- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- A-4759-1062/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03854-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- O. M. M. H. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. M. H. Z. (O. M. M. H. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. M. H. Z. (O. M. M. H. Z.) skundą ir patikslintą skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. M. M. H. Z. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00449/171-556 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.
3. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
3.1. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. B., o 2019 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Migracijos poskyrį Šalčininkuose su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Dokumentų teikimo momentu, pareiškėjo žmona J. B. buvo Lietuvoje, tačiau vėliau, galbūt dėl papildomų pajamų šaltinio išvyko į Jungtinę Karalystę, apie tai neperspėjusi pareiškėjo.
3.2. Pareiškėjas nesutiko, kad pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Nors pareiškėjo sutuoktinė 2019 m. rugsėjo 13 d. ir buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos, dokumentų pateikimo momentu ir iki šiol jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete. Taip pat, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dokumentus teikė šeimos susijungimo, o ne kitais pagrindais, nors turėjo galimybę formaliai pateikti dokumentus ir kitais pagrindais, tačiau to nepadarė.
Šalies argumentai
3.3. Pareiškėjas nesutiko su teiginiu, kad jis neketino ir neketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir, kad tapo savo įmonės dalyviu tik formaliai. Pareiškėjas teigė, kad tai yra tik atsakovo prielaida, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, priimta neįvertinus visų faktinių aplinkybių. Faktinės aplinkybės kaip tik patvirtina, kad nuo tos dienos, kai pareiškėjui buvo išduota nacionalinė daugkartinė viza, pareiškėjas turėjo galimybę vykti į bet kurią Šengeno valstybę, ten pasilikti, tačiau pareiškėjas sąžiningai siekė gyventi Lietuvos Respublikoje, neturėjo tikslo vien formaliai atitikti įstatymų nuostatų ir įsitvirtinti Šengeno valstybėse.
3.4. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nelegaliai migracijai, nes Lietuva jam nėra tranzito šalis ir tai patvirtina pareiškėjo išvykimų iš Lietuvos statistika.
3.5. Sprendime daroma nuoroda į konkretų Lietuvoj Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir nurodoma, kad pagal jį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Tačiau galiojančio minėto įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato visai kitą pagrindą, o būtent, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio šeimos nariai, kurie gavo leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o ne užsienietė, gavusi leidimą laikinai gyventi komentuojamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
4.1. Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjas taip pat neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
4.2. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad priimdamas Sprendimą, vadovavosi negaliojančia Įstatymo redakcija ir kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato visai kitą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
4.3. Įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje yra nurodyta, kad šeimos susijungimas – tai Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Atsakovas teigė, kad Įstatymas sieja šeimos susijungimo atvejus su sutuoktinių bendru gyvenimu kartu Lietuvos Respublikoje.
4.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, priimdamas Sprendimą nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė J. B. yra deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. yra išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę ir nėra deklaravusi grįžimo į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. negyveno su savo sutuoktine Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (nėra šeimos susijungimo, nes pareiškėjo sutuoktinė negyvena su pareiškėju; pareiškėjo sutuoktinė negyvena Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės atitinkamai reiškia, kad šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindas – pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gauti šeimos susijungimo pagrindu.
4.5. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendime Migracijos departamentas, nurodydamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, ją praplečia papildoma sąlyga nurodyta 6 punkte ir taip užeina už įstatymo aiškinimo ribų, bei klaidina pareiškėją. Galiojančios Įstatymo redakcijos 26 straipsnio 1 dalis numato šešias leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas.
4.6. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendimo teiginys „užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi“ yra Migracijos departamento prielaida. Minėtas Sprendimo teiginys yra nuoroda į Įstatymo nuostatas, pagal kurias pareiškėjas turi atitikti Įstatymo numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei sąlygas ir neturi būti Įstatymo numatytų pagrindų dėl kurių pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negali būti išduodamas.
4.7. Sprendimas nebuvo priimtas tuo pagrindu, nes pareiškėjas neatitiko Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytų sąlygų, be to, atsakovas nesutiko, kad pareiškėjo atveju nėra nė vieno pagrindo, numatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Sprendime buvo konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai: pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.
4.8. Nesutinka su tuo, jog pareiškėjas iš Sprendimo sužinojo, kad jo žmona 2019 m. rugsėjo 13 d. deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir teigia, kad „visiems žinoma, kad dauguma Lietuvos Respublikos piliečių deklaruoja savo išvykimą iš šalies tam, kad nemokėti socialinio draudimo mokesčių, o ne tam, kad parodyti savo ketinimą emigruoti iš šalies“. Minėtas teiginys yra nepagrįstas ir galimai pažeidžiantis viešą interesą.
Šalies argumentai
4.9. Pareiškėjas pats teigė, kad jo žmona gali bet kada grįžti, kas prieštarauja ankstesniam pareiškėjo teiginiui, kad jo žmona nėra išvykusi, tik vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius.
4.10. Pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalo užtikrinti, kad pareiškėjas atitiks Įstatymo reikalavimus ne tik kreipimosi momentu, bet ir Migracijos departamento sprendimo priėmimo momentu bei visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
4.11. Įvertino pareiškėjo teismui pateiktus dokumentus ir pažymi, kad pridedami dokumentai neįrodo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Faraono namai“ realiai vykdomos ūkinės komercinės veiklos. Teismui pateikta UAB „Faraonas“ ir UAB „Faraono namai“ paslaugų sutartis neįrodo UAB „Faraono namai“ veiklos, nes UAB „Faraono namai“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) duomenimis, be pareiškėjo, kuris buvo įdarbintas bendrovės direktoriumi, neturėjo kitų darbuotojų, o pareiškėjui jo įdarbinimo laikotarpiu nebuvo mokamas atlyginimas (pareiškėjo teigimu, jo įdarbinimo laikotarpiu bendrovė aktyvios veiklos nevykdė).
4.12. Pareiškėjas UAB „Faraono namai“ įsidarbino direktoriumi 2019 m. kovo 15 d. ir buvo atleistas 2019 m. gegužės 31 d., tuo tarpu minėta sutartis, pasirašyta 2019 m. gegužės 1 d., numato 100 Eur atlygį per mėnesį už konsultacijas dėl maisto patiekalų. Teismui pateiktas UAB „Faraono namai“ 2019 m. sausio 31 d. pinigų priėmimo kvitas nurodo, kad bendrovei buvo sumokėta už 6 mėnesius teiktas konsultavimo paslaugas. Migracijos departamentas teigė, kad UAB „Faraono namai“ neturėjo darbuotojų paslaugų teikimui.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrįstumo.
7. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:
7.1. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 002945318, galiojančią nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. Viza pareiškėjui buvo išduota kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – Vizų išdavimo tvarkos aprašas) 70.10 punktą.
7.2. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. buvo paskirtas UAB „Faraono namai“ direktoriumi. Pareiškėjas bendrovėje įdarbintas 2019 m. kovo 15 d., o 2019 m. gegužės 31 d. buvo atleistas. Per šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo nustatytas darbo užmokestis, kiti asmenys Bendrovėje įdarbinti nebuvo. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nevykdo savo kaip įmonės direktoriaus pareigų, kadangi iki šiol nėra pateikęs UAB „Faraono namai“ 2018 m. finansinių ataskaitų rinkinio.
7.3. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. B.. 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą tuo pagrindu, kad jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė sąrašą užsienio valstybių, kuriose lankėsi ir (ar) gyveno iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, lankėsi ir (ar) gyveno turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, piliečio pasą, santuokos sudarymo įrašo kopiją, įsipareigojimo dėl tinkamos gyvenamosios vietos suteikimo kopiją, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2019 m. spalio 30 d. juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija kopiją, duomenis apie UAB „Faraono namai“ akcininkus.
7.4. 2019 m. rugpjūčio 26 d. Departamento Imigracijos skyrius 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu įformino pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 2020 m. sausio 5 d. Viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo aprašo 70.11 papunktį.
7.5. Įvertinęs turimus dokumentus ir surinktą medžiagą, 2019 m. spalio 30 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).
9. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes dėl pareiškėjo santuokos, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (2 str. 27 d., 21 str. 3 d. 4 p., 26 str. 1 d., 35 str. 1 d., 40 str. 1 d., 43 str. 1 d. 5 p.) ir jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Aprašo nuostatas (17.5 p., 24.21 p., 71 p., 84.1 p.), atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, konstatavo, kad vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, automatiškai yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą gyventi pagrindas.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog Sprendime Departamentas, nurodydamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, ją praplečia papildoma sąlyga nurodyta 6 punkte ir taip išeina už Įstatymo aiškinimo ribų bei klaidina pareiškėją, teismas nurodė, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas cituoja Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkto normą nesiremdamas jokiomis prielaidomis ar išeidamas už Įstatymo aiškinimo ribų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas atsiliepime pažymėjo, jog tai yra nuoroda į Įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjas turi atitikti Įstatymo numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei sąlygas ir neturi būti Įstatymo numatytų pagrindų dėl kurių pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negali būti išduodamas. Būtent dėl to Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytų sąlygų.
11. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vieno pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismas išaiškino, jog Sprendime konstatuoti trys Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad apie sutuoktinės deklaruotą išvykimą iš Lietuvos Respublikos sužinojo iš Sprendimo, taip pat teiginius, jog visuotinai žinoma, kad dauguma Lietuvos Respublikos piliečių deklaruoja išvykimą iš šalies tuo tikslu, kad nemokėti socialinio draudimo mokesčių, o ne tam, jog parodyti ketinimą emigruoti iš šalies. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pats teigia, kad jo sutuoktinė gali bet kada sugrįžti, kas iš esmės prieštarauja ankstesniam pareiškėjo teiginiui, kad jo sutuoktinė nėra išvykusi, tik vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sutuoktinė iš Lietuvos Respublikos neišvyko arba žada į ją sugrįžti.
12. Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata yra imperatyvaus pobūdžio ir jos pareiškėjas privalo laikytis tam, kad galėtų gauti leidimą laikinai gyventi būtent šeimos susijungimo pagrindu (pareiškėjo sutuoktinei gyvenant Lietuvos Respublikoje).
13. Vertindamas daugkartinės nacionalinės vizos pareiškėjui panaikinimą, teismas, vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas) nuostatomis (32 str. 1 d., , 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksu (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Įstatymo 121 straipsnio 1 dalimi, Vizų aprašo nuostatomis (70.10 p., 78.11 p., 79 p.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, taip pat teismų praktiką ir faktines bylos aplinkybes dėl įmonės UAB „Faraono namai“, teismas konstatavo, kad UAB „Faraono namai“ nevykdo jokios ūkinės – komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas jos dalyviu tapo tik formaliai tam, kad turėdamas daugkartinę nacionalinę vizą galėtų patekti į Šengeno valstybes.
14. Teismas pabrėžė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės vizos panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti UAB „Faraono namai“ atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu arba per įgaliotus atstovus), taip pat neatima galimybės pareiškėjui teikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo. Teismas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad UAB „Faraono namai“ veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.
15. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
III.
16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime daroma nuorodą į konkretų Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris nustato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pareiškėjas akcentuoja, kad galiojančiame Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas visai kitas pagrindas – leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio šeimos nariai, kurie gavo leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais. Pareiškėjas pažymi, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o ne užsienietė, gavusi leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais, todėl nagrinėjamu atveju nepagrįstai pritaikytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas.
19. Pareiškėjas paaiškina, kad teikdamas prašymą gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje siekė sąžiningai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturėjo tikslo vien tik formaliai atitikti įstatymu nuostatas ir įsitvirtinti Šengeno valstybėse, teikė prašymą leidimui gyventi šeimos susijungimo pagrindu, o ne įmonės, nors tada galėjau tai padaryti formaliai.
20. Pareiškėjas nesutinka, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nelegaliai migracijai, nes visi pareiškėjo pateikti dokumentai atitinka tikrovę; Migracijos departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad kils nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublika nėra jam tranzito šalys, tai patvirtina pareiškėjo išvykimų iš Lietuvos skaičius. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu dirba kaip savo įmonės vadovas, ketina čia dirbti ir toliau, išmoko lietuvių kalbą, laisvai kalba rusų bei anglų kalbomis, aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, susirado draugų, integravosi į visuomenę, pažįsta miestą, kuriame gyvena ir šiuo metu dirba, užsiima teisėta veikla, turi aukštąjį išsilavinimą, įgytą savo šalyje. Be to, savo šalyje turi ir brangaus nekilnojamojo turto, tačiau pasirinko gyventi Lietuvoje, kadangi čia gyvena pareiškėjo artimi žmonės, taip pat jis dirbą mėgstamą darbą, Lietuvą laiko savo namais.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pareiškėjas pažymi, kad 2019 m. gegužės 1 d. sutarties sąlygų vykdymui jam nereikėjo darbuotojų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog UAB „Faraono namai“ negali teikti paslaugas be darbuotojų.
22. Pareiškėjas, vadovaudamasis Vizų išdavimo tvarkos aprašo 70.12.2 ir 70.19 punktais, nurodo, kad negalėjo numatyti, jog Migracijos departamentas priims sprendimą neišduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikins vizą (dėl to, kad pareiškėjo sutuoktinė, jam nežinant, išdeklaravo savo gyvenamąją vietą iš Lietuvos Respublikos).
Šalies argumentai
23. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, neteisėtai panaikindamas jam išduotą vizą, neatkreipė dėmesio į tai, kad Sprendimas dar turi įsigalioti, o užsienietis turi teisę nesutikti su priimtu sprendimu ir jį skųsti. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, be jokio pagrindo panaikindamas išduotą vizą, tai padarė tikslu apsunkinti pareiškėjo teisinę padėtį ir užkirsti kelią jam atstovauti savo interesams Lietuvos teismuose, taip sumenkindamas pareiškėjo, kaip užsieniečio teisinę padėtį.
24. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad buvo suklaidintas darbuotojų, todėl prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo nurodė netinkama pagrindą.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytų reikalavimų, ar kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas. Atsakovas paaiškina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, priimdamas ginčijamą sprendimą nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė J. B. yra deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę – nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. yra išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę ir nėra deklaravusi grįžimo į Lietuvos Respubliką. Atsakovas pažymi, kad tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. negyveno su savo sutuoktine Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (nėra šeimos susijungimo, nes pareiškėjo sutuoktinė negyvena su pareiškėju; pareiškėjo sutuoktinė negyvena Lietuvos Respublikoje). Šios aplinkybės atitinkamai reiškia, kad šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindas – pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gauti konkrečių Įstatyme numatytų pagrindų.
27. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatyti pagrindai, nes, atsakovo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms.
28. Atsakovas akcentavo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas ir Migracijos departamentas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalo užtikrinti, jog jis atitiks Įstatymo reikalavimus ne tik kreipimosi momentu, bet ir Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu bei visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ir Migracijos departamentas minėtą išvadą padarė įvertinę objektyviai nustatytų aplinkybių atitikimą imperatyvioms teisės normoms.
29. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su UAB „Faraono namai“ veikla, nurodo, kad iš bylos medžiagos Migracijos departamentas nustatė, jog UAB „Faraono namai“ neturėjo darbuotojų ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, kad daugiau kaip pusę metų nuo nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjas neįsidarbino UAB „Faraono namai“, minėtoje bendrovėje pareiškėjas buvo įdarbintas mažiau kaip du mėnesius, kad įdarbinimo laikotarpiu jam nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis, jo įdarbinimo bendrovėje metu, bendrovė nevykdė aktyvios veiklos, taip pat jis neneigia, kad iki šiol nėra pateikęs VĮ Registrų centrui 2018 metų finansinių ataskaitų rinkinio. Atsakovas pabrėžia, kad pateikta UAB „Faraonas“ ir UAB „Faraono namai“ paslaugų sutartis neįrodo UAB „Faraono namai“ veiklos, nes UAB „Faraono namai“, vadovaujantis Sodros duomenimis, be pareiškėjo, kuris buvo įdarbintas bendrovės direktoriumi, neturėjo kitų darbuotojų, o pareiškėjui jo įdarbinimo laikotarpiu nebuvo mokamas atlyginimas (pareiškėjo teigimu, jo įdarbinimo laikotarpiu bendrovė aktyvios veiklos nevykdė). Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas UAB „Faraono namai“ įsidarbino direktoriumi 2019 m. kovo 15 d. ir buvo atleistas 2019 m. gegužės 31 d., tuo tarpu minėta sutartis, pasirašyta 2019 m. gegužės 1 d., numato 100 Eur atlygį per mėnesį už konsultacijas dėl maisto patiekalų. Teismui pateiktas UAB „Faraono namai“ 2019 m. sausio 31 d. pinigų priėmimo kvitas rodo, kad bendrovei buvo sumokėta už 6 mėnesius teiktas konsultavimo paslaugas, todėl atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad UAB „Faraono namai“ neturėjo darbuotojų tokių paslaugų teikimui.
30. Atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės yra išsamiai pasisakęs tiek Sprendime, tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
31. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui daugkartinė nacionalinė viza buvo išduota tik Aprašo 70.11 punkte numatytu pagrindu, kaip pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo minimos Aprašo nuostatos nėra aktualios nagrinėjamai bylai.
Atsiliepimas
32. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymas nenumato leidimo laikinai gyventi išdavimo „skyrybų pagrindu“. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju kai atsiranda itin sunkių aplinkybių, susijusių su santuokos ar registruotos partnerystės nutraukimu arba šeimos nario mirtimi, reglamentuotų šio Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje numatytoje tvarkoje. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 29.20.1 papunktis numato, kad itin sunkios aplinkybės yra „užsienietis vienas augina nepilnamečius vaikus arba globoja ar rūpinasi buvusio sutuoktinio ar asmens, su kuriuo buvo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiais vaikais, arba dėl sveikatos būklės ar senyvo amžiaus negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba neturi nuolatinės gyvenamosios vietos savo kilmės valstybėje“. Todėl pareiškėjas, neatitikdamas minėtų reikalavimų, negalėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo minėtu pagrindu.
33. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pateikto susirašinėjimo su Migracijos departamentu, atsakovas pažymi, kad iš pateiktų elektroninių laiškų matyti, jog užklausos siuntėjo ir atsakymo gavėjo elektroninio pašto adresai yra paslėpti, todėl negalima konstatuoti, kad buvo susirašinėjama su pareiškėju. Be to, užklausoje Migracijos departamentui buvo nurodyta hipotetinė situacija, kuri nėra tapati pareiškėjo situacijai (užklausoje teigiama, kad atsirado sunkių aplinkybių, susijusių su santuokos nutraukimu, kai pareiškėjo atveju teisės aktuose numatytų itin sunkių aplinkybių nebuvo).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrįstumo.
35. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
36. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas netinkamai pritaikė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes vadovavosi ginčui neaktualia minėto punkto redakcija. Be to, atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo apie Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą pagrindą.
38. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Faraono namai“ negali teikti paslaugų be darbuotojų. Teigia, kad jis atitiko nustatytas sąlygas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu (2019 m. rugpjūčio 5 d.), todėl Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigia, kad buvo suklaidintas Skyriaus darbuotojų, todėl prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo nurodė netinkamą pagrindą. Mano, kad atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad būtų kilusi nors menkiausia nelegalios migracijos grėsmė ar buvo piktnaudžiavimas nustatytomis taisyklėmis; atsakovo teiginiai neparemti faktiniais įrodymais. Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendimo vykdymas turėtų būti sustabdytas, kol jis neįsiteisės.
39. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą tuo pagrindu, kad jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio l dalies 2 ir 10 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę vizą.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 dalį šeimos susijungimas – Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi nagrinėjamu atveju galėjo būti išduodamas užsieniečiui esant dviem sąlygoms – užsieniečio sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė ir ji gyvena Lietuvoje. Byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinė 2019 m. rugsėjo 13 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir Sprendimo priėmimo metu nebuvo deklaravusi grįžimo į Lietuvos Respubliką (b. l. 15). Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo sutuoktinė išvyko su kitu asmeniu, ruošiami skyrybų dokumentai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad „mano sutuoktinė man nežinant išsideklaravo savo gyvenamąją vietą iš Lietuvos ir paliko mane“ (b. l. 177). Todėl atmetamas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo apie Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą pagrindą.
41. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad jis atitiko nustatytas sąlygas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu (2019 m. rugpjūčio 5 d.), todėl Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020). Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas visą laikotarpį turi atitikti Įstatyme numatytas sąlygas. Kitaip vertinant nurodytą situaciją susidarytų galimybė piktnaudžiauti šia teise.
42. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Migracijos departamentas pritaikė negaliojančią Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakciją. Sprendimas buvo priimtas 2019 m. spalio 30 d., kai galiojo 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. X-924 priimta Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija, kurią Migracijos departamentas ir taikė Sprendimo priėmimo metu.
43. Pasisakydama dėl daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo pareiškėjui, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog 2019 m. rugpjūčio 26 d. Departamento Imigracijos skyrius 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu įformino pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 2020 m. sausio 5 d. Viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo aprašo 70.11 papunktį.
44. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalie 2 punktu ir 10 punktu, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą pareiškėjui. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, o pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą – kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Iš bylos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas dėl nelegalios migracijos grėsmės sprendė nustatęs, kad užsienietis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, jis neketino užsiimti teisėta veikla. Užsienietis tik formaliai buvo UAB “Faraono namai“ dalyviu: UAB „Faraono namai“ neturėjo darbuotojų ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, daugiau kaip pusę metų nuo nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjas neįsidarbino UAB „Faraono namai“, pareiškėjas buvo įdarbintas bendrovėje trumpiau nei du mėnesius, įdarbinimo laikotarpiu jam nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis, jo įdarbinimo metu bendrovė nevykdė aktyvios veiklos; UAB „Faraono namai“ neturėjo darbuotojų tokių paslaugų teikimui, taip pat jis neneigia, kad nėra pateikęs VĮ Registrų centrui 2018 metų finansinių ataskaitų rinkinio.
45. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą Įstatyme nustatytais pagrindais.
46. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jį suklaidino Skyriaus darbuotojai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, pareiškėjas asmeniškai pasirašė minėtą prašymą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi – šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 2¹ punkte nurodytais pagrindais (1 p.,); užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas ir jis grąžinamas arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į saugią trečiąją valstybę (2 p.); užsieniečiui atsisakoma suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas arba suteiktas prieglobstis panaikinamas ir jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę (3 p.). Įvertinusi minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, todėl Sprendimo vykdymas pagrįstai nebuvo sustabdytas.
48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. M. M. H. Z. (O. M. M. H. Z.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.