmenys, atitinkantys Įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas ir įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška ūkine komercine veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, ir ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir vykdantys ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – paramos gavėjai) – nustatyta tvarka teikia paraiškas gauti paramą.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 120 straipsnio 2 dalis nustato: „Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“ Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis įtvirtina pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda, tarp jų – ir atstovaujamosios demokratijos (1 punktas); savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją (2 punktas); savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo bei savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklos ir visais jų veiklos klausimais priimamų sprendimų atitikties įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams (6 punktas); savivaldybių ir valstybės interesų derinimo tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (7 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją yra konstituciniai principai. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad net ir funkcijos, priklausančios išimtinai savivaldybėms, taip pat yra reglamentuojamos įstatymais ir nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamojoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (2000 m. birželio 13 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Vietos savivaldybės tarybos, kaip viešojo administravimo subjektui, veiklai, taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtinti įstatymo viršenybės principas (1 punktas (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principas (4 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija). Viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose ir šių subjektų priimami sprendimai visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o nepiktnaudžiavimo valdžia principas nustato, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas, neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog vietos savivaldybės savarankiškumo bei veiklos laisvės principas nėra absoliutus ir neatleidžia viešojo administravimo subjektu esančios vietos savivaldybės tarybos nuo pareigos laikytis ir visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų – ir minėtų savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų veiklos ir priimamų sprendimų teisėtumo, įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principų.

Išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, nustatančias savarankiškąsias (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijas bei valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) funkcijas, teismas sprendžia, kad nei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1-44 punktuose, nei to paties įstatymo 7 straipsnio 1-36 punktuose nėra įtvirtintų nuostatų, vietos savivaldybėms priskiriančių funkciją pagal Verslo plėtros įstatymą teikti paramą ūkininkams, nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį ir vykdantiems ūkinę veiklą šios savivaldybės teritorijoje. Kaimo plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2011 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. XI-1577 redakcija) nustato, kad valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja ir įgyvendina Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, valstybės įmonė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Ūkininko ūkio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis savivaldybės administracijai priskiria funkciją Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka Ūkininkų ūkių registre registruoti ūkininkų ūkius. Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnis savivaldybėms priskiria žemės ūkio produkcijos kvotų administravimą (23 punktas), žemės ūkio valdų ir ūkininkų ūkių registravimą (24 punktas) ir žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo darbų administravimą (25 punktas). Išanalizavus išvardintas teisės normų nuostatas, daroma išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 23-25 punktuose yra išvardintos Kaimo plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Ūkininko ūkio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi valstybės perduotos savivaldybėms valstybinės funkcijos. Išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, nustatančias savarankiškąsias (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijas bei valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) funkcijas, teismas sprendžia, kad nei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1-44 punktuose, nei to paties įstatymo 7 straipsnio 1-36 punktuose nėra įtvirtintų nuostatų, vietos savivaldybėms priskiriančių funkciją pagal Verslo plėtros įstatymą teikti paramą ūkininkams, nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį ir vykdantiems ūkinę veiklą šios savivaldybės teritorijoje. Tokiu būdu teismas sprendžia, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje 38 punkte, 7 straipsnio 23-25 punktuose išvardintos funkcijos paramos pagal Verslo plėtros įstatymą teikimo ūkininkams, nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį ir vykdantiems ūkinę veiklą šios savivaldybės teritorijoje, neapima.

Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“. Šią konstitucinę pareigą įstatymų leidėjas įgyvendina, priimdamas paramos teikimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančius teisės aktus arba tai reglamentuojančias teisės normas įtvirtindamas kituose teisės aktuose. Paramos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams teikimo tvarką, šios paramos formas nustato bei valstybės paramą gaunančių smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų sąvoką pateikia 1998 m. lapkričio 24 d. priimtas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas Nr. VIII-935, kurio nauja redakcija išdėstyta 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. X-1346. Paramos teikimas ūkininko ūkiams yra reglamentuojamas 1999 m. gegužės 4 d. priimtame Ūkininko ūkio įstatyme Nr. VIII-1159, kurio nauja redakcija išdėstyta 2002 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. IX-1250. Valstybės ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas Nr. IX-987, priimtas 2002 m. birželio 25 d., pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-1663.

Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje yra nurodoma: „Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas – labai maža įmonė, maža įmonė ar vidutinė įmonė, atitinkanti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, ar verslininkas, atitinkantis šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas“. Įmonės sąvoka pateikta Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad: „ Įmonė – juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą“. Verslo plėtros įstatyme naudojamos verslininko sąvokos apibrėžimas pateiktas šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, kuri nurodo, kad: „Verslininkas – fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla (įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą).“ Verslininko sąvokos apibrėžimą pateikia ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.4 straipsnis, nusakantis fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį. Šio straipsnio 2 dalis verslininkais laiko fizinius asmenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Individualios veiklos samprata pateikta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šią teisės normą, individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Ignalinos rajono savivaldybės tarybai tvirtinant Verslo programą, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas individualiai veiklai priskyrė keturias kategorijas savarankiškų veiklų, tarp jų – ir savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą (2 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą yra patvirtinusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1261 1.10.17 punkto redakcija). Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio (2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. X-1420 redakcija) 2 dalis apibrėžia: „Ūkininkas - fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre“. To paties įstatymo 4 straipsnis nustato, kad ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės (1 dalis), o šia veikla ūkininkas gali verstis vienas arba kartu su fiziniais asmenimis (partneriais), sudaręs jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (4 dalis). Pagal Kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 23 dalį, žemės ūkio veiklos subjektu laikomas žemės ūkio veikla arba žemės ūkio ir alternatyviąja veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, taip pat Lietuvoje registruotas užsienio juridinio asmens filialas, kurių žemės ūkio valda yra įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre. Žemės ūkio veiklos subjekto apibrėžime vartojamų miškų ūkio veiklos, žemės ūkio veiklos ir žemės ūkio sąvokų išaiškinimas pateiktas Kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 11, 22 ir 24 dalyse.

Kaimo plėtros įstatymas Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai supranta kaip paramą, teikiamą iš Europos Sąjungos fondų, Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros priemonėms įgyvendinti (Kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio (2011 09 15 įstatymo Nr. XI-1577 redakcija) 4 dalis), o valstybės pagalba žemės ūkiui suprantama kaip bet kokia priemonė, atitinkanti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir teikiama su žemės ūkio ir maisto produktų gamyba, perdirbimu, prekyba ir kaimo plėtra susijusioms veiklos rūšims (Kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 13 dalis valstybės paramą, teikiamą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, supranta kaip bet kurią priemonę, atitinkančią Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (1 punktas); nereikšmingą pagalbą, kaip ji apibrėžta Komisijos reglamentuose, priimtuose vadovaujantis 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims 2 straipsnio nuostatomis (2 punktas) ir kitą paramą, teikiama valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, valstybės ar savivaldybių pinigų fondų lėšomis (3 punktas). Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnis nustato, kad ūkininkui ir jo partneriams, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos per kalendorinius metus yra ne mažesnės kaip 50 procentų visų gautų pajamų, yra taikomi įstatymų nustatyti lengvatiniai apmokestinimo tarifai (1 dalis); Vyriausybė, nustačiusi įsikūrimo ir kvalifikacijos kėlimo paramos formą ir dydį, teikia prioritetą jauniesiems (iki 40 metų) ūkininkams (2 dalis), o 3 dalis nurodo, kad kitą ūkininkams teikiamą paramą nustato Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas bei kiti teisės aktai.

Išanalizavus nurodytą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad Kaimo plėtros, Verslo plėtros ir Ūkininko ūkio įstatymuose įtvirtintos teisės normos apibrėžia savarankiškas žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtros bei smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams teikiamos paramos sąvokas; išskiria skirtingas teikiamos paramos formas; numato skirtingas paramą gaunančių subjektų kategorijas; nustato skirtingus paramos finansavimo šaltinius; savarankiškai reglamentuoja paramos teikimo sąlygas ir tvarką. Pagal šį teisinį reguliavimą, ūkininkas ūkine komercine veikla verčiasi įstatymų leidėjo konkrečiai įvardintuose šalies ūkio sektoriuose – žemės ūkyje ir miškininkystėje; ūkine komercine veikla žemės ūkio ir miškininkystės srityse verčiasi nesteigdamas įmonės; ūkininko ūkis yra registruojamas ne pagrindiniame valstybės Juridinių asmenų registre, o vietos savivaldybių administracijų tvarkomame atskirame registre - Ūkininkų ūkių registre; ūkininkams, ūkinę veiklą vykdantiems savarankiškame valstybės ūkio (ekonomikos) sektoriuje - žemės ūkyje ir miškininkystėje, valstybės bei Europos Sąjungos parama teikiama pagal Kaimo plėtros įstatymą ir Ūkininko ūkio įstatymą. Tokiu būdu, sisteminė aukščiau išvardintų teisės normų nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad ūkininkai nepriskirtini Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija) įvardinto smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto kategorijai.

Atsižvelgęs į išvardintus argumentus, teismas sprendžia, kad teisės aktais Ignalinos rajono savivaldybės tarybai nėra priskirta Verslo plėtros įstatymo nustatyta tvarka teikti paramą ne tik labai mažoms, mažoms ar vidutinėms įmonėms, atitinkančioms Verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, ar verslininkams, atitinkantiems Verslo plėtros įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas, bet ir ūkininkams, nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį ir vykdantiems ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje. Tokiu būdu, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas konstatuoja, jog Plėtros programos 5 punkto dalis, nustatanti, jog smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir vykdantys ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 daliai (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (administracinės bylos Nr. I-1-4/2005, Nr. I-1-2/2006, Nr. I-444-6/2009, Nr. I-552-2012). Tokiu būdu, konstatavus Plėtros programos 5 punkto dalies, nustatančios, jog smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir vykdantys ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, prieštaravimą Verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 daliai (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija), teismas dėl įvardintos Plėtros programos 5 punkto dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), 6 straipsniui ir 7 straipsnio 23, 24 ir 25 punktams (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-971 redakcija), Ūkininko ūkio įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1250 redakcija) nepasisakys.

Dėl Plėtros programos 17.1 ir 17.2 punktų teisėtumo

Plėtros programos 3 punktas paramos gavėjų pateiktų paraiškų vertinimą ir teisę siūlyti teikti finansavimą priskiria Ignalinos rajono ekonomikos ir verslo plėtros komisijai. Jos veiklą reglamentuoja Ekonomikos ir verslo plėtros komisijos veiklos nuostatai, patvirtinti Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. T-32. Plėtros programos 17 punktas detalizuoja kriterijus, kuriais remiantis, yra vertinamos paramos gavėjų pateiktos paraiškos, ir nustato, kad Komisija vertinimą atlieka ir pagal šiuos kriterijus: „17.1. verslo svarbą rajonui“ ir „17.2. sukuriamų naujų darbo vietų skaičių“.

Ignalinos rajono savivaldybės tarybai tvirtinant Plėtros programą, galiojo 1995 m. gegužės 2 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. I-872. Aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio „Teisės akto turinio reikalavimai“ 2 dalis nustatė: „Teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus.“ To paties įstatymo 3 dalyje buvo nurodyta: „Tekste neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų ir dviprasmybių. Straipsnio tekstas nekartojamas kituose straipsniuose. Neleistini žodžių sutrumpinimai, išskyrus atvejus, kai pateikiama nuoroda į leidinį, kuriame šis aktas oficialiai paskelbtas. Pirmą kartą minimas pavadinimas negali būti trumpinamas.“

Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas Nr. XI-2220, priimtas 2012 m. rugsėjo 18 d.. Įvardinto įstatymo 27 straipsnio 2 punktas nustato, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas netenka galios.

Į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti vietos savivaldybės tarybos priimto norminio administracinio akto teisėtumą kreipėsi Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje. Dėl šios priežasties norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai su individualių asmenų teisių gynimu nėra susijęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskirta tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-444-4/2008). Panaikinus teisės aktą, kuriam galimai prieštarauja ginčijamo vietos savivaldybės tarybos patvirtintas norminis administracinis aktas ar jo atskiros dalys, norminio administracinio akto teisėtumo teisena tampa nebegalima, kadangi pripažinimas, jog norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam įstatymui, neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu aiškinimu, toks poveikis būtų galimas tuo atveju, jeigu teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektyvinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (2010 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-4/2010). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl įstatymo arba Vyriausybės norminio akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimo (pakeitimo), neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą ištirti nebegaliojančio (pakeisto) norminio administracinio akto teisėtumą ar jo atitiktį nebegaliojantiems aukštesnės teisinės galios aktams, jeigu tai yra būtina sprendimo toje byloje priėmimui (2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-161/2014).

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą įstatymų aiškinimo bei taikymo praktiką, administracinės bylos dalis pagal Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą tirti, ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintos Plėtros programos 17.1 punktas ir 17.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalims (1995 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. I-872 redakcija) nutrauktina ( ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre. Teismo sprendime taip pat gali būti nurodytas spaudos leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas (ABTĮ 117 straipsnio 1 dalis (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2315 redakcija)).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 101 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 116 ir 117 straipsniais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pripažinti, kad Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintos Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos 5 punkto dalis, kuria nustatyta, jog smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir vykdantys ūkinę veiklą Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 10 daliai (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija), ir laikyti ją panaikinta.

Administracinės bylos dalį pagal Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje pareiškimo reikalavimą ištirti, ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 sprendimu Nr. T-83 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintos Ignalinos rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos 17.1 ir 17.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai (1995 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. I-872 redakcija) nutraukti.

Sprendimui įsiteisėjus, paskelbti jį Teisės aktų registre, Ignalinos rajono savivaldybės interneto svetainėje ir Ignalinos rajono vietiniame leidinyje „Mūsų Ignalina“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos: Dalytė ZlatkuvienėNijolė ČekanauskienėDalia Pranckienė