Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-18 nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų laisvės atėmimu. Pritaikius BK 64¹ straipsnį – 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Nuosprendžiu iš A. P. nukentėjusiajai K. S. priteista 938,39 Eur turtinei ir 150 neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. P. nuteistas už tai, kad jis 2018-06-23, apie 17 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pro neužrakintas buto duris pateko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur nuo stalo pagrobė 920 eurų vertės nešiojamąjį kompiuterį „Lenovo“ ir 18,39 eurų vertės kompiuteriui skirtą dėklą, priklausančius nukentėjusiajai K. S.. Tokiais veiksmais A. P. pagrobė 938,39 eurų vertės svetimą turtą.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo manymu, jo nusikalstamoje veikoje nebuvo įsibrovimo į patalpą požymio, nes butas buvo neužrakintas. Taip pat apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, panaikinti teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę nusikaltimų recidyvo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl vagystę kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo į patalpą

5. A. P. manymu, teismas nepagrįstai nustatė, kad jis vagystę įvykdė įsibraudamas į patalpą, nes butas buvo neužrakintas.

6. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka.

7. Sąvoka „įsibrovimas“ nusako nusikalstamos veikos padarymo būdą. Paties įsibrovimo būdai gali būti labai įvairūs. Šie būdai reiškia ne turto neteisėto paėmimo būdus, o nusako tik įsibrovimo, t. y. priėjimo prie turto, patekimo į nusikaltimo vietą, būdus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įsibrovimas traktuojamas kaip slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas gali būti padarytas tiek slaptai, tiek atvirai, tiek įveikiant kliūtis (išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją, sugadinant užraktus ir pan.), tiek be kliūčių (kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti), todėl įsibrovimas inkriminuotinas ir tais atvejais, kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti. Neteisėtas patekimas reiškia, kad kaltininkas neturi teisės patekti į tam tikrą objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 15 punktas, kasacinės nutartys 2K-617/2005, 2K-639/2010). Ar patekimą į tam tikrą objektą laikyti neteisėtu, priklauso nuo savininko ir teisėto turto valdytojo valios. Šiuo atveju svarbu, kad kaltininkas į objektą patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo žinios ar prieš jo valią, t. y. be jo sutikimo. Taip pat tai, kad kaltininkas neturėjo teisės į patalpą laisvai (dėl giminystės ryšių, pagal sutartį ar kt.) įeiti.

8. Byloje nustatyta, kad A. P. į butą, nurodytą kaltinime, pateko tuo metu, kai nukentėjusioji buvo išėjusi iš namų ir pamiršusi užrakinti duris, namuose tuo metu buvo nukentėjusiosios dukra ir sutuoktinis, bet jie buvo kitame kambaryje (butas yra trijų aukštų) nei pavogtas kompiuteris, todėl jie nieko negirdėjo ir nematė. Butas yra 4 namo aukšte. Įėjimo į butą durys tvarkingos. Nors kaltinamasis teigė, kad durys buvo praviros, tačiau iš vaizdo įrašo (tsd 201806231647 ch11.avi) nustatyta, jog moteris išėjusi iš buto duris uždarė. Iš išdėstyto matyti, kad kaltininkas į kaltinime nurodytą butą pateko neturėdamas tam teisės ir be buto savininko ar kito teisėto valdytojo žinios, todėl A. P. pagrįstai inkriminuotas vagystę kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą. Jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės

9. Apeliantas prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Prašo nesiremti jo ankstesniais teistumais, nes bausmes pagal ankstesnius nuosprendžius yra atlikęs. Taip pat prašo teistumo nusikalstamos veikos padarymo metu nelaikyti atsakomybe sunkinančia aplinkybe. Šie apelianto prašymai atmetami kaip nepagrįsti.

10. A. P. nusikaltimą įvykdė 2018-06-23, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (2015-04-02 teistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi veikos)), esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, t. y. esant nusikaltimų recidyvui. Nuo 2015-03-24 recidyvisto padaryta nusikalstama veika, pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir minėtą aplinkybę pripažino sunkinančia kaltininko atsakomybę.

11. Tai pat atmestinas kaip nepagrįstas apelianto prašymas skiriant bausmę neatsižvelgti į ankstesnius teistumus.

11.1. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tik atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Taigi, vienas iš svarbiausių teismo uždavinių yra teisingos bausmės paskyrimas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

11.2. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

11.3. Siekiant paskirti teisingą bausmę, priešingai nei mano apeliantas, būtina įvertinti nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą, kurį nagrinėjamu atveju didina apelianto ankstesni teistumai, t. y. jo nusikalstamas elgesys praeityje. Jis teistas 20 kartų, už nusikalstamas veikas nuosavybei, ne kartą realiai atlikęs teismo skirtas laisvės atėmimo bausmes, tačiau ir toliau išvadų nedaro ir nusikalstamo elgesio nekeičia. Nagrinėjama nusikalstama veika įvykdyta praėjus tik metams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tai rodo, kad nusikaltimai nuosavybei yra nuteistojo pragyvenimo šaltinis. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad būdamas laisvėje A. P. nedirbo.

12. Taigi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas pateikė išsamius motyvus dėl A. P. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, teismas, laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų: atsižvelgė į padaryto nusikaltimų pobūdį, jų padarymo aplinkybes ir sunkumą, A. P. asmenybę. Atsižvelgė į tai, kad A. P. padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei, nusikaltimu padaryta turtinė žala ir ji neatlyginta, nėra A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena sunkinanti, į ankstesnius kaltininko teistumus (20 kartų teistas), nusikaltimą padarė praėjus metams laiko po paskutinės bausmės atlikimo, baustas administracine tvarka už tai, kad 2018-06-30 įvykdė vagystę, turi 26 galiojančias nuobaudas, paskirtų baudų nemoka (b. l. 129, 130). Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad toks A. P. elgesys rodo, kad jis savo veiksmų kritiškai nevertina, renkasi teisei priešingą elgesį. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, būtent apylinkės teismo paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, jos dydis, didesnis nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis ir realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų, ir šios bausmės yra logiška nuteistojo netinkamo gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Šiuo atveju švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tuo pačiu ir BK 75 straipsnio taikymas (laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) yra nepakankama priemonė įtakoti nuteistojo elgesį ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės dydis laikomas atitinkančiu bausmės paskirtį, proporcingu padarytam nusikaltimui, neprieštaraujančiu teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.