Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2013-11-07 · Civilinė byla Nr. 2-375-272/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-07
Bylos Nr.
2-375-272/2013
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-02923-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Stefanovič
Atsakovas
J. M., R. M.
Ieškovas
AB SEB banko
Advokatai
Arūnas Merkys
Kategorijos
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-375-272/2013 m.Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02923-2012-8.Procesinio sprendimo kategorija: 116.1. (S)
TRAKŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2013 m. lapkričio 7 d.Trakai
Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Irena Stefanovič,sekretoriaujant Renatai Šimkuvienei,dalyvaujant atsakovei J. M.,jos atstovui advokatui Arūnui Merkiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovams R. M. ir J. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. M. ir J. M. 7655,63 Lt skolos, kurią sudaro 4091,99 Lt negrąžintas kreditas, 1274,46 Lt palūkanos, 2289,18 Lt delspinigiai, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo (b.l. 61-62), kuriuo atsisakė reikalavimo dėl dalies, t.y. 1843,51 Lt, delspinigių priteisimo solidariai iš atsakovų, prašė bylą šioje dalyje nutraukti, grąžinti ieškovui 41,50 Lt žyminio mokesčio (75 procentus nuo atsisakytos ieškinio dalies), bei prašė priteisti iš atsakovų solidariai 5812,12 Lt skolos, kurią sudaro 4091,99 Lt negrąžintas kreditas, 1274,46 Lt palūkanos, 445,67 Lt delspinigiai, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovo teisę atsisakyti ieškinio numato įstatymas (CPK 42, 140 str. str.). Ieškovas nurodė, jog dalies ieškinio atsisakymo ir bylos nutraukimo dalyje pasekmės, numatytos CPK 293 str. 4 d. ir 294 str. 2 d., jam yra žinomos ir aiškios.

Teismas priima ieškovo ieškinio atsisakymą dalyje dėl 1843,51 Lt delspinigių priteisimo solidariai iš atsakovų, šioje dalyje civilinę bylą nutraukia (CPK 140 str. 1 d.). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.).

Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam yra pranešta tinkamai, prašė civilinę bylą nagrinėti ir priimti sprendimą ieškovo atstovui nedalyvaujant.

Ieškovas ieškinyje nurodė, jog šalys 2007-07-19 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovams buvo suteiktas 10000 Lt kreditas, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo sugrąžinimo terminą iki 2012-07-18. Sutartyje numatyta, kad atsakovams laiku negrąžinus kredito dalies, nesumokėjus priklausančių mokėti priskaičiuotų palūkanų ar delspinigių, ieškovas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį. Atsakovai prievolių ieškovui nevykdo. Atsižvelgiant į tai, ieškovas įspėjo atsakovus Sutartimi numatyta tvarka, tačiau atsakovai įspėjime nurodyto reikalavimo neįvykdė, todėl ieškovas Sutartį su Atsakovais nutraukė. Atsakovai iki šiol bankui pagal Sutartį negrąžino 7655,63 Lt skolos (4091,99 Lt nesugrąžinto kredito, 1274,46 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei 2289,18 Lt priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtą kreditą ir palūkanas), o sumažinus ieškinio reikalavimus atsakovai iki šiol ieškovui negrąžino 5812,12 Lt skolos, kurią sudaro 4091,99 Lt negrąžintas kreditas, 1274,46 Lt palūkanos, 445,67 Lt delspinigiai. Ieškovas taip pat nurodė (b.l. 72-73), jog pagal Sutartį abu atsakovai atsako solidariai, kadangi Sutartį pasirašė ir kredito gavėjo sutuoktinė J. M., kuri Sutarties specialiosios dalies 7 punkte nurodė, kad sutinka su visomis sutarties sąlygomis ir kad jos išreiškia tikrąją sutuoktinių valią. Be to,atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad per 2010 m. pervedė 800,00 Lt, skirtus prievolės vykdymui, tokiu būdu atsakovė prievolę pripažino.

Atsakovė J. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nes, jos nuomone, ji nėra atsakinga pagal šią kredito sutartį. Paaiškino, kad tuo metu, kai buvo paimta paskola, ji buvo santuokoje su R. M., kreditas buvo paimtas, kaip nurodyta sutartyje, automobilio pirkimui. Tuo metu automobilio šeimoje nebuvo. Transporto priemonės už tą paskolą R. M. nenupirko. Sutartis buvo sudaryta jos ir atsakovo R. M. santuokos metu, tačiau tuo metu jie gyveno skyrium. Nurodė, kad ieškinys teismui dėl santuokos nutraukimo buvo paduotas (pirmą kartą) 2007 m. gegužės ar birželio mėnesį, santuoka nutraukta 2011 m., o kartu su R. M. negyvena nuo 2010 m. vasario mėnesio, nes jis išėjo iš namų. Paaiškino, kad ji pasirašė sutartį tam, kad jos sutuoktiniui būtų išduotas kreditas. Sutartyje nebuvo nurodyta, kad ji yra atsakinga už šią prievolę. Banko darbuotojas jai pasakė, kad jai paskolos grąžinti nereikės. Su ja niekas sutarties sąlygų neaptarinėjo. Paaiškino, kad ji padariusi klaidą, santuokos nutraukimo byloje, nurodydama, kad kreditorių nėra; ji nenurodė, kad tai yra asmeninė R. M. skola, nes neturėjo to kredito dokumentų. 2013-04-05 teismo posėdyje atsakovė paaiškino (b.l. 55-56), kad su ieškiniu nesutinka, nes Sutartis buvo sudaryta ne su ja, o su R. M., ji tik pasirašė, kad yra susipažinusi su Sutarties sąlygomis, pinigų ji negavo, kredito gavėjas yra R. M., kuris ir gavo paskolą. Nurodė, kad Sutarties sudarymo metu jie su R. M. gyveno kartu.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė J. M. nurodė (b.l. 30-32), kad per 2010 m. ji kreditoriui pervedė 880,00 Lt įmokų. Kadangi įmokos už suteiktą vartojimo kreditą buvo nuskaitomos tiesiogiai iš R. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, įmokas ji pervedė į šią sąskaitą. 2010 m. gruodžio mėnesį kalbant telefonu su AB SEB banko vadybininku pasakė, kad susidūrė su finansiniais sunkumais ir šeimyniniais rūpesčiais (buvo sumažintas darbo užmokestis, vaikams paūmėjo ligos, vyko skyrybų procesas) ir nebeišgali mokėti bankui (mėnesio įmoka, kuria turėjo mokėti buvo 220,00 Lt). Daugiau AB SEB bankui įmokų nėra mokėjusi. Pažymėjo, kad kreditoriaus AB SEB banko prie ieškinio pridėtoje 2012-10-30 pažymoje dėl skolos AB SEB bankui skolininku įvardintas tik R. M.. Nesutinka su kreditoriaus reikalavimu priteisti iš jos susidariusi įsiskolinimą, nes neturi finansinių galimybių mokėti R. M. kredito, pagal sutartį traktuojamo bendru kreditu.

Atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, jog Sutarties šalimis nurodytos ir Sutartį pasirašė AB SEB bankas ir R. M., o J. M. parašas yra tik Sutarties 7 punkte – „Sutarties patvirtinimas“. Šis punktas informuoja sutuoktinę, kad jos sutuoktinis sudaro sutartį su banku. Šiuo atveju apie tokį sandori atsakovė buvo informuota ir tam neprieštaravo, todėl ir pasirašė, bet tai nereiškia, kad ji yra atsakinga už šį sandorį. Nurodė, jog pagal CK 3.109 str. 1 d. 5 p., iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais, tačiau šiuo atveju atsakovų atsakomybė nėra solidari, nes santuoka nutraukta iki ieškinio padavimo ir nėra bendro turto. Be to, CK 3.109 str. 1 d. 5 p. nekalba apie solidarią atsakomybe, tai tik nuoroda kaip turi būti vykdoma prievolė. Taip pat nurodė, kad pagal CK 6.258 str. 2 d. netesybos yra įskaitomos į nuostolius ir negali būti kartu reikalaujama ir netesybų, ir nuostolių, o ieškovas reikalauja ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo ieškinio pateikimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, tai yra reikalauja kompensacinių palūkanų, ir nuostolių atlyginimo, todėl delspinigiai atskirai neturėtų būti priteisiami.

Atsakovas R. M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam yra pranešta tinkamai, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis (b.l. 11-15) nustatyta, jog 2007-07-19 tarp AB SEB banko ir R. M. (Sutartyje nurodyto kredito gavėju) sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui R. M. suteiktas 10000 Lt kreditas, kaip nurodyta sutartyje, automobilio pirkimui, nustatant dalinius kredito grąžinimus ir galutinį grąžinimo terminą - iki 2012-07-18. Atsakovė J. M. pasirašė šią Sutartį kaip kredito gavėjo R. M. sutuoktinė; ji taip pat pasirašė ir Sutarties specialiosios dalies 7 punktą – „Kredito gavėjo sutuoktinio patvirtinimas“, kuriame yra nurodyta, jog kredito gavėjo sutuoktinis patvirtina, kad jis: susipažino su Sutarties sąlygomis prieš Kredito gavėjui pasirašant Sutartį ir jas suprato; yra veiksnus, visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant Sutartį; sutinka su visomis Sutarties sąlygomis, jos išreiškia tikrąją sutuoktinių valią (b.l. 14-15).

Atsakovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nustatytu grafiku nemokant įmokų, ieškovas 2012-09-24 įspėjimu dėl kredito sutarties nutraukimo, įspėjo atsakovus dėl Sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo, prašydamas ne vėliau kaip iki 2012-10-25 padengti visus pradelstus mokėjimus bei įspėdamas, kad kitaip Sutartis bus nutraukta (b.l. 18). 2012-10-24 ieškovo sprendimu Nr. 133 dėl sutarties nutraukimo Sutartis su atsakovais nutraukta (b.l. 19).

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nėra gavusi ieškovo AB SEB banko 2012-09-24 įspėjimo, taip pat AB SEB banko atstovė su ja apie Sutarties nutraukimą nėra kalbėjusi, tačiau atsakovė Sutarties nutraukimo kaip neteisėto neginčija, todėl teismas išsamiau dėl šių atsakovės argumentų nepasisako.

Byloje kilo ginčas, ar pagal Sutartį paimtas kreditas yra solidari atsakovų prievolė, ar tai yra asmeninė atsakovo R. M. prievolė.

Byloje nustatyta, kad atsakovų santuoka nutraukta 2011-03-16 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-161-231/2011 m. (prijungtos civ. bylos Nr. 2-161-231/2011 m. b.l. 79-82). Sutartis buvo sudaryta 2007-07-19, t.y. šalims esant santuokoje.

Ieškovas atsakovų prievolės solidarumą grindžia CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir CK 3.109 str. 2 d. CK 3.109 str. 1 d. 5 p. numato, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinų, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. CK 3.109 str. 2 d. numato, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t.y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 str.), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 str. 1 d.), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 str.). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1–3 d.d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 st. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 str. 1 d. 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 str., kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 str. 2 ir 3 d. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2 d.). Taigi CK 3.109 str. 1 ir 2 d. yra nustatytas tik vienas atvejis, kada sutuoktiniai atsako solidariai – kai sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008).

Atsakovė bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė, jog Sutartis buvo sudaryta bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovės teigimu, Sutartis buvo sudaryta atsakovams jau gyvenant skyrium, ji tik pasirašė, kad susipažino su Sutarties sąlygomis, ir taip padėjo atsakovui R. M. gauti kreditą.

Teismas pažymi, jog atsakovės J. M. paaiškinimai dėl jos gyvenimo su atsakovu R. M. Sutarties sudarymo metu skyrium yra prieštaringi, kadangi 2013-04-05 vykusiame teismo posėdyje (b.l. 55-56) ji nurodė, jog Sutarties sudarymo metu su R. M. dar gyveno kartu, o 2013-10-18 teismo posėdyje atsakovė jau nurodė, kad Sutartis buvo sudaryta jos ir atsakovo R. M. santuokos metu, tačiau tuo metu jie gyveno skyrium; nurodė, kad ieškinys teismui dėl santuokos nutraukimo buvo paduotas (pirmą kartą) 2007 m. gegužės ar birželio mėnesį, santuoka nutraukta 2011 m., o kartu su R. M. negyvena nuo 2010 m. vasario mėnesio, nes jis išėjo iš namų; iš 2011-03-02 teismo posėdžio protokolo (prijungtos civ. bylos Nr. 2-161-231/2011 m. b.l. 78) matyti, kad atsakovė J. M. santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovas R. M. iš šeimos pirmą kartą išėjo ilgam 2010 m. vasario mėnesį, grįžo 2010 m. kovo mėnesio pabaigoje, susirinko savo daiktus ir išėjo, daugiau ji jo nematė.

Pagal Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos LITEKO duomenis, J. M. pirmą kartą kreipėsi į teismą ieškiniu R. M. dėl santuokos nutraukimo 2007-03-29; 2007-06-12 Trakų rajono apylinkės teisimo nutartimi sutuoktiniams buvo nustatytas terminas susitaikyti iki 2007-09-12 (pažymėtina, kad kreditas pagal Sutartį buvo suteiktas 2007-07-19); 2008-03-14 Trakų rajono apylinkės teisme buvo gautas J. M. prašymas nutraukti civilinę bylą, kadangi ji su sutuoktiniu susitaikė, todėl, sutuoktiniams (atsakovams) susitaikius, 2008-03-27 Trakų rajono apylinkės teisimo nutartimi byla buvo nutraukta. Antrą kartą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo J. M. kreipėsi į teismą 2010-09-02 ir atsakovų santuoka nutraukta 2011-03-16 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu (prijungtos civ. bylos Nr. 2-161-231/2011 m. b.l. 1-4, 79-82). Taigi, atsakovės argumentas, kad Sutarties sudarymo metu jie su atsakovu R. M. gyveno skyrium, atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 str.) ir nepagrįstas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvadą, kad vartojimo kreditas pagal Sutartį buvo paimtas atsakovams esant santuokoje ir gyvenant kartu. Teismas pažymi, kad atsakovų santuokos nutraukimo byloje (b.l. 3, 78) atsakovė J. M. ir ieškinyje, ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje nurodė, jog neturi nei bendrų su R. M., nei asmeninių kreditorių, tokiu būdu, nesuteikdama teismui informacijos apie turimą kreditorių bei skolinius įsipareigojimus, elgėsi nesąžiningai ir priešingai kreditoriaus interesams, ką pagrįstai pažymėjo savo rašytiniuose atsikirtimuose į atsakovės atsiliepimą į ieškinį šioje byloje ieškovas (b.l. 72-73). Taigi, nagrinėjant atsakovų santuokos nutraukimo bylą, kurioje, pagal CK 3.59 str., turi būti išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto (o taip pat – ir skolinių įsipareigojimų) padalijimo klausimai, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (nagrinėjamu atveju atsakovai turto nebuvo pasidaliję bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka), atsakovė ne tik neprašė padalinti jų su atsakovu R. M. skolinių įsipareigojimų ir nepareiškė reikalavimo pripažinti skolos pagal su SEB banku 2007-07-19 sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) asmenine R. M. skola, bet ir nuslėpė, kad turi kreditorių, bei elgdamasi nesąžiningai veikė priešingai kreditoriaus interesams.

Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, kad kreditas pagal Sutartį buvo paimtas, kaip nurodyta sutartyje, automobilio pirkimui, tuo metu automobilio šeimoje nebuvo; paaiškino, kad ji pasirašė sutartį tam, kad jos sutuoktiniui būtų išduotas kreditas, tuo pati atsakovė patvirtino, kad ji pritarė tokiai Sutarčiai ir pati siekė kartu su atsakovu R. M. gauti kreditą pagal Sutartį, todėl darytina išvada, kad Sutartis buvo sudaryta ne atsakovo asmeniniais interesais, o šeimos interesais, t.y. tam, kad atsakovų šeima turėtų automobilį. Be to, pati atsakovė sutiko su Sutartimi, kaip jau buvo minėta, Sutartyje pasirašė (Sutarties specialiosios dalies 7 punktas „Kredito gavėjo sutuoktinio patvirtinimas“), kad ji yra susipažinusi su Sutarties sąlygomis prieš Kredito gavėjui pasirašant Sutartį ir jas suprato, kad visos Sutarties sąlygos su ja buvo aptartos individualiai ir jai išaiškintos prieš pasirašant Sutartį, kad sutinka su visomis Sutarties sąlygomis, jos išreiškia tikrąją sutuoktinių valią (b.l. 14-15).

Teismo vertinimu, atsakovės argumentai, jog pasirašydama Sutartį ji tik patvirtino, kad susipažino su sutarties sąlygomis, tačiau Sutartyje nebuvo nurodyta, jog prievolė yra solidari ir kad ji (atsakovė) taip pat yra atsakinga solidariai pagal Sutartį, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tapti solidariu skolininku galima įvairiais pagrindais, šiuo atveju toks pagrindas nurodytas ne Sutartyje, o įstatyme. Atsakovė už prievoles pagal R. M. sudarytą Sutartį atsako ne kaip pagrindinė skolininkė, kadangi, kaip ji pagrįstai ir nurodė, kredito gavėju nurodytas tik R. M., o kaip skolininko sutuoktinė, davusi sutikimą sandoriui sudaryti (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.) ir taip solidariai įsipareigojusi atsakyti už įsipareigojimus kartu su sutuoktiniu už paimtą kreditą tuo metu jų šeimos poreikių tenkinimui.

Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, kad transporto priemonės už tą paskolą R. M. nenupirko. Pažymėtina, kad šiuo paskutiniu argumentu atsakovė patvirtino, kad atsakovai pažeidė Sutarties sąlygas dar ir tuo, kad, kaip ji nurodė, nepanaudojo kredito pagal Sutartyje nurodytą kredito paskirtį – automobilio pirkimui, tuo pažeisdami Sutarties bendrosios dalies 5.1 punkto ir specialiosios dalies 2.7 punkto reikalavimus (b.l. 14), tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga, nes dėl to, kad kreditas nebuvo panaudotas, atsakovės teigimu, pagal paskirtį, atsakovė netampa nebeatsakinga pagal šią prievolę bankui, kadangi tai būtų nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad kreditas pagal Sutartį buvo paimtas atsakovų šeimos interesais ir šeimos poreikių tenkinimui, todėl atsakovai yra solidariai atsakingi pagal Sutartį.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė (b.l. 30-32), kad per 2010 m. ji kreditoriui pervedė 880,00 Lt įmokų; kadangi įmokos už suteiktą vartojimo kreditą buvo nuskaitomos tiesiogiai iš R. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, įmokas ji pervedė į šią sąskaitą. Taigi, šiais paskolos daliniais mokėjimais atsakovė pripažino ir patvirtino prievolę pagal Sutartį, sudarytą jos sutikimu, todėl ieškovo reikalavimas, grindžiamas bendra sutuoktinių prievole, yra pagrįstas, o atsakovės rašytiniuose atsikirtimuose (b.l. 76-77) nurodytas argumentas, kad tai, jog 2010 m. ji pervedė 880,00 Lt įmokų į asmeninę R. M. sąskaitą, negali būti traktuojama kaip jos prievolės pripažinimas, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Bylos duomenys – 2012-10-30 AB SEB banko pažyma dėl skolos (b.l. 16), 2012-09-24 įspėjimas dėl kredito sutarties nutraukimo (b.l. 18) patvirtina, kad atsakovai tinkamai nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovo reikalavimai dėl 4091,99 Lt negrąžinto vartojimo kredito ir 1274,46 Lt palūkanų (pagal Sutarties bendrosios dalies 5.1. punktą ir specialiosios dalis 2.4. punktą) priteisimo solidariai iš atsakovų yra pagrįsti ir tenkintini visiškai.

Ieškovas taip pat prašo priteisti solidariai iš atsakovų 445,67 Lt delspinigių. Atsakovės atstovas nurodė, kad, pagal CK 6.258 str. 2 d., netesybos yra įskaitomos į nuostolius ir negali būti kartu reikalaujama ir netesybų, ir nuostolių, o ieškovas reikalauja ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo ieškinio pateikimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, tai yra reikalauja kompensacinių palūkanų, ir nuostolių atlyginimo, todėl delspinigiai atskirai neturėtų būti priteisiami.

Pagal CK 6.258 str. 2 d., jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad palūkanos pagal piniginę prievolę gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis.). Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 straipsnio 1 dalyje. <...> CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos, atliekančios atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją. CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, atliekančios kompensacijos už kreditoriaus dėl paskolos sutarties neįvykdymo laiku patirtus nuostolius funkciją. Iš esmės CK 6.210 straipsnyje nurodytos palūkanos skaičiuojamos už tai, kad naudojami kreditoriaus pinigai, negrąžinant jų nustatytu laiku, t. y. pinigus laikant neteisėtai, nes sutarties terminas baigėsi. Tokiais atvejais už naudojimąsi kreditoriaus pinigais skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo tada, kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, jeigu šį praleido skolininkas (CK 6.261 straipsnis). <...> Tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Ši norma yra įstatyminė išimtis iš CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad palūkanos už palūkanas neskaičiuojamos. Kolegija pažymi, kad bendra pinigų suma, kurią privalo grąžinti paskolos gavėjas, tais atvejais, kai paskola laiku negrąžinta, susideda iš šių sumų: paskolos negrąžinta dalis, palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais ir palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, nes jas skolininkas moka už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos apskaičiuojamos nuo pinigų sumos, kurią sudaro negrąžinta paskolos suma ir palūkanos už naudojimąsi pinigais (negautas kreditoriaus pelnas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005).

Nagrinėjamoje byloje šalys Sutartimi susitarė dėl atsakovų pareigos mokėti palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu (pagal Sutarties bendrosios dalies 5.1. punktą ir specialiosios dalis 2.4. punktą), vadinasi, sutartimi nustatytos palūkanos neatlieka netesybų funkcijos. Tuo tarpu delspinigių paskirtis yra išskirtinai susijusi tik su netesybų institutu (CK 6.71 str.). Atsakovai, įsipareigoję pagal Sutartį grąžinti kreditą iki 2012-07-18, šio įsipareigojimo neįvykdė, t.y. praleido prievolės įvykdymo terminą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes atsakovės atstovo argumentai, kad delspinigiai, vadovaujantis CK 6.258 str. 2 d., neturi būti priteisiami, yra nepagrįsti ir atmestini.

CK 6.258 str. 1 d. numato, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Kaip matyti iš Sutarties bendrosios dalies 5.3 punkto, atsakovai įsipareigojo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną, o pagal Sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą įsipareigojo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną.

Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis paties vartotojo, vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.188 str. 2 d. įtvirtintame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui.

Teismas, įvertinęs Sutarties dalyką, Sutarties pobūdį ir prigimtį, konstatuoja, jog Sutartis yra vartojimo sutartis.

Kaip minėta, pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą atsakovai privalo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną, o pagal Sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą atsakovas privalo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną. Pažymėtina, jog Sutarties bendrosios dalies 5.3 ir 5.4 punktuose nustatyti delspinigiai, mokėtini kas dieną, sudaro net 36,50 procento per metus. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl netesybų priteisimo, taip pat į teisingumo ir protingumo principus, konstatuotina, kad nurodyti delspinigiai yra aiškiai per dideli, todėl tokia vartojimo sutarties nuostata dėl mokėtinų delspinigių dydžio (normos) pripažintina nesąžininga ir pažeidžiančia atsakovų, kaip vartotojų, teises ir teisėtus interesus CK 6.188 str. 2 d. 5 p. ir 6.188 str. 3 d. prasme. Tai pagrįstai konstatuota ir atsakovės į bylą pateiktame 2013-06-07 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos teisių tarnybos komisijos nutarime dėl AB SEB banko vartojimo kredito sutarties Nr. 10-520, kuriame nurodyta, kad Sutarties bendrosios dalies 5.3 ir 5.4 punktų sąlygos atitinka CK 6.188 str. 2 d. 5 p. sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t.y. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą (b.l. 104-107).

Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, bet netesybos negali būti mažinamos mažiau nei kreditorius iš tikrųjų patyrė nuostolių.

Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl netesybų priteisimo bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais darytina išvada, kad tokios netesybos yra aiškiai per didelės, todėl siekiant apsaugoti atsakovo kaip vartotojo interesus ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo negali būti tenkintinas visa apimtimi ir priteistini delspinigiai mažintini.

2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Sutartis sudaryta dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl šis įstatymas atgręžtine tvarka nėra taikomas. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į Sutarties dalyką, į nurodytu įstatymu nustatytą delspinigių dydį, kaip į orientacinį, konstatuoja, kad 0,05 procento delspinigių dydis atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovo dėl atsakovo neatsiskaitymo laiku patirtus nuostolius, todėl, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad 0,05 procento dydžio delspinigiai nėra mažesni už ieškovo galimai patirtus nuostolius.

Bylos duomenys (b.l. 7) patvirtina, jog atsakovams pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3 ir 5.4 punktus paskaičiuoti 0,1 procento dydžio delspinigiai sudaro 445,67 Lt delspinigių sumą. Sumažinus priteistinų delspinigių normą iki 0,05 procento, laikytina, kad priteistini delspinigiai sudaro 222,84 Lt sumą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, sudaro penkis procentus per metus, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas dėl penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Visi kiti byloje esantys ir teismo posėdyje aptarti įrodymai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šį ginčą, todėl priimant sprendimą teismo neanalizuojami ir nevertinami.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas patyrė 230,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) (b.l. 3). Ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų, t.y. nuo 1843,51 Lt delspinigių priteisimo, ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų viso 5812,12 Lt skolos. Šis reikalavimas pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p. apmokestinamas 174,00 Lt žyminiu mokesčiu.

Ieškovui atsisakius nuo dalies ieškinio reikalavimų, jam grąžinama 42,00 Lt žyminio mokesčio (75 procentai nuo atsisakytos ieškinio reikalavimų dalies) (230,00 Lt - 174,00 Lt = 56,00 Lt; 56,00 Lt × 75 proc. = 42,00 Lt) (CPK 87 str. 2 d.).

Patenkintų ieškinio reikalavimų dalis yra 96,16 procento, todėl ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 167,32 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) (174,00 Lt × 96,16 procento), t.y. iš kiekvieno atsakovo po 83,66 Lt. Taip pat valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis turėtų būti priteista 30,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (31,48 Lt × 96,16 procento), t.y. iš kiekvieno atsakovo po 15,13 Lt.

Atsakovė J. M. 2013-07-03 Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarbybos sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (1.7.)-S-2163-13 yra 50 procentų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl, vadovaujantis CPK 96 str. 6 d. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011-11-07 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, kurios, sumažinus jas 50 procentų, sudaro 7,56 Lt, nepriteisiamos.

Iš atsakovo priteistina 15,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-10-17 pažymos Nr. (4.22)-TPA-1050-13 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad šios išlaidos nagrinėjamoje byloje sudarė 323,04 Lt.

Patenkinus ieškinį iš dalies, iš ieškovo valstybei priteistina 12,40 Lt išlaidų, t.y. 3,84 proc. (atmestų ieškinio reikalavimų dalis), už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą (323,04 Lt × 3,84 proc.).

Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį (96,16 proc.) likusi išlaidų už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą dalis – 310,64 Lt paskirstoma tarp atsakovų, pusę šių išlaidų priteisiant iš atsakovo – 155,32 Lt, o iš atsakovės– 77,66 Lt šių išlaidų (155,32 Lt × 50 proc.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 12, 79, 87, 88, 92, 93, 96, 99, 177-178, 268, 270, 271 str. str., teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais AB SEB banko ir R. M. 2007 m. liepos 19 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 5.3 punktą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad kredito gavėjas (-ai) įsipareigoja mokėti bankui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną, bei 5.4 punktą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad kredito gavėjas (-ai) įsipareigoja mokėti bankui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną.

Priteisti AB SEB bankui solidariai iš J. M. ir R. M. 4091 Lt 99 ct negrąžinto kredito, 1274 Lt 46 ct palūkanų, 222 Lt 84 ct delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, tai yra už 5589 Lt 29 ct, nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2013-01-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti AB SEB bankui iš J. M. 83 Lt 66 ct bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti AB SEB bankui iš R. M. 83 Lt 66 ct bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priimti AB SEB banko ieškinio atsisakymą dalyje dėl 1843 Lt 51 ct delspinigių priteisimo solidariai iš atsakovų J. M. ir R. M. ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Priteisti iš R. M. 15 Lt 13 ct bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Priteisti iš AB SEB banko 12 Lt 40 ct, iš R. M. 155 Lt 32 ct, iš J. M. 77 Lt 66 ct bylinėjimosi išlaidų valstybei už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą, pervedant lėšas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5630, „Swedbank“, AB, paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Grąžinti AB SEB bankui, įmonės kodas 112021238, 42 Lt 00 ct žyminio mokesčio, sumokėto valstybei 2012-11-07 mokėjimo nurodymu, dokumento Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.

Teisėja Irena Stefanovič