Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Audriaus Grauželio,

dalyvaujant pareiškėjui V. J. , trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apygardos teismo atstovams M. J. ir M. R. , nedalyvaujant atsakovui Kauno apygardos teismo pirmininkui N. M. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apygardos teismo pirmininkui N. M. , dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos (I t. b. l. 155-160), pareiškėjas 2016-10-21 kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu dėl vaizdo stebėjimo sistemos įrašų pateikimo, nurodydamas, kad įrašų turinys gali turėti reikšmės ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01017-12. Kauno apygardos teismo kanclerio 2016-11-09 raštu Nr. (1.46)-E2-l5394 prašymas atsisakytas tenkinti, nurodant, kad vaizdo stebėjimo sistemos įrašų kopijos bus pateiktos pareikalavus ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai, atliekantiems atitinkamus ikiteisminius tyrimus, ar atitinkamas baudžiamąsias bylas nagrinėjančiam teismui.

Šioje byloje skundžiamu 2016-12-01 administraciniu aktu (teismo pirmininko raštu) Nr. (1.46)-E2-16514 pareiškėjui dar kartą nurodyta, kad, remiantis Taisyklių 17 punktu, vaizdo duomenys duomenų valdytojo gali būti pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų, kaip įrodymai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais, todėl Kauno apygardos teismas vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoto vaizdo įrašo kopijas pateiks ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokuratūrai ar teismui gavęs atitinkamus šių institucijų prašymus (reikalavimus).

Motyvuodamas atsisakymą vaizdo įrašų kopijas pateikti asmeniškai pačiam pareiškėjui, atsakovas skundžiamame rašte rėmėsi Taisyklių 27.3 punktu, kuriame nustatyta, jog, įgyvendinant duomenų subjekto teisę susipažinti su savo vaizdo duomenimis, privalo būti užtikrinama ir trečiųjų asmenų teisė į privatų gyvenimą, t. y. duomenų subjektui susipažįstant su vaizdo įrašu, jeigu vaizdo įraše matomi kiti asmenys, kurių tapatybė gali būti nustatyta, ar kita informacija, kuri gali pažeisti trečiųjų asmenų privatumą (pavyzdžiui, transporto priemonės valstybinis numeris), šie vaizdai turi būti retušuoti ar kitais būdais panaikinama galimybė identifikuoti trečiuosius asmenis. Atsakovas nurodė, kad Kauno apygardos teisme sumontuota ir veikianti vaizdo stebėjimo sistema fiksuoja vaizdą tokiose vietose (teismo pastato prieigose, teismo fojė, iš kur patenkama į raštinių patalpas), kur nuolat esama intensyvaus asmenų srauto, todėl minėtose teismo patalpose ir teismo pastato prieigose sumontuotos vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoto vaizdo įrašo kopijos išdavimas galimai pažeistų kitų asmenų, užfiksuotų vaizdo įraše, privatumą. Atsakovas pažymėjo, kad neturi techninių galimybių retušuoti ar kitaip panaikinti galimybę iš vaizdo įrašo identifikuoti visus kitus jame užfiksuotus į Kauno apygardos teismą atvykstančius ir jame besilankančius asmenis. Ši aplinkybė pareiškėjui buvo išaiškinta skundžiamame rašte.

Teismas pažymi, kad santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita, reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2000, Nr. 64-1924; 2003, Nr. 15-597; 2008, Nr. 22-804). Jame nustatomos fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teisės, šių teisių apsaugos tvarka, juridinių ir fizinių asmenų teisės, pareigos ir atsakomybė tvarkant asmens duomenis. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatyta, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, jog asmens duomenys nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis, būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai bei saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi.

Taisyklių 17 punkte nustatyta, jog vaizdo duomenys duomenų valdytojo gali būti pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų, kaip įrodymai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais. Būtent minėtais Taisyklių punktas atsakovas rėmėsi atsisakydamas pateikti pareiškėjui jo prašomą vaizdo įrašą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo nurodyto ikiteisminio tyrimo metu jis būtų kreipęsis į ikiteisminį tyrimą vykdantį subjektą su prašymu išreikalauti vaizdo įrašus iš atsakovo ar, kad atsakovas būtų gavęs tokio pobūdžio pareikalavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas teisės normas bei faktines aplinkybes, teismas vertina, jog atsakovas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui reikalaujamą vaizdo įrašą, siekiant apsaugoti įraše užfiksuotų trečiųjų asmenų teisę į privatų gyvenimą, veikė sutinkamai su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo bei Taisyklių nuostatomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šioje dalyje.

Teismas atkreipia dėmesį, jog teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta teisė įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003-01-28 sprendimas byloje P. prieš Jungtinę Karalystę). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi, Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-2/2008).

Atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma informacija, t.y. vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti tretieji asmenys, pripažintina privačia, ir duomenų subjektų – asmenų, kurių duomenų prašoma, interesas, kad būtų užtikrinta jų teisė į privatumą, nagrinėjamu atveju vertinamas kaip svarbesnis, nei pareiškėjo interesas teikti įrodymus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 97 straipsnį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas turi teisę reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Remiantis to paties kodekso II skyriaus bei 4 dalies nuostatomis, ikiteisminio tyrimo proceso dalyviai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę ikiteisminį tyrimą vykdančiam subjektui teikti prašymus, tame tarpe ir prašymą dėl atitinkamų įrodymų, kuriais proceso dalyvis nedisponuoja, išreikalavimo. Atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui reikalaujamus duomenis, neužkerta kelio jam pateikti prašymą ikiteisminį tyrimą vykdančiam subjektui dėl minėtų duomenų išreikalavimo. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Taisyklių 22 punktą, jei vaizdo įrašų duomenys naudojami kaip įrodymai civilinėje, administracinėje ar baudžiamojoje byloje ar kitais įstatymų nustatytais atvejais, vaizdo duomenys gali būti saugomi tiek, kiek reikalinga šiems duomenų tvarkymo tikslams. Atsakovas nurodė, kad, remiantis minėta nuostata, pareiškėjo reikalauti duomenys (vaizdo įrašas) yra tebesaugomi, atsižvelgiant į tai, jog jų gali pareikalauti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-01017-12 atliekantys subjektai. Dėl to nėra ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą saugoti šiuos įrašus tiek, kiek reikalinga šių duomenų tvarkymo tikslams – vaizdo įrašų duomenų naudojimui kaip įrodymų civilinėse, administracinėse ar baudžiamosiose bylose, baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01017-12 ar kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Teismas papildomai pažymi, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš pareiškėjui pateikto Kauno apygardos teismo rašto, jis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę: rašte nurodyti išsamūs atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą motyvai, nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis akto pagrindas, motyvuojamoji dalis dėstoma aiškiai, adekvačiai, pareiškėjui papildomai išaiškintos jo teisės dėl įrodymų gavimo (išreikalavimo) ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad Kauno apygardos teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjekto funkcijas, nagrinėjamu atveju raštu atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, aktas yra motyvuotas, pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo skunde atsakovu nurodo Kauno apygardos teismo pirmininką N. M. . Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnį, teismui nustačius, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nesutiko byloje atsakovu laikyti Kauno apygardos teismo, todėl minėta institucija byloje įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 39 straipsnį, teismų pirmininkai vykdo teisingumą ir vadovauja teismų organizaciniam darbui, taigi, pasirašydamas skundžiamą Kauno apygardos teismo raštą, teismo pirmininkas N. M. veikė ne kaip atskiras viešojo administravimo subjektas, o kaip Kauno apygardos teismo vadovas. Konstatuotina, kad šioje byloje reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą ir surinktus įrodymus, teismas sprendžia, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-12-01 administracinį aktą Nr. (1-46)-E2-16514 ir įpareigoti atsakovą pareiškėjui pateikti prie Kauno apygardos teismo pastato ir pastate prie centrinio įėjimo į raštines 2016-10-20 nuo 15.00 val. iki 16.00 val. Kauno apygardos teismo įrengtų ir administruojamų vaizdo kamerų įrašus bei saugoti juos tiek, kiek reikalinga šių duomenų tvarkymo tikslams – vaizdo įrašų duomenų naudojimui kaip įrodymų civilinėse, administracinėse ar baudžiamosiose bylose, baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01017-12 ar kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.