Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-468-935/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-22
Bylos Nr.: 1A-468-935/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Kaltinamasis: D. B.
Civilinis ieškovas: B. B.

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-468-935/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31022-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.3.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui,išteisintajai D. B. ir jos gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro (toliau – prokuroras) ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. B. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros D. B. buvo priteista 2000 Eur jos patirtoms išlaidoms už jos gynėjo advokato dalyvavimą baudžiamajame procese atlyginti.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. B. buvo kaltinama tuo, kad ji 2021 m. rugsėjo 7 d., apie 15.15 val., Vilniuje, Laisvės pr. 79A, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmajame aukšte šalia teismo posėdžių salės Nr. 115, tyčia kaire ranka sugriebė B. B. už kaklo ir pradėjo spausti, tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai B. B. fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais D. B. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

3. Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo sutikti nei su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių, nei su D. B. veiksmų kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės aiškiai neįvardijo, kokios aplinkybės nustatytos, kas yra privaloma pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Šiuo atveju nuosprendyje buvo konstatuota tik tai, kad tarp D. B. ir B. B. įvyko smurtinis konfliktas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar pasitvirtino B. B. ar D. B. nurodyta įvykių versija, ar buvo nustatytos kokios nors kitos aplinkybės. Vien šis pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį.

4. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas surinktus duomenis vertino itin selektyviai ir akivaizdžiai D. B. naudai. Išteisintosios nurodytos įvykių versijos nepatvirtina baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

5. Prokuroras sutinka su tuo, kad B. B. yra suinteresuota proceso baigtimi, nes ją ir D. B. sieja ypatingai konfliktiški santykiai. Visgi B. B. parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir sutapo su kitais duomenimis, todėl jais nėra pagrindo nesivadovauti. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojas U. P.. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai suabejojo paminėto liudytojo parodymais, motyvuodamas tuo, kad liudytojas kitame procese yra B. B. atstovas, todėl gali turėti interesų ir šiame procese. Prokuroras pažymi, kad U. P. kaip advokatas, turi būti nepriekaištingos reputacijos iš esmės tokia pačia apimtimi kaip prokuroras ar teisėjas, todėl jis laikytinas labiau patikimu liudytoju nei standartinis liudytojas. Be to, tiek B. B., tiek U. P. parodymai buvo nuoseklūs bei analogiški tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, o tai leidžia daryti išvadą, jog parodymai nebuvo derinami.

6. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo specialisto išvada. Net palyginus švelnus paėmimas už kaklo gali sukelti asmeniui ne tik skausmą, bet ir sukelti pavojų gyvybei, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai truko fizinis kontaktas. Pirmosios instancijos teismas neaptarė ir nevertino B. B. pateiktų medicininių dokumentų, iš kurių turinio matyti, kad ji iki šiol jaučia skausmus kaklo srityje.

7. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog B. B. įvykio vietoje aiškiai neišreiškė skausmo pojūčio. Vis tik, prokuroro įsitikinimu, kiekvienas žmogus skausmo pojūtį išreiškia individualiai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad B. B. nieko nepasakė apie skausmą liudytojui U. P..

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvyko vietą užstoja durys, tačiau iš vaizdo įrašo pakankamai aiškiai matosi, jog D. B. pirma prieina prie vietos, kur yra B. B.. Netrukus D. B. iš tos vietos yra atstumiama. Kas vyko už durų, nesimato. Toks įrašas iš esmės atitinka tiek D. B., tiek B. B. parodymus. Be to, įrašo turinys patvirtina, kad įvykio vietoje buvo U. P., o šis faktas patvirtina, jog jis tikrai matė įvykį. Taip pat iš baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad po įvykio D. B., pasinaudodama tarnybinėmis patalpomis, skubiai šalinasi iš teismo patalpų. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino, o ji neabejotinai įrodo, kad D. B. smurtavo prieš B. B., o tuomet, išsigandusi atsakomybės, tiesiog pasišalino iš įvykio vietos. D. B. tokį savo elgesį aiškino šoku dėl B. B. veiksmų, vis tik tokia versija yra abejotina, nes iš karto po įvykio D. B. dar ramiai pabendravo su U. P.. Pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino fakto, kad B. B. į teisėsaugos institucijas kreipėsi iš karto po įvykio, jos įvykio versija iš esmės nekito viso proceso metu.

9. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pasyvus, nebandė savo iniciatyva aiškintis jokių faktinių aplinkybių, kilusių abejonių. Šiuo atveju galimai buvo tikslinga atlikti D. B., B. B. ir U. P. parodymų patikrinimus vietoje. Taip pat buvo galima nustatyti ir apklausti daugiau įvykio liudytojų, kurie galėtų duoti parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes ir kurie nebūtų suinteresuoti bylos baigtimi. Prokuroro manymu, yra tikslinga apklausti ir specialistą, kuris surašė išvadą dėl B. B. padaryto sveikatos sutrikdymo ir kuris galėtų išsamiai atsakyti į visus proceso dalyvių klausimus dėl skausmo sukėlimo. Šiuo atveju tikėtina, kad gali kilti poreikis skirti ekspertizę, nes negalima atmesti tikimybės, jog B. B. sveikatos pablogėjimas pagal jos pateiktus medicininius dokumentus yra susijęs būtent su nagrinėjamu įvykiu. Taip pat būtina papildomai apklausti liudytoją R. G. L. apie tai, ar dėl įvykio ji turėjo nutraukti savo darbus ir rūpintis D. B. paieška. Apklaustas turėtų būti ir teismo apsaugos darbuotojas, išsireikalautos teismo posėdžių sekretorės bei apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos. Prie baudžiamosios bylos būtina prijungti ir medžiagą, kuri buvo surinkta pagal D. B. pareiškimą apie įvykį. Galimai būtų svarbūs ir D. B. sutuoktinio, dabartinio B. B. sugyventinio parodymai.

10. Prokuroras teigia, kad, įvertinus įvykio vietą (laisvai prieinamos patalpos), laiką (teismo darbo laikas), veiksmų pobūdį (smurtiniai veiksmai kitų žmonių akivaizdoje) ir sukeltas pasekmes (teismo darbuotojai buvo priversti dėl įvykio atsitraukti nuo savo tiesioginio darbo), D. B. turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį arba BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Ištaisyti padarytus pažeidimus galima BPK 256 ir 288 straipsnio nustatyta tvarka apeliacinio proceso metu arba panaikinus skundžiamą nuosprendį ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui. Vis tik įvertinus didelę atliktinų proceso veiksmų apimtį, taip pat tai, jog už tinkamą baudžiamosios bylos parengimą visų pirma yra atsakinga prokuratūra, šiame procese tikslinga sugrįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją.

11. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovė advokatė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, t. y. pripažinti D. B. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tenkinti B. B. civilinį ieškinį.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp išteisintosios ir nukentėjusiosios fizinis kontaktas buvo, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, ar fizinis kontaktas buvo būtent toks, koks buvo nurodytas kaltinime. Fizinio kontakto pobūdį buvo būtina nustatyti, nes tik nustačius konkrečius išteisintosios veiksmus, galima spręsti ar jie sukėlė fizinį skausmą. Taigi pirmosios instancijos teismui nustačius fizinio kontakto faktą, tačiau nei patvirtinus kaltinime nurodytų aplinkybių, nei jas paneigus, išvada, kad nukentėjusiajai nebuvo sukeltas fizinis skausmas, yra nepagrįsta.

13. Nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovė aiškina, kad liudytojas U. P. tiesiogiai matė išteisintosios smurtinius veiksmus. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išteisintoji, priėjusi prie nukentėjusiosios, staigiu judesiu ranka apkabino pastarąją per kaklą, pradėjo vesti nukentėjusiąją nuo posėdžių salės. Šiuos parodymus liudytojas iš esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Taip pat U. P. aiškino, kad jis buvo tam tikrame šoke, nes pirmą kartą teismo patalpose matė muštynes, jis laikėsi atstumo, nėjo prie pat išteisintosios ir nukentėjusiosios, nes nenorėjo, jog, būdamas advokatu, būtų įveltas į muštynes. Tokie liudytojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis įvykį suprato ne tik kaip neeilinį, neįprastą asmenų elgesį, bet kaip vykstančias muštynes. Vis tik pirmosios instancijos teismas nurodė, kad U. P. paaiškino, jog D. B. ir nukentėjusiosios kontaktas jam atrodė natūraliai, lyg jos eitų pasikalbėti. Liudytojas iš tikrųjų parodė ir tai, kad manė, jog D. B. ketina pasikalbėti su nukentėjusiąja, galimai apie susitaikymą ar pan., tačiau šios prielaidos buvo nurodytos, kalbant tik apie išteisintosios lūkuriavimo prie teismo posėdžių salės tikslą bei išteisintosios artinimąsi prie nukentėjusiosios iki veikos padarymo. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertinto liudytojo parodymus.

14. Apeliantė pažymi, kad liudytojas U. P. paaiškino, kodėl jis į įvykį niekaip nereagavo, nepuolė skirti moterų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog faktas, kad liudytojas niekaip nereagavo į įvykį, patvirtina, jog nukentėjusiajai nebuvo sukeltas fizinis skausmas, yra nepagrįsta. Be to, liudytojas nukentėjusiajai paaiškino, kad tuo atveju, jeigu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, ji gali kreiptis į policiją. Kita vertus, baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad D. B. veika truko trumpą laiką (keletą sekundžių), todėl netgi ir norint fiziškai sureaguoti į įvykį, tai padaryti būtų faktiškai neįmanoma. Liudytojo aktyvios fizinės reakcijos į kaltinamosios veiksmus nebuvimas savaime nepatvirtina, kad liudytojui atrodė, jog nukentėjusiajai nebuvo sukeltas fizinis skausmas.

15. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pats pirmosios instancijos teismas nurodė, jog liudytojas U. P. galėjo įvertinti tik veiksmų matomumą, o ne sukeltą skausmą, jo stiprumą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojui neatrodė, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, tuo pačiu padarė išvadą, kad liudytojas apskirtai negalėjo įvertinti išteisintosios nukentėjusiajai sukelto skausmo, jo stiprumo, o tai iš esmės reiškia ir reaguoti į išteisintosios veiksmus. Aplinkybė, kad liudytojas paaiškino nukentėjusiajai apie galimybę kreiptis į policiją, jeigu išteisintosios veiksmai sukėlė fizinį skausmą, jokiu būdu nepaneigia nei nukentėjusiosios patirto fizinio skausmo, nei leidžia šiuo aspektu abejoti tiek liudytojo, tiek nukentėjusiosios parodymų patikimumu.

16. Advokatė pastebi, kad liudytojas U. P. davė priesaiką teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, jis buvo įspėtas apie teisinę atsakomybę už melagingus parodymus. Vien tai, kad liudytoją ir nukentėjusiąją įvykių metu siejo teisiniai santykiai, nėra pagrindas nesivadovauti liudytojo parodymais. Liudytojas nukentėjusiąją atstovavo kitoje baudžiamojoje byloje, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog liudytojas yra suinteresuotas duoti nukentėjusiajai naudingus parodymus. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti liudytojo parodymais, jo parodymai atitinka vaizdo įrašo turinį, nukentėjusios ir liudytojos parodymus.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog D. B. kaire ranka ją sugriebė ir apkabino per kaklą, pradėjo spausti, dėl to nukentėjusioji pajuto skausmą. Kitos apklausos metu ji nurodė, kad turi sveikatos problemų su stuburu ir kaklu, todėl skausmą dėl išteisintosios veiksmų juto dar stipriau. Nukentėjusioji šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Liudytojas U. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusioji po įvykio nurodė, jog išteisintosios atlikti veiksmai buvo skausmingi. Be to, nukentėjusioji po D. B. veiksmų nedelsiant kreipėsi tiek į liudytoją U. P., tiek į teismo darbuotoją R. G. L., o vėliau ir į teismo apsaugos darbuotojus dėl prieš ją atliktų veiksmų ir policijos pareigūnų iškvietimo. Nukentėjusioji skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) metu nurodė, kad išteisintoji ją apkabino, užlaužė kaklą, yra agresyvi, prisigėrusi, greitosios nereikia, nes jos sužeisti nesuspėjo. Taigi, nukentėjusioji nedelsiant kreipėsi į įvykio metu šalia buvusius asmenis, o vėliau ir į policiją. Nukentėjusiosios neuždelstas kreipimasis tiek į teismo darbuotojus, tiek į teismo apsaugą, tiek į policiją leidžia pagrįstai tikėti nukentėjusiosios parodymais, kad dėl išteisintosios veiksmų ji patyrė fizinį skausmą.

18. Advokatės nuomone, baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti, kalbėti netiesą, priešingai nei išteisintoji, kuri dėl savo procesinės padėties gali sakyti netiesą ir už tai nesulaukti jokios atsakomybės. D. B. nepripažino smurtinių veiksmų ir neigė bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja, nors, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, toks fizinis kontaktas buvo. Nei liudytojui U. P., kuris yra profesionalus teisininkas, nei liudytojai teismo darbuotojai R. G. L., kuriai nukentėjusioji nedelsiant po įvykio papasakojo apie išteisintosios veiksmus, nekilo abejonių, kad sugriebimas už kaklo sukėlė skausmą.

19. Skunde pabrėžiama, kad nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusioji atsisakė greitosios medicinos pagalbos situacijos vertinimo nekeičia, nepaneigia, kad ji patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusioji BPC operatoriui nurodė, kad ji nebuvo sužalota, todėl greitoji medicinos pagalba nebuvo reikalinga ir nebuvo kviečiama. Nukentėjusioji nebuvo smarkiai sužalota, todėl iš karto po įvykio į medikus nesikreipė, tačiau tai savaime nepaneigia patirto skausmo.

20. Apeliantė aiškina, kad išteisintoji nukentėjusiąją sugriebė už kaklo ir pradėjo spausti. Toks veiksmas pats savaime yra pavojingas, nes kaklas yra jautri kūno dalis. Pirmosios instancijos teismas ignoravo nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo ir teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes, susijusias su jos sveikatos būkle, nors nukentėjusiojo asmens sveikatos būklė yra viena iš vertintinų aplinkybių, sprendžiant apie skausmo tikrumą. Nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad turėjo sveikatos problemų, susijusių su stuburu ir kaklu, todėl sugriebimas už kaklo ir spaudimas buvo skausmingas.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertinto padarytos veikos pavojingumo. D. B. laukė nukentėjusiosios teismo pastato koridoriuje prie pat išėjimo iš teismo salės, pro kurį neišvengiamai nukentėjusioji turėjo praeiti, ji be jokio perspėjimo nukentėjusiajai atliko smurtinio pobūdžio veiksmus. Taigi išteisintosios veiksmai buvo iš anksto apgalvoti. D. B. nusikalstamą veiką nutraukė, nes nukentėjusioji, besigindama ją nustūmė.

22. Advokatė aiškina, kad nukentėjusioji išteisintajai yra padidintai jautri tik dėl šios nusikalstamų veikų, o ne dėl nukentėjusiosios santykių su išteisintosios sutuoktiniu. Išteisintosios psichinis santykis su nukentėjusiąja savaime neeliminuoja jos baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo išteisintosios asmeninio gyvenimo aplinkybes, susijusias su jos santuokiniais santykiais, subjektyviai vertino nusikalstamos veikos kontekste.

23. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą. Išteisintoji bei jos gynėjas prašė prokuroro, nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliaciniai skundai atmestini.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, apeliaciniuose skunduose išdėstytus bei teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas D. B. pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas, nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

25. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė žmogui fizinį skausmą. Fizinio skausmo sukėlimo atveju nusikalstama veika kėsinamasi į asmens kūno neliečiamumą, t. y. fizinis skausmas gali būti sukeltas tik veikiant kito žmogaus kūną fiziškai.

Žemesnės instancijos teismas

26. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji D. B. teigė, kad ji po Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio priėjo prie B. B., nes norėjo paprašyti užbaigti procesą draugiškai. Jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąja nebuvo. Bendravimo metu nukentėjusioji susinervino, metė į išteisintąją segtuvą su popieriais bei pradėjo šaukti. Įvykio vietoje buvo ir nukentėjusiosios atstovas, kurio išteisintoji paklausė, ar jis matė, kas vyksta, o šis atsakė, kad matė tai, ką matė. Prieš B. B. ji nesmurtavo. Iš teismo patalpų ji išėjo pro tas duris, kurios buvo atidarytos (t. 1, b. l. 94-95). Pirmosios instancijos teisme D. B. taip pat aiškino, kad jokio fizinio kontakto tarp jos bei nukentėjusiosios nebuvo. Ji prie nukentėjusiosios priėjo, nes norėjo paprašyti užbaigti vykusį procesą taikiu būdu, kad „nebetampytų“ jos po teismus. Jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją ji neatliko, fizinio kontakto tarp jų nebuvo. Tuo metu B. B. pradėjo šaukti, pastūmė išteisintąją ir metė į ją segtuvą su dokumentais. Vengdama konflikto, ji iš įvykio vietos pasišalino (t. 2, b. l. 22-23). Taigi šiuo atveju yra akivaizdu, kad D. B. viso proceso metu tvirtino, jog jos iniciatyva su nukentėjusiąja jokio fizinio kontakto nebuvo. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 15.15 val., Vilniuje, Laisvės pr. 79A, Vilniaus miesto apylinkės teismo patalpose fizinis kontaktas tarp D. B. bei B. B. buvo, o šio kontakto iniciatorė buvo būtent išteisintoji.

27. Iš nukentėjusiosios B. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad įvykio dieną po teisiamojo posėdžio prie jos iš nugaros priėjo D. B. ir ranka apkabino nukentėjusiosios kaklą, pradėjo lenkti, spausti ir pusbalsiu grasinti. Nukentėjusioji išsigando, pajuto skausmą, stipriai lenkėsi ir abejomis rankomis pastūmė išteisintąją. Skausmą jautė, kai jai buvo spaudžiamas kaklas ir ji buvo lenkiama. Stumiant išteisintąją, nukentėjusiajai iš rankų iškrito segtuvas su dokumentais. Nukentėjusioji susirinko dokumentus ir priėjo prie savo advokato, o D. B. tuo metu lūkuriavo. B. B. savo advokatui pasakė, kad reikia pafilmuoti, nes gali dar kažkas įvykti. Tuomet D. B. pasišalino iš įvykio vietos. Nukentėjusioji paklausė advokato, kaip jai elgtis, o šis patarė jai kreiptis į policiją. Ji su advokatu nuėjo iki teismo apsaugos darbuotojų ir paprašė, kad šie paskambintų į policiją (t. 2, b. l. 22-23). Ikiteisminio tyrimo metu B. B. nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 7 d., apie 15.15 val., Vilniuje, Laisvės pr. g. 79A, pasibaigus teisiamajam posėdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmajame aukšte šalia teismo posėdžių salės Nr. 115 prie jos iš nugaros priėjo D. B., apkabino ranka ją už kaklo ir pradėjo spausti, todėl nukentėjusioji pajuto fizinį skausmą. Ji, pajutusi fizinį skausmą, nustūmė D. B. nuo savęs. Tuomet D. B. kažką pradėjo kalbėti su nukentėjusiosios atstovu. Nukentėjusioji atstovui pasakė, kad reikia nufilmuoti, kas vyksta. Po šių žodžių D. B. pabėgo iš įvykio vietos (t. 1, b. l. 26-28 ). Iš esmės tokias pačias aplinkybes, susijusias su fiziniu kontaktu bei skausmo sukėlimu, nukentėjusioji nurodė ir vėlesnės apklausos metu. Papildomai paaiškino, kad ji turi sveikatos problemų dėl stuburo (turi dvi išvaržas), todėl skausmą dėl D. B. veiksmų ji juto dar stipriau (t. 1, b. l. 33-34). Aplinkybes, kad išteisintoji B. B. suėmė už kaklo, jį spaudė, tokiu būdu sukeldama skausmą, nukentėjusioji nurodė ir protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 1). Iš kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad B. B. iš karto po įvykio, t. y. 2021 m. rugsėjo 7 d. 15.25 val., skambindama Bendruoju pagalbos telefonu, pranešė, jog jai, išėjus iš teismo posėdžių salės, D. B. ją apkabino iš nugaros, užlaužė kaklą, o ji išteisintąją nustūmė (t. 1, b. l. 70-74). Iš liudytojos R. G. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ši liudytoja nurodė, jog B. B. jai pasakė, kad D. B. ją buvo apkabinusi per kaklą ir truputį paspaudė (t. 2, b. l. 63). Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad B. B. po posėdžio skundėsi, kad ją užpuolė D. B. (t. 1, b. l. 54-55). Taigi iš aptartų duomenų yra visiškai akivaizdu, kad nukentėjusioji B. B. nuosekliai teigė, jog D. B. priėjo prie jos iš nugaros, apkabino ją ties kaklu.

28. Iš liudytojo U. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis matė, kaip D. B. priėjo ar pribėgo prie nukentėjusiosios, kaip liudytojas suprato, norėdama pakalbėti, apkabino ją per kaklą/pečius ir nusivedė, galima sakyti nusitempė šią, panaudodama kūno svorį ar fizinę jėgą. Tuo metu, kai išteisintoji kontaktavo su nukentėjusiąja, šis kontaktas atrodė natūraliai. Tiksliai, kaip buvo apkabinta nukentėjusioji, nematė, nes jam vaizdą užstojo D. B. viršutinis rūbas. Taip pat liudytojas nurodė, kad B. B. nustūmė nuo savęs D. B.. Po šių įvykių tiek D. B., tiek B. B. klausė liudytojo, ar jis matė, kas įvyko. Liudytojas teigė, kad jis B. B. nurodė, jog tuo atveju, jeigu ji juto skausmą, yra pagrindas skųstis. Tuomet D. B. pasišalino iš įvykio vietos. Jis su B. B. nuėjo prie apsaugos darbuotojų, buvo iškviesta policija (t. 2, b. l. 25-26). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas U. P. parodė, kad jis pro praviras teismo posėdžių salės duris, matė, kaip D. B., priėjusi prie B. B., staigiu judesiu ranka apkabino nukentėjusiąją per kaklą ir, laikydama apkabinusi ranka ją per kaklą, pradėjo vesti nukentėjusiąją nuo salės. D. B., apkabinusi ir vesdamasi B. B. koridoriumi į šoną nuo posėdžio salės durų, tarsi pasilenkusi prie nukentėjusiosios ausies, šiai kažką sakė. Vėliau jis pamatė, kaip B. B. bando ištrūkti iš D. B. apkabinimo, nuo jos atsistumia rankomis, todėl iš nukentėjusiosios rankų iškrito laikyti dokumentai (t. 1, b. l. 49). Taigi šio liudytojo parodymai iš esmės patvirtina B. B. parodymus apie tai, kad D. B. kontaktavo su nukentėjusiąja, buvo šią apkabinusi ties pečių/kaklo sritimi.

29. Apibendrindamas duomenis, apartus šio procesinio sprendimo 27-28 pastraipose, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2021 m. rugsėjo 7 d., apie 15.15 val., Vilniuje, Laisvės pr. 79A, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmajame aukšte šalia teismo posėdžių salės Nr. 115, D. B. iniciatyva įvyko fizinis kontaktas tarp jos ir nukentėjusiosios B. B., t. y. išteisintoji apkabino nukentėjusiąją ranka ties šios kaklu. Vis tik vien tik fizinio sąlyčio fakto konstatavimas nėra pagrindas tvirtinti, kad išteisintoji atliko nukentėjusiajai veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip fizinis smurtas ir kurie sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę privalu įvertinti tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-180-578/2018, 2K-69-895/2020 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji iš esmės nuosekliai tvirtino, kad dėl D. B. veiksmų ji pajuto fizinį skausmą. Vis tik įvertinus tai, kad tarp D. B. ir B. B., kuri palaiko artimus ryšius su išteisintosios sutuoktiniu, kuris buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už smurtą prieš D. B., yra susiklostę priešiški, konfliktiški santykiai, net ir nuoseklus nukentėjusiosios tvirtinimas, jog dėl išteisintosios veiksmų ji patyrė fizinį skausmą, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog fizinio skausmo sukėlimo faktas be jokių pagrįstų abejonių buvo įrodytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duomenų, kurie be jokių abejonių patvirtintų nukentėjusiosios teiginius dėl skausmo jai sukėlimo, baudžiamojoje byloje nėra ir jų gauti, atlikus kokius nors procesinius veiksmus, nėra galimybės.

31. Vaizdo įraše „Kameros 1_ch12_20210907133001_20210907160012“ yra užfiksuota, kaip prie teismo posėdžių salės koridoriuje stovi D. B., iš teismo posėdžių salės išeina B. B. (vaizdo įraše užfiksuotas laikas 15.13.23-15.13.26 val.). B. B. eina nuo D. B., o ši eina paskui nukentėjusiąją. D. B. priartėja prie nukentėjusiosios (vaizdo įraše užfiksuotas laikas 15.13.28 val.), kas vyksta išteisintajai priėjus prie nukentėjusiosios nesimato, nes jas abi užstoja praviros kabineto ar posėdžių salės durys. Tuomet matosi, kaip D. B. yra nustumiama ranka ir atsiremia į priešingoje koridoriaus pusėje, nei buvo abi moterys, esančias duris (vaizdo įraše užfiksuotas laikas 15.13.29-15.13.32). Čia pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog išteisintoji yra pradedama stumti ne vėliau nei 15.13.30 val. Taigi kontaktas, kurį iniciavo išteisintoji, su nukentėjusiąja daugiausiai truko apie dvi sekundes. Iš aptariamo vaizdo įrašo matyti, kad D. B. atsisuka į tą pusę, kur stovi nukentėjusioji ir šiek tiek išskečia rankas tarsi nusistebėdama tuo, kas įvyko (vaizdo įraše užfiksuotas laikas 15.13.33 val.). Vertinant vaizdo įraše užfiksuotus faktus su tuo, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog D. B. apkabino B. B. ranka ties šios kaklu, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiosios veiksmus, t. y. D. B. nustūmimą, nulėmė išteisintosios veiksmais sukeltas nepageidaujamas bei nemalonus pojūtis. Vis tik tokia išvada neleidžia konstatuoti, kad B. B. sukeltas nepageidaujamas bei nemalonus pojūtis šiuo atveju iš tikrųjų buvo fizinis skausmas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiosios vaizdo įraše užfiksuotą reakciją į išteisintosios veiksmus galėjo nulemti vien tai, jog D. B., su kuria, kaip jau minėta, nukentėjusiąją sieja konfliktiški santykiai, pažeidė jos asmeninę erdvę, bandė reikšti jai priekaištus, kaip pati nukentėjusioji nurodė, grasino, o vėlesnius kaltinimus sukėlus fizinį skausmą galėjo nulemti noras pakenkti išteisintajai ar pateisinti savo agresyvaus pobūdžio veiksmą, dėl kurio ji pati galėjo susilaukti pretenzijų iš išteisintosios.

32. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, iš kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, jog B. B., skambindama į BPC, pranešė, kad jai, išėjus iš teismo posėdžių salės, D. B. ją apkabino iš nugaros, užlaužė kaklą, o ji išteisintąją nustūmė. Vis tik nukentėjusioji nenurodė, kad jai dėl D. B. veiksmų buvo sukeltas fizinis skausmas. B. B. pokalbio su BPC operatore metu nurodė, kad ji bijo eiti į lauką, nes ją gali užpulti. D. B. su ja agresyviai šnekėjo, grasino, todėl nukentėjusioji nebelaukė išteisintosios agresijos, todėl ją tiesiog nustūmė (t. 1, b. l. 70-74). Taigi šiuo atveju yra akivaizdu, kad iš esmės pagalbos buvo kreiptasi ne dėl vykusio įvykio, o dėl nukentėjusiosios baimės, jog ji bus užpulta, kai išeis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo patalpų. Taip pat iš B. B. teiginių darytina išvada, kad ji pati D. B. inicijuoto fizinio kontakto nevertino kaip aiškios fizinės agresijos, o išteisintąją nustūmė, nes pagalvojo, kad prieš ją gali būti panaudotas fizinis smurtas. Taip pat aptarti nukentėjusiosios teiginiai tik sustiprina manymą, kad ji, norėdama išvengti galimų pretenzijų dėl savo pačios agresyvaus pobūdžio veiksmų, galėjo D. B. nepagrįstai apkaltinti fizinio skausmo sukėlimu. Pastebėtina, kad BPC operatorei nukentėjusioji nurodė, jog D. B. buvo agresyvi, tačiau iš vaizdo įrašo „Kameros 1_ch12_20210907133001_20210907160012“ matyti, jog D. B. po to, kai buvo nustumta, jokių agresyvaus pobūdžio veiksmų neatliko, o tai rodo, kad B. B. nesugeba objektyviai vertinti išteisintosios veiksmų, kas verčia abejoti jos parodymų, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, susijusių su fizinio skausmo sukėlimu, patikimumu.

33. Iš vaizdo įrašo „Kameros 1_ch12_20210907133001_20210907160012“ matyti ir tai, kad liudytojas U. P. įvykius, kurie vyko koridoriuje turėjo galimybę stebėti ir stebėjo nuo 15.13.27 val., liudytojas 15.13.28 val. judėjo išteisintosios bei nukentėjusiosios kryptimi, o 15.13.29-30 val. jis sustojo, t. y. būtent tuo metu, kai įvyko išteisintosios inicijuotas fizinis kontaktas su nukentėjusiąja ir ši išteisintąją nuo savęs nustūmė (stūmimo veiksmas prasideda ne vėliau nei 15.13.30 val.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaizdo įraše užfiksuoti faktai, susiję su liudytojo elgesiu itin greitai vykusio įvykio metu, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad U. P. D. B. veiksmus būtų supratęs kaip agresyvius, keliančius pavojų išteisintajai. Tokios išvados neleidžia daryti ir liudytojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu.

34. Iš liudytojo U. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 25-26), negalima daryti išvados, kad jis D. B. veiksmus įvertino kaip agresyvius bei keliančius pavojų B. B.. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas nurodė, kad D. B. nusivedė/nusitempė B. B.. Vis tik tuo pačiu jis teigė ir tai, kad moterų kontaktas atrodė natūraliai, jis pamanė, jog moterys eina kalbėtis. Be to, B. B. jis nelabai matė, nes vaizdą jam užstojo išteisintosios dėvėtas viršutinis rūbas. Taip pat liudytojas teigė, kad jis B. B. paaiškino, jog, jeigu ji jautė skausmą, gali kreiptis į policiją, jis paliudys, ką matė. Akivaizdu, kad toks liudytojo teiginys rodo, jog jis pats pagal jokias objektyvias aplinkybes nesuprato, kad dėl išteisintosios veiksmų nukentėjusiajai iš tikrųjų buvo sukeltas fizinis skausmas. Liudytojas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, vartojo sąvoką „muštynės“, vis tik yra akivaizdu, jog šiuo atveju jis paprasčiausiai neatsakingai vartojo šią sąvoką, nes jokių įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų, kuriuos būtų galima įvertinti kaip muštynes, nenurodė. Čia pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273/2012, 2K-501/2013 ir kt.). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, todėl muštynėse nėra besiginančiųjų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2013, 2K-92/2014 ir kt.).

35. Iš liudytojo U. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis nurodė, jog D. B., vesdamasi B. B., buvo tarsi pasilenkusi prie šios ausies ir kažką sakė (t. 1, b. l. 49-51). Tokie liudytojo parodymai, vertinant juos su tuo, kad D. B. yra šiek tiek aukštesnė už B. B., leidžia daryti išvadą, kad būtent D. B. buvo pasilenkusi prie nukentėjusiosios, o ne lenkė/spaudė nukentėjusiąją žemyn. Teigtina, kad aukštesnis asmuo, norėdamas kažką pasakyti žemesniam asmeniui į ausį, pats turi lenktis prie žemesnio asmens, o ne papildomai jį lenkti žemyn. Duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios teiginius, kad D. B. apkabinusi ją ties kaklu lenkė ją žemyn, baudžiamojoje byloje nėra. Tuo pačiu pastebėtina, liudytojas ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad po to, kai D. B. apkabino nukentėjusiąją, abi moterys buvo dingusios iš jo akiračio, akivaizdu, kad tokie liudytojo teiginiai neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų faktų, o tai rodo, kad jis gerai įvykio aplinkybių neprisimena, jų neįsidėmėjo. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu liudytojas U. P. nurodė, kad B. B. įvykio vietoje pasiskundė, jog D. B. veiksmai jai buvo skausmingi. Vis tik tokios aplinkybės liudytojas nenurodė pirmosios instancijos teisme. Be to, kaip jau minėta, neatmestina tikimybė, jog nukentėjusioji aplinkybę, jog jai buvo sukeltas fizinis skausmas nurodė tik norėdama pakenkti išteisintajai ar pati išvengti galimų pretenzijų dėl savo veiksmų. Kita vertus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, B. B. įvykio metu iš tikrųjų galėjo pajausti fizinį skausmą, ypač įvertinus tai, jog ji turi dvi išvaržas, tačiau jis galėjo kilti ne dėl D. B. fizinio poveikio, o pačiai nukentėjusiajai, kuri yra smulkesnė už D. B., siekiant nutraukti fizinį kontaktą su išteisintąja, staigiai lenkiantis bei pakankamai stipriai pastumiant ją nuo savęs. Taigi šiuo atveju nėra atmestina reali tikimybė, kad fizinį skausmą, jeigu toks įvykio metu apskritai buvo patirtas, nukentėjusioji galėjo pajusti dėl savo pačios veiksmų.

36. Asmens kaltumas, padarius nusikaltimą, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju iš esmės tik nukentėjusioji, kurios santykiai su D. B. yra konfliktiški, nurodo, jog išteisintosios veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas, kitų duomenų, kurie leistų be pagrįstų abejonių konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, baudžiamojoje byloje nėra. Nukentėjusiosios parodymų patikimumas dėl jai sukelto fizinio skausmo, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, kelia pagrįstų abejonių. Šių abejonių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, baudžiamojo proceso metu buvo išnaudotos visos galimybės, todėl jos aiškintinos D. B. naudai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. B., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

37. Nustačius, kad šioje baudžiamojoje byloje be jokių pagrįstų abejonių nebuvo nustatyta ir neįmanoma nustatyti, ar nukentėjusiajai B. B. dėl D. B. apkabino ranka ties kaklu iš tikrųjų buvo sukeltas fizinis skausmas, nėra pagrindo daryti išvados, jog teismams, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikus papildomus procesinius veiksmus, būtų gauta kokių nors duomenų apie kokių nors kitų nusikalstamų veikų padarymą, išteisintosios veiksmus būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį arba BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Prokuroro apeliaciniame skunde visos hipotezės apie galimai padarytas nusikalstamas veikas kyla iš įsitikinimo, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ar net sutrikdyta sveikata, tačiau nepasitvirtinus faktui, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, dėl kurio jai būtų sukeltas fizinis skausmas ar kaip nors sutrikdyta sveikata, akivaizdu, kad keliamos hipotezės tikrai nepasitvirtins nepriklausomai nuo to, kokie papildomi procesiniais veiksmai bus atlikti.

38. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tai, jog D. B. ties kaklu apkabino B. B., o ši apie tokius išteisintosios veiksmus informavo teismo darbuotojus, kurie turėjo reaguoti į nukentėjusiosios reiškiamas pretenzijas, nėra pagrindas tvirtinti, jog dėl D. B. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad dėl išteisintosios veiksmų kam nors iš aplinkinių buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar buvo šokiruoti ir pan., taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog buvo nutrauktas žmonių darbas, kam nors padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų veikla ir pan. Akivaizdu, kad tiek liudytoja R. G. L. bei teismo apsaugos darbuotojai reagavo į B. B. reiškiamas pretenzijas, o ne į išteisintosios veiksmus, padarytus prieš nukentėjusiąją. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja R. G. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teise nurodė, jog apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios, pati, būdama netoli įvykio vietos, jokio triukšmo negirdėjo. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad tai, kas vyko netoli posėdžių salės, kurioje buvo liudytoja, galėjo girdėti kituose kabinetuose ar posėdžių salėse tuo metu galimai buvę asmenys, tuo labiau, kad joks asmuo į aptariamą įvykį niekaip ir nesureagavo. Čia pastebėtina ir tai, kad liudytoja R. G. L. teigė, kad teismo posėdžių salės, kurioje ji buvo, durys buvo uždarytos. Vis tik iš vaizdo įrašo „Kameros 1_ch12_20210907133001_20210907160012“ matyti, jog, kai teismo posėdžių salės durys yra praviros, ant koridoriaus grindų atsispindi iš salės sklindanti šviesa (15.13.11-12 val.). Šviesos, sklindančios iš teismo posėdžių salės, atspindys matosi viso įvyko metu. Taigi akivaizdu, kad teismo posėdžių salės durys nebuvo uždarytos ar visiškai uždarytos, tačiau liudytoja net ir pro praviras duris negirdėjo, kas vyko koridoriuje, į koridoriuje vykusius įvykius niekaip nesureagavo, o šis faktas rodo, jog kilusi konfliktinė situacija niekaip nesutrikdė aplinkinių veiklos.

39. Aplinkybė, kad D. B. iš įvykio vietos pasišalino per tarnybines patalpas, niekaip nepatvirtina jos kaltės padarius kokį nors nusikaltimą. Iš vaizdo įrašo „Kameros 1_ch12_20210907133001_20210907160012“ matyti, kad D. B. iš įvykio vietos pradėjo šalintis 15.14.15 val. Taigi yra akivaizdu, kad išteisintoji ne iš karto po įvykio pradėjo šalintis iš įvykio vietos, o joje dar buvo apie keturiasdešimt penkias sekundes, t. y., kol su nukentėjusiąja ir jos atstovu aiškinosi, įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad D. B. supratusi, jog iš nukentėjusiosios sulauks pretenzijų, šios poziciją galimai palaikys advokatas, norėdama išvengti tolimesnio konflikto nusprendė iš įvykio vietos pasišalinti. Kaip jau minėta, toks faktas niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog D. B. padarė kokią nors nusikalstamą veiką. Šis faktas patvirtina, kad išteisintoji nepageidavo toliau eskaluoti konflikto bei dalyvauti aiškinantis jo aplinkybes.

40. Apklausti specialistą, surašiusį išvadą dėl B. B. padaryto sveikatos sutrikdymo, nėra tikslinga, nes ir be specialių žinių yra aišku, kad tuo atveju, jeigu prieš asmenį yra panaudojamas fizinis smurtas, jis gali jausti fizinį skausmą. Šiuo gi atveju, baudžiamoje byloje nebuvo įrodyta, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas. Be to, nenustačius, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog jos sveikatos būklė pablogėjo dėl veiksmų, kurie nebuvo įrodyti. Tas pats pasakytina ir apie baudžiamojoje byloje esačių medicininių dokumentų kopijose užfiksuotus duomenis, susijusius su nukentėjusiosios sveikatos būkle, t. y. nenustačius fizinio smurto panaudojimo fakto, nėra pagrindo tvirtinti, jog B. B. sveikatos būklės pokyčius nulėmė kokie nors nusikalstami veiksmai.

41. BPK 219 straipsnyje yra nurodyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Kaltinamajame akte prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta faktų, kurie leistų daryti išvadą, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir tai trukdo nagrinėti bylą.

42. Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių prokuroro ir civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliaciniai skundai yra atmetami.

43. Iš išteisintosios gynėjo advokato pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 867188 matyti, kad išteisintoji savo gynėjui už suteiktas teisines paslaugas apeliacinio proceso metu baudžiamojoje byloje sumokėjo 1000 Eur. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliaciniai skundai dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio yra atmestini, D. B. patirtos išlaidos, kurios nėra aiškiai per didelės, buvo būtinos ir vertintinos kaip atitinkančios bylos aplinkybes, advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos gynėjas apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti yra lygiomis dalimis priteistinos iš nukentėjusiosios B. B. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Tuo pačiu čia pažymėtina, kad Prašymų atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas paslaugas baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo tvarkos aprašo 2.1. punkte yra nustatyta, jog aptariamo pobūdžio išlaidas atlygina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Taigi skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria buvo nuspręsta D. B. iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros priteisti 2000 Eur išleistų advokato paslaugoms apmokėti yra tikslintina nurodant, jog ši suma priteisiama iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

44. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės prašymas iš D. B. priteisti B. B. išlaidas (3500 Eur), patirtas atstovės advokatės teiktoms paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti. Akivaizdu, kad šios išlaidos iš D. B. B. B. negali būti priteistos, nes nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovės advokatės apeliacinius skundus atmesti.

Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės B. B. išteisintajai priteisti po 500 Eur jos patirtoms išlaidoms už advokato suteiktas paslaugas baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendį patikslinti, nurodant, kad 2000 Eur išlaidos, kurias D. B. patyrė už advokato suteiktas paslaugas, yra priteisiamos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis